1991-aisiais man ėjo septyniolikti metai. Puikiai pamenu kaip tos dienos vakarą savo kambaryje skaitydamas knygą išgirdau pabūklų šūvius. Mes gyvenome kitoje Vilniaus dalyje, netoli geležinkelio stoties. Tai pakankamai toli nuo Televizijos bokšto, bet tankų šūviai buvo tokie galingi, jog pradėjo drebėti langai.
Nedelsiant įsijungiau televizorių ir išgirdau paklaikusios Lietuvos televizijos diktorės pranešimą jog bokštas šturmuojamas. Po kiek laiko transliacija nutrūko. Užplūdo kažkokia keista jausmų kakofonija, kurioje tarpusavyje maišėsi neviltis, ryžtas ir pyktis.
Nubėgau pas tėvus.
Įsirėžė atmintyje visa išbalusi mama, kuri nervingai rūkydama, skambino į Maskvą visais turimais telefonais ir pasimetusiu bei trūkčiojančiu balsu bandė pasakoti, kas dedasi Vilniuje. Vėliau kai baigėsi pažįstamų telefonai, ji tik kaitaliojo numerių skaičius, skambino nesvarbu kam Maskvoje ir verkdama kartojo: „Нас тут в Вильнюсе убивают солдаты, делайте что нибудь“ (mus čia Vilniuje žudo kareiviai, darykite ką nors). Ilgai negalvojęs, aš griebiau guminę milicininkų lazdą ir didelį naro peilį geležiniame dėkle, užsimečiau striukę ir jau buvau beišbėgantis laukan, bet mane sustabdė tėvas. Jis buvo ramus, rimtas ir susirūpinęs.
„Tu niekur neisi“, - toks buvo jo griežtas ir nepripažįstantis prieštaravimų karininko įsakymas. „Net nebandyk manęs laikyti“, - lygiai tokiu pačiu tonu pareiškiau aš ir pastūmęs jį į šoną nubėgau „kovoti už tėvynę“.
Bokštas jau buvo užimtas, todėl nurūkau tiesiai prie Seimo. Žmonių buvo tiek daug, kad visur aplinkui Seimą ir beveik visas Gedimino prospektas buvo užtvindytas minios. Įsiminiau vieną detalę. Man pasirodė, kad buvo labai daug moterų su vaikais. Aš dar pamąsčiau, kad jeigu prasidės gatvių kova, kaip reikės apsaugoti tas motinas ir jų vaikus.
Ant Seimą juosiančių namų stogų, buvo pilna žmonių, kurie garsiai šaukė: „Tankai, tankai važiuoja link Seimo“. Po tokio šūksnio milžiniška minia, kaip gyvas organizmas, pradėdavo instinktyviai trauktis nuo Seimo. Tada nuo stogų pasigirsdavo: „Jie nuvažiavo į kitą pusę“ - ir minia vėl bangomis šliūkštelėdavo atgal Seimo link.
Dar paliko įspūdį žmonių broliškumas. Visi buvo susirūpinę, rimti ir susikaupę. Kažkokia senutė dalino bandeles ir pilstė iš termoso arbatą. Visi buvom kaip didelė šeima, broliai ir seserys, kurie pasiryžę kovoti už save ir savo namus.
Šiaip ne taip prasibroviau prie Seimo. Įėjimą saugančių savanorių paprašiau mane taip pat įrašyti į savanorius. Stovintys vyrukai nužvelgė mane ir paklausė, kiek man metų. Sumelavau, kad aštuoniolika. Kažkuris pasakė, kad nemeluočiau, tada prisipažinau, kad man bus septyniolika metų, bet tai yra nesvarbu, nes aš pasiruošęs ginti tėvynę. Kažkas paklausė, ar turiu ginklą. Parodžiau savo peilį ir guminę lazdą. Pamatę mano ginkluotę vyrukai prarado bet kokį susidomėjimą ir pasakė, kad jie neturi teisės priimti nepilnamečių.
Taip nutrūko, mano neprasidėjusi Lietuvos savanorio karjera.
Net nesitiki, kad praėjo jau trisdešimt metų.
Nužvelgus, kas padaryta per tuos metus, pašiurpsti. Tie žmonės, kurie kovojo su sistema, yra totaliai paniekinti, o sugriautos sistemos beverčiai parazitiniai sraigteliai tarpsta ir bujoja. Dalinasi apdovanojimus už "slaptas kovas priešo viduje". Kolchozų nomenklatūra, jų sūneliai ir anūkėliai nesivaržydami mėgaujasi savo nebaudžiamumu ir galia, kuri dar didesne nei jie turėjo ankščiau. Lietuvių tauta jau baigiama išstumti iš savo žemės. Totalios informacinės zombinimo kompanijos pagalba, didelė dalis žmonių laipsniškai daromi kažkokių užsienietiškų finansinių struktūrų amžinais vergais. Įstatymais, reglamentavimais ir draudimais naikinamas tautos verslumas, sąmoningai ar ne, žmonės daromi bebalsiais vergais su antsnukiais.
Būtent todėl, kyla keli klausimai:
Kur dingo tas mūsų broliškumas? Kur išgaravo mūsų ryžtas kovoti už savo šalį ir jos ateitį? Ir pagaliau, kur yra ta valstybė, dėl kurios mes stovėjome prie Seimo?
Mes vėl naujame "SOJŪZE", nebeliko mūsų pinigų, Lietuvos įstatymai vėl yra žemesniame lygyje nei mus okupavusios "viršvalstybės" teisinės normos. Šeima paniekinta, kaimas sunaikintas, bažnyčios kaip ir bolševikų laikais uždarytos, totali kontrolė, policijos sadistų orgijos. Mūsų vaikai dabar priklauso "vaikų teisių iškrypėliams", todėl kiekviena šeima dreba tik išgirdusi jog jais "domimasi ir nori teikti paslaugas". Greitai net ir tie kas neturi vaikų, bet beprotiškai myli savo naminį gyvūnėlį taip pat bus priversti drebėti, nes jau parengtas "Gyvūnų teisių kontrolieriaus tarnybos įstatymas". Jau parengtas šulinių ir vandens gręžinių nacionalizavimo įstatymas. Senovines girias jau baigia išnaikinti, nors paprastas žmogus savo kieme net šakos neturi teisės be leidimo nusikirsti. Parduotuvėse vien chemija ir nuodai, o pas paprastą kaimo žmogų nieko neberasi, nes smulkus ūkininkas tiesiog negali šerti visų tų priperėtų kontrolierių ir tikrintojų. Kiekvienas Lietuvos žmogus privalo mokėti naujiesiems mūsų kūnų savininkams niekur pasaulyje nepraktikuojamą VERGYSTĖS MOKESTĮ - PSD, vien už tai, kad jis egzistuoja.
Kažkada kai griuvo sovietai, per panorama kalbėjo laisvais patapę mūsų naujieji valdytojai. Man įsiminė tokia frazė: „Mes Lietuvos gamyklose laisvai galime gaminti net raketas kosmosui užkariauti, bet kam jų reikia?“.
Tik tapę nepriklausomi, mes turėjome neįtikėtiną ekonominį potencialą, o kas iš jo liko? Turėjome DIDŽIAUSIĄ PASAULYJE žvejybos laivyną, Lietuva užvaldžiusi gauja jį sunaikino, nes pasirodo "niekam pasaulyje tos žuvies ne reikia". Turėjome DIDŽIAUSIUS PASAULYJE jūrinius keltus, įrašytus į Gineso rekordų knygą, pusglušiai pardavė Danams už vieno sraigto kainą, kartu su visa infrastruktūra ir apyvartinėmis lėšomis. Turėjome GALINGIAUSIĄ EUROPOJE atominę elektrinę, kuri gamino elektrą po 4 centus už kilovatą, Auštrevičiniai mulkiai ją uždarė ir dabar perka elektrą iš tos pačios Rusijos dešimt kart brangiau. Didžiausią regione naftos gamyklą pradžioje padovanojo Rusijos Oligarchų Bumgardnerių šeiminėlei (Kurie nusipirko JAV kompanijos WILIAMS pavadinimo frančizę), vėliau banditėliui Chodorkovskiui, o kai šie viską iš šios įmonės (ir mūsų bendruomenės) išspaudė, tada kaip nereikalingą skudurą pametė lenkams.
Revoliucijas daro idealistai, o jos vaisiais naudojasi niekšai? Revoliuciją padarėm mes – Lietuvos žmonės, bet atsakykite sau, kas pasinaudojo šios revoliucijos vaisiais?
Biblija mus moko, kad visos valdžios nuo Dievo.
Ta proga aš prisiminiau vieną pasakojimą, kuomet prieškariu, sovietų Rusijoje, vieną seną stačiatikių kunigą trėmė į Sibirą. Dokumentus tvarkantis enkavėdistas pašiepiamai mestelėjo senoliui: „Juk tavo Biblija moko, kad visos valdžios nuo Dievo. Logiškai mąstant ir mūsų valdžia Dievo pastatyta, todėl tu turi ne tik paklusti mums bet ir melstis už mus.“
Į tai senolis atsakė: „Taip tu teisus, visos valdžios Dievo pastatytos, bet jūsų valdžia duota mums už nuodėmes“.
p.s. Pabaigai mažas eilius apie Lietuvos kaime merdintį senuką:
Senukas arba “niekas nenorėjo likti“
Merkias akys, vėjas pučia,
Už langų klaiki pūga,
Mano sodžius jau sugriuvęs,
Tai naujoji Lietuva.
Infantilai valdo kraštą,
Vyrų čia seniai nėra.
Užsieniečiai drasko tautą,
Bobų pilna valdžioje.
Vienas aš šaltoj sodyboj,
Nuotraukas senas vartau,
Ten - krikštynos ir veselės,
Čia - klaikioji vienuma.
Merkias akys, vėjas pučia,
Televizoriuj drama,
Vėl kažkokios meno žvaigždės,
Bunkės, šmonkės, jų kova.
Mirksi Lenino lemputė,
Sofa Brežnevo laikų,
Iš ekrano politrukai,
Suokia kaip gyvent gražu.
Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka
Комментариев нет:
Отправить комментарий