Žydai

    Jau kelias dienas internete skaitau polemiką dėl R.Šimašiaus pasisakymo Žydu ir Lietuvių santykių klausimu. Nenorėjau kištis, bet po kelių nepagrįstų išpuolių, R.Šimašiaus išsakytų minčių adresu, nutariau, kad - „Platonas man draugas, bet tiesa yra svarbiau“.

   Visų pirmą daugelis komentatorių, sąmoningai ar ne sąmoningai, pradėjo klaidinti žmones, skelbdami, kad Vilnius buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale. Tai klaidingas teiginys, Vilnius niekada nebuvo vadinamas Lietuvos Jeruzalę. Viso pasaulio Žydai, Vilnių visuomet vadindavo Šiaurės Jeruzalė. Pažymėtina, kad nei vieno kito miesto pasaulyje, Žydai ne vadino Jeruzale, tiktai Vilnių (aišku išskyrus tikrąją Jeruzalę Palestinoje).

   Antra, kiek man yra žinoma pasaulyje, tik Lietuvių kalboje žodis apibūdinantis Izraelitus yra gerybinis, nuo žodžio žydėti – Žydas. Lietuviai matė, kad atėjūnai visada žydi, nes jie laimingi gyvendami su Dievu. Jau vėliau, po mūsų valstybės padalinimo, kai gausi Lietuvos Žydų diaspora atsidūrė Rusijos platybėse, juos paniekinamai pradėjo vadinti «жиды», iškreipiant Lietuvišką žodį Žydas.

    Ir Trečia, Lietuva buvo vienintelė valstybė visoje Europoje, ką ten Europoje, visame pasaulyje, kurioje Žydai nebuvo persekiojami. Apie tai, kaip Europoje tais laikais buvo elgiamasi su Žydais ir kodėl jie bėgo būtent į Lietuvą, puikiai iliustruoja vienas žinomas istorinis įvykis: Didysis Ispanijos inkvizitorius Tomas Tronkvimada, rodydamas perdėtą uolumą, nekreipdamas dėmesio į Popiežiaus Siksto IV perspėjimus, tiesiog pribloškiamai žiauriai persekiojo kitatikius. Ispanijos Žydų diaspora, norėdama atsipirkti nuo persekiojimų, surinko labai didelę pinigų sumą ir pasiūlė ją Ispanijos karaliui Ferdinandui. Tranvimada sužinojęs apie tai, atėjo pas karalių ir sviedė jam po kojų trisdešimt sidabrinių, pasakęs, kad taip jau yra buvę istorijoje. Ferdinandas nusileido Trankvimadai, todėl Žydams nieko kito ne liko kaip bėgti kuo toliau. Neturiu duomenų kur jie bėgo, bet labai tikėtina, kad jie pabėgo būtent į saugiąją Lietuvą, Žydų prieglobstį. Dar viena svarbi istorinė aplinkybė, Žydų pogromai, buvusios Lietuvos teritorijoje prasidėjo tik nuo Bogdano Chmelnickio laikų, kuomet Lietuva pradėjo pereiti į Rusijos įtaką. Niekada istorijoje, kol Lietuviai patys valdė savo šalį, Žydai ne buvo persekiojami.

    Paskutiniai istoriniai įvykiai taip pat aiškiai rodo, kad dauguma Lietuvių, rizikuodami savo, savo vaikų ir šeimų gyvybėmis, gelbėjo savo kaimynus Žydus. Todėl dėl kelių sužvėrėjusių niekšų nusikaltelių, vadinti visą Lietuvių tautą žydšaudžiais, yra ne tik neatsakinga, bet ir nusikalstama. Ne be reikalo, tikrieji Žydai vadina žemės kirmėlėmis tuos, neva žydus, kurie prisidengę baisios Žydu tragedijos vardu, bando išplėšti kuo daugiau naudos asmeniškai sau. Būtent tokios „žemės kirmėlės“, nenuilstamai puola bet kurį, kas norėtų įnešti aiškumą dėl Žydų istorijos Lietuvoje.


Vladimiras Troščenka