Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą. Salve Regina!

  

Ir pasirodė danguje didingas ženklas: 

moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. 

Pasirodė ir kitas ženklas danguje: 

štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.

...

 Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. 

...

 Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką. Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę, kur bus maitinama ir saugoma nuo gyvatės per laiką, du laikus ir pusę laiko. Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį lyg upę vandens, kad nuplukdytų ją bangomis. Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų. Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą.

Sveika, Karaliene, gailestingoji Motina,

mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika!

Tavęs šaukiamės

ištremtieji Ievos vaikai,

tavęs ilgimės,

verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje.

Todėl tu, mūsų Užtarėja,

savo gailestingas akis

į mus atkreipki

ir Jėzų, garbingą mylimąjį Sūnų,

mums po šios tremties parodyk.

O geroji, o malonioji,

o mieliausioji Mergele Marija!

Славься, Царица, Матерь милосердия,

жизнь, отрада и надежда наша, славься.

К Тебе взываем, изгнанные чада Евы.

К Тебе воздыхаем, стеная и плача в этой долине слёз.

О Заступница наша! К нам устреми Твои

милосердные взоры

и после этого изгнания яви нам Иисуса,

благословенный плод чрева Твоего.

О кроткая, о благая, о сладостная Дева Мария.

Hail holy Queen, Mother of mercy, 

our life, our sweetness, and our hope.

To thee do we cry, 

poor banished children of Eve.

To thee do we send up our sighs, 

mourning and weeping in this valley of tears.

Turn then, most gracious Advocate, 

thine eyes of mercy toward us.

And after this our exile show unto us 

the blessed fruit of thy womb, Jesus.

O Clement, O Loving, O Sweet Virgin Mary

Pray for us, O Holy Mother of God.

Salve, Regina, Mater misericordiæ,

vita, dulcedo, et spes nostra, salve.

ad te clamamus exsules filii Hevæ,

ad te suspiramus, gementes et flentes

in hac lacrimarum valle.

Eia, ergo, advocata nostra, illos tuos

misericordes oculos ad nos converte;

et Iesum, benedictum fructum ventris tui,

nobis post hoc exsilium ostende.

O clemens, O pia, O dulcis Virgo Maria.

    Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!