Gyvename pasaulyje, kur kasdien kas nors bando įsilaužti į mūsų smegenis. Blogeriai, politikai, tiktoko kūrėjai ir visokie nuomonės formuotojai rėkia: „Kovok už teisybę!“, „Eik iki galo!“, „Mirk už savo idealus!“.
Skamba kilniai, ane? Atrodo, jei nesi pasiruošęs mirti už tai, kuo tiki, tai tu išvis negyvenai.
Bet stop vienai sekundei – įjunkime šaltą protą.
Pagalvok: idealai neatsiranda iš oro. Tai, ką šiandien vadini „savo“ nuomone, greičiausiai į tavo galvą tvarkingai įskiepijo mokykla, internetas arba aplinka. Ir didžiausias tokių „idealistų“ pavojus yra ne tai, kad jie pasiruošę mirti patys. Pavojus tas, kad jie pasiruošę žudyti ir griauti kitų žmonių gyvenimus dėl gražaus paveikslėlio savo galvoje.
Istorinis faktas: užsidegusiais idealistais visada, absoliučiai VISADA begėdiškai naudojasi gudrūs nevykeliai valkatos ir aferistai. Pažiūrėkime į pavyzdį, kurį žino visi, bet kuris vadovėliuose ir interneto puslapiuose yra žiauriai iškraipytas – į Kryžiaus žygius.
Šiuolaikinis internetas kryžiuočius skirsto į du kraštutinumus: arba jie yra kilnūs riteriai su blizgančiais šarvais iš fentezi filmų, arba tiesiog kraujo istroske manijakai, kurie tiesiog plėšdavo "taikiuosius" netikelius ir pagonis. Abu variantai – manipuliacija.
Kas realiai vyko XI amžiuje, kuomet atsirado Kriziuociai?
Tai buvo gynyba, o ne šiaip puolimas. Iki 1095 metų islamo pasaulis jau keturis šimtmečius varė agresyvius užkariaujamuosius karus. Buvo užgrobtos senos krikščioniškos žemės: Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika, Ispanija. Turkai seldžiukai prisiartino prie pat Konstantinopolio, griovė krikščionių šventoves, plėšė ir žudė piligrimus. Pirmasis kryžiaus žygis prasidėjo kaip reakcija į pagalbos šauksmą – tai buvo bandymas apsaugoti savo tikėjimo brolius. Taigi, iš pradžių tai buvo noras gintis, o ne pulti.
Dvasia stipri, bet kūnas silpnas. Tarp kryžiuočių buvo tūkstančiai nuoširdžių vyruku. Jie užstatydavo savo namus, prisidarydavo skolų ir pėsti varydavo per visą Europą dėl Kristaus, žinodami, kad du trečdaliai iš jų pakeliui mirs nuo bado ir ligų. Tai buvo stiprus idealizmo proveržis. Bet žmogus yra silpnas. Patekus į realaus, žiauraus karo sąlygas, nugalėdavo žemiškoji prigimtis. Prisikeldavo senos nuodėmės: noras prisigrobti, puikybė, pyktis. Nuoširdus noras pasitarnauti Dievui susimaišydavo su žiaurumu. Visa ši drama puikiai iliustruoja apaštalo Pauliaus žodžius: „Gera, kurio noriu, nedarau, o blogį, kurio nenoriu, darau“ (Rom 7, 19).
Tuo pasinaudojo vertelgos. Pats gėdingiausias pavyzdys – Ketvirtasis kryžiaus žygis (1204 metai). Venecijos pirkliai ir cinikai politikai taip gudriai apsuko tuos užsidegusius „Kristaus karius“, kad šie vietoj Jeruzalės nuėjo ir išplėšė... krikščionišką Konstantinopolį! Kaukės nukrito. Didi idėja virto banaliu ir purvinu plėšikavimu dėl svetimų piniginių.
Kritikai dažnai sako: „Žiūrėkit, jūsų Romos popiežiai kvietė žudyti, vadinasi, krikščionybė yra žiauri religija!“
Tai pigi manipuliacija. Išdalinkime viską į lentynėles:
Gydytojo chalato taisyklė: Jei žmogus užsivilko gydytojo chalatą, pasiėmė skalpelį ir nuėjo plėšti banko – ar dėl to kalta medicina? Ne, tas žmogus yra nusikaltėlis, prisidenges gydytojo autoritetu. Taip ir kryžiuočiai, kurie rengė žudynes, laužė tiesioginius Kristaus prisakymus: „Nežudyk“ ir „Mylėkite savo priešus“. Kristaus mokymą reikia vertinti pagal patį Kristų ir Evangeliją, o ne pagal tuos, kurie prisidengė Jo vardu, kad patenkintų savo ambicijas.
Juridinis faktas (tiems, kas mėgsta tikslumą): Katalikų Bažnyčioje yra popiežiaus neklystamumo dogma. Bet ji veikia TIK TADA, kai popiežius oficialiai ir iškilmingai skelbia tikėjimo bei moralės tiesas (ex cathedra). Tai va: nei vienas Romos popiežius per visą istoriją nei karto nepakvietė į smurtą ar karą ex cathedra pareiškimuose. Viduramžių popiežių kvietimai į žygius buvo jų asmeniniai, žemiški, politiniai sprendimai kaip to meto valdovų. Už tas žmonių klaidas Bažnyčia vėliau oficialiai atsiprašė viso pasaulio.
Mūsų Viešpats ir Dievas Jėzus Kristus nieko ir niekada nekvietė mirti ar aukotis dėl NIEKO. Maža to, Jis pats paaukojo Save už mus, kad mes turėtume gyvenimą taikoje, sutarime, malonėje ir gausoje. Ir šios dovanos Jis niekada neatėmė. Pirmųjų amžių krikščionių kankiniai eidavo mirti ne dėl to, kad nuverstų valdžią ar nužudytų priešus – jie mirdavo be ginklų rankose, melsdamiesi už savo budelius. Štai čia yra tikras tikėjimas. O pasiruošimas žudyti dėl abstrakčios ideologijos – tai tiesiog kūniškas fanatizmas.
Manipuliatoriai internete visada kerta per emocijas: teisybės jausmą, norą pabūti herojumi, „savo chebros“ paieškas. Kai tik jauti, kad viduje kyla „šventas pyktis“ ir norisi bėgti ką nors griauti dėl didingo tikslo – STOP.
Įjunk protą ir užduok sau keturis klausimus:
Aukotis paciam ar aukoti kitus? Tikras krikščioniškas veiksmas yra tada, kai TU esi pasiruošęs paaukoti savo komfortą, laiką ar saugumą, kad padėtum konkrečiam žmogui (apsaugotum silpnesnį, palaikytum draugą). Fanatizmas visada reikalauja paaukoti kažką kitą (nubausti „blogiečius“, sunaikinti „priešus“, sulaužyti svetimą gyvenimą dėl idėjos).
Meilė ar pasipūtimas? Kokias emocijas tau kelia tas šūkis? Tikras tikėjimas širdyje gimdo ramybę ir gailestį tiems, kas klysta. Fanatizmas maitinasi puikybe: „Mes – šventi ir teisūs, o jie – šiukšlės ir ne žmonės, juos reikia sunaikinti“. Kai tik pajunti pasipūtimą prieš kitus – tavimi manipuliuoja.
Metodas ar lozungas? Tau žada jėgų ateitį, laisvę ir teisybę, bet metodas tam pasiekti yra melas, smurtas, patyčios ar išdavystė? Įsimink taisyklę: jei tikslo siekiama purvinais metodais, tai ir pats tikslas yra melas. Dievui nereikia, kad Jis ar Jo tiesa būtų ginama smurtu.
Kam tai naudinga? Išvalyk savo isiklausyma nuo gražios muzikos ir patoso. Pažiūrėk į faktus. Kas gaus valdžią, pinigus ar įtaką, jei tu ir šimtai tokių pačių jaunuolių nueisite griauti savo ir kitų gyvenimų?
P.S.
Žinai, kodėl fanatikams taip lengva valdyti minią? Todėl, kad jie visada siūlo sekti žmonių taisyklėmis, instrukcijomis ir žemiškais vadais, jais pakeisdami gyvąją tiesą.
Bet krikščionybė veikia visiškai kitaip. Mūsų tikėjimas laikosi ant dviejų revoliucinių taisyklių, kurios sulaužo bet kokias manipuliatorių schemas:
Krikščionybė – tai ne abstrakčių idėjų religija, tai Asmeninio Dievo religija.
Dievas krikščionybėje nėra kažkokia beasmenė „kosminė energija“, griežtas prokuroras ant debesies ar politinė koncepcija. Jis yra Asmuo. Tai Gyvasis Dievas, kuris žino tavo vardą, girdi tavo šnabždesį ir brangina tave taip, tarsi būtum vienintelis žmogus visoje visatoje. Kai tau kyla sunkūs klausimai, baimės ar abejonės, tau nereikia ieškoti atsakymų vadų lozunguose ar minios nuomonėje. Atsakymas į visus tavo klausimus yra Pats Kristus. Ne Jo „ideologija“, o Jis Pats. Santykiai su Juo – tai sąžiningas, gilus vidinis dialogas, kuriame nėra vietos falšui.
Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių.
Šitą frazę prieš du tūkstančius metų garsiai rėžė apaštalai (Apd 5, 29), kai juos bandė užčiaupti to meto religinis ir politinis elitas. Žmonių prisakymai, taisyklės ir „superidėjos“ labai dažnai nuveda tolyn nuo Tikrojo Dievo. Žmonės linkę perrašyti tiesą pagal savo naudą, prisidengdami šventais žodžiais.
Ir čia svarbu prisiminti dar vieną tvirtą dvasinę taisyklę, kurią paliko senieji šventieji: „Kam Bažnyčia nėra motina, tam Dievas nėra tėvas“.
Ką tai reiškia? Kristaus Bažnyčia – tai ne valdininkų struktūra ir ne politinė sąjunga. Tai dvasinė Šeima ir dvasinė Ligoninė, kurią įkūrė Pats Viešpats, kad saugotų mus nuo nuodėmės, gydytų mūsų sužeistas sielas ir jungtų mus su Savimi per Sakramentus. Bandydamas tikėti „vienas“ arba prisigalvodamas savo nuosavą, patogų „dievuką“, žmogus labai lengvai tampa manipuliatorių auka.
Todėl įsidėmėk: jei koks nors žemiškas autoritetas – nesvarbu, ar tai būtų milijoninis blogeris, politikas, ar net užsidegusi minia – kviečia tave daryti tai, kas prieštarauja gyvam Kristaus balsui, Jo Bažnyčiai ir Jo meilės įsakymams, sustok.
Manipuliatoriai bijo žmonių, kurie turi asmeninį ryšį su Dievu ir yra ištikimi Jo Bažnyčiai. Todėl, kad žmogaus, kuris kiekvieną savo žingsnį tikrina tiesiogiai su Kristumi, neįmanoma valdyti. Jis laisvas nuo bandos instinkto. Jis girdi Dievą, o ne rėkiančią minią.
Būk ryšyje su Tuo, Kas paaukojo Save dėl tavo gyvenimo. Ir tada niekas ir niekada negalės tavęs panaudoti savo purvinuose žaidimuose.
Su meile ir brolišku rūpesčiu
Комментариев нет:
Отправить комментарий