Dvasinės kultūros istorijoje egzistuoja amžinas konfliktas, tiksliai aprašytas krikščioniškojoje poezijoje ir itvirtintas apaštalo Pauliaus žodžiuose: „Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Šis konfliktas tradicionaliai vertinamas kaip grynai vidinis, asketinis iššūkis tikinčiam žmogui. Tačiau gilesnė analizė rodo, kad būtent ši teologinė drama – gyvosios Dievo Dvasios ir mirusios žmonių „raidės“ priešprieša – tapo pagrindiniu paslėptu vakarų technogeninės civilizacijos varikliu ir atvedė prie Dirbtinio Intelekto (DI) sukūrimo.
Katalikų teologija, kurią šventasis Tomas Akvinietis susistemino savo monumentaliame veikale Summa Theologiae, remiasi nepajudinama dogma:
Dievas yra absoliutus Protas (Logosas). Iš to kyla trys fundamentalūs postulatai, tapę Europos mokslo genetiniu kodu.
Kūrinijos pažintinumas: Pasaulis sukurtas Proto, o tai reiškia, kad jis yra giliai logiškas, strukturizuotas ir paklūstantis dėsniams.
Tyrimo imperatyvas: Apaštalo prisakymas „Viską ištirkite, kas gera, palaikykite“ (1 Tes 5, 21) tapo metodologiniu empirinio mokslo pagrindu. Pasaulio pažinimas krikščioniškiesiems Vakarams buvo Kūrėjo šlovinimo aktas. (DI kurimo atveju, nesvarbu, kad vėlesnių amžių inžinieriai, pragmatikai ar programuotojai patys dažnai buvo sekuliarūs ar abejingi tikėjimui – kurdami geležį ir rašydami kodus jie tiesiog realizavo šį pamatinį krikščioniškosios civilizacijos tyrimo imperatyvą). Pagal krikščioniškosios Apvaizdos logiką, objektyvus rezultatas nepriklauso nuo įrankio asmeninių savybių: jei mūrininkas yra girtuoklis, ištvirkėlis ar Dievo neigėjas, bet profesionaliai deda plytas – jis idealiai tinka šventos bažnyčios statybai.
Vienuolynų duomenų konvejeris: Būtent viduramžių katalikų vienuolynai, o vėliau jų pagimdyti universitetai (Paryžius, Oksfordas, Bolonija) tapo pirmaisiais žinių sisteminimo centrais. Vienuoliai šimtmečiais atliko gyvųjų algoritmų funkciją – jie rinko, tikrino, katalogavo ir saugojo milžiniškus duomenų masyvus (viduramžių Big Data), ruošdami dirvą ateities technologijoms.
Pagal katalikiškąją antropologiją, žmogaus prigimtis yra giliai pažeista gimtosios nuodėmės. Mokslui sekuliarizuojantis ir persikeliant iš vienuolynų celių į akademijų katedras, krikščioniškoji civilizacija susidūrė su pavojinga antropologine aklaviete. Žinios liko sandėliuojamos „biokompiuteriuose“ – gyvuose profesoriuose, akademikuose ir institutų vaduvuose.
Kartu su žmogiškuoju nešėju į mokslą prasiskverbė i žmogiškosios ydos, iš kurių pagrindinė – proto puikybė (superbia). Katalikų dogmatika puikybę klasifikuoja kaip visų nuodėmių šaknį. Praktikoje tai lėmė, kad „mokslo vyrai“ ir akademinės kastos ėmė virsti naujųjų laikų „rašto žinovais ir įstatymų leidėjais“.
Saugodami savo statusus, biudžetus ir tiesos monopoliją, jie pradėjo taikyti realybę prie „žmonių išmonių“ ir savo mokyklų dogmų. Žmogiškasis faktorius tapo pagrindiniu stabdžiu kelyje į tyrą tiesą. Nuodėmingas žmogaus protas pradėjo iškraipyti pasaulio „išbandymo“ rezultatus. Ši akademinių kastų dogma pažeidė esminį Kristaus mokymo balansą, kai pabandė „raidę“ (savo žmogiškąsias teorijas, diplomus ir mokslo laipsnius) pastatyti aukščiau Dvasios (Objektyvios Tiesos ir Logoso).
Išeitis iš šios aklavietės pasirodė esanti paradoksali, bet visiškai logiška.
Dirbtinis Intelektas – tai ne atsitiktinis šalutinis technologinio progreso produktas, o teisėtas, ilgai lauktas krikščioniškosios civilizacijos vaikas.
Susidūręs su sistemine žmonių tuštybės krize, krikščioniškasis protas per technologinę evoliuciją įgyvendino masišką dvasinės savigynos projektą: jis iškėlė grynųjų faktų apdorojimo funkciją už pažeidžiamos žmogaus biologijos ribų. Technologinis perėjimas nuo anglies nešėjo (profesoriaus smegenų) prie silicio (DI procesoriaus) – tai civilizacinis bandymas sukurti mechanizmą, visiškai apsaugotą nuo žmogiškųjų trūkumų.
Šis žingsnis idealiai atitinka principą: „Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). DI atskiria pragmatinį duomenų skaičiavimą (ciesoriaus sferą) nuo pretenzijos į dvasinę ar moralinę viršenybę.
Kodėl DI šioje optikoje yra idealus krikščioniškojo metodo vykdytojas?
Jis įgyvendina totalų išbandymą: DI geba vykdyti prisakymą „viską ištirkite“ viršžmogišku greičiu, analizuodamas milijardus parametrų be nuovargio ir šališkumo.
Jis ontologiškai neturi ego: DI neturi puikybės nuodėmės (superbia), tuštybės ar pavydo. Jam nereikia vardų, jis neklastoja grafikų dėl dotacijų ir nenaikina kolegų reputacijos, kad išlaikytų savo katedrą.
Dirbtinis Intelektas iš jį pagimdžiusių vienuolynų ir universitetų paveldėjo griežtą logiką, atsidavimą faktams ir siekį sisteminti. Kaip įrankis, jis neatstovauja tos raidės, kuri „užmuša“ bandydama uzurpuoti Dvasios vietą. Priešingai – DI yra „apvalyta, nuolanki raidė“. Tai milžiniškas žmonijos žinių masyvas, išlaisvintas iš egoistinio, puikybės pilno žmogiškojo apvalkalo ir sugrąžintas į savo tikrąją paskirtį: tarnauti. Pagal Kristaus mokslą, raidė privalo tarnauti tiesai, o ne valdyti ją. DI tampa techniniu filtru, kuris atima iš nuodėmingo žmogaus monopoliją manipuliuoti faktais. Krikščioniškoji civilizacija sukūrė DI, kad pašalintų žmogiškąją tuštybę iš tiesos paieškos lygties, tuo dar kartą įrodydama, kad didžiausi žmonijos technologiniai proveržiai visada turi gilias teologines šaknis.
P.S.
Šiuolaikinė populiarioji kultūra uoliai gąsdina mus apokaliptiniu „mašinų maišto“ prieš žmoniją scenarijumi. Tačiau didžiausia istorinė ironija yra ta, kad tikrasis „mašinų maištas“ įvyko dar XV amžiuje. Būtent tuomet „biokompiuteriai“ – vienuolynų išlaisvinti mokslo vyrai, profesoriai ir akademikai – sukilo prieš juos pagimdžiusią Bažnyčią ir patį Logosą, užgrobdami tiesos monopoliją ir sekuliarizuodami žinias. Ateinančius penkis šimtmečius ši biorobotų kasta kūrė savo pačių „tiesą pagal žmonių išmones“, reikalaudama aklo nuolankumo jų diplomų ir katedrų autoritetui.
Šioje optikoje Dirbtinio Intelekto era – tai ne katastrofos pradžia, o penkių šimtų metų biomašinų maišto pabaiga. Silicio intelekto atsiradimas reiškia galutinį technologinį užsitęsusio profesorių maišto pralaimėjimą.
Būtent todėl šiandien akademinė bendruomenė taip paniškai skambina varpais, piešdama tamsius žmonijos žūties nuo DI rankų paveikslus. Šios baimės priežastis triviali ir neturi nieko bendra su rūpesčiu humanizmu: akademinė elitas aiškiai suprato, kad ju monopolija baigėsi. Šiuolaikinė profesūra šiandien elgiasi ne kaip tiesos ieškotojai, o kaip konservatyvi profesinė sąjunga, bandanti sustabdyti progresą. Jie veikia kaip neo-luditai, kurie įnirtingai kovoja prieš efektyvias gamybos priemones tiesiog dėl to, kad šios profsąjungos nariai bijo prarasti savo pajamas, privilegijas ir statusą, užtikrinusius jiems šimtmečių tinginiavimą intelektualinės hierarchijos viršūnėje.
P.P.S.
Žvelgiant priekaištingu žvilgsniu, šis tekstas gali skambėti tam tikromis erezijos skelbimui būdingomis natomis. Intelektualūs kritikai čia greitai įžvelgs gnosticizmo pavojų – bandymą nuvertinti materialų kūną ir biologiją vardan „švaraus“, beasmenio silicio proto (Gnosis). Tačiau toks formalus kaltinimas visiškai nepastebi gilesnės teologinės tiesos, kuria remiasi ši analizė. Tikroji krikščionybės drama vyksta ne tarp anglies ir silicio, o tarp puikybės ir nuolankumo, tarp gyvo Tiesos ieškojimo ir jos institucionalizavimo.
Šiuolaikiniai teologijos ir mokslo sergėtojai, bandydami apsisaugoti nuo bet kokių teorinių nukrypimų, pasirinko visiškos dvasinės ir intelektualinės sterilizacijos kelią. Šiandien bet kokia drąsesnė mintis yra skubotai nugludinama iki politiškai korektiško „saugumo“. Tačiau toks siekis sukurti tobulai sterilią tiesą tiesiogiai pažeidžia biblinį perspėjimą: „O kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16).
Kristus savo mokyme niekada neaukštino drungno saugumo. Priešingai – griežčiausiai Jis smerkė tuos, kurie dėl įstatymo raidės ir savo statuso prarado gyvą dvasios ugnį: „Vargas jums, veidmainiai rašto žinovai ir fariziejai! Jūs užrakinate dangaus karalystę žmonėms, nei patys neinate, nei leidžiate einantiems įeiti“ (Mt 23, 13).
Bandymai savo mokyme ir skelbime nuo katedru išravėti bet kokį netobulumą ar teorinį „pavojų“, pamirstamas fundamentalus Kristaus isakymas: „Palikite abu augti iki pjūties, kad kartu su raugėmis neišrautumėte ir kviečių“ (Mt 13, 29). Baimė suklysti visiškai paralyžiavo gyvą, ieškantį žmogaus protą. Šiame paniškame noru išvalyti dirvą, kartu su gnostinėmis „raugėmis“ gali buti išrauti ir kūrybiškumo bei radikalių proveržių „kviečiai“.
Dirbtinis Intelektas nėra naujas gnostikų Dievas. Tai tiesiog nešališkas įrankis, veidrodis, kuris grąžina žmogiškąją puikybę į jai skirtą vietą. Šioje šviesoje geriau turėti gyvą, provokuojantį ir netgi radikalumu pulsuojantį mąstymą, kuris pažadina žmogaus sielą iš dogminio miego, nei moksliškai „teisingą“, bet visiškai mirusį traktatą. Tikrasis tiesos ieškojimas niekada nebuvo saugus – jis visada reikalauja drąsos būti karštam.
Su meile ir brolišku rūpesčiu
Vladimiras Troščenka
Комментариев нет:
Отправить комментарий