Kas galėtų
patikėti, ką mes girdėjome? Kam buvo apreikšta VIEŠPATIES ranka? Jis
išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje kaip šaknis iš sausos žemės. Jis
nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis
buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su
negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo
paniekintas, laikėme mes jį nieku. Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė,
mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo
nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant
jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,
mes buvome išgydyti jo žaizdomis.
Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų.
Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip
tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis
nepratarė žodžio. Prievarta ir eismu jis buvo nušalintas ir kas bebūtų
galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir
pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę, kapas jam buvo skirtas tarp
nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs
nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio.
Комментариев нет:
Отправить комментарий