Pandemija laidotuvių namų vadovo akimis

Kam Bažnyčia ne motina, tam Dievas nėra Tėvas.

 

                         (Tėvo meilė yra kitokia)

  Kažkada kai buvau jaunas ir naivus į mano namus pasibeldė amerikiečių protestantų misionierius. Kalbėdamas su tuo žmogumi palietėme tema, apie išminčių (magų), atėjusių pagerbti Kūdikėlį Jėzų, skaičių ir vardus. Kadangi buvau užaugęs katalikiškoje aplinkoje, buvau šventai įsitikinęs, kad jų buvo trys ir jų vardai buvo Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Pastorius man atvertė NT ir parode, kad niekur Biblijoje nėra nurodyta nei magų skaičius nei jų vardai. Nors jau tada buvai perskaitęs Naująjį Testamentą ne vieną kartą, bet kažkaip nekreipdavau dėmesio į tai, kad ten tikrai nėra paminėta kiek išminčių ir kokie jų vardai. Todėl tada mano pasitikėjimas Kataliku bažnyčios mokymu susvyravo ir aš pradėjau gilintis i protestantų mokymą. Mokiausi Baptistų institute.

   Po kiek laiko pamačiau, kad protestantai dergia Katalikų bažnyčia ir kaltina ja tuo, ką patys sėkmingai kultivuoja. Jie iškelia tuos katalikų nusižengimus, kurie pačiose tose bažnyčiose tarpsta dar labiau, nei pas katalikus. Todėl aš pradėjau nagrinėti visų man pasiekiamų Krikščioniškų mokymų kontekstą (interneto pagalba tai nėra sunku). Nagrinėdamas bažnyčios tėvu ir kitu krikščionių mintis apie Dievą ir Jo Žodį, aš radau viena įdomią visu minčių pateikimo ypatybę. t.y. Dievo žmogus, kuriam Šv. Dvasia atveria tam tikra Dievo plano supratimo dali, ja užrašo maždaug taip "aš manau, kad šią sąvoką (arba reiškinį arba įvykį, arba mokymą) reikia suprasti taip, o ne kitaip". Vėliau to Dievo žmogaus minties autoritetas ir mintys jau perduodamos nebe "aš manau..." o kaip neabejotina tiesa - dogma. Taip gavosi pav. su Šv. Augustino sąvoka "Dievo trejybe". Pats Augustinas aiškina, kad ši sąvoka neatspindi visos Dievo Didybes ir Esmės, bet jis ja vartoja, vien tam, „....kad nelikti nebyliam kalbant apie Dievą". O vėlesniuose mokymuose iš tos sąvokos buvo padaryta neabejotina forma (dogma), todėl daugelis sustabarėjo, suabsoliutinę dalinį (nepilną) atsakymą kas yra Dievas.

   Tikri Kristaus mokiniai pastoviai yra Dievo didybės apmastyme (paieškoje) žinodami, kad Dievas mums apsireiškė kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Tai mes žinom, o koks yra Pats Dievas to nežino niekas, vien tik Sūnus Kuris mums Jį apreiškė tiek, kiek mūsų ribotas suvokimas gali pakelti. Juk Dievas mums aiškiai pasakė, kad mes turime ne surasti JI, o nuolat ieškoti. Tai testinis visa gyvenimą vykstantis veiksmas. Būtent dėl nesustabarėjimo ir dinamiškumo krikščionių mokymas yra arčiausiai Dievo.

  Tie kas atskilę nuo Kristaus bendrystės Jo bažnyčioje, moko savo pasekėjus, kad Katalikų bažnyčią įkūrė Romos imperatorius Konstantinas. Todėl ji neva nėra tikra Kristaus bažnyčia.

Keistas teiginys. Tokius mokytojus labai trikdo pora klausimų:

   "Nejaugi Konstantinas buvo toks galingas ir protingas, kad sugebėjo apgauti Šv. Dvasią ir perimti Kristaus bažnyčios valdymą? O jei Konstantinas bažnyčią įkūrė naujai, kur gi tuo metu buvo "tikroji" Kristaus bažnyčia?"

   Įdomiausia yra tai, kad mokydami, jog Konstantinas apgaule perėmė bažnyčią, atskalūnai viešai teigia Jog Dievas yra ne Visagalis. Reiškia Kristaus pažadas, kad bažnyčios niekas neišplėš iš Jo rankos nebuvo įvykdytas ir Konstantinas išplėšė bažnyčią iš Kristaus rankų. O tai yra piktžodžiavimas!

   Tuo tarpu jeigu mokoma, kad „tikroji bažnyčia“ buvo kažkur pasislėpusi ir laukė. Tuomet kur tos „tikrosios bažnyčios“ pėdsakai? O gal tos „tikrosios bažnyčios“ buvo pirmųjų amžių sektos „arijonai“, "monofizitai", "gnostikai" ir pan.? Bet čia vėl kyla problema, nes jeigu pripažinti, kad šie pirmųjų amžių sektantai eretikai buvo tikroji bažnyčia, tuomet teks pripažinti jų mokymą. O pripažinus jų mokymą, teks išpažinti tą patį ką ir jie. Tai reiškia viešai parodyti jog naujieji atskalūnai taip pat nėra Kristaus mokiniai, nes tos pirmosios sektos vienokiu arba kitokiu pavidalu nepripažino Kristaus Dieviškumo arba žmogiškumo.

  Biblija moko: Kas neturi Sūnaus tas neturi gyvenimo. Kiekviena dvasia kuri neišpažįsta Kristaus Dievu, yra nuo pikto.

  Vienas pagrindinių pasiteisinimų, savo ereziškų bažnyčių egzistavimui pagrįsti, atskalūnai nurodo Šv. Rašto ištrauką:

.... Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų”.(Mato 18:20).

Bet ar tikrai visi, kas susirenka Kristaus vardu gali vadintis Jėzaus Kristaus bažnyčia (surinkimu)? Ką sako Biblija, skaitom: 

  "Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. (2 Pt 2,2)  Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet nuoširdžiai, kaip iš Dievo, kalbame Kristuje, Dievo akivaizdoje. (2 Kor 2,17)

Pats KRISTUS perspėjo:

   'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. (Mt 7,21 – 24)

   Apaštalas Paulius perspėja: Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini? (2 Kor 13,5)

   Principas “Kur du arba trys Mano vardu” neatskiriamas nuo kito Biblinio principo - Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas (Ef 4,5). Tai nurodo į bendrą tapatybę, kuri vienijo skirtingas bažnyčias buvusias Efeze, Korinte, Filipuose, Romoje, Smirnoje, Sarduose ir t.t. Taip pat iš istorijos žinome, kad jau nuo pirmųjų bažnyčios gyvavimo amžių, protestuojantys prieš bendrą tapatybę visada atskildavo. Pirmieji protestantai buvo gnostikai, arijonai, monofizitai ir pan.

   Įdomus protestantų Arijonu erezijos įkūrėjo Arijaus pavyzdys. Šis žmogus buvo labai asketiškas, gražus, nenuodėmingas, teisuoliškas, mokytas ir iškalbingas vyras. Jis visiems skelbė, kad seka Kristumi, bet mokė, kad Jėzus nėra gimęs iš Tėvo, o yra sukurtas ir yra tik tapatus Dievui o ne Dievas. Jis gausiai "evangelizavo", krikštijo ir paskui save nusivedė labai daug žmonių, bet kadangi šis protestantas vadovavosi žmogiška išmintimi, jis žlugo ir žlugo jo pasekėjai.

  Tai, kad protestantai nėra apaštalų tikėjimo sekėjai nurodo ir tas faktas, kad jie atmeta dalį apaštalų tikėjimo išpažinimo, kuris skamba taip: "....Tikiu šventųjų bendravimą, ..."

   Jei jiems tektų išpažinti šią Apaštalų credo dalį, tuomet jie viešai pripažintų jog tiki, kad šventieji tarpusavyje bendrauja. Tiki, kad mes galime prašyti vienas kito užtarimo maldoje? Tiki, kad Dievui visi yra gyvi (Mk 12,27), todėl kiekvienas Kristaus mokinys gali prašyti užtarimo ir tų brolių kurie jau yra pas Viešpatį?

   Bet atskalūnai tuo netiki, maža to jie griežtai neigia šventųjų bendravimą ir tai yra ne nuostabu, nes jie atskilę nuo visuotinės bažnyčios, kurioje bendrauja visi šventieji t.y. esantys danguje pas Viešpatį ir kovojantys čia žemėje. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus aiškiai pasakė …. 'Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. (Jn 11,25)

Girdite - Kiekvienas miręs Viešpatyje yra GYVAS!!!

Dievo Žodis negali būti pakeistas.

   Tie kas neseka Kristumi, ir tie kas atskilo nuo bendravimo su Juo tėra numirėliai kurie laidoje savo numirėlius. Tik tikėjimas Kristumi duoda amžiną gyvenimą. Visi kas su Kristumi Jo bažnyčioje yra GIMĘ NAUJAI, todėl nors ir mirtų jie yra gyvi. Aišku tie kas jau nėra malonėje ir Kristaus surinkime, jie yra atskirti nuo bendravimo su Kristumi ir Jo šventaisiais, todėl po truputį ir nenumaldomai džiūsta (skaitykite Jn 15,6).

  Biblija aiškiai moko, kad mes su užmigusiais broliais esame viename Kristaus kūne? Esame vienoje šventykloje kaip gyvieji akmenys (1 Pt 2,5). Todėl yra normalus ir sveikintinas kreipimasis maldos užtarimo į GYVUS brolius esančius Kristaus akivaizdoje. Biblija taip pat moko, kad Kristuje užmigę broliai gali kreiptis į Visagalį su prašymais, net nesulaukę prisikėlimo (Apr 6,10).

Mokydami priešingai, protestantai abejoja pačia Biblija.

Kristus mus perspėjo, kad iš vaisių juos pažinsime.

Kas gi yra tas vaisius pagal kuri mes galime atskirti Kristaus mokinius ir apsišaukėlius ateinančius avių kalyje?

Dažniausiai atskalūnai moko, kad vaisiai yra masiškumas, nenuodėmingumas (teisuoliškumas) ir šaukimasis Kristaus vardo.

Bet ar taip moko Biblija. Ar tas vaisius yra masiškumas? Biblija sako ne (skaitykite 1 Kar 19,10). Ar teisuoliškumas ir nuodėmės mumyse nebuvimas? Biblija sako ne (skaitykite 1 Jn 1,8). Ar vien tik šaukimasis Kristaus vardo ir Jo skelbimas? Biblija sako ne (skaitykite Mt 7,21).

Todėl mes turime aiškiai suprasti, kad pagrindinis vaisius iš kurio pažystami Kristaus mokiniai tai ištvermigas sekimas Kristumi, Jo įsteigtoje bažnyčioje, nežiūrint į viso pasaulio eretikų paniekinimą ir puolimus. 

Jėzus Kristus mus užtikrino: 

   Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, – taip ir jūs, jei nepasiliksite manyje.  Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

Su broliška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

Mūsų civilizacijos pamatas yra naikinamas

 Šiuo metu mes esame liudininkai, kaip viso pasaulio žiniasklaida pradėjo totalią informacinę kampaniją diskredituoti Romos katalikų bažnyčią. Dega bažnyčių pastatai, nuolat pilamas purvas ir šmeižtai. 

  Aš tik konstatuoju faktą, kad mūsų akyse naikinamas paskutinis tiesos ramstis žmonijoje. Čia tik iš išorės krikščionybė auga ir plečiasi, realybėje protestantiškų bažnyčių kakofonija, jau beveik visa yra atsitraukusi nuo Kristaus tiesų, o atskiri jų tarpę esantys judėjimai (kurie atmeta nuodėmės įteisinimą) visuotinai yra skelbiami radikaliais ir ignoruojami arba tiesiog sunaikinami. Paliekamos ramybėje tik tos pseudokrikščioniškos „bažnyčios“, kurios po truputi ir nenumaldomai įteisina nuodėmę.

  Natūralu, kad Visuotinė (rytų ir vakarų) bažnyčia tvirtai stovi amžinų ir nekintamų Dievo vertybių apsaugoje, juk jos galva Kristus, kuris ją valdo Šventąją Dvasia. Todėl jokios pasaulietinės gudrybės, spaudimas ar panieka neduoda rezultatų. Kristaus Bažnyčia tvirtai laikosi tiesos. Vienintelė galimybė apriboti bažnyčios įtaką tai diskredituoti pačią bažnyčia per atskirų netikrų dvasininkų nuodėmes. Bažnyčiai bandoma primesti pasaulietines žaidimo taisykles ir iš Dievo šeimos padaryti ją tiesiog eiline institucija.

Pasakykite ar daugelis iš jūsų atiduos policijai savo nusikaltusį vaiką, net jei jis padarys labai bjaurų nusikaltimą? Abejoju, kad normalus žmogus taip pasielgtų. Krikščionybėje yra dvasinė tėvystė, todėl yra visiškai suprantama, kad dvasiniai tėvai iki paskutinės akimirkos nenori tikėti jog jų dvasiniai vaikai yra nusikaltėliai. Būtų nenormalu jei to ne būtų.

Dabar bažnyčiai intensyviai bandoma įvesti solidarią atsakomybę, kas yra ne tik neteisėta (tėvai neatsako už vaikus ir turi teisę atsisakyti liudyti savo artimųjų bylose), bet ir nemoralu, nes grąžina bendruomeninius santykius į atvirą pagonybę, kuomet už vaikų arba tėvų nuodėmes išžudoma visa šeima.

Pagrindinis skirtumas tarp Visuotinės (kafolikos) bažnyčios ir protestantų bendrijų kakofonijos yra paprastas, bet labai akivaizdus. Katalikų bažnyčia nepakenčia nuodėmės, bet nuoširdžiai myli nusidėjėlį skatindama jį atgailauti. Tuo tarpu protestantai aršiai nekenčia pačių nusidėjėlių, bet nenumaldomai ir visuotinai įteisina ir pateisina nuodėmę.

Jei vakarų katalikų bažnyčia palūš, tuomet pasaulyje liks tik išdraikytų protestantų bažnyčių kakofonija. O tai nenumaldomai ves į mirties kultūros ir neopagonybės įsigalėjimą.

Rytų katalikų bažnyčia, neturi beveik jokios įtakos vakarų pasauliui, todėl ji kol kas paikta ramybėje.

Ar mes galime tam pasipriešinti? Taip galime. Kiekvienas iš mūsų turime maldos teisę. Visur, namuose ir susirinkimuose, mes privalome melstis dėl Gyvojo Dievo bažnyčios, kuri yra tiesos ramstis ir pamatas šiame pasaulyje. Jei jos įtaka bus visiškai panaikinta, tuomet antrojo Kristaus atėjimo metu, tikėjimo žemėje nebebus. Nes suskaldyti protestantai yra visiškai susipriešinę tarpusavyje ir todėl tai lengvas grobis tiems, kad nekenčia tiesos ir bando įtvirtinti mirties kultūrą. Būtent tuomet išsipildys Kristaus nuogąstavimas: 

....... Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?' (Lk 18,8)

Su broliška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

šėtono skiepas

 

   Daugelis Dievo priešų vadina Krikščionis dvasiniais ligoniais, sunkiai ir nepagydomai sergančiais (1 Kor 1,18). Tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi yra kaip užkrečiama liga, žmonės ją perduoda vienas kitam betarpišku bendravimu ir kai žmogus suserga Viešpačiu, joks šio pasaulio gydytojas jo nebesugeba išgydyti. Kuo daugiau sergančių Viešpatyje, tuo mažiau "sveikų" tarnų nuolat siekiančių karjeros, pasisekimo, pinigų ir netikros laimės pas šio pasaulio kunigaikštį. Todėl jis jau daugelį amžių, intensyviai, visokiais būdais stengiasi, kad sergančiųjų Viešpatyje būtų kuo mažiau.

Visi iki šiol naudoti Kristaus žmonių gydymo metodai nedavė norimo rezultato. Visos šoko terapijos, nuodai ir žudymai tik dar labiau sustiprindavo Kristaus bažnyčia ir jos jėgą. Todėl reikėjo sugalvoti kitą, labiau rafinuotą ir užtikrintesnį metodą, kuris leistu išmirti tiems kas jau yra susirgęs (tikrosios bažnyčios nariams), ir užtikrintai apsaugotų nuo Viešpaties ligos naujus žmones, kuriuos besąlygiškai būtų galima naudoti savo juodiems tikslams ir darbui.

Labai išmintingų ir mokytų teologijos profesorių rankomis ir pastangomis buvo sukurtas Dievo Žodžio palengvintas variantas (skiepas). Kuriuo buvo pradėti dvasiškai skiepyti žmonės ir tautos. Su laiku teologijos profesorių daugėjo, todėl tie skiepai vis tobulėjo, įvairėjo ir dabar jų yra nebesuskaitoma daugybė.

Kaip tas skiepas veikia:

Žmonės per įvairius mokymus naujose bažnyčiose, gavę Viešpaties mokymo surogatą (šėtonišką skiepą) lyg ir suserga Kristaus liga, bet labai greitai įgauna imunitetą tikrai Viešpaties ligai, esančiai nuolatinėje atgailoje ir sudužusioje širdyje (nes tik šalia tokių žmonių yra Viešpats Ps 34,18 ). Šis skiepas sukuria jiems dvasinį kietasprandį užsikietinimą nepelnytame teisume ir amžino išgelbėjimo iliuziją. Tokie įskiepytieji tampa išdidūs ir teisuoliški, todėl nepateisinami (Lk 18,9-14) , ir kas baisiausia, kad jų naujai atgailai nebeįmanoma pakviesti (nors kas neįmanoma žmogui, visada yra įmanoma Dievui).

Kristaus Auka ir Ja teikiamas išgelbėjimas, tai didžiausia Dievo dovana duota puolusiai žmonijai. Šią Dovaną gali priimti kiekvienas žmogus, nėra skirtumo. Raštas juk sako: ‘Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas’. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi, juk ‘kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas’. (Rom 10,11-13)

Visada verta prisiminti ( IR ĮSIDĖMĖTI ) , kad išgelbėtas bus tik tas kas šaukiasi Viešpaties. Sąvoka „šaukiasi“ tai tęstinis nuolat vykstantis veiksmas, o ne vienkartinis šūktelėjimas (kaip moko šėtoniško skiepo skleidėjai), būtent todėl Kristus ir perspėjo „Nuolat budėkite“, kad netektų kęsti kartu su veidmainiais (Mt 24,51).

Jėzus Kristus mums labai aiškiai pasakė, kad paskutiniais laikais, atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas. (Mt 24,11-13) Apaštalas Paulius, Šv. Dvasios skatinamas antrino Viešpačiui „Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; Jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms (2 Tim 4,3).

Būkite budrūs, nes šėtono skiepo skleidėjai ateina avių kailyje, viduje būdami plėšrūs vilkai, jie turi dievotumo išvaizdą bet Jo jėgos atsisakę. Prisiminkite, kad Kristaus jėga tobulai pasireiškia silpnume (2 Kor 2,9). Todėl stiprūs dvasia, trykštantys išoriniu teisumu, maloningumu, tariamu nusižeminimu ir nenuodėmingumu, gali slėpti po ta kauke žvėrišką vidų.

Ir pabaigai. Kad ir kokia atrodytų nepatraukli, susitepusi skandalais ir netobula senoji Katalikų bažnyčia, bet jos sudėtinga ir per tūkstantmečius Šv. Dvasios išugdyta struktūra yra arčiausiai Dievo. Ji labiausiai apsaugota nuo klaidžiamokslių ir šios bažnyčios mokymas atspindi visa žmogui įmanoma suvokti Dievo Esybės ir Kristaus kelio pilnatvę.

Todėl renkantis skverną į kurį įsikibti, verčiau įsikabinti į katalikų bažnyčios skverną siekiant papulti į naująją Jeruzalę.

Tegu Kristaus malonė visada būna su jumis.

p. s. Visi atsakymai Jezuje Kristuje, tik Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti, ar braidžioti pasaulio idijotizme ir pastoviuose rūpesčiuose ar pasirinkti Dievo duota Kelią ir gauti palaiminimą gyvenime įtikėjus Jėzaus vardą.

Šv. Rašte duota neginčijama tiesa:

Mok 2, 26 Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.

Su broliška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

Dvasingas liberalus jaunimas.

 

    Kartą, bendraujant su vienu ultra modernistiniu jaunuoliu, buvau išvadintas fanatiku, atstovaujančiu kraugerišką žydo-krikščionišką religiją, atnešusią tik baisias kančias didžiajai baltų civilizacijai ir visam pasauliui.

   Mano religija,- išdidžiai mestelėjo jaunuolis, - yra pagonybė ir mano dievai - gamtoje, aš semiuosi jėgos iš gamtos motinėlės.

  Kadangi esu visiškai nejautrus įžeidinėjimams (na bent jau iki tam tikro lygio), bet tuo pačiu esu labai žingeidus, pradėjau klausinėti jaunuolį apie jo tikėjimo credo. Kame yra jo viltis, gyvenimo esmė, prasmė ir siekiamybė.

  Viso jo atsakymo aš neperpasakosiu, nes tokio kaip ir nebuvo, o tik kažkoks žodžių, abstrakčių šūkių ir nerišlių teiginių kratinys. Todėl jo paklausiau: - O kaip su tikėjimo broliais? Tu turbūt ne vienišas?

  Jaunuolis išdidžiai mestelėjo, kad tokių kaip jis jau labai daug.

  Sutikau su juo, kad dabar pagonių tikrai yra labai daug, jų yra netgi Lietuvos Respublikos Seime. Todėl paklausiau - kokie mūsų pagonių ryšiai su kitomis tautomis, išpažįstančiomis pagonių religiją ir kultivuojančiomis tos religijos pagrindu suformuotas pasaulėžiūros vertybes? Ar jie neturi ryšių su tokiomis galingomis ir pasaulines civilizacijas sukūrusiomis pagonių tautomis, kaip čiukčiai, evenkai, papuasai, pigmėjai ir pan.? Padrąsinau jaunuolį - gal reikėtų pas juos nuvykti ir pasisemti patirties, pasižiūrėti kokią buitį, aplinką ir savivoką suteikia pagonių tikėjimo išpažinimas jį savo gyvenime taikantiems žmonėms. Be to, reikia pasitikslinti pagonišką liturgiją (dievų garbinimą) pas tuos, kurie priėmę šią religiją nuo kūdikystės - šamanus, guru. Manau, reikia tiksliai sužinoti kaip šlovinti savo pagoniškus dievus - ar šokti aplink laužą, ar apsinuoginus kratytis ir stūgauti, ar šlovinimo metu reikia kokiais lapais prisidengti ar ir be jų gerai? Taip pat reikėtų pas tikėjimo brolius sužinoti jų ritualinės aprangos subtilybes - kokių palmių lapai geriausiai tinka šventei, kokie geriau tinka ritualiniams šokiams? Taip pat reikėtų žinoti kur ir kaip auskarus įvėrinėti - kokius į nosį, kokius į ausis, bambas, antakius, užpakalius ar dar ten kur nors? Kokias tatuiruotes darytis, kaip dažytis ir pan.

   Po mano klausimų, kažkur išgaravo jaunuolio pasitikėjimas, todėl jis tik nerišliai išlemeno, kad jis joks čiukčius ar pigmėjus ir jie jam ne broliai. Jaunuolis greitai pabaigė mūsų įdomų pokalbį ir išskubėjo.

  Keista, jaunuolis pasirinko religiją, kurios įtaka žmogaus gyvenimui ir jo pasaulėžiūrai suformuoja, būtent, tokį gyvenimo būda ir aplinką, kokioje gyvena mano aukščiau paminėtos tautos, bet kažkodėl tapatintis su jomis jam gėda.

   Tokie neopagoniukai (tiksliau infantiliški kvailiukai) džiaugiasi tuo, ką yra uždirbę jų tėvai ir proseneliai krikščionys. Todėl, vaidindami modernius, realybėje jie tėra lėtai degraduojantys žmonės, strimgalviais tampantys elementariais laukiniais. Užtenka pasižiūrėti į neopagonių šventyklas - įvairius naktinius klubus, barus ir diskotekas, kur jie staiposi ir vaiposi apsikabinėję įvairia pigia bižuterija, išsidažę veidus, nagus ir kūnus nė kiek ne prasčiau nei jų tikėjimo broliai džiunglėse ar taigoje. Todėl net neturėdamas didelės įžvalgos dovaną, gali labai tiksliai prognozuoti kur link veda toks gyvenimo būdas. Jei ne jie patys, tai jų vaikai arba anūkai, susėdę aplink laužą, tikrai grauš sumedžiotos lapės kaulus...

  Dievas davė mums visiems apsisprendimo laisvę. Laisvė - tai galimybė nevaržomai apsispręsti. Žmogus turi laisvą pasirinkimą ar save naikinti, ar save ugdyti. Dažnas pokalbiuose man meta tokią frazę - jei Dievas yra, kodėl Jis neparodo savo didybes ir galios, tada visi tikrai suprastų ir vaikščiotų į bažnyčią?

  Atsakymas paprastas: tai ir yra laisvo apsisprendimo subtilybė. Jei Dievas parodytų visą savo galią, tada tikrai visi drebėtų ir ŽINOTŲ. Žmonių atrankai reikia ne žinojimo, bet vien tik laisva valia išugdomo TIKĖJIMO. Tik pagal tikėjimo Kristumi buvimą arba nebuvimą, galima atskirti ėdalu, gėralu ir poravimosi gausa susirūpinusius homosapiensus nuo Dievo vaikų.

  Kristaus Bažnyčia ir toliau silpnės (vizualiąja prasme), nes turi buti atskirti pelai nuo grūdų. Kol bažnyčia rodė savo tikrą karališką jėga, į ją prilindo daug homosapiensu, todėl dabar vyksta apsivalymas, homosapiensai gręžiasi iį savo vertybes, o Dievo žmones į savo.

  Šitas įsakymas, kurį šiandien skelbiu, nėra tau paslėptas ir nepasiekiamas. Jis ne "' Ir ne už jūrų, kad sakytum: ,,Kas už mus perplauks jūras ir jį atneš, kad klausytume ir vykdytume?" Žodis yra labai arti tavęs - tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum! Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį. (Įst 30,11-15)

  Taip kalbėjo pas Viešpatį iškeliaujantis Mozė, kietasprandei ir amžinai Dievui besipriešinančiai izraelitų tautai. Šis perspėjimas nepaseno ir šiandien, todėl jis kaip niekad aktualus mums visiems.

Su broliška meilę

Vladimiras Troščenka

Jie nustojo būti Gyvojo Dievo tauta ir netapo šio pasaulio žydais.

 

 

     Pagrindinis protestantų kaltinimas Katalikų bažnyčiai yra stabų garbinimas. Jie kalba:

   - Katalikai nuklydo ir tapo stabmeldžiais, o mes tikrieji krikščionys nes vykdydami antrąjį dekalogo įstatymą negarbiname stabų.

   Kaip ne būtų keista, bet būtent antrojo dekalogo įstatymo laikymasis, labai akivaizdžiai parodo protestantų ir visų kitų protestantizmo priaugintų pseudo krikščioniškų kavos gėrimo klubų atsitraukimą nuo Kristaus. Paaiškinsiu kodėl:

Apaštalas Petras apie Šv. Rašto laiškus sakė:

„Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos neišmokyti ir svyruojantys iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.“ (2 Pt 3,16)

 Šv. Dvasios įkvėptas, apaštalas Paulius, apie Senojo Testamento įstatymą yra pasakęs:

„Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.“ (Gal 2,21)

Katalikų katekizmo 2072 punktas aiškiai moko Biblijos tiesos, kad įstatymas nenustos galioti iki pat pasaulio pabaigos (Mt 5,18). Visi nusidėjėliai bus teisiami įstatymo pagrindu (protestantai taip pat). Bet būtent čia ir yra didžioji TIKRŲ Krikščionių privilegija. Įstatymo rūstybė ir prakeikimo galia jų nelies. Nes visi kas įtikėjo, tapo Kristaus mokiniais ir nusekė paskui jį, tie jau NEBETEISIAMI (Jn 3,18).

O dėl tariamų stabų, reikia žinoti, kad Kristaus mokiniai yra išlaisvinti iš įstatymo prakeikimo, todėl jie tarnaudami Viešpačiui paima į nelaisvę kiekvieną mintį (2 Kor 10,5) ir VISKĄ (aš pabrėžiu viską) gali naudoti Kristaus garbei, tame tarpe ir stabmeldžių šventės ir silpnųjų žmonių poreikį garbinti tai kas matoma ir apčiuopiama.

Keistai atrodo veidmainiaujantys protestantai, kurie vaidina, kad išmano Biblija ir, kad tik ja vadovaujasi. Nejaugi jie neskaitė, kad net apaštalui Petrui už tokį dalinį (apsimestinį) įstatymo laikymąsi yra pažymėtas priekaištas Biblijoje:

'Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai? (Gal 2,14)

Biblija draudžia selekcionuoti įstatymą. Jei gyveni įstatymu o ne malone ir vykdai bent vieną įstatymo dalį, bet nusižengi dėl kitų 613, vis viena esi nusižengęs visam įstatymui. Vykdantiems įstatymą (nors ir jo dalį pav. dėl atvaizdų) Kristus mirė veltui. Nes tai kas išgriauta vėl atstatoma.

Tie kas seka šio pasaulio priesakais ir išmintimi, laikosi įstatymų ir tyrinėja Raštus manydami juose surasią amžinąjį gyvenimą (Jn 5,39), O Kristaus mokiniai pasitiki tik Dievo malonę, kuri išteisina dovanai, be įstatymo darbų.

Šv.Augustinas pasakė „Mylėk Dievą ir daryk ką tik nori“. Bet šis teisingas, nors ir šokiruojantis principas netinka tada, kai protą riboja mentalinė stabmeldystė. Jei neseki Kristumi, tuomet šis principas ves vien tik link palaidumo. Kadangi sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama. (1 Kor 2,14)

Svarbu žinoti, kad tikras Kristaus mokinys neatstumia silpnųjų, neužsidaro nuo pasaulio, bet visomis išgalėmis ir naudojant visas priemones skelbia Evangeliją.

Apaštalas Paulius apie tai kalbėjo: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, - pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu, - kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo. Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.“

Kažkada aš irgi maniau, kad atvaizdai bažnyčiose yra stabmeldystė, bet kartą Londone aš susipažinau su vienu Rusų sentikiu iš labai uždaros bendruomenės Rumunijoje. Tik keli jo žodžiai man sustatė viską į savo vietas. Kai aš jam užsiminiau apie stabus, jis paklausė, o kaip skaityti evangeliją ir melstis tiems kas nemoka skaityti ir būna bažnyčiose kartą į metus? Ar tokius silpnus brolius reikia niekinti ir jie jau nebeturi Kristaus meilės? O tie kas Dievą gali priimti tik per pojūčius liturgijoje, ką juos Kristus atmetė? Ne.

Todėl ir yra evangelinės ikonos kurios atvaizdais piešia Biblinius įvykius. Todėl ir yra tūkstantmečiais puoselėjama liturgija (tarnavimo forma). Kiekviena ikona pasakoja savo dalį Evangelijos, kiekvienas veiksmas, Kristaus bažnyčioje, turi savo vertę ir paskirtį, kad visi, ne tik stiprus, bet ir silpnieji galėtų dalyvauti tarnavime Kristui.

Todėl jeigu atskalūnai, besivadinantys krikščioniais, jums pasakys, kad katalikai stabmeldžiai nes nevykdo antrojo Dievo įsakymo, paklauskite jų, o kokius Dievo įsakymus vykdo jie?

p.s. Baisiausias protestantizmo išmyslas tai dalinis Mozės įstatymo laikymasis. Tokiu būdu jie nustojo būti krikščioniais (besilaikantiems įstatymo Kristus mirė veltui). Ir taip pat jie netapo žydais, nes laikosi kažkokio iškastruoto įstatymo, kurio nepripažįsta jokia Izraelitų bendrija.

Nereikia būti Einšteinu, kad suprasti. Jeigu stropiai laikaisi įstatymo draudimo dėl atvaizdų, tuomet kodėl nesilaikai kitų 613 Izraelitams duoto įstatymo reikalavimų? Kas yra toks didis ir stovintis aukščiau Dievo, kuris gali nuspręsti kokių Mozės įstatymo nuostatų reikia laikytis, o kokius galima ignoruoti?

Su broliška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

Kodėl kvailiui visada atrodo jog jis yra protingesnis už kitus?

 Prieš porą dešimtmečių turėjau įdomų gyvenimo potyrį kavinėje, stebėdamas krepšinio varžybas tarp Tel-Avivo „Makabi“ ir Kauno „Žalgirio“.

   Papasakosiu, būtent, apie šių rungtynių pabaigą, kuomet prasidėjo paskutinė ketvirtojo kėlinio minutė ir Žalgiris pirmavo 10 taškų. Visa kavinė tiesiog šėlo ir kėlė alaus bokalus už pergalę ir už Žalgirį. Pamenu, mane lygiai taip pat paveikė bendra salės euforija, bet kažkas nedavė ramybės ir aš supratau, kas: Makabio treneris paprašė minutės pertraukėlės ir po tos pertraukėlės, po visų alaus, tampaksų ir danonų reklamų, kamera prabėgom parodė Tel-Avive susirinkusiųjų Makabio sirgalių eiles. Mano akims užkliuvo tai, kad dauguma susirinkusiųjų buvo nulenkę galvas lyg maldoje (negaliu pasakyti ar jie meldėsi, bet jų povyza buvo ,būtent, tokia). Nuo vaikystės žinodamas maldos jėgą, bet būdamas silpno tikėjimo, aš dar pamąsčiau savo širdyje: „ne neįmanoma jiems laimėti net jeigu visi ten sėdintys žydai melsis už pergalę - viena minutė ir 10 taškų skirtumas - nesąmonė“.

  Kaip aš stipriai klydau.

  Makabis per tą paskutinę minutę išlygino rezultatą, o per pratęsimą sutriuškino Žalgirį. Kai po rungtynių pasidalinau savo mintimis su vienu draugu, tas supykęs atrėžė, kad tai tik paprastas atsitiktinumas - jiems tiesiog pasisekė.

  Kodėl prisiminiau būtent šį epizodą? - Visa pasaulio istorija mus moko, kad tautos, valstybės, taip pat ir kiekvieno paskiro žmogaus galia yra ne turto gausoje, fizinėje (kiekybinėje) galioje, naujausiose technologijose, moksle, sistemose ar struktūrose o .... paprastame atsitiktinume. Hitleris buvo tik už poros savaičių nuo atominio ginklo sukūrimo, jis turėjo raketas trūko tik pačios bombos. Atsitiktinumas, kad jam pritrūko tiek mažai (pora savaičių) ir jis tikrai būtų laimėjęs karą. Turtingiausias ir išmintingiausias pasaulio karalius Saliamonas mokytojo knygoje pasakė: „Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.“ Senovės Graikai savo didžios civilizacijos saulėlydyje suprato, kad žmogus pats iš savęs nieko nesugeba padaryti („Aš žinau, kad aš nieko nežinau“ - Sokratas). O ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, turbūt, ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmogus dirba, stengiasi, atrodo, įsidėmi visas įmanomas aplinkybes ir faktorius, bet jo darbas nueina per niek, o koks nors visiškai nesistengęs „plevėsa“ tą patį gauna ir padaro be jokių matomų pastangų - tiesiog jam „pasiseka“.

   Nesiplėsdamas, pradėjęs mintį Žalgiriu aš norėčiau pratęsti taip pat Žalgiriu.

   Tais laikais, kai Lietuviai dar mokėjo melstis ir neniekino tikėjimo Kristumi, du mūsų tautiečiai -lietuviai krikščionys - Vytautas ir Jogaila vedė įvairiatautę ir nevienalytę, greitomis iš daugelio gabaliukų sulipdytą lietuvių ir jų vasalų kariauną, prieš drausmingą, galingą ir niekinančia mirtį Europos elitinę Teutonų ordino kariuomenę. Visoje lietuvių kariuomenėje vien tik Žemaičiai turėjo patirtį kovose nugalėti ordino karius. Visi kiti, įskaitant ir amžinai nedisciplinuotus, nepelnytai pasipūtusius (honoravus) ir rimtam karui netinkamus lenkų karinius dalinius, buvo lengvas grobis ordino pajėgoms. Tai žinodami ordino karvedžiai liepė paruošti kuo daugiau grandinių - būsimų belaisvių surakinimui. Bet kaip moko Biblija: „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą.“ (Pat 16,18). Lietuviai šlovingai nugalėjo, taip parodydami, kad lietuviai buvo uolesni krikščionys nei ordino vadai. Bibliją lietuviai išnagrinėjo daug atidžiau, nes ordino kariuomenė sužlugdęs pergalingas Lietuvių atsitraukimo ir puolimo manevras, buvo Biblijos kronikose nekartą aprašyta, Izraelio karvedžių naudota, kovos taktika. O Jogailos nusižeminimas maldoje, (kurioje jis buvo per visą mūšio laiką) davė taip Lietuvių trokštamą ordino vadų (paniekinusių nusižeminimą prieš Karalių, Karalių – Kristų) pasipūtimą ir įsivaizdavimą jog jie labai protingi, atvedusį prie jų žlugimo.

   Be to, Lietuvių katalikų sutriuškinto kryžiuočių ordino atskalūnišką atsitraukimą nuo Kristaus parodė ir vėlesni jo darbai. Ordino valdoma, Lietuvių žemės dalis - Prūsija, tapo viena pirmųjų ir aršiausių reformacijos gaisro palaikytojų Europoje, kas ir sąlygojo tai, kad Prūsija išnyko visiškai. Būtent tai ir yra PROTESTANTIZMO vaisiai. 

  Dvasinė kova maldoje, paremta Dievo Žodžio išmanymu ir nuolatiniu Jo skaitymu, yra daug galingesnis ginklas už bet kokias žemiškas galybes.

  Kažkada sovietų diktatorius Salinas paniekinamai paklausė savo užsienio reikalų komisaro Molotovo „Valstybė Vatikanas? O kiek jie turi tankų brigadų?“, Materializmu pasitikinčio žmogaus panieka ir išdidumas buvo kvailio požymis, nes dabar jau niekas neabejoja, kad būtent Vatikano, atstovaujančio Kristų, Dvasinė įtaka, sugriovė visą sovietų sistemą. 

   P.S. pabaigsiu turtingiausio pasaulyje karaliaus Saliamono žodžiais: ,,Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną. Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui. Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus - gerus ir blogus". 

 ,,Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui..... „

Su meilę ir brolišku rūpesčiu 

Vladimiras Troščenka