воскресенье, 30 апреля 2017 г.

Parduodama meilė




   Vienas JAV protestantų koledžo dėstytojas pateikė tokią krikščionybės istorijos trumpą santrauką:

“Krikščionybė prasidėjo Palestinoje kaip bendrija; vėliau ji perėjo į Graikija ir tapo filosofija; kuomet krikščionybė pateko į Italija, ji tapo religine institucija; Europoje ji pavirto tiesiog kultūra; bet štai kuomet krikščionybė pateko į Amerika, ji tapo verslu (enterprise)."

Kad studentai geriau įsisąmonintų žodį „enterprise“, dėstytojas jiems paaiškino, kad tai tas pats kas biznis.

Tuomet pakėlė ranką viena jauna studentė ir paklausė:

Iš bažnyčios padarytas biznis? O argi Bažnyčia ne turėtų būti kūnas?

Profesorius atsakė, kad be abejo bažnyčia tai kūnas.

Tuomet mergina pratęsė:

O jei kūnas tampa bizniu, argi tai nėra vadinama prostitucija?


Senoliai sakydavo: Vaiko lūpomis kalba tiesa.

Biblija moko:

....... 'Iš vaikų ir žindomų kūdikių lūpų Tu paruošei sau tobulą gyrių'?' (Mt 21,16)

  Per savo Dievoieškos metus aš sutikau daug visokių žmonių kurie vadina save krikščionimis. Ieškodamas Kristaus brolijos šiuolaikiniame pasaulyje, kol kas radau tik elementarų biznį Jėzaus vardu (Biblijoje tai leistina) ir labai žmogiškus psichologinius žaidimus, kurie kažkodėl vadinami bažnyčia (iki tam tikro lygio nedraudžiama Biblijoje). Bet visa ši veikla nieko neturi bendra su Kristaus Brolija ir Brolišku bendravimu, kuris Kristaus įvardintas posakiu „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus esu pamilęs“.

Luko evangelijoje (Lk 18,8) aprašoma Kristaus kalba su savo pirmaisiais mokiniais. Ten mūsų Mokytojas nuramina abejojančius dėl Dievo pagalbos ir gale atsidūsta „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?'.

Jėzaus Kristaus antrojo atėjimo metu, gali visiškai nebelikti tikėjimo žemėje. Greičiausiai liks (o gal jau ir liko) tik tikėjimo atšvaitas - forma, kuri bus vadinamas bažnyčia, bet tikėjimas bus prarastas.

Apie šiuos laikus Jėzus kalbėjo: Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. (Mt 24,12)

Apsižvalgyk aplinkui, ar tu asmeniškai kur nors aplinkui save matai meilę? Aš kalbu apie tą meilę kuri yra kantri, maloni, nepavydi, nesigirianti, neišpuikusi, nesielgianti nepadoriai, neieškanti savo naudos, nepasiduodanti piktumui, nemąstanti piktai, nesidžiaugianti neteisybe, besidžiaugianti tiesa, visa pakenčianti, viskuo tikinti, viskuo besivilianti ir viską ištverianti. Ar tokią meilę matai kur nors aplinkui?

Jei tu krikščionis ir jos nematai savo bažnyčioje, reiškia tame surinkime nėra Kristaus. Bet ar tai reiškia, kad tu iš ten turi išeiti? Jokiu būdu ne, nes tuomet tu pažeisi kitą Biblijos nurodymą: „Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.“ (Žyd 10,25). Pamatęs, kad nėra meilės tavo bažnyčioje, tu būk ta Kristaus meile ir drąsiai kalbėk apie tai kitiems. Jei tame surinkime yra Dievo žmonių, jie atsivers ir surinkimas atgis, bet jeigu ten tik biznio veidmainių sambūris, jie nepakęs tavęs ir pašalins iš savo tarpo. Nebijok, nes būtent apie tai kalbėjo mūsų Viešpats: „Jie šalins jus iš sinagogų, ir ateina valanda, kada tie, kurie jus žudys, tarsis tarnaują Dievui.“ (Jn 16,2). Jei tave pašalino iš tokios bažnyčios, reiškia Kristaus malonė yra su tavimi, nepergyvenk ir ištvermingai tikėk, Dievas išspręs visas tavo problemas ir rūpesčius. Reiškia didelis yra tavo atlygis. O tave atmetusieji, prarado Dievo malonę.

Krikščioniui svarbu visada prisiminti Mokytojo įsakymą: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus'.

Tik iš meilės atpažinsi tikrą Kristaus broliją. Kur nėra meilės ten nėra Kristaus.

Kai mes meldžiamės šeimoje, kas kartą po maldos, mes visi apsikabiname ir nuoširdžiai pasakome, kad mylime vienas kitą, net jeigu iki to buvome susipykę.

Ten kur meilė, ten yra Kristus.

суббота, 29 апреля 2017 г.

Ar gerontofilas Makronas suės savo bobulę po rinkimų?




  Sovietmečiu plunksnos brolija (žurnalistai, rašytojai, poetai ir netgi marksistinių mokyklų dėstytojai) turėjo įdomų uždraustų naujienų ir nuomonių pateikimo būdą, apeinant geležinę cenzūrą.  "Viešas visuotinis pasmerkimas". Viešai smerkiant, budavo įdedamas ir smerkiamo požiūrio ar veiksmo aprašymas. Būtent tas aprašymas ir buvo stumoklis protaujantiems domėtis "smerkiama" tema.
  Neseniai beveik visa mūsų žiniasklaida išreklamavo Telšių mokytoją, papasakojusią apie tai kiek spermos suvalgo gėjai ir apie tai, kad dėl tokio skurdaus maitinimosi susirgę maniakaline depresija, jie dažniausiai pradeda žudyti ir periodiškai suėda savo aukas.
  Vis daugiau signalų iš Prancūzijos apie tai, kad Makronas ne tik atviras gerontofilas, bet ir slaptas Telšių mokytojos pasakojimo herojus. Dėl šios priežasties Prancūzijos šeimų sąjunga netgi rekomendavo savo remėjams už jį nebalsuoti.
  Šiaip tikrai neaišku kuo maitinasi kandidatas į Prancūzijos prezidentus, bet jo nesveikas liesumas ir šiek tiek manjakiškos akys išduoda, jog jo "grand-mère" gaminti nesugeba arba tiesiog dėl senatvės nebepajėgia.
  Jeigu Prancūzijos šeimų sąjungos informacija tiksli, tuomet kol dar yra pas jį tikslas, užimantis visą jo kasdienybę, bijoti nėra ko, bet po to kai rinkimų vajus praeis (nesvarbu laimės jis ar ne) ir ateis pilka kasdienybė, va tada bobutei gali iškilti pavojus.

p.s. Tikėkimės, kad viskas bus gerai ir Makronienė nukeliaus pas Abraomą natūraliai, be jokios pagalbos. O kol kas galime palinkėti Nekronui, oi atsiprašau Makronui dar labiau pasistengti  iškėlus šūkį, "Visos Prancūzijos vurdalakai vienykitės!" nes gali būti, kad jų ir tėra tik 23,9 procento visoje Prancūzijoje.

Bet kokiu atveju nėra svarbu kas ir kaip balsuoja, svarbu kas ir kaip skaičiuoja.

четверг, 27 апреля 2017 г.

Amerikiečių animacinis filmukas apie visokius "-izmus". Labai aktualus Liberal-izmo isigalėjimo akivaizdoje.









  Žydų sukurtas komunizmas mutavo ir tapo žydišku liberalizmu, bet jo tikslai tie patys. Jokių šeimų pas gojus (jūsų žmonos, smurto prieš moteris konvencijos pagalba, išlėto tampa feministinėmis kurvomis. Smurto prieš vaikus įstatymais vaikai perduodami valstybei, o valdžia dabar yra žydiški liberalai. Todėl vergų pardavimų ir prostitucijos bizniai sužydės dar labiau). Jokios nuosavybės pas gojus (žalieji pasirūpins jūsų žeme, gyvuliais ir augalais. Paveldosaugininkai su architektais jūsų namais). Jokių pinigų pas gojus, tik virtualūs bonusai "bankų sąskaitose" lojaliems maitintis. Antisemitizmo, holokausto neigimo, tolerancijos/neapykantos ir t.t. įstatymai pasirūpins jūsų teisinga nuomone (kalbėsite tik tai kas bus leista). Pagaliau "Farmacinė sistema" (priverstiniai skiepai, "epidemijų prevencijos tarnybų savivalė, gojų - darbinių gyvulių čipavimas) užtikrins griežtą galvijų populiacijos, valdymo ir tinkamumo kontrolę. Už kurią gojai dar ir susimokės (Prievartinis sveikatos mokestis)

ES (Evrėjų sąjunga) turi būti sunaikinta !

среда, 26 апреля 2017 г.

Kodėl šiuolaikinis mokslas masiškai klonuoja diplomuotus nevispročius?





Visuotinis švietimas, ar tai tikrai yra gerovė? Susimąsčiau apie tai, sugretinęs kelis įdomius faktus. Rusijoje beveik 100 proc. raštingumas, maža to, ten dauguma jaunimo siekia universitetinio išsilavinimo ir šios šalies žmonės laikomi vienais labiausiai išsilavinusių pasaulyje. Tuo tarpu vakarų Vokietijos (iki susijungimo su rytų Vokietija) statistika mane šokiravo. 40 proc. vakarų vokiečių buvo beraščiai !!! 

Kai tenka bendrauti su Rusijos rusais, kiekvienas iš jų tiesiog trykšta išmintimi ir žiniomis apie viską pasaulyje. Tuo tarpu bendraujant su eiliniais vokiečiais pasimeti dėl jų akivaizdaus ribotumo. 

Viskas apsiverčia antraip kuomet žiūri į valstybinę sanklodą. Nors visi rusai protingi, išsilavinę ir išmintingi, jų valstybė atrodo kaip šiukšlynas, palyginus su „beraščiais“ vokiečiais. Kaip čia ne prisiminus mūsų kraštiečio, žymaus Rusijos komiko, Michailo Zadornovo (pagal mamos linija jis yra Zarasiečių Matusevičių palikuonis) įžymų posakį: 

„Kas čia pasaulyje dedasi? Mes rusai, kai atskirai po vieną, išmintingiausi žmonės pasaulyje, bet kaip visuma, kvailiai kvailiais. O štai vokiečiai, kai po vieną pilki beveidžiai kvailiai, bet kaip visuma išmintingiausia tauta.“ 

Kas gi čia su tuo šiuolaikiniu mokslu yra? Kodėl iškirtinai tik šiuolaikiniu mokslu paremta, išugdyta ir palaikoma valstybė CCCP taip greitai ir staigiai žlugo? O jos piliečiams šiuolaikinis mokslas tapo prakeikimu, o ne palaima? 

Manau atsakymas yra labai paprastas, jį apibūdina trumpas posakis „Žymiai geriau bemokslis nei pusiau išsimokslinęs“. Dalinis mokslas yra bevertis. Čia tas pats, kas imti puikų plazminį televizorių ir išimti iš jo visus mikročipus. Jis atrodys toks pat gražus, sudėtingas, labai panašus į vertingą daiktą, bet realybėje bus visiškai bevertė šiukšlė. 

Kokiu gi būdu visas šiuolaikinis mokslas tapo "daliniu mokslu"? 

Visų pirmą tam, kad suprasti apie ką mes kalbame, mes turime išsiaiškinti terminologijoje. Kas gi yra mokslas (šiuolaikiniame jo supratime) ir ar viską mes galime vadinti mokslu? Reikia aiškiai suprasti, kad mokslu negalima vadinti bet kokį pasaulio stebėjimą ir to stebėjimo išvadas. Taip pat mokslu mes negalime vadinti bet kokį pažinimo siekį. Mokslas gimsta tik ten, kur yra pažinimo, stebėjimų išvadų patikros metodologija (tvarka pagal kurią tikrinamas pažinimo, hipotezių, idėjų, minčių tikrumas arba klaidingumas). Jeigu pavyzdžiui koks kolūkietis važiuoja traktoriumi ir girtomis akimis stebėdamas aplinką daro išvadą: Žolė žalia, o traktorius greitas. Iš esmės tai teisingas stebėjimas, bet ar tai mes galime pavadinti moksliniu stebėjimu? Aišku ne. T.y. mokslas atsiranda ne ten, kur žmogus stebi aplinką ir stengiasi ją suprasti, bet ten kur atsiranda griežtai ir sąmoningai nustatyti žinių paieškos, stebėsenos ir išvadų patikros metodai. Žinant šią mokslo apibrėžimo taisyklę, mes turime užduoti sau klausimą ar mokslinis mąstymas pastoviai buvo žmonijoje ar tai istorijoje atsiradęs kūrinys? T.y. mokslinis mastymas tai antropologinis (prigimtinis) ar istorinis (dirbtinas) fenomenas. Ar visada žmogus mąstė moksliškai? O jei ne visada, tuomet kada gi gimė mokslinis mąstymas? Žvelgiant į žmonijos kultūros istoriją, mes turime aiškų atsakymą, kad mokslas yra istorinis o ne antropologinis fenomenas, taip pat mes žinome, kada gi gimė šiuolaikinis mokslas. Tai 16-17 amžius po Kristaus. Be abejo atsiras daug pusmokslių, kurie pradės rėkauti, kad mokslas visada buvo pasaulyje. Turiu nuliūdinti, tai absurdiškas teiginys. Realybėje mes galime kalbėti tik apie promokslinį, priešmokslinį arba ikimokslinį laikotarpius (Graikijos, Babilono, Indijos, Kinijos, Egipto žynių laikus) kuomet buvo atliekami moksliškai panašius tyrinėjimai, bet mokslas pagal šiuolaikinį apibrėžimą gimė tik 16-17 amžiuje, Europos mokslinės revoliucijos metu, vakarų katalikų bažnyčioje. 

Pirmoji mokslinė disciplina buvo astronomija. Beveik kartu su ja gimė mechanika. Pirmieji moksliniai metodai, kuriais naudojosi šios mokslo disciplinos buvo eksperimentavimo metodas ir fizikinių procesų matematinis modeliavimas. Būtent šie metodai atsiranda 16-17 amžiuje. 

Dabar mes turime užduoti sau klausimą, kodėl šie mokslinai metodai gimsta būtent tuo metu ir būtent krikščioniškoje kultūroje? Kodėl jie negimė ankščiau? Kodėl jie neatsirado kitose kultūrose? Kurios ne mažiau galingos ir įtakingos. Kodėl indų matematika nepagimdė mokslinės astronomijos? Kodėl Babelio astronomai nesugebėjo sukurti mokslinės astronomijos? 

Yra du atsakymai į šį klausimą. Vienas iš jų taip vadinamas Internalistinis mokslo istorijos modelis. Jis skelbia, kad mokslas vystosi todėl, kad žinios kaupiasi, kaupiasi stebėjimai ir kai tampa aišku, kad šie stebėjimai ir žinios nebeatitinka senesnių doktrinų, dogmų ir išvadų, jos tiesiog keičiamos. Mokslininkai atmeta senesnes dogmas ir sukuria naują paradigmą (teorinių nuostatų visumą). Būtent tai skelbia žymi T. Kuno mokslinių revoliucijų teorija. 

Bet būtent Kuno teorija neveikia, kai tik mes pradedame kalbėti apie visų šiuolaikinių mokslų pradininkės – Astronomijos mokslo gimimo laikotarpį, 16-17 amžiuje. Kodėl ši teorija neveikia? Dėl dviejų priežasčių. Atsakykite sau, kokie tokie nauji stebėjimai susikaupė pas Europiečių astronomus gyvenusius tarp Ptolomėjaus ir Koperniko? Istorija nežino jokių naujų stebėjimų, kurie būtų tokie radikalūs ir priverstų atsisakyti Ptolemėjaus geocentrinės (žemė visatos centras) idėjos ir pereiti prie geleocentinės (saulė centras) Koperniko idėjos. Matote, šis klausimas yra labai svarbus, nes astronomija yra tokia mokslinė disciplina, kurioje bet kokie nauji stebėjimai įmanomi tik kardinaliai pasikeitus stebėjimo instrumentų kokybei. Kodėl, o gi todėl, kad regos jėga pas visus žmones yra apytiksliai vienoda. Mes negalime tiesiog imti ir pasakyti, kad pas Koperniką buvo tiesiog geresnė rega nei pas Ptolomėją. O pas Keplerį buvo dar geresnė rega nei pas Koperniką ir todėl Kepleris nuėjo dar toliau nei Kopernikas. (Beje įdomus pastebėjimas, astronomas Kepleris buvo beveik aklas, nes dėl akių ligos visi daiktai kuriuos jis matė dauginosi keliariopai). 

Iš istorijos puikiai žinome, kad jokių naujų astronominių instrumentų, Koperniko laikais, ne buvo. Teleskopas atsirado tik po šimto metų nuo Koperniko geleocentristinės idėjos platinimo pradžios. Būtent dėl to, kad nebuvo jokio progreso naujuose stebėjimuose ir nebuvo jokių naujų instrumentų tiems stebėjimams atlikti, Kuno teorija dėl naujų stebėjimų ir susikaupusių žinių čia nepriimtina. 

Dabartiniai „mokslininkai“ pasakoja pasakas, kad mokslas amžių amžiai kaupė informaciją ir todėl Ptolemėjo geocentristinė pasaulėžiūra pradėjo nebeatitikti mokslinių poreikių. Bet tai visiškas absurdas. Nes Ptolemėjo geocentristinė astronomija Europoje nebuvo žinoma iki pat Koperniko laikų. Tik 15 amžiuje, kai musulmonai užėmė Konstantinopolį ir iš jo pabėgo didžioji dalis rytų katalikų mąstytojų, tik tada jie atnešė į vakarus Platoną, Aristotelį, kitus antikos mąstytojus ir jų idėjas. Būtent pabėgėliai Graikai buvo tas postūmis, kuris pradėjo didžiąją atgimimo epochą Europoje. Tarp tų pabėgėlių buvo ir Nikėjos mitropolitas Visarionas, kurį Romos Popiežius labai gražiai priėmė ir suteikė jam kardinolo titulą. Būtent Visarionas atsivežė į Romą didžiulę biblioteką su senovės graikų rankraščiais. Tarp tų raštų buvo ir Ptolėmėjaus „Almagesta“, kuri iki to laiko visiškai nebuvo žinoma vakaruose. Visarionas paėmė sau į mokinius Regio Montaną, su kuriuo išvertė į Lotynų kalbą Ptolėmėjaus „Almagestą“. O Regio Montanas buvo Koperniko mokytojas. T.y. nebuvo laiko kuomet Ptolėmėjaus geocentristinis požiūris galėtų pasenti, arba būti kardinaliai išnagrinėtas. Būtent todėl Kūno teorija, kad žinios kaupėsi ir pagaliau atvedė prie mokslinės revoliucijos, nėra rimta ir motyvuota. Ji visiškai netinka šiuolaikinio mokslo gimimo laikotarpiui. 

Yra kita mokslo vytimosi teorija, ji vadinasi ekstranalistinė. Pagal šią teoriją, mokslas yra kultūros dalis. Pagal šią teoriją pasikeitimai moksle įvyksta tada, kai kardinaliai pasikeičia kultūra kurioje tas mokslas gyvuoja. Klasikinis ekstranalistinis modelis tai Marksizmas, mokslinis materializmas. Ten numanoma, kad pasikeitimai kurie įvykta gamyboje (ekonomikoje) iššaukia pasikeitimus socialinėje struktūroje, tai savo ruožtu pakeičia kultūrą, ideologiją ir pagaliau visą mokslą. Todėl marksistai teigia, kad būtent 16-17 amžiuose gimstant buržuazijai įvyko poreikis naujoje kultūroje ir naujame moksliniame požiūryje. Būtent buržuazija reikalauja, kad atsirastų nauja pasaulio matymo idėja ir todėl geocentristinis pasaulio suvokimas buvo pakeistas geleocentristine visatos vizija. Lyg ir logiškas paaiškinimas, bet vėl gi jis tame laikotarpyje netinka, kadangi šios idėjos atsiradimo laikotarpiu, buvo didžiausias ekonominis nuosmukis visoje Europoje. Šį nuosmukį sąlygojo nesibaigiantys religiniai karai tarp katalikų ir protestantų. Antra. Žmonės kurie kūrė šiuolaikinį mokslą, visiškai nepriklausė buržuazijai, dar daugiau, šie žmonės giliai niekino visokius turginius krautuvininkus, nes mokslininkais buvo arba šventikai, arba kilmingieji bajorai. Be to, nėra jokių duomenų, kad gimstanti pramonininkų klasė būtų suinteresuota tuo, kad užsakyti kokį nors naują pasaulio suvokimo modelį. 

Yra dar viena svarbi aplinkybė mokslo atsiradimui. Mokslininkas tam, kad tapti mokslininku turi kažkuo tikėti. Ta kultūra kurioje atsiranda mokslas turi suteikti mokslininkui pradinius duomenis, kuriais jis turi tikėti ir nuo kurių pradėti savo mokslinius tyrimus. Iš čia suprantama, kad visų pirma tam, jog tyrinėti aplinką, mokslininkas turi tikėti tuo, kad ši pasaulis egzistuoja. Nesijuokite. Tai ne taip akivaizdu kaip jūs galvojate. Daugelis autoritetingų pasaulio religijų tvirtina, kad pasaulio nėra, yra tik iliuzija kurioje mes gyvename. Budistai, Induistai ir t.t. aiškiai moko, kad visa kas aplink mus tai sapnas. Brachma mato sapną. Yra žinomas budistų pasakojimas: „Buda susitinka su drugeliu ir tuoj pat iškyla religinis klausimas, ar drugelis sapnuojasi Budai ar Buda sapnuojasi drugeliui.“ 

Būtent todėl nei Indų, nei Tibeto, nei Kiniečių, nei Afrikiečių kultūroje negalėjo gimti šiuolaikinis mokslas. Be to, tam, kad rastųsi sąlygos atsirasti šiuolaikiniam mokslui, mokslininkas ir jį užauginusi kultūra turi suvokti, kad mus supantis materialus pasaulis yra gėris (nors ir pažeistas). Nes jeigu sekti gnostikų (ankstyvosios krikščionybės sektos) pasaulėžiūrą, tai jie primygtinai mokė, kad visi kas randa pasaulį, randa lavoną. Viskas kas materialu, pagal juos, yra blogybė, todėl kas tyrinėja šiuos lavonus gali pretenduoti nebent į atstumtojo asinezatoriaus statusą. Be abejo tokioje pseudokrikščioniškoje kultūroje, mokslas taip pat negalėtų gimti. 

Krikščionybėje gimęs mokslas, nuo pat pradžių gavo pagrindinį krikščionišką pasaulio suvokimo metodą, t.y. kad Dievas Kūrėjas ir Jo sukurta visata (gamta) tai nėra tas pats subjektas. Pagonims visas aplinkinis pasaulis yra dievas, dievai. Akmenys, medžiai, saulė vėjas ir pan.. Todėl jie jį garbina, o ne nagrinėja. Krikščionybėje jau senajame testamente pradžios knygoje aiškiai yra atskirtas Kūrėjas ir kūriniai. Visi kūriniai yra pajungti Kūrėjo iš anksto nustatytiems dėsniams. 

Būtent todėl šiuolaikinis mokslas galėjo gimti tik Krikščioniškoje kultūroje. 

Dabar pasiaiškinkime, kam gi buvo pagimdytas mokslas? Ar tai buvo netikėtas nėštumas ir Krikščioniška kultūra tiesiog nespėjo padaryti aborto, ar vis dėl to tai buvo lauktas kūrinys? 

Atsakyti į šį klausimą kartu ir lengva ir sunku. Iškarto perspėju, kad toliau eis tik mano asmeninė nuomonė ir interpretaciją, jos nereikia painioti su oficialia bažnyčios pozicija. 

Tai va, reikia suprasti, kad nors viduramžiais Kristaus bažnyčia buvo pasaulio valdyme, bet tuomet (kaip be je ir dabar) didžiajai daliai žmonių, jos mokymas buvo ir yra nepasiekiamas. Tai ne bažnyčios kaltė, tai sąlygoja klausytojų ribotumas ir pagoniškų prietarų galios. Prastuomenė dėl dvasinio aklumo tiesiog negalėjo (ir negali) išmanyti tų sudėtingų metafizinių procesų, kurie yra nematomi akimi. Išsklaidyti pagoniškų prietarų galią negalėjo (ir negali) jokie bažnytiniai pamokslai, nes juos tamsuoliai taip pat priėmė (ir priima) tik kaip dar vieną savo prietarų atmainą. Vienintelis dalykas kurio tamsuoliai besąlygiškai sekiodavo (ir sekioja), buvo išdidūs autoritetai. Norint sudaužyti tamsuolių prietarus, reikia jiems duoti autoritetą kuriuo jie besąlygiškai sektų ir kuris tuos prietarus paneigtų. Bet čia ir kyla didžiausia problema. Ką daryti bažnyčiai, kurios mokyme buvo nepajudinamas draudimas mokytojui tapti išdidžiu ir pasipūtusiu autoritetu? Išeitis buvo rasta, eksperimento būdu reikėjo pasinaudoti antikos laikų mokymų sistema (mokyklas ir universitetus), išdidžių ir pasipūtusių autoritetų-vedlių (profesūros) struktūra tam, kad svetimomis rankomis sunaikinti tamsuoliškus kaimiečių prietarus. Prisimenate Bulgakovo „Šuns širdį“? Ten profesorius Preobraženskis paimą valkataujantį apdriskusį šunį ir į jo smegenis įdeda žmogaus skydliaukę. Šuo pradeda panašėti į žmogų, o po kurio laiko Poligraf Poligrafovičius Šarikovas (toks tapo to šuns - žmogaus vardas) pradėjo pulti savo šeimininką kuris jį sukūrė. 

Panašiai atsitiko ir su valkataujančiu antikos mokslu. Bažnyčia, kaip tas profesorius išoperavo šunį, išėmė tamsuoliškus prietarus, įdėjo jam mokslinius metodus ir supratimą, bet ... šuniška prigimtis padarė savo. Įgavęs naujas galimybes, patobulintas pagoniškas mokslas nuo pat savo gyvenimo pradžios pradėjo kasti šeimininkui (bažnyčiai) į ranką ir gręžtis į savo šunišką prigimtį – gamtos garbinimą. 

Tai, kad nuo bažnyčios atsiskyręs mokslas toliau degraduoja ir kvailėja, galima suprasti jo iš skelbiamų tiesų, pav. visuotinio atšilimo (smegenų) teorijos. Nuo bažnyčios atskilusiam mokslui galioja Biblijos posakis „išmaudyta kiaulė vėl grįžta prie savo purvo, o šuo prie savo vėmalo“. Dabartinis mokslas vėl pradeda garbinti gamtą, akmenis, medžius vandenynus ir t.t.. Aišku tai daroma nauja forma ir posakiais, bet esmė yra ta pati – pagoniškas gamtos dievinimas. Pav. Posakiai „gamta motinėlė“, arba „visagalė gamta“ arba „gamta taip nusprendė, sugalvojo ir pan.“ Būtent todėl mokslo degradacijos viršūnėje gimė nauja mokslinė (pagoniška) ideologija – žalieji. Jie vardan dieviškai garbinamų varnalėšų, tarakonų ir varlių išsaugojimo yra pasiruošę naikinti žmones. 

Be je, žodis “Pagonis” yra kilęs iš lot. paganus – kaimietiškas, valstietiškas (“pagus” – kaimas). 

Moksle reikia atskirti fiziką ir metafiziką. Kol mokslas užsiėmė tuo, kam ir buvo sukurtas t.y. tamsių kaimiečių (pagonių) prietarų naikinimu, jis buvo naudingas ir prasmingas, kai tik jis nukreipė savo jėgas savo gimdytojos – Bažnyčios, niekinimo ir naikinimo linkme, jis pradėjo degraduoti. Čia suveikė Biblinė taisyklė: Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda. (Iš 20,12) Todėl jeigu mokslininkai pasirenka kelią keikti bažnyčią ir Kristaus mokymą, visi jų darbai atneš jiems tik prakeikimą o ne palaiminimą. Tuo tarpu, kai mokslininkai atgailaus dėl savo kvailumo ir netikėjimo, gręšis į savo tėvus (bažnyčią), jiems pradės veikti Biblinis palaiminimas visiem jų darbams. 

Kristus duoda savo mokiniams privilegiją gauti geriausią atsakymą dėl iškilusios problemos sprendimo dabartinėmis sąlygomis, o atkilęs nuo bažnyčios ir lėtai degraduojantis mokslas duoda sistemas kurios jau ankščiau kažkieno buvo naudotos. Būtent todėl dabartinis mokslas spręsdamas iškylančias visuomenines problemas dar labiau viską suvelia ir sugadina. 

Šiaip žvelgiant į ateitį, po CCCP ir materializmo bankroto, būtent rytų katalikų įtakoje esanti Rusija, turi labai didelį šansą sujungti tai kas vakariečių buvo išskirta, t.y. šiuolaikinis mokslas grįš į bažnyčios globą. Jei tai bus atlikta, galingesnės valstybės pasaulyje ne bus. 


p.s. Ar šuo straipsniu aš agituoju visiškai nesimokyti ir atmesti viską kas aplink mus? Ne jokiais būdais. Mes turime sekti Dievo Žodį, o jis mus moko: „Viską ištirkite ir to kas gera laikykitės“.

воскресенье, 23 апреля 2017 г.

Где рождаются стихи...



Где не открытая реальность,
Где мир прекрасных вещих снов,

Там собираются поэты,
На праздник самых разных слов.

Там нет ни времени ни счёта.
Ни высоты ни глубины.

Любовь там с Мудростью,
Пришедшим,
                  даёт предвечные стихи.

суббота, 22 апреля 2017 г.

Pakrautas auksu asilas, paims bet kokią tvirtovę



   Biblija mus moko, kad skolininkas tampa skolintojo vergu. Tai aksioma (aksioma sen.gr. ἀξίωμα — nekintamas teiginys priimamas kaip neabejotina tiesa be įrodymų). Visa žmonijos vystymosi istorija mus moko, kad vergystė tai neišvengiama skolinimosi pasekmė. Nesiskolink nes tapsi vergu, tai Dievo perspėjimas, kuris yra toks pat tikras kaip ir tai, kad jeigu šoksi nuo uolos - užsimuši. 

Labai keista padėtis dabartinėje mūsų visuomenėję. Net jeigu žmogus seka Dievo perspėjimu ir nesiskolina, jis vis viena tampa skolininku. Dėka mūsų valstybę administruojančios kolūkiečių nomenklatūros, mes visi sparčiai tampame skolininkais. Lietuva skolinga 18 milijardų eurų. Kiekvienas iš mūsų, net ką tik gimęs vaikas jau yra skolingas per 6000 eurų. Kadangi mano šeimoje keturi vaikai, tai mano šeima jau skolinga užsieniečiams daugiau nei 36 000 eurų. Neapsigaukite skola ne rona, ne užgis. Žmonės kurie administruoja Lietuvą, sąmoningai arba ne, bet labai sparčiai daro mus visus užsieniečių vergais. 

Nemanykite, kad tai jūsų neliečia tiesiogiai. Privalomas sveikatos draudimo mokestis, abonentiniai mokesčiai elektrai, prievartinis centralizuoto vandens pajungimas privatiems namams, nepakeliami komunaliniai mokesčiai, prievartinis darbas bedarbiams, protu nesuvokiamas pridėtinės vertės mokesčio dydis maistui, vis kylantys akcizai, tai tik pirmosios kregždės to, kas mus laukia ateityje. Nomenklaturščikų bravūriškai (per žioplumą, kvailumą ar sąmoningai to aš nežinau) auginamą skolą, mes su jumis ir mūsų vaikai turėsime atidirbti arba emigruoti (daugelis jau dabar pasirinko būtent šį kelią). Bet abu šie keliai yra vergystės keliai. 

Finansinė okupacija yra daug baisesnė, nei karinė. Finansinės okupacijos sąlygomis degraduojanti, vergais paversta tauta, nebežino prieš ką nukreipti savo pykti. Visi tie farsai pavadinimu „rinkimai“, nieko nepakeičia. Vienus valstybės skolų administratorius pakeičia kiti. Afrika, pietų amerika tai labai pamokantis finansinės okupacijos pavyzdys. Kolonijinį valdymą pakeitė finansinis valdymas. Visos tos paramos „vargstantiesiems“ tai tėra kyšiai vergų tautų „elitui“ tam, kad jie net nebandytų išlaisvinti savo tautų iš finansinės vergystės.

Su buvusiomis rytų komunistinio bloko šalimis elgiamasi taip pat kaip ir su afrikos aborigenais. Visos to Europinės/pasaulinės „paramos“, realybėje tėra kyšiai nomenklatūrai už teisę besarmatiškai apiplėšinėti jų tautas. Visi puikiai žinom, kas pelnosi ir bujoja „dalindami(-iesi)“ šias paramas. 

„Pasaulis keičiasi“, „dabar nebe tie laikai“, juokingos frazės kurios sugalvotos tam, kad pateisinti nuo Kristaus atsitraukusių „elitinių“ idijotų degradaciją. Dar senovės Makedonijos karalius Pilypas (Aleksandro Makedoniečio Tėvas) pirmas suformulavo papirkimo kare principą sukūręs aforizmą: „Pakrautas auksu asilas, paims bet kokią tvirtovę“. Raudonuosius komisarus pakeitę žydrieji komisarai, tiesiog pakrovė auksu asilą (EU „parama“) ir nusipirko sau vergais ištisas tautas - Lietuviai, Lenkai, Slovakai, Latviai, Estai ir t.t. 

   Krikščioniškos Islandijos tautos lyderiai, gakščiai nuvijo auksu pakrautą komisarų asilą nuo savo tautos tvirtovės sienų, o išmintingiausias europoje, Britų elitas, grakščiai parodė neokomisarams vidurinį pirštą. Tai būtų neįsivaizduojamas poelgis, vergiškų dušelių materialistams kolchoznikams, administruojantiems mūsų valstybę (tiksliau prižiūrintiems prasiskolinusios valstybės turtą ir baudžiaunininkus). 

p.s. Nieko nepadarysi, Y tep kap Y, tep rokoujas Žemaitę. Telieka žemai nusilenkti ir iš jaudulio drebančiu balsu sudainuoti naujiems ponams komisarams ir komisarėms: „velcom to lithuania land of the beautiful slaves .....“

пятница, 21 апреля 2017 г.

виртуальненко так, современенько



Я жил во сне, а наяву я бредил,
В нирване, на работу я ходил.
Астральным телом, кроссы бегал.
И аурою махая я врагов губил.

Я с инью жил, а янь любил,
И к карме часто заходил.
В реале грубым аватаром,
От безнадёжности скулил.

Я чистил чакры заграницей,
И порчу свечками палил,
Такая жизнь у селфилицых,
Кто в фейсбук всю её залил.

четверг, 20 апреля 2017 г.

Prie Brežnevo buvo stagnacija, prie Andropovo praporščikų - evakuacija.


  Kodėl ką berinktume į valdžią gaunasi arba socialdemokratinis Brežnevo klonas arba beširdis žydiškas Andropovo užaugintas konservatorius? Atsakymas paprastas. Didžioji dauguma mūsų viešąją politiką formuojančių intelektualų, tai sovdepinės mokyklos išauginti senosios sistemos klonai. Jie nekalti dėl savo lagerinio/kolūkinio mąstymo, tiesiog tokius juos brutualiai išdresiravo sistema ir mechaninis pasikeitimas jų sąmonėje neįmanomas. Šiems intelektualams bet kuris žmogus, kuris uždirba pragyvenimui pats, nekaulydamas pinigų iš valstybės, yra turginis krautuvininkas. O jei žmogus dar, neduok Dieve, bando statytis namus ir turi nuosavybę, kurią nori tvarkyti, komunistinės sistemos inteligentijai jis kelią alergija ir niežulį. Jų suvokimas leidžia tik vieną bendrabūvį visuomenėje – lygiavos kolchozą, kur viskas priklauso niekam (liaudžiai), o privilegijas turi tos "liaudies/vergų" prižiūrėtojai, nomenklatūra. Jei žmogus ir turi kokią nuosavybę, tuomet jos naudojimą reikia taip apsunkinti, kad išliktu tik plika teisė, panaši į sovdepinę konstituciją. Konstitucija yra, o teisių nėra. Nori išgyventi šioje sistemoje, ieškok priėjimo prie nomenklaturščiko. Normaliems žmonėms tai nepriimtina, todėl ir bėga ten kur dar išliko žmonių valdžia, o ne mirtinai sužeisto ir stebuklingai išgijusio žveries/sistemos valdymas .

Visi dabartiniai Lietuvos įstatymai, tai nepridengtas Lietuvių nuosavybės nacionalizavimas, nes naudotis ja legaliai beveik neįmanoma. Ribojimai, draudimai, reglamentavimai totalūs. Vien tik kyšių pagalba, galima ką nors daryti savo nuosavoje žemėje ir savo nuosavame name.

Solženicynas labai taikliai įvardino tokius sovdepinius intelektualus - obrazovanščina. Ten kur vyraujančios ideologijos vejas pučia, ten obrazovanščina ir nuplūduriuoja.

Po to, kai žmogaus nevertinanti ideologija žlugo senajame sojūze, tos ideologijos pagimdyti dresiruoti parazitai (kuriuos mūsų senoliai taikliai įvadino - „Raudonosios uteles“) labai greitai pažaliavo ir dabar po truputį baigia užtvindyti ne tik CCCP‘o kontrolėje buvusią teritoriją, bet ir beveik visą pasaulį.

Dabar nebe madinga kritikuoti „žaliųjų“ ideologija. Jie visiems nurodinėja kaip gyventi, ką daryti, ką valgyti, kaip gydytis, ką sodinti ir pan. Šios ideologijos fanatikų kalbose nuolat girdime, kad žmogus tai didžiausias jų stabo – gamtos, priešas. Todėl žmonių populiacija turi būti sumažinta (nesakant kaip), o išgyvenusieji žaliųjų valdymą, turi būti sukišti į tvartų tipo betonines dėžes, nustatant jiems galvijų priežiūros taisykles, asmeninius numerius, o netolimoje ateityje visus kaip karves sučipuoti, kad kontrolė būtų nepriekaištinga.

Komunizma stačiusio sojūzo sisteminiai sraigteliai labai tinkami naujojo (žaliojo) komunizmo statybai. Naujajame Evrėjų sojūze, jau dabar pinigai tampa tik įsivaizduojamu dalyku. Tai tik elektroniniai virtualūs vienetai, leidžiantys kontroliuojamiems maitintis ir gauti atitinkamą dalį gerybių. Kuo jums ne senų šūkių „Pirmyn į šviesią komunizmo ateitį. Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“ įgyvendinimas realybėje, europiniu mastu. Mordechajaus Markso paskelbta pasaulinė revoliucija vykdoma „žingsnis po žingsnio“ principu, bet dabar nebe su raudona, o su žalia vėliava. Tai reali, žvėriška diktatūra, būtent todėl mūsų, sovietmečiu išdresiruota obrazovanščina, didelėmis veršio akimis klapsėdama, palaikys viską, kad įtikti vyraujančiai ir jai artimai ideologijai.

Naujai ideologijai reikia suardyti šeimas (kaip atgyveną ir jų ideologijos neįveikiamą bastioną), intelektualai lieja krokodilo ašaras ir buldozerio principu stumia įstatymus dėl „būtinybės stabdyti smurtą šeimose ir ginti vaikų teises“, atveriant kelią nomenklatūrai ir teisėsaugai kištis į šeimą net neesant jokių prašymų. Nauja ideologija numato, kad sojūzo pakraščių smulkmė turi būti stambinama ir Lietuvą reikia prijungti prie lenkijos. Intelektualai nedelsiant spingdami pradeda rėkauti dėl žmogaus teisių rašyti pavardes pagal lenkijos gramatikos taisykles. Žingsnis po žingsnio darydami Lietuvą, lenkijos provincija.

Neleisti žmonėms gyventi laisvai savo žemėje, statytis namus sau ir savo vaikams, tai yra vienas iš šios senos, bet naujai nudažytos ideologijos uždavinys. Jų tikslas, galvijais paverstus žmones, sukišti į sovdepinio tipo betoninius „perkunkiemius“, nes tik taip juos įmanoma totaliai sukontroliuoti.

P.s. Šlykštu, nes niekas nepasikeitė. Nors antižmogiška ideologija ir persidažė iš raudonos į žalią spalvą, bet žvėriška ir žmogaus nekenčianti esybė nepasikeitė, ji tik tapo gudresnė ir todėl dar labiau pavojinga žmonijai.

среда, 19 апреля 2017 г.

опять сорок пять

Ох зачем и почему
Мы собрались на войну?

Нам бы водочки попить,
Да с девчонкой замутить.

Генералы охренели,
О походе завопели.

В голове у них одно,
Выбить с ворога дерьмо.

Пушки, танки да ракеты,
Как детям малым конфеты.

Не по чём им наши грёзы,
Их не тронут бабьи слёзы.


.....

Раз уж подняли волну,
На войну,
                   так на войну.

вторник, 18 апреля 2017 г.

Стихи



Стихи пишу как тот вояка,
Рубает саблей от плеча.

И в рифму я слова вставляю,
Как пулю в ствол сваво ружья.

Нетленный смысл гляденя в корень, 
Ведь гениальность в простоте,

Где просто вовсе не так просто,
Как это выглядит из вне. 

четверг, 13 апреля 2017 г.

iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti.



Klausykitės VIEŠPATIES žodžio,
Sodomos valdovai,
išgirskite, ko mūsų Dievas moko,
jūs, Gomoros žmonės!
„Negi man reikia jūsų aukų gausybės?“ –
sako VIEŠPATS.
„Man jau įgriso jūsų deginami avinai
ir peniukšlių taukai;
neteikia man malonumo
jaučių, avių ir ožių kraujas.
Kada ateinate pamatyti mano veido,
ar to kas prašo iš jūsų?
Netrypkite daugiau mano prieangių!
Liaukitės aukoję bevertes atnašas,
smilkalai kelia man pasibjaurėjimą.
Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo –
iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti.
Jūsų mėnulio jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi, –
jie man našta,
kurią pailsau nešti.
Kai jūs tiesite rankas,
aš nugręšiu savo akis nuo jūsų.
Net jei ir ilgai melsitės,
aš jūsų negirdėsiu.
Jūsų rankos visos kruvinos!
Nusiplaukite ir būkite švarūs!
Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių,
liaukitės darę pikta,
mokykitės gera daryti.
Atsidėkite teisingumui,
padėkite engiamajam,
užstokite našlaitį,
ginkite našlės bylą“.

VIEŠPATS sako:
„Eikit šen, drauge pasvarstykime:
esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą.
Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas,
jos gali tapti baltos kaip vilna.
Jeigu jūs dėsitės į širdį ir paklusite,
valgysite krašto gėrybes,
bet jeigu atsisakote paklusti,
sudoros jus kalavijas“.

вторник, 11 апреля 2017 г.

Nomenklatūra - nuo lotynų žodžio Nomenklator (šeimininko previligijuotas vergas)


Kai užsieniečiai niekindavo kilmingosios Spartos gyventojus sakydami, kad šie neišsilavinę stačiokai, Spartiečiai atkirsdavo „Taip mes vieninteliai iš visų Graikų neesame išmokę visų jūsų šlykštybių“.

  Mus valdanti kolūkietiška nomenklatūra kopijuoja viską, net nesusimąstydama kas ir kam sukūrė tam tikras normas ir bendrabūvio mechanizmus. Visa Lietuvos įstatyminė bazė tai kažkoks skirtingų užsienietiškų įstatymų kratinys, neturintis jokio sąryšio su mūsų gyvenimo realybę ir skirtas tik tam tikrų merkantilinių interesų tenkinimui. Visi įstatymai priimami su intencija "o vat estai (kaip pavyzdys) jau turi tokį įstatymą".

   Aš dar kartą grįšiu prie Graikų (senovės Graikų, nes dabartiniai su jais neturi nieko bendra). Įstatymas Graikų kalboje buvo įvardijamas žodžiu „nomos“. Žodis "nomos" turi daug reikšmių, viena iš jų yra – „Griežtos formos muzikinis kūrinys“. Graikai puikiai suvokė, kad įstatymas turi būti harmoningas kaip muzikos kūrinys. Ar mūsų įstatymai jums primena muzikos kūrinį? Abejoju, greičiau tai kažkokia padrikų garsų kakofonija. Lietuvoje nėra žmonių kurie nebijotų imtis valdyti šalį. Aš nekalbu apie atėjimą į valdžią savo asmeniniam gerbuviui tenkinti, aš kalbu apie bendruomenės gerovę. Dabartinėje valdžioje yra tik tie, kas sugeba prisitaikyti, o ne valdyti. Valdymas yra atsakomybės už priimtus sprendimus prisiėmimas, ar kas nors mūsų valdžioje prisiima atsakomybę už tai ką jie daro?  Mes kiekvienas sumokame nuo kiekvieno tūkstančio eurų, per įvairius mokesčius, beveik 70 proc. mokesčių. Ar suprantate, kad mes kas savaitę dirbame neaišku kam beveik 4,5 dienas nemokamai. Net baudžiaunininkai turėdavo mažesnį lažą savo ponams. Dėl kolūkiečių buko valdymo, didžioji dalis Lietuvos žmonių jau paversti bankų ir įvairių finansinių aferistų vergais. Žmonės vergauja keliuose darbuose, žemindamiesi ir kentėdami viską vien už tai, kad susimokėti eilinę išpirką savo vergvaldžiui – žydų bankui. Žydai Lietuvoje ima atvirai plėšikiškas palūkanas, kai tuo tarpu iš savų jie neplėšia. Normalios bendruomenės už plėšikavimą sodina, bet mūsų "škurleliai" taip pat jau dirba užsieniečiams. Iki šiol Lietuvoje nėra normalios, skaidrios ir lengvai įgyvendinamos fizinių asmenų bankroto procedūros, todėl į tarptautinių finansinių aferistų tinklą papuolę mūsų piliečiai, nebeturi galimybės netgi pradėti gyvenimą iš naujo ir yra tapę amžinais vergais. Mus valdantys idiotai sutiko su tuo, kad Lietuviams iš Europos fondų būtų mokami pinigai (grašiai) už tai, kad jie jau nebedirbtų tų darbų iš kurių visada prasimaitinsi. Ir tai nėra slapta, vos ne kiekvienas laikraštis yra prikimštas reklamos apie išmokas tiems kas atsisakys darbų kaime, kas nebežvejos jūroje, kas nebeaugins nieko. Mūsų akyse iš mūsų visuomenės daro vergus ilotus – liumpen proletariatą, kuriuos paskolų pagalba paverstų bebalsiais gyvuliais. Prisiminkite Giotę „Nėra beviltiškesnės vergystės, nei vergystė tų, kurie mano jog yra laisvi nuo pančių.“. Žmonės įsivaizduoja, kad jie kažką turi ir dėl to dirba, nors realiai jie gyvena bankų jiems suteiktose patalpose, važinėja bankų mašinomis ir augina bankams jau nuo gimimo priklausančius vergiukus (savo vaikus). Būtetn dėl vergystės įtvirtinimo, finansiniai okupantai, buldozerio principu ir prastūmė įstatymus „dėl smurto prieš vaikus“ tam, kad Lietuviai tėvai nebetektų jokios įtakos savo vaikams ir iš tų vaikų jie galėtų padaryti bebalsius savo įnorių tenkinimo mankurtus, be tėvynės, tradicijos ir tėvų.

   Makedoniečiu karalius Pilypas (Aleksandro tėvas) treniruodamasis parkrito. Atsikėlęs jis pasižiūrėjo į savo kūno atspaudą likusį ant smėlio ir atsidusęs pasakė: „Kaip mažai žemės mums reikia ir kaip daug mes jos norime“. Gal pagaliau baikime pastoviai tarnauti už tuštybę, tapkime patys savimi, atsisakykime to be ko mes galime gyventi. Neimkime jokių paskolų, susitaikykime su giminėmis, kaimynais ir draugais, su kuriai susipykome įtraukę juos į kokią užsienietišką finansinę piramidę, įkalbėję pasirašyti kokį grobikišką gyvybės draudimą, pardavę kokį bevertį užsienietišką niekalą. Pradėkime gyventi savo bendruomenėje o ne iliuzijose. Prisiminkite filosofą Diogeną. Jis atsisakė visko ir gyveno bačkoje. Vienintelis jo turtas buvo molinis puodelis, bet kartą jis pamatė, kad vaikai geria vandenį pasisemdami ranka, todėl jis sudaužė puodelį ir nieko neturėdamas gyveno laimingiausia gyvenimą. Kartą pas jį atėjo dvaro filosofas ir stebėdamas kaip Diogenas plauna valgomas šaknis upelyje pradėjo priekaištauti „Jeigu tu mokėtum padlaižiauti galėtum tarnauti dvare ir tau nereikėtų plauti šakniagumbių". Į tai Diogenas atsakė, - „Jei tu mokėtum plauti šakniagumbius, tau nereikėtų padlaižiauti dvare“.

   Tiems kas dabar valdo Lietuvą (nuoširdžiai), aš patarčiau prisiminti Makedoniečių Karaliaus Pilpo valdymo išmintį:

   Jam kartą pasakė „Nubausk Atėniečius, nes jie keikia tave“. Pilypas nustebęs paklausė „O po to kai aš juos nubausiu, jie ką pradės mane šlovinti?“ ir pridūrė „Nuo Atėniečių keiksmų aš tampu tik geresnis, nes stengiuosi parodyti visam pasauliui, kad tai melas“. Jeigu jam sakydavo „toks ir toks tave bara, išvyk jį“, į tai karalius atsakydavo „Kam? Tam, kad jis vietoj to, kad barti mane tarpe tų kurie mane pažysta, bartu akivaizdoje tų kurie manęs nežino“. Jam karta pasakė „Toks ir toks šmeižia tave, nužudyk jį“, karalius atsakė „kam? Geriau pakvieskite jį pas mane į puotą“ Karalius vaišindavo tą kuris jį šmeižė, apdovanodavo ir vėliau klausdavo tų kurie įskundė „Ar šmeižia?“ - „GIRIA!!!” – „štai matote, aš geriau žinau žmones nei jūs“


p.s. Aš tikrai norėčiau, kad mes pagaliau atsitokėtume ir susikurtume tokią bendruomenę apie kurią galėtume pasakyti Periklio žodžiais:
  Mūsų valstybės papročiai nėra gauti iš kažkur. Mes nepamėgdžiojame užsieniečius, o patys duodame pavyzdį. Mes vadiname savo santvarką bendruomenės valdžia todėl, kad ji laikosi ne ant mažumos bet ant daugumos tautos. Įstatymas suteikia mums visiems vienodas galimybes, o pagarba įstatymui atlygina kiekvienam pagal nuopelnus. Bendruose reikaluose mes vienas kitam padedam, o asmeniniuose mes nemaišom vienas kitam. Aukščiau už viską mums yra įstatymai, o moraliniai įstatymai yra aukščiau nei rašytiniai !!!


Biblija mus moko:

 Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės! (1 Tes 5,21)

вторник, 4 апреля 2017 г.

Viskas nenumaldomai yra.



Balkšva šviesa minties rutinoj,
Kažkur tamsybės debesį,
Nuskuto apnašas grožybių,
Per „news'o“ biznį atneštų.

Nedžiugina daugiau orkestras,
Nespaudžia ašaros gaida,
Ir nebetraukia, neniuniuoja,
Ta dirbtinoji visuma.

Oloj prikaustyti prie sienos,
Šešėlių žaismas prieš akis,
O mus kažkas nuo sienos traukia,
Ten kur mus niekas nelaikys.

Tik ar išdrys, ar įsidrasins,
Ar nusimes jis grandines?
Juk pirmos eilės, prie pat sienos,
Elito padėtį praras.

Ir tuoj pat mintys, lyg ir blaivios,
Tau kužda išeitį slapčia,
Ar verta keisti tai kas yra,
Į tai kas tikra, bet ne čia.