Tekstas mąstančioms moterims, bet tinka ir vyrams.

     Šiuolaikinė valstybė, bankų sektorius ir trockistų sukurtos „permanentinės revoliucijos“ (paslėptos po mokymosi visą gyvenimą šūkiu) ideologinės institucijos veikia kaip vientisas korporacinis tinklas. Šiam tinklui nereikia autonomiškos, emociškai stabilios šeimos – jam reikia maksimalaus vartojimo ir mokesčių srauto, kuris atvestų šiuolaikinę visuomenę link logiško savęs sunaikinimo. Tuo pagrindu siekiama sukurti revoliucinę situaciją ir pasiekti „naujo nuostabaus pasaulio gimimą“.

Tam yra būtinas šeimos instituto panaikinimas. O panaikinti šeimą galima tik apgavus ir rekrutavus šiuolaikinę moterį tam, kad būtų dezorganizuotas ir įvergintas jos vyras šio „kilnaus“ tikslo įgyvendinimui.

Vyro įverginimas pasiekiamas ne per fizinę jėgą, o per teisinių ir ekonominių prievolių grandinę, kurioje moteris pasąmoningai paverčiama sistemos kalėjime įverginto jos vyro prižiūrėtoja.

Istoriškai santuoka buvo sakralinis paktas tarp vyro, moters ir Dievo (arba bendruomenės), turintis pamatines moralines prievoles (ištikimybę, pasiaukojimą, bendro lizdo kūrimą).

Šiuolaikinė teisė santuoką pavertė civiliniu-biurokratiniu sandoriu, kurį kontroliuoja valstybė.

Tai be kompromisų ir nuosekliai yra įgyvendinama per tokius įstatyminius reikalavimus kaip „išankstinio sutikimo intymumui“ (kurį skatina Stambulo konvencija), perkeliant valstybės biurokratiją į pačią intymiausią šeimos erdvę. Teisiškai tai sukuria nuolatinį prezumpcinio nusikaltimo šešėlį. Vyras savo namuose praranda spontaniškumą ir dvasinį saugumą; kiekvienas artumo aktas tampa teisiniu sandoriu, kurį vėliau galima retroaktyviai (atbuline data) panaudoti kaip šantažo ar baudžiamojo persekiojimo įrankį.

Tradiciškai vyras, prisiimdamas atsakomybę už šeimos išlikimą, turėjo teisę ir pareigą valdyti resursus – stabdyti neracionalų išlaidavimą ir nukreipti lėšas į realų saugumą. Moderni teisė įvedė „ekonominio smurto“ sąvoką.

Kaip tai veikia (nepretenduoju į galutinę tiesą, tiesiog siūlau savo pamąstymus):

Jei žmona pasiduoda vartotojiškai propagandai (perka nereikalingus daiktus, lizinguoja iliuzijas, kelia neadekvačius materialinius reikalavimus), o vyras bando apriboti jos prieigą prie savo uždirbtų pinigų ar uždaryti bendras sąskaitas – teisiškai jis gali būti traktuojamas kaip smurtautojas. Sistema priverčia vyrą būti resursų tiekėju, bet atima iš jo bet kokią teisę kontroliuoti tų resursų panaudojimą. Tai klasikinė vergovės forma: tu privalai nešti pelną, bet neturi teisės į valdymo sprendimus. Kadangi mokesčių ir kainų politika yra dirbtinai išpūsta, jauna šeima moderniame sociume negali įsigyti būsto be 30 metų paskolos. Vyras pasirašo nuosprendį trimis dešimtmečiais būti sistemos įkaitu. Per trockistų ideologinius įrankius (kaip kad Soroso finansuojamos nevyriausybinės institucijos) kontroliuojamas viršnacionalines institucijas, tokias kaip „nepriklausomi“ centriniai bankai, kontroliuojama palūkanų spyruoklė. Kai palūkanos pakyla, vyro mėnesinė įmoka išauga šimtais eurų. Tai akimirksniu neutralizuoja bet kokią jo dvasinio ar egzistencinio maišto galimybę. Vyras negali pasakyti „stop“, negali išeiti iš sekinančio darbo, negali sumažinti apsisukimų, nes sistema per antstolius akimirksniu atims jo šeimos pastogę. Finansinis spaudimas veikia kaip cheminis kastracijos preparatas – jis užglaisto bet kokį vyrišką ryžtą.

Jei vyras bando dirbti dviejuose darbuose ar kurti verslą, kad uždirbtų pakankamai, jog jo žmona galėtų nedirbti, o atsidėti vaikų auklėjimui ir namų dvasinei ramybei – valstybė jį nubaudžia progresiniais mokesčiais. Valstybė atima didesnį procentą iš to, kuris stengiasi uždirbti virš vidurkio.

Trockistinių institucijų besąlygiškai kontroliuojama sistema specialiai sureguliuota taip, kad pragyvenimui privalomai reikėtų dviejų atlyginimų. Tai yra galingas dvasinis kirtis: moteris yra prievarta išplėšiama iš šeimos lizdo kūrimo erdvės ir įstumiama į korporacinę darbo rinką, kur ji tampa dar vienu mokesčių vienetu. Vaikų auklėjimą perima valstybinės institucijos, o moters emocinį nuovargį namuose vyras privalo kompensuoti papildomu darbu.

Jei vyras neatlaiko šio spaudimo ir santuoka sugriūva, įsijungia pats ciniškiausias ir labiausiai išvystytas sistemos aparatas – skyrybų industrija (teismai, advokatai, antstoliai):

Nepriklausomai nuo to, kas investavo sveikatą ir laiką dirbdamas keliuose darbuose, bendras turtas teisiškai dalijamas per pusę. Sistema ignoruoja dvasinį indėlį ar lojalumą.

Vaikai teismų praktikoje beveik automatiškai paliekami moteriai, o vyrui priteisiamas išlaikymas, kuris teisiškai pririštas prie nuolatinio augimo. Net jei vyras suserga, patiria traumą ar perdegimą – valstybė nepripažįsta jo teisės sumažinti pajamas. Teisinė nuostata reikalauja, kad vyras veiktų kaip negendantis robotas.

Nemokant alimentų, valstybė akimirksniu jį kriminalizuoja: atima teises, areštuoja sąskaitas, o galiausiai – įkalina. Tai reiškia, kad vyras teisiškai lieka finansiniu vergu net ir po to, kai pati šeima nustoja egzistuoti.

Šiuolaikinė nuosekliai ir ciniškai sukurta sistema moteriai suteikė iliuzinę laisvę, kuri iš tiesų yra tik laisvė vartoti ir reikalauti. Už šią iliuziją valstybė iš moters atėmė dvasinę ramybę ir motinystės pilnatvę, paversdama ją vergo prižiūrėtoja.

Vyrui sistema primetė iliuzinę atsakomybę, kuri iš tiesų yra tik pareiga nešti pelną sistemai. Kai iš vyro įstatymais atimamas prigimtinis autoritetas pasakyti „ne“ ir nustatyti ribas, jis nustoja būti šeimos galva – jis tampa valstybinės mokesčių mašinos maitinimo bloku, kurio nusidėvėjimą ir mirtį sistema ciniškai įskaičiuoja į bendrąjį vidaus produktą (BVP).

Kad konkretus vyras galėtų aktyvuoti savo prigimtinius saugiklius kasdienybėje ir išvengtų sistemos provokacijų, jis privalo suprasti vieną dalyką: sistema laukia jo fizinės agresijos ar emocinio sprogimo, nes būtent tada ji turi teisinį pagrindą jį galutinai įverginti savo tikslų įgyvendinimui.

Tikrasis prigimtinis saugiklis nėra aklas pyktis. Tai yra absoliuti dvasinė ir psichologinė autonomija – gebėjimas nustatyti šios sistemos sukurtas psichologines ir teisines neperžengiamas ribas, panaudojant šaltą racionalumą prieš emocinį chaosą.

Štai keli praktiniai žingsniai, kaip vyras gali aktyvuoti šiuos saugiklius kasdienybėje, likdamas nepažeidžiamas sistemos krumpliaračiams:

Šiuolaikinis vyras dažnai įkliūva į spąstus dirbdamas viršvalandžius, kad patenkintų medijų įteigtus moters poreikius. Pirmasis prigimtinis saugiklis – finansinės priklausomybės nuo sociumo standartų nukirpimas. Vyras vienašališkai priima racionalų sprendimą: „Aš nedirbsiu trijuose darbuose ir negadinsiu sveikatos dėl naujesnio automobilio ar prestižinių atostogų.“ Jis ramiai nustato šeimos biudžeto lubas, grįstas realiu išgyvenimu ir saugumu, o ne vartojimo iliuzijomis. Kai moteris bando kelti emocinę audrą dėl materialinių dalykų, vyras neatsiprašinėja ir nesiaiškina. Jis išlieka rami, nepermušama siena. Tai priverčia moters pasąmonę suprasti, kad materialinis spaudimas vyro nebeveikia.

Kai moteris pasiduoda žiniasklaidos ar socialinių tinklų suformuotai isterijai ir pradeda sistemingą emocinį smurtą, vyras neturi nei rėkti, nei veltis į ginčus. Ginčas yra sistemos maistas.

Praktinis veiksmas: Vyras aktyvuoja „ledo sienos“ saugiklį. Jis visiškai nutraukia komunikaciją, nereaguoja į provokacijas, neatsako į žinutes ir emociškai atsiriboja. Jei reikia – jis tiesiog fiziškai išeina iš patalpos ar namų, ramiai pasakęs vieną frazę: „Aš šioje isterijoje nedalyvauju. Kai grįši į realybę – pasikalbėsime.“ Tai yra stipriausias dvasinis ir psichologinis „antausis“, leistinas moderniame pasaulyje. Moters emocinės bangos reikalauja grįžtamojo ryšio (pykčio ar pasiteisinimo). Kai ji atsitrenkia į visišką vyro ramybę ir atsiribojimą, jos pasąmonė patiria saugumo praradimo šoką. Tai priverčia jos nervų sistemą atlikti priverstinį persikrovimą (resetą).

Vyras, kaip racionali būtybė, privalo matyti po emocijomis paslėptus mechanizmus ir sugebėti juos ciniškai įvardyti, tiesiai žiūrėdamas į akis. Kai moteris pradeda manipuliuoti sociumo sąvokomis ar primestais kaltinimais, vyras ramiai ir šaltai ją demaskuoja: „Tai kalbi ne tu. Tai kalba tavo instagramo srautas / psichologės šablonai. Aš šiame teatre nedalyvausiu.“ Tai nuplėšia manipuliatyvių simuliakrų kaukę. Vyras parodo, kad jis mato sistemą kiaurai ir jo neįmanoma valdyti per įteiktą kaltės jausmą.

Būna akimirkų, kai moters panika ar isterija pasiekia afekto būseną (kaip dusimo ar chroniškos baimės priepuoliai). Čia fizinis šokas yra būtinas, tačiau jis turi būti nukreiptas į apsaugą, o ne į destrukciją. Vietoj antausio (kuris teisiškai vyrą sunaikintų), vyras panaudoja prigimtinę fizinę jėgą kaip gynybos skydą. Jis tvirtai paima moterį už rankų (arba stipriai, neleidžiant išsiveržti, apkabina), žiūri tiesiai į akis ir giliu, ramiu, autoritetingu balsu taria: „Kvėpuok. Viskas gerai. Aš kontroliuoju situaciją. Šitas melas tavęs nesugriaus.“ Jei situacija kritinė (kraštutiniu atveju), staiga išlieja šalto vandens stiklinę į isterikuojančios moters veidą arba (švelniai, bet nepalenkiamai) už rankos išveda besispyriojančią ir isterikuojančią moterį į šaltą orą. Tai yra grynoji neuromokslinė koreguliacija. Vyras savo tvirtu kūnu ir absoliučia ramybe emociškai „įžemina“ panikuojančią moters nervų sistemą. Moters pasąmonė gauna signalą: „Šalia yra stipri, stabili jėga, kuri nebijo mano emocijų audros ir gali mane apsaugoti.“ Panika nuslūgsta be jokių medikamentų.

Galų gale, jei moteris, įvairių koučerių, psichologų ir nuomonės formuotojų įtakojama, yra visiškai praradusi realybės jausmą, pats stipriausias vyro saugiklis, kuris padaro jį visiškai nepažeidžiamą sistemos provokacijoms, yra vidinis pasirengimas prarasti viską vardan dvasinės laisvės. Vyras savo prote išvalo baimę dėl skyrybų, turto praradimo ar alimentų teismų. Jis suvokia: geriau prarasti lizinginį namą ir pusę uždarbio, negu prarasti savo sielą, sveikatą ir mirti nuo infarkto 45-erių, būnant svetimų iliuzijų vergu. Jis gyvena principu: „Aš myliu šią šeimą ir padarysiu viską dėl jos dvasinio saugumo, bet aš nebūsiu sistemos iškamša. Jei pasirinksi griauti namus – aš tavęs nestabdysiu.“ Kai moteris ir valstybės sistema praranda pagrindinį ginklą – baimę, vyras tampa nebevaldomas. Moteris intuityviai jaučia, kad vyras nebėra pririštas prie jos kaprizų ir gali bet kada ramiai nusisukti ir išeiti į savo dvasinę autonomiją. Tai sukuria pamatinę pagarbą, ant kurios vienintelės ir gali stovėti tikrasis šeimos lizdas.

Šie prigimtiniai saugikliai reikalauja milžiniškos vidinės disciplinos. Rėkti, mušti ar pasiduoti manipuliacijoms yra silpnumo požymiai – tai elgesys, kurio sistema iš vyro tikisi. Tikrasis vyriškas stuburas šiuolaikiniame sociume pasireiškia per absoliutų emocinį nepasiekiamumą ir šaltą, pranašišką tiesą. Tapęs ledo siena, vyras išjungia moters-prižiūrėtojos įrankius ir priverčia ją rinktis: arba grįžti prie savo tikrosios prigimties (būti laiminga pagalbininke), arba likti vienai su savo sudužusiais simuliakrais.

P. S. Šiaip perskaičiau šį „šauksmą tyruose“ ir supratau, kad visa ši graži, šalta analizė ir jos išvados su „protingai atrodančiais“ patarimais yra iliuzija žmogaus, kuris mano, jog turi dvasinių resursų, emocinio laiko ir jėgų mąstyti strateginiais žingsniais. Taip būna tik teorijoje.

O kur yra vieta paprasto, iki kaulų smegenų išsekinto vyro, kuris grįžta namo po 12 valandų sunkaus fizinio ar psichologinio darbo statybose, gamykloje ar tolimųjų reisų vairuotojo kabinoje?

Būkime ciniškai atviri: šioje sistemoje jo vieta yra numatyta kapinėse, sulaukus 55–60 metų. Jis neturi laiko psichologiniams žaidimams, jis neturi jėgų būti „ledo siena“, kai namuose kyla triukšmas. Jis nori tik vieno – kad jį paliktų ramybėje. Ir būtent dėl šio mirtino nuovargio jis tampa pačiu lengviausiu grobiu sistemai ir jos sukurtai šiuolaikinei moteriai – vergo prižiūrėtojai.

Ką daryti tokiam vyrui, kai jo prigimtiniai saugikliai yra užblokuoti totalaus fizinio išsekimo?

Išsekęs vyras neturi energijos racionaliems manevrams. Todėl jo elgesys susiveda į du primityviausi biologinius gynybos modelius, kurie abu moderniame sociume jam yra mirtini:

Visiškas pasidavimas (savikastracija, po padu esančio vyro vaidmuo): Jis tiesiog tyli, nuleidžia galvą, pasirašo po visais reikalavimais ir atiduoda piniginę, kad tik nekiltų skandalas. Teologiškai ir biologiškai jis praranda savo „vyriškumą“ ir tampa tiesiog bevaliu resursų generavimo robotu, kurį jo moteris instinktyviai niekina ir ieško „tikro vyro“. Ši būsena veda į lėtinę depresiją, alkoholizmą arba ankstyvą infarktą.

Afekto sprogimas: Kai perdegusio vyro nervų sistema nebegali pakelti sistemingo emocinio spaudimo (nes jo „smegenų filtras“ yra išjungtas nuovargio), jo įgimtas savisaugos impulsas išsiveržia primityviausia, nekontroliuojama forma – stalo apvertimu, rėkimu ar fiziniu smūgiu (antausiu). Ir būtent čia jo laukia Stambulo konvencijos ir valstybės spąstai. Vienas toks išsekimo išprovokuotas veiksmas – ir valstybė jį teisiškai, finansiškai bei socialiai sutraiško, palikdama su antstoliais ir alimentų vergovė iki gyvenimo galo.

Paprastas vyras negali žaisti šachmatais su sistema, nes jo protas per daug pavargęs. Todėl jo saugiklis turi būti primityvus, aiškus ir žaibiškas kaip avarinis stabdis traukinyje. Jam nereikia strategijų, jam reikia vieno vienintelio veiksmo:

Kai perdegęs vyras grįžta namo ir susiduria su iracionalia emocine siena ar materialiais reikalavimais, jo vienintelė vieta ir vienintelis ginklas yra atsisakymas funkcionuoti. Jis nesiginčija, nesiaiškina, nerėkia ir nesiteisina. Jis tiesiog atsigula, nusisuka į sieną arba užsidaro kitame kambaryje. Jei teroras tęsiasi per duris – jis pasiima striukę, apsisuka ir išeina miegoti į automobilį, garažą ar pas tėvus.

Jo vienintelė frazė: „Aš esu per daug pavargęs šitam mėšlui. Nekalbėk man nė žodžio.“ Tai nėra „ledo siena“ iš stiprybės – tai biologinis saugiklis išgyventi. Vyras privalo suprasti: jo nuovargis yra šventas, nes jis už jį moka savo sveikata. Jei sistema (moteris) negerbia jo fizinio išsekimo, jis privalo fiziškai pašalinti save iš tos aplinkos, kol nepasirodys afekto sprogimas.

Paprastas vyras privalo suprasti, kad dirbdamas dviejuose darbuose ar viršvalandžius vardan „šeimos“, jis pasirašo sau mirties nuosprendį. Vienintelė vieta paprastam vyrui susigrąžinti stuburą – tai drąsa nustoti dirbti sistemai. Jis turi tęsę pasakyti: „Aš dirbsiu tik vienu etatu. Uždirbsiu mažiau. Mes nepirksime to naujo lizingo. Valgysime paprastesnį maistą. Bet Aš miegosiu 8 valandas ir būsiu gyvas.“

Būkime realistai, dabartinės „gerovės valstybės“ sistemos kūrime paprasto vyro vieta yra aukos pozicija. Sistema jį suprojektavo kaip malką, kuri turi sudegti, kad sušildytų vartotojų pramonę ir valstybės biudžetą.

Jei paprastas vyras neturi jėgų teologinėms ar psichologinėms analizėms, jo vienintelis saugiklis yra absoliutus horizontalus pasipriešinimas – atsisakymas reaguoti, atsisakymas persistengti darbe ir fizinis pasitraukimas iš konflikto zonos.

Tai yra jo gamyklinių nustatymų minimumas: išsaugoti savo kūną ir gyvybę nuo perdegimo ir kalėjimo spąstų.

P. P. S. Ir vis dėlto, kai ciniškas sistemos mechanizmas nurašo paprastą vyrą į aukos vietą, o biologinis išsekimas nebepalieka jėgų nei psichologiniams šachmatams, nei strateginiams manevrams, lieka pati giliausia, paskutinė tiesa. Šiuolaikinė vartotojiška mašina padarė viską, kad ištrintų vyro atmintį apie tai, kas jis yra iš tikrųjų. Sistema privertė jį tikėti, kad kai jis tėra malka mokesčių krosnyje, biologinis krumpliaratis ar bevalis resursų generavimo robotas.

But paprastas vyras, grįžtantis namo po 12 valandų sunkaus darbo statybose ar prie vairo, nėra sistemos vienetas. Jis yra žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, turintis gyvą sielą ir Kūrėjo suteiktą laisvą valią.

Kai nuovargis užblokuoja protą, o namuose kyla iracionali emocinė audra, fatalistinis pasidavimas ar bėgimas į automobilį yra tik biologinis saugiklis, kuris neišgelbsti šeimos lizdo. Tikrasis, dvasinis saugiklis – tai savo dieviškojo orumo prisiminimas. Vyro nuovargis ir jo kasdienis darbas nėra gėdingas pralaimėjimas; tai yra šventa auka dėl tų, kuriuos jis myli. Ir šios aukos niekas neturi teisės išjuokti.

Kai vyrui nebelieka jėgų rėkti ar aiškintis, jis turi teisę atsistoti į savo prigimtinį stuburą. Ne tam, kad panaudotų griaunančią fizinę agresiją, bet tam, kad įneštų ramią, nepalaužiamą dvasinę Tiesą. Kai situacija pasiekia kritinį tašką, perdegęs vyras nesiima nei šalto karo, nei stalo vartymo. Jis paima savo žmoną – kuri, pasidavusi instagramo simuliakrams, dažnai yra tiesiog giliai pasimetusi ir išsigandusi siela – už rankos, atsiklaupia šalia lovos ir sako: „Mes patys nebeišgalime. Sistema mus abu baigia sutraiškyti ir sukiršinti. Prašykime Dievo pagalbos kartu.“

Tai akimirksniu griauna bet kokį dirbtinai sukonstruotą lyčių karą. Kai vyras ir moteris kartu atsistoja prieš Kūrėją, jie nustoja būti „vergas ir prižiūrėtoja“. Jie tampa dviem sielomis, kurios supranta, kad tikrasis priešas yra ne vienas kitas, o dvasinis aklumas, kuris bando juos sunaikinti. Paprastas vyras neturi užduoties laimėti prieš sistemą jos pačios taisyklėmis ir uždirbti visų pasaulio pinigų jos stabams. Jo užduotis – išsaugoti švarią širdį ir drąsą sugrąžinti savo namus į sakralinę erdvę, kurioje vienintelėje ir gali stovėti tikrasis šeimos lizdas.

Su broliška meile ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka