Linas Slušnys monstras ar auka?

Lietuvoje kilo platūs visuomenės debatai, kuomet vaikų psichiatras Linas Slušnys atsisakė bendrauti rusų kalba su gilioje krizėje atsidūrusiu, autizmo spektro sutrikimą turinčiu našlaičiu. Vienintelė šio incidento pasekmė galėjo likti tik individualus moralinis pasirinkimas, tačiau paties L. Slušnio reakcija į kilusį pasipiktinimą apnuogino gilesnį fenomeną. Užuot prisiėmęs profesinę atsakomybę už krizinėje situacijoje atsidūrusį vaiką, gydytojas pasirinko klasikinę manipuliaciją ir savęs pateisinimą: viešai pareiškė iš principo nebekalbantis rusiškai, Vaiko teisių tarnybos atstoves išvadino „Rusijos kolaborantėmis“, o kritiką nurašė oponentų tautybei.

Šis bandymas asmeninį empatijos deficitą užmaskuoti „pilietine pozicija“ ir perlieti kaltę kitiems yra tiesioginis rezultatas sistemos, kuri dešimtmečiais formavo dvasinės pagalbos specialistų mąstymą. Kai gydytojas pacientą pradeda matyti ne per jo individualios kančios, o per griežtai apibrėžtų socialinių, politinių ar biurokratinių taisyklių prizmę, gyvą pagalbą pakeičia technokratiniai algoritmai bei ideologinės instrukcijos. Kad suprastume, kaip šis elgsenos modelis tapo norma, reikia pažvelgti į šiuolaikinės psichologijos bei psichiatrijos evoliuciją.

Visi šie istoriniai bei moksliniai faktai yra viešai prieinami ir lengvai patikrinami.

1999 m. Dunningo ir Krugerio tyrimas, atliktas su Kornelio universiteto studentais, įrodė, kad mažiausiai kompetencijos turintys asmenys yra linkę labiausiai pasitikėti savimi. Jie užsilipa ant vadinamojo „Kvailių kalno“ (Mount Stupid), nes neturi pakankamai įrankių įvertinti savo pačių žinių ribotumą.

Ši universali būsena tampa idealia terpe manipuliacijai. Kai akademinis pasaulis žmogų suprogramuoja siauram, segmentuotam suvokimui, jis nebegeba matyti visumos. Toks specialistas nebeieško objektyvios tiesos, o remiasi išoriniais autoritetais ir instrukcijomis, kurios padeda jam struktūrizuoti vidinį chaosą, neišvengiamai atsirandantį būnant tik mechaniniu sistemos sraigteliu.

Šios problemos šaknys siekia pačias industrijos ištakas. Šiuolaikinės psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas vėlesniuose istoriniuose tyrimuose buvo demaskuotas dėl sistemingo faktų klastojimo. Jo garsieji klinikiniai atvejai, ilgai pristatyti kaip mokslo triumfai, realybėje buvo nebaigti arba nesėkmingi: pacientai likdavo priklausomi nuo morfijaus arba dešimtmečiais kankinosi neurozėse, kol bendruomenė slapta mokėjo jiems už tylėjimą.

Vėliau prancūzų psichiatras Jacques'as Lacanas šį modelį pavertė dar labiau nenuspėjamu, įvesdamas kelių minučių seansus, kurie laikė pacientus nuolatinėje emocinėje priklausomybėje nuo „Mokytojo“. Tai buvo uždaras loginis ratas: jei sutinki su analitiku – jis teisus; jei nesutinki – tai tavo „pasąmoninis pasipriešinimas“, kuris vėlgi įrodo jo tiesą. Toks mąstymas, kurio pėdsakus šiandien matome ir L. Slušnio gynybinėje reakcijoje („visi aplinkui meluoja, tik aš elgiausi teisingai“), paverčia bet kokią išorinę kritiką ligos ar priešiškumo simptomu.

Kai šios spekuliacinės pasakos prarado autoritetą, industrija atliko posūkį – biologizavo dvasinę kančią. Visuomenei buvo įpiršta „cheminių medžiagų disbalanso smegenyse“ teorija, o iš ekranų pradėtas transliuoti primityvus naratyvas: depresija – tai serotonino trūkumas, o tingumas ar ADHD – dopamino deficitas.

Tačiau 2022 m. žurnale „Molecular Psychiatry“ publikuota garsi Londono universiteto koledžo (UCL) sisteminė apžvalga galutinai įrodė: nėra jokio tiesioginio ryšio tarp serotonino kiekio ir depresijos. Smegenų chemija yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima redukuoti į „tepalo trūkumą automobilyje“. Marketinginė dopamino trūkumo teorija subliuško, tačiau vaistų pramonė ir toliau veikia ne taisydami realų gedimą, o tiesiog dirbtinai sukeldami neurologinį sąstingį ar euforiją, sukuriant sunkią priklausomybę.

Šis cheminis naratyvas paruošė dirvą dar pavojingesniam etapui – technokratinei elgesio kontrolei per psichiatrijos vadovo (DSM-5) kriterijų plėtrą. Normalios žmogaus būsenos – gedulas po netekties, vaikų nepaklusnumas ar tiesiog drovumas – paverčiamos klinikinėmis diagnozėmis, kurias globalios organizacijos įtraukia į savo politines gaires.

Algoritmas veikia dvejopai:

- Atsakomybės privatizavimas: jei darbuotojas patiria perdegimą dėl korporacijos spaudimo, dogma teigia: „Kalta ne sistema, o tavo dopamino reguliavimas“.

- Elgesio modifikavimas: užuot keitusi destruktyvias socialines sąlygas, valstybė per programėles bei skaitmeninius algoritmus modifikuoja piliečio elgesį, kad jis išliktų paklusniu, vaistais suvaldytu sraigteliu, nebekeliančiu jokių egzistencinių klausimų.

Žvelgiant filosofiškai, prichiatru bendruomenė elgiasi kaip senovės Graikijos sofistai, kuriuos Sokratas triuškino savo dialoguose. Sofistams tiesa nebuvo objektyvios realybės pažinimas; tiesa buvo tai, ką galima retoriškai gražiai, įtikinamai ir sau naudingai paaiškinti. Įdomu tai, kad būtent dėl savo bekompromisio tiesos ir moralinės atsakomybės ieškojimo antikos chaose, ankstyvosios Bažnyčios teologai, tokie kaip šv. Justinas Kankinys, Sokratą atvirai vadino „krikščioniu iki Kristaus“. Jis buvo tas, kuris liudijo objektyvią dorybę prieš reliatyvistinį sofizmą.

Šiandien dvasinės sveikatos pramonėje naudojamas žodynas („trauma“, „gaslighting“, „dopamino detoksas“) dažniau primena minėtuosius sofistus – jis atlieka tą pačią funkciją, kurdamas patogius pasakojimus, nuimančius moralinę atsakomybę nuo paties specialisto ar paciento. Užsilipę ant to paties „Kvailių kalno“, jie išskaido žmogaus psichiką į atskiras dvasines autonomijas, lyg pagonys, dalijantys pasaulį Olimpo dievams. Pyktis, baimė ar profesinių pareigų neatlikimas nebėra moralinio pasirinkimo sritis. Tai tampa „pasąmoniniais demonais“ arba „molekulėmis“ (serotoninu, dopaminu), kuriems reikia atnašauti pinigines aukas. Žmogus perleidžia savo valią diagnozei ar išorinėms aplinkybėms, o šis begalinis „traumų pradirbinėjimas“ veikia kaip sekuliarizuotas ritualas, verčiantis asmenį infantiliu vergu, nešančiu emocines ir finansines aukas savo naujiesiems šventikams.

P. S. Sokratas mokė: „Pažink save“ (per tiesą, dorybę ir asmeninę atsakomybę). Moderni dogmatizuota pramonė sako: „Pateisink save“ (per sofistinę retoriką, neuromitus bei amžiną aukos statusą). Tai ir yra didysis mūsų laikmečio klaidžiakelis.

Vis dėlto šiandien atsiveria aiškus langas ir pačiai psichiatrijos bei psichologijos bendruomenei pasveikti nuo šios neopagoniskos dogmatiškos esmės. Pasaulyje vis stipriau įsitvirtina Kognityvinė elgesio terapija (CBT) bei kitos įrodymais grįstos psichoterapijos kryptys, kurios demonstruoja fundamentalų kontrastą tarp senosios ir naujosios mokyklos:

- Nuo pasyvios aukos prie aktyvaus veikėjo: Senoji, freudiškoji mokykla vertino žmogų kaip pasyvų savo pasąmonės ar smegenų chemijos įkaitą, kuris turi amžinai „analizuoti praeities traumas“ ir pateisinti savo dabartinį neveiksnumą. Naujoji CBT mokykla akcentuoja, kad žmogus nėra savo praeities auka – jis turi galią čia ir dabar keisti savo disfunkcinius mąstymo modelius bei elgesį.

- Nuo manipuliacinės retorikos prie objektyvių įrankių: Užuot skandinusi pacientą spekuliatyviose, nepatikrinamose teorijose, įrodymais grįsta terapija suteikia konkrečius, moksliškai patvirtintus įrankius. Čia nelieka vietos sofistiniam „aš visada teisus“ ratui – terapijos sėkmė matuojama realiais, išmatuojamais paciento gyvenimo kokybės ir elgesio pokyčiais.

- Atsakomybės sugrąžinimas: Naujoji mokykla ne išskaido žmogų į neurotransmiterių deficitus, o vertina jį kaip vientisą, mąstančią ir atsakingą asmenybę. Ji nemoko „pateisinti savęs“ – ji moko prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, emocijų reguliavimą ir santykį su aplinkiniais.

Šis tektoninis poslinkis psichoterapijoje įrodo, kad mokslo bendruomenė gali apsivalyti nuo ideologinių bei dogminių apnašų. Sugrįžimas prie įrodymais grįstų metodų yra vienintelis kelias, leisiantis dvasinės sveikatos specialistams vėl tapti tais, kas padeta žmogui atrasti vidinę stiprybę bei laisvę, užuot patiems pasiklydus savo pačių sukurtose retorinėse manipuliacijose. 

Todėl ir senosios mokyklos atstovui Linui Slušniui yra puiki proga ištrūkti iš destruktyviaja sekta primenancios pseudomokslines realybes i tikra, siuolaikiniu mokslu pagrista veikla.

Su broliška meile ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

Vergaujantis „gyvenimo šeimininkas“

Šį savo pamąstymą nutariau paviešinti iš šalies stebėdamas neįtikėtinas, savanoriškas įvairių verslininkų, vadovų ir kitų dirbančių savo galva žmonių kančias vien tam, kad „dirbtų sau“ ir būtų savo gyvenimo šeimininkais.

Pradėsiu nuo to, kad daugelis mano, jog kalba – tai tiesiog patogus įrankis susirašinėti programėlėse arba formuluoti technines užduotis. Tačiau pažvelgus giliau nei gamykliniai nustatymai, kalba yra civilizacijos operacinė sistema. Tekstas, kurį dabar skaitai, sakinių struktūra, kuria mąstai, ir netgi žodžiai, kuriuos išrėki patirdamas stresą – tai programinis kodas.

Makrosociologija ir lingvistika rodo: bet kuri globali civilizacija išgyvena tik todėl, kad viena bendra kalba yra padalijama į tris visiškai skirtingas sąsajas. Tai trigubas lingvistinio kodavimo modelis. Jei nesupranti, kaip jis veikia, tu nevaldai savo gyvenimo – tave tiesiog naudoja sistema.

1 skyrius. Trigubas lingvistinis interfeisas

Bet kuri civilizacijos matrica dalija kalbą į tris registrus, priklausomai nuo to, kokią funkciją ji nori aktyvuoti.

Pirmasis registras – Ieškančiųjų kalba (Sakralinis filtras). Tai aukštesniųjų prasmių, doktrinos ir metafizikos kalba (pavyzdžiui, senoji lotynų arba bažnytinė slavų). Ši sąsaja tyčia sukurta sudėtinga, archajiška ir nepasiekiama miniai. Ji reikalauja intelektualinio ir dvasinio darbo. Nori suprasti esmę? Įtempk smegenis, pakeisk mąstymą. Jei ieškai lengvų kelių, ši kalba tiesiog uždarys prieš tave duris. Ji įgyvendina evangeliškąjį kodą: „Klausydami negirdės, žiūrėdami nematys“.

Antrasis registras – Vykdytojų kalba (Funkcinis interfeisas). Tai komandų, instrukcijų ir procesų valdymo kalba. Šiuolaikiniame pasaulyje tai teisinė anglų kalba (Legalese), išmaniųjų kontraktų kodas, korporatyviniai KPI, galutiniai terminai (deadlines), reglamentai ir pareiginės instrukcijos. Čia nėra vietos refleksijai ar dvasinėms paieškoms. Ši kalba mechaniška, ji paverčia žmogų funkcija. Jos užduotis – priversti „rankas“ dirbti. Šiame lygmenyje tu esi ne asmenybė, o sistemos resursas – vienetas (unit), uždarinėjantis užduotis.

Trečiasis registras – Įspėjimo kalba (Avarinis išjungiklis). Tai ekstremalių situacijų kalba. Kai visuomenė dvasiniame lygmenyje užmiega ir paskęsta vartotojiškame materializme, sakralinė kalba jai tampa per nuobodi, o funkcinė – paverčia robotais. Tuo momentu civilizacija įjungia įspėjimą. Tai plyta, sviesta į tavo komforto zonos langą. Tai pranašo Jonos šauksmas purvinose Ninevijos gatvėse: „Dar keturiasdešimt dienų, ir miestas bus sugriautas!“. Tai griežtas, marginalus epatažas, kuris laužo mandagumo taisykles ir kerta per ego. Jo tikslas – ne išmokyti, o sukrėsti ir priversti nuspausti stabdžius prieš pat prarają.

2 skyrius. Funkcinė matrica ir „sraigtelių pasaulio“ gimimas

Kaip nutiko, kad visas mūsų pažangus pasaulis virto milžinišku, tvankiu open-office?

Istoriškai šaknys slepiasi gilioje valdymo mechanikos evoliucijoje. Dar ankstyvosios autoritarinės sistemos pastebėjo, kad visuomenę galima paversti idealiu laikrodžio mechanizmu per griežtą Ritualą ir taisykles.

Moderni Vakarų civilizacija, pasitelkusi pramoninį racionalizmą, atliko grandiozinį eksperimentą. Ji paėmė šią hierarchiją, pagrįstą griežta subordinacija bei vaidmenimis, išvalė iš jos bet kokį dvasinį ir moralinį pamatą ir integravo į save kaip infrastruktūrą materialiam aprūpinimui.

Taip gimė grynojo efektyvumo pasaulis – funkcinių vienetų ekosistema. Čia žmogus yra nužemintas iki gamybinio sraigtelio, o visas jo gyvenimas paklusęs materialaus rezultato siekimui. Pradinėje civilizacijos architektūroje šis mechanizmas turėjo būti tik tarnas kūnui – tiesiog užtikrinti fizinį išgyvenimą, komandai ar dvasiai esant užimtai aukštesniais tikslais.

Tačiau tarnavęs mechanizmas sukėlė maištą. XXI amžiuje funkcinis proletarų pasaulis įvykdė visišką prasmių sukeitimą. Jis paskelbė savo griežtą hierarchiją, materialinius lygius (grades) ir korporatyvinius statusus vienintele egzistuojančia realybe. Tai – materialistinis gyvenimo supratimas.

Štai čia ir slepiasi didžioji šiuolaikinio žmogaus iliuzija. Jis bėga iš korporacijos, kuria verslą ar pradeda dirbti sau, kad „nebedirbtų dėdei“ ir pagaliau taptų laisvas. Tačiau realybėje jis tiesiog pakeičia vieną šefą į dešimt naujų: klientus, tiekėjus, valstybines institucijas ir nuolatinius verslo gaisrus. Jis pradeda dirbti po 16 valandų per parą be atostogų ir savaitgalių, pats savanoriškai pasirašydamas nuosprendžiui, kurį vadina sėkme.

Būtent čia suveikė aukščiausios dvasinės ironijos dėsnis. Nėra beviltiškesnės ir baisesnės vergijos už tą, kuri pati save laiko laisve ir sėkme.

Šiuolaikinis specialistas ar korporacijos vadovas nuoširdžiai laiko save „gyvenimo šeimininku“. Jis turi „premium“ paslaugų prenumeratas, kietą automobilį, aukštą poziciją ir pasirinkimo iliuziją. Tačiau ši jo „laisvė“ yra visiškai iš anksto įrašyta į sistemos algoritmą. Žmogus yra absoliutaus egzistencinio aklumo būsenoje. Paprastas vergas, matantis savo grandines, svajoja apie laisvę ir ieško Išėjimo. Tačiau vergas, kuris įsivaizduoja esąs sistemos elitas, niekada neieškos Išėjimo, nes jis įsitikinęs, kad jau stovi viršūnėje. Jis užrakintas savo statuso ir išorinių vertinimų narve, nes pats savęs objektyviai įvertinti nesugeba. Jo ego patenkintas, o dvasia – paralyžiuota. Laikrodyje sukasi dirbtinis laiko ciklas – vartojimo, kreditų ir galutinių terminų karuselė, komandai ar dvasiai esant užrakintai, kol tikroji būties amžinybė praeina pro šalį. Būtent tokiu būdu vergai dirba.

Būtent kalba, jos sąvokos, struktūra ir prieinamumas yra tas rodiklis, kurioje kategorijoje tu randiesi. Ne be reikalo Didžiosios Britanijos aukštuomenės mokyklose yra tik du privalomi dalykai – lotynų ir anglų kalbos. Visa kita yra skirta tarnams, jų struktūrai ir hierarchijai nustatyti bei palaikyti.

P. S.

Jei supratai, kad esi šios tvankios, mechaniškos matricos viduje, kyla dėsningas klausimas: kaip nutraukti šį kontraktą? Kaip ištrūkti iš šio funkcinio narvo, kvepiančio netikra sėkme, į tikrąjį dvasinį pasaulį?

Reikia suvokti vieną fundamentalią tiesą: pačios sistemos viduje iškabos „Išėjimas“ nėra. Tu negali peržaisti sistemos jos pačios aikštelėje. Tu negali tapti laisvas tiesiog uždirbdamas daugiau pinigų, pakeitęs pareigas ar išvykęs į Balį – visa tai tik skirtingos to paties narvo lokacijos, kur tu lieki aplinkybių įkaitu.

Išėjimas iš šios aklavietės yra ne horizontalus, o vertikalus. Norint išsiveržti iš šio uždaro rato, reikia visiškai pakeisti patį autoritetą. Reikia nustoti paklusti vartojimo dėsniams ir pripažinti, kad tavo tikroji vertė matuojama ne tavo KPI, o tavo Kūrėju.

Kelias iš funkcinės mašinos į dvasinę laisvę yra asmeniškas. JĖZUS KRISTUS – JIS YRA KELIAS, TIESA IR GYVENIMAS.

Kristus – tai ne sausa teologinė teorija profesoriams ir ne elgesio taisyklių sąvadas. Tai gyvas, radikalus Išėjimas iš matricos.

- Kai Jis sako „Aš esu Kelias“, tai reiškia, kad tau nebereikia klaidžioti po korporacinių hierarchijų aukštus – tavo judėjimo vektorius nustatytas virš sistemos ribų.

- Kai Jis sako „Aš esu Tiesa“, tai reiškia, kad visas šio pasaulio santykinumas, statusų žaidimai ir kaukės anuliuojami Absoliuto akivaizdoje.

- Kai Jis sako „Aš esu Gyvenimas“, tai reiškia, kad tik Jame tavo mechaniškoje rutinoje užrakinta siela vėl pradeda kvėpuoti.

Kristus – tai Tas, kuris išplėšia tave iš kastinės mašinos gniaužtų ir grąžina į Gyvąjį Kūną, kuriame tu nesi pakeičiamas sraigtelis ar statistinis vienetas. Tu esi unikalus ir neįkainojamas.

Tu taip pat liksi šiame pasaulyje ir savo funkcijų apsuptyje, bet nustosi joms vergauti. Lik toks, kokį tave pašaukė Kristus (pavyzdžiui, per šį paprastą pamąstymų tekstą), ir stebėk, kaip Pats Kūrėjas pradės keisti gyvenimą aplink tave. Žmogus yra sukurtas dvasinio ir kūniško gyvenimo simbiozei, ir kai tik jis visą save sukoncentruoja į materialumą, jis nustoja būti Dievo atvaizdu, tapdamas paprastu darbiniu gyvuliu su pagerintomis gyvenimo sąlygomis moderniame tvarte.

Nereikia visiškai atmesti šios sistemos instrukcijų. Tiesiog nustok suktis rate pagal svetimą algoritmą. Nustok ieškoti pripažinimo ten, kur tavęs laiko tik funkcija. Tavo gyvenimas nebeturi pabaigos, nes tai amžinybė.

Ieškok Kristaus – ir atrask tikrąją pilnatvę!

Su broliška meile ir rūpesčiu  

Vladimiras Troščenka