Kažkada kai buvau jaunas ir naivus į mano namus pasibeldė amerikiečių protestantų misionierius. Kalbėdamas su tuo žmogumi palietėme tema, apie išminčių (magų), atėjusių pagerbti Kūdikėlį Jėzų, skaičių ir vardus. Kadangi buvau užaugęs katalikiškoje aplinkoje, buvau šventai įsitikinęs, kad jų buvo trys ir jų vardai buvo Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Pastorius man atvertė NT ir parode, kad niekur Biblijoje nėra nurodyta nei magų skaičius nei jų vardai. Nors jau tada buvai perskaitęs Naująjį Testamentą ne vieną kartą, bet kažkaip nekreipdavau dėmesio į tai, kad ten tikrai nėra paminėta kiek išminčių ir kokie jų vardai. Todėl tada mano pasitikėjimas Kataliku bažnyčios mokymu susvyravo ir aš pradėjau gilintis i protestantų mokymą. Mokiausi Baptistų institute.
Po kiek laiko pamačiau, kad protestantai dergia Katalikų bažnyčia ir kaltina ja tuo, ką patys sėkmingai kultivuoja. Jie iškelia tuos katalikų nusižengimus, kurie pačiose tose bažnyčiose tarpsta dar labiau, nei pas katalikus. Todėl aš pradėjau nagrinėti visų man pasiekiamų Krikščioniškų mokymų kontekstą (interneto pagalba tai nėra sunku). Nagrinėdamas bažnyčios tėvu ir kitu krikščionių mintis apie Dievą ir Jo Žodį, aš radau viena įdomią visu minčių pateikimo ypatybę. t.y. Dievo žmogus, kuriam Šv. Dvasia atveria tam tikra Dievo plano supratimo dali, ja užrašo maždaug taip "aš manau, kad šią sąvoką (arba reiškinį arba įvykį, arba mokymą) reikia suprasti taip, o ne kitaip". Vėliau to Dievo žmogaus minties autoritetas ir mintys jau perduodamos nebe "aš manau..." o kaip neabejotina tiesa - dogma. Taip gavosi pav. su Šv. Augustino sąvoka "Dievo trejybe". Pats Augustinas aiškina, kad ši sąvoka neatspindi visos Dievo Didybes ir Esmės, bet jis ja vartoja, vien tam, „....kad nelikti nebyliam kalbant apie Dievą". O vėlesniuose mokymuose iš tos sąvokos buvo padaryta neabejotina forma (dogma), todėl daugelis sustabarėjo, suabsoliutinę dalinį (nepilną) atsakymą kas yra Dievas.
Tikri Kristaus mokiniai pastoviai yra Dievo didybės apmastyme (paieškoje) žinodami, kad Dievas mums apsireiškė kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Tai mes žinom, o koks yra Pats Dievas to nežino niekas, vien tik Sūnus Kuris mums Jį apreiškė tiek, kiek mūsų ribotas suvokimas gali pakelti. Juk Dievas mums aiškiai pasakė, kad mes turime ne surasti JI, o nuolat ieškoti. Tai testinis visa gyvenimą vykstantis veiksmas. Būtent dėl nesustabarėjimo ir dinamiškumo krikščionių mokymas yra arčiausiai Dievo.
Tie kas atskilę nuo Kristaus bendrystės Jo bažnyčioje, moko savo pasekėjus, kad Katalikų bažnyčią įkūrė Romos imperatorius Konstantinas. Todėl ji neva nėra tikra Kristaus bažnyčia.
Keistas teiginys. Tokius mokytojus labai trikdo pora klausimų:
"Nejaugi Konstantinas buvo toks galingas ir protingas, kad sugebėjo apgauti Šv. Dvasią ir perimti Kristaus bažnyčios valdymą? O jei Konstantinas bažnyčią įkūrė naujai, kur gi tuo metu buvo "tikroji" Kristaus bažnyčia?"
Įdomiausia yra tai, kad mokydami, jog Konstantinas apgaule perėmė bažnyčią, atskalūnai viešai teigia Jog Dievas yra ne Visagalis. Reiškia Kristaus pažadas, kad bažnyčios niekas neišplėš iš Jo rankos nebuvo įvykdytas ir Konstantinas išplėšė bažnyčią iš Kristaus rankų. O tai yra piktžodžiavimas!
Tuo tarpu jeigu mokoma, kad „tikroji bažnyčia“ buvo kažkur pasislėpusi ir laukė. Tuomet kur tos „tikrosios bažnyčios“ pėdsakai? O gal tos „tikrosios bažnyčios“ buvo pirmųjų amžių sektos „arijonai“, "monofizitai", "gnostikai" ir pan.? Bet čia vėl kyla problema, nes jeigu pripažinti, kad šie pirmųjų amžių sektantai eretikai buvo tikroji bažnyčia, tuomet teks pripažinti jų mokymą. O pripažinus jų mokymą, teks išpažinti tą patį ką ir jie. Tai reiškia viešai parodyti jog naujieji atskalūnai taip pat nėra Kristaus mokiniai, nes tos pirmosios sektos vienokiu arba kitokiu pavidalu nepripažino Kristaus Dieviškumo arba žmogiškumo.
Biblija moko: Kas neturi Sūnaus tas neturi gyvenimo. Kiekviena dvasia kuri neišpažįsta Kristaus Dievu, yra nuo pikto.
Vienas pagrindinių pasiteisinimų, savo ereziškų bažnyčių egzistavimui pagrįsti, atskalūnai nurodo Šv. Rašto ištrauką:
.... Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų”.(Mato 18:20).
Bet ar tikrai visi, kas susirenka Kristaus vardu gali vadintis Jėzaus Kristaus bažnyčia (surinkimu)? Ką sako Biblija, skaitom:
"Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. (2 Pt 2,2) Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet nuoširdžiai, kaip iš Dievo, kalbame Kristuje, Dievo akivaizdoje. (2 Kor 2,17)
Pats KRISTUS perspėjo:
'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. (Mt 7,21 – 24)
Apaštalas Paulius perspėja: Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini? (2 Kor 13,5)
Principas “Kur du arba trys Mano vardu” neatskiriamas nuo kito Biblinio principo - Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas (Ef 4,5). Tai nurodo į bendrą tapatybę, kuri vienijo skirtingas bažnyčias buvusias Efeze, Korinte, Filipuose, Romoje, Smirnoje, Sarduose ir t.t. Taip pat iš istorijos žinome, kad jau nuo pirmųjų bažnyčios gyvavimo amžių, protestuojantys prieš bendrą tapatybę visada atskildavo. Pirmieji protestantai buvo gnostikai, arijonai, monofizitai ir pan.
Įdomus protestantų Arijonu erezijos įkūrėjo Arijaus pavyzdys. Šis žmogus buvo labai asketiškas, gražus, nenuodėmingas, teisuoliškas, mokytas ir iškalbingas vyras. Jis visiems skelbė, kad seka Kristumi, bet mokė, kad Jėzus nėra gimęs iš Tėvo, o yra sukurtas ir yra tik tapatus Dievui o ne Dievas. Jis gausiai "evangelizavo", krikštijo ir paskui save nusivedė labai daug žmonių, bet kadangi šis protestantas vadovavosi žmogiška išmintimi, jis žlugo ir žlugo jo pasekėjai.
Tai, kad protestantai nėra apaštalų tikėjimo sekėjai nurodo ir tas faktas, kad jie atmeta dalį apaštalų tikėjimo išpažinimo, kuris skamba taip: "....Tikiu šventųjų bendravimą, ..."
Jei jiems tektų išpažinti šią Apaštalų credo dalį, tuomet jie viešai pripažintų jog tiki, kad šventieji tarpusavyje bendrauja. Tiki, kad mes galime prašyti vienas kito užtarimo maldoje? Tiki, kad Dievui visi yra gyvi (Mk 12,27), todėl kiekvienas Kristaus mokinys gali prašyti užtarimo ir tų brolių kurie jau yra pas Viešpatį?
Bet atskalūnai tuo netiki, maža to jie griežtai neigia šventųjų bendravimą ir tai yra ne nuostabu, nes jie atskilę nuo visuotinės bažnyčios, kurioje bendrauja visi šventieji t.y. esantys danguje pas Viešpatį ir kovojantys čia žemėje. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus aiškiai pasakė …. 'Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. (Jn 11,25)
Girdite - Kiekvienas miręs Viešpatyje yra GYVAS!!!
Dievo Žodis negali būti pakeistas.
Tie kas neseka Kristumi, ir tie kas atskilo nuo bendravimo su Juo tėra numirėliai kurie laidoje savo numirėlius. Tik tikėjimas Kristumi duoda amžiną gyvenimą. Visi kas su Kristumi Jo bažnyčioje yra GIMĘ NAUJAI, todėl nors ir mirtų jie yra gyvi. Aišku tie kas jau nėra malonėje ir Kristaus surinkime, jie yra atskirti nuo bendravimo su Kristumi ir Jo šventaisiais, todėl po truputį ir nenumaldomai džiūsta (skaitykite Jn 15,6).
Biblija aiškiai moko, kad mes su užmigusiais broliais esame viename Kristaus kūne? Esame vienoje šventykloje kaip gyvieji akmenys (1 Pt 2,5). Todėl yra normalus ir sveikintinas kreipimasis maldos užtarimo į GYVUS brolius esančius Kristaus akivaizdoje. Biblija taip pat moko, kad Kristuje užmigę broliai gali kreiptis į Visagalį su prašymais, net nesulaukę prisikėlimo (Apr 6,10).
Mokydami priešingai, protestantai abejoja pačia Biblija.
Kristus mus perspėjo, kad iš vaisių juos pažinsime.
Kas gi yra tas vaisius pagal kuri mes galime atskirti Kristaus mokinius ir apsišaukėlius ateinančius avių kalyje?
Dažniausiai atskalūnai moko, kad vaisiai yra masiškumas, nenuodėmingumas (teisuoliškumas) ir šaukimasis Kristaus vardo.
Bet ar taip moko Biblija. Ar tas vaisius yra masiškumas? Biblija sako ne (skaitykite 1 Kar 19,10). Ar teisuoliškumas ir nuodėmės mumyse nebuvimas? Biblija sako ne (skaitykite 1 Jn 1,8). Ar vien tik šaukimasis Kristaus vardo ir Jo skelbimas? Biblija sako ne (skaitykite Mt 7,21).
Todėl mes turime aiškiai suprasti, kad pagrindinis vaisius iš kurio pažystami Kristaus mokiniai tai ištvermigas sekimas Kristumi, Jo įsteigtoje bažnyčioje, nežiūrint į viso pasaulio eretikų paniekinimą ir puolimus.
Jėzus Kristus mus užtikrino:
Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, – taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.
Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka
Комментариев нет:
Отправить комментарий