Karta su šeima atvažiavom į kaimą pas gimines. Užgriuvom juos neperspėję, norėdami padaryti staigmeną. Giminaičiai labai apsidžiaugė, nes ilgai mūsų nematė ir nedelsiant pradėjo ruošti stalą. Iš rūsio buvo atnešta šernienos, kurią tuojau pat užraugė šašlykams, taip pat namuose pagamintos briedienos dešros, papjaustyti rūkyti lašiniai, ištraukta naminė duona, naminė gira ir naminė degtinė, medus, atneštos naminės obuolių sutys, pastatyta šildyti baravykų sriuba.
Mums prisėdus už stalo, šeimininkai labai pergyveno ir atsiprašinėjo, kad kadangi mes neperspėjome, jie neturi nieko gero, kuo galėtų mus pavaišinti, todėl turėsime tenkintis tik tuo kas yra !
Pradžioje aš pamaniau, kad šeimininkai tik juokauja sakydami, kad jiems nepatogu, bet iš tolesnio pokalbio supratau, kad jie rimtai. Tada aš tiesiog ėmiau ir paskaičiavau jiems, kiek mums, miestiečiams, kainuotu tokios vaišės Vilniuje. Vien baravykų sriuba kavinėje kainuoja apie 10 eurų lėkštutė, jau nekalbant apie briedienos dešrą, šernienos šašlyką, naminę duoną, naminę degtinė ir visas kitas natūralias ir kokybiškas gerybes.
Buvo keista matyti, kad žmonės tik tada pradėjo suprasti kokias vertybes jie pateikė ant stalo. Jie suprato, kad tai, ką jie suvokia tik kaip nevertingą pilką kasdienybę, yra labai vertingi dalykai.
Emanuelis Kantas sakė:
„Žmogaus protas tai toks įstabus daiktas, kuris rojų sugeba paversti pragaru, o pragarą rojumi.“
Kartą Europarlamente, Strasbūre, skaičiau pranešimą. Ten susipažinau su vienu estu, žmogaus teisių gynėju. Po oficialios dalies, sėdėdami viešbučio restorane išsikalbėjome. Kadangi pokalbis buvo labai įdomus ir uždegantis, nutarėme po Strasbūro susitikti dar kartą. Estas lyg tarp kitko mestelėjo, kad atvažiuočiau pas jį į Taliną nes Vilnius jam labai nepatiko, toks pilkas ir kaimietiškas miestelis. Na po tokios frazės aš aišku atsisakiau važiuoti į jo žuvimi smirdintį uostamiestį ir po ilgos diskusijos, estas argumentuotai buvo „nukirstas“ dėl Vilniaus ir jo vertės (buvusios ir esamos).
Jau grįžus iš Strasbūro, po kelių savaičių skambina man tas estas ir sako, kad po pokalbio su manimi nutarė dar kartą atvažiuoti į Vilnių ir paprašė jam padėti. Jis norėjo, kad aš parodyčiau Vilnių būtent taip, kaip aš jam pasakojau.
Po trijų dienų, estas išvažiavo iš Vilniaus apakęs. Man atmintyje įsirėžė jo frazė:
"Bet kaip tokį nuostabų miestą galima parodyti taip bjauriai, kad net nesimatė jo akivaizdžių pranašumų".
Čia jis kalbėjo apie tuos žmones, su kuriais jam teko nelaimė bendrauti pirmą kartą atvykus į Vilnių. Kai kurie žmones, net nesuvokia kokiame mieste jie gyvena, todėl ir pristatyti jį tinkamai nesugeba. Jau vien tai, kad į Vilnių sugužėję atkutę kolūkiečiai, gyvenimui mieliau renkasi beverčius laukus ir arimus (kaip tad Tarandę), o gražiausios ir dominuojančios Vilniaus kalvos – Naujininkai, Liepkalnis, Rasos yra laikomi „neprestižiniais“ rajonais, parodo jų savivoką. Tikri Vilniečiai tarpusavyje juokauja, kad už Neries jau nebe Vilnius, ten „2 K“ darbininkijos rajonas. („2 K“ reiškia Kauniečiai ir Kaimiečiai).
Sky News skaičiau straipsnį, kad viena Anglijos šeima, savo name lietsargių stovui naudojo seną vazą. Jie net nežinojo, kad ta vaza yra Kinų Cin imperatorių dinastijos laikų. Ir tik kai viena kartą pas juos namuose apsilankė antikvaras ir netyčia pamatė tą vazą, senukai sužinojo, kad ji kainuoja apie vieną milijoną svarų sterlingų.
Tas pats su bet kuo šiame pasaulyje. Viskas priklauso ne nuo materijos, bet nuo to, kaip šią materiją vertina aplinkiniai. Vertė priklauso žodžiui (dvasinei būsenai), o ne materijai.
Dar vienas pavyzdys, kaip turtas priklauso nuo žodžio. JAV prezidentas Barakas Obama savo prezidentavimo metu neatsargiai pasisakė apie didžiausių JAV bankų pozicijas ir kad jas reikia keisti. Iškarto po to jų vertė nukrito milijardais dolerių, buvo didžiulė krizė.
Ar suvokiate ryšį? Žodis – turtas. Tai neišskiriama.
T.y. vertė – turtas yra ne materiali sąvoka. Todėl ieškoti turto materialiuose dalykuose gali tik akli stabmeldžiai, nesuvokiantys kur slypi tikroji vertė. Stabmeldžiai per savo kvailumą yra pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje. Ieškodami turto materialiuose dalykuose, jie save pastato į darbinio gyvulio poziciją. Jie dirba daug ir pastoviai užsiėmę, bet realybėje jų darbo vaisiais naudojasi kiti.
Biblijoje psalmėse pasakyta: Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą. (Ps 127,2)
Atsisakydami Kristaus malonės, jūs veltui dirbate. Nes žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui. (Mok 2,26)
Jėzus moko savo mokinius:
Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!' (Lk 12,29-32).
Tai yra labai įpareigojantis Dievo pažadas, kuris nei karto per du tūkstantmečius ne buvo sulaužytas.
Kristus yra Geras Ganytojas ir Jis rūpinasi savo žmonėmis.
Aš noriu tikėti, kad Lietuvą šiuo metu administruojantys žmonės tikrai stengiasi (savo galimybių ribose) sukurti gerovę savo bendruomenei. Bet šiame kūrime jie pastoviai bando kopijuoti ir perimti įvairias užsienietiškas gyvenimo ir bendrabūvio struktūras ir taisykles. Ta veikla tampa tiesiog tragikomiška.
Jie jau baigia visai nustekenti valstybę vien tik dėl to, kad aklai imasi įgyvendinti čia pas mus tai, ko prisižiūri trumpalaikėse komandiruotėse ir prisiklauso iš įvairaus plauko konsultantų.
Dažnai girdime, kad Lietuviai yra nedaugę iki vakarų civilizacijos, todėl čia neprigyja „pažangiausios“ vakariečių sistemos. Klausant ir skaitant šiuos postringavimus, noriu priminti jiems Ezopo pasakėčią, apie asilą kuris nešdamas krovinį druskos per upę netyčia paslydo ir nugriuvo. Druska buvusi maišuose aptirpo ir jam tapo lengviau nešti. Nudžiugo asilas, todėl sekantį kartą nešdamas krovinį jis specialiai paėmė ir suklupo tam, kad krovinys sušlaptų. Bet šį karta jis nešė nebe druskos, o kempinių krovinį, todėl pribrinkusios kempinės apsunko ir nuskandino asilą.
Ne viskas kas tinka ten, taip pat tinka ir čia. Kas užsienyje buvo druskos maišu ir nukritus į vandenį palengvino krovinį, tas pats Lietuvoje gali būti kempinių maišu, nuskandinsiančiu mus visus.
Tam, kad pagaliau baigti naudotis tuo mentaliniu second hand‘u, mes kaip bendruomenė turime pagaliau prisiminti pagrindinę, nekintamą ir nepaneigtą Biblinę gerovės taisyklę – Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums PRIDĖTA.
Levas Tolstojus, sakė: - Mes puikiai žinome taisyklę, kad visų pirma mes turime ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo o visą kitą mums prisidės, bet mes pastoviai ieškome to „viso kito“ pamiršdami apie Dievą ir todėl NEGAUNAME NIEKO.
p. s. Meskite visus kvailus pasaulietinio "pažangumo" kopijavimus ir bevertę erzelynę, ATSIVERSKITE, ATGAILAUKITE ir eikite į savo tėvų bažnyčias, kuriuose buvote krikštyti ir pradėkite nuoširdžiai melstis Dievui Jėzaus Kristaus vardu. Patikėkite, kad tik tada mums kaip bendruomenei bus suteikta išmintis, sąlygos ir galimybės gauti tai kas naujausia, geriausia ir kokybiškiausia. Palaima visiems darbams kokius jus bedarytumėte. Tik tuomet daugiau niekada nebereikės naudotis „second hand“ paslaugomis ir sekioti "pažangias" užsienietiškas idėjas, kurios jau visai baigia sunaikinti mūsų valstybę.
Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka
Комментариев нет:
Отправить комментарий