Meilė neturi jokios prasmės, bet tik ji suteikia prasmę viskam, tame tarpe ir laisvei.

 

09/11 Kas buvo tas vėl bus, nieko nauja po saule

   Mano šeima neturi galimybės pamiršti brolių Amerikiečių 2001 metų rugsėjo 11 tragedijos. Net jei visas pasaulis pamirš šią datą, mums tai padaryti nepavyks, nes būtent 2001 metų rugsėjo 11, pasaulį sukrėtusios tragedijos minutėmis, prasidėjo mano pirmagimio sūnaus Augustino gimimas. Žmona gulėjo gimdymo namuose ir kas keliasdešimt minučių kentė sąrėmių skausmus. Tuo metu su savo senu draugu Raimondu Šilansku, buvome pas ją ligoninėje ir negalėjome patikėti tuo ką rodo per televiziją. Labai gerai pamenu tą dieną, nes vaiko gimimo rūpesčiai, kenčiančios žmonos raminimas, buvo persipynes su nesuprantamu sumišimu. Buvau prie žmonos, kuri tarp sąrėmių prašė papasakoti kokios naujienos, todėl aš kas keliolika minučių prašiau Raimio pasitikslinti pas ką nors, kas gi po galais dedasi Amerikoje.

Rugsėjo vienuoliktą mano žmona taip ir nepagimdė, Augustinas gimė Rugsėjo 12, tokiu būdu simboliškai savo pirmąją gyvenimo diena pradėdamas naują erą pasaulyje.

Biblija mus moko: Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: 'Žiūrėk, tai nauja!', tai jau buvo senais laikais prieš mus.

Šios tragedijos akivaizdoje prisiminiau 17 amžių. Mūsų bočių palaimingą, sočią ir turtingą ramybę galingiausios Europos valstybės Lietuvos sostinėje Vilniuje. Neribota prabanga, saugumo ir užtikrintumo jausmas. Iš visų pusių aplink Lietuvą buvo politiškai išmintingai sukurti buferiai nuo priešų. Rytuose, iš Lietuvos pabėgusių bajorų ir kunigaikščių palikuonių valdoma Maskvos kunigaikštija, buferis apsaugai nuo mongolų totorių. Vakaruose, Lietuviškų giminių besąlygiškai kontroliuojama buferinė lenkijos karalystė, apsaugai nuo niekšingai sutarčių nesilaikančių Romos imperijos satelitų. Iš visų pusių Lietuvos sienos apsaugotos gerai įtvirtintų pilių ir karinių junginių, Lietuvai priklausantį Juodosios jūros regioną patikimai saugo Didžiojo Vytauto sukurta Lietuvos laisvųjų karių tauta - Kazokai. Ramybė ir saugumas. Bet štai 1655 Liepos 13 dieną, ankščiau buvusios buferinės, vien tik kaip mainoma moneta geopolitikoje su Mongolais laikomos Maskvos kariuomenė užima pirmąjį didelį Lietuvos miestą Minską, o jau po mėnesio, 1655 m. Rugpjūčio 8 dieną, apie 6 valandą ryto, Maskvos kariuomenė pirmą kartą istorijoje įžengė į laisvą ir vieną turtingiausių to meto miestą - Vilnių. Okupacija truko iki 1661 pab. Per ją Vilnius patyrė milžiniškų nuostolių. Anot amžininko, miestas buvo taip smarkiai nuniokotas, kad grįžę pabėgę miestiečiai nebepažino Vilniaus.

Įsivaizduoju koks tai buvo šokas to meto išlepusiems didžiosios valstybės sostinės gyventojams, kuriems juodžiausius darbus dirbti važiavo darbininkai iš visos europos ir azijos (istorijoje yra žinoma, kad Danijos, Prancūzijos, Olandijos amatininkai padirbę Lietuvoje kelis metus, galėdavo gryžti į savo šalis ir nusipirkti ten namus, bei pradėti verslus. Panašiai kaip mes nūdien važinėjame dirbti į vakarus). Po to prasidėjo valstybės nuopolis. Nesparčiai, kelių šimtmečių bėgyje dabar turime realybę kurioje gyvename. Buvusios mūsų buferinės valstybės - lenkija ir maskolija tapo žymiai didesnės nei jų senovės valdovė Lietuva. Tos dirbtinos valstybės, pridresiravo mums visą tuntą mokytai aklų žmogelių, kurie iki šiol autoritetingai (per žiniasklaidą, politiką ir mokymo įstaigas) padeda Lietuviams pamiršti tai, kas jie yra. Didžioji dalis Lietuvių aukštuomenės tapo minkštakūne, inertiška, beveide ir pilka mase, kuri neturi nei garbės, nei idejų, nei vizijos ir be abejo tuose moteravyriuose išnaikintas senolių kovingumas. Kovingus, garbingus ir išmintingus Lietuvius dabar galima rasti nebent emigracijoje arba gūdžiuose kaimuose, jie stengiasi niekur nesikišti, arba tiesiog ramiai nusigerinėja.Šiaip padėtis gan apgailėtina, nes kai tik Lietuvių vaikai patenka į užsieniečių sukurtą ir iki šiol nepakeistą Lietuvos "švietimo" sistemą, iš jų suprogramuojami įvairūs užsienietiškos propagandos ruporai. 

Gryžtam į JAV. Aišku teroristai neužėmė nei Niu Jorko nei Vašingtono, bet šokas galingiausioje pasaulio valstybėje buvo labai didelis. Dabar Amerikoje, kaip ir to meto Lietuvoje, vis dažniau pasigirsta baltarankės pseudointeligencijos siūlymai bendrauti su priešais "diplomatijos" kalba, geriau atsipirkti, nei kovoti. Įvairios mikštakūnės menkystėlės pradeda įtikinėti, kad geriau niekur nesikišti ir nekariauti, tada ir Amerikos niekas nelies. Pamenat, lygiai tokios pačios kalbos buvo ir tarp Lietuvos išinteligentėjusių ir išpliurzėjusių bajorų: "Jeigu mes neturėsime kariuomenės ir niekur nesikišime, tuomet ir mūsų niekas nelies." Po teroro aktų Amerikoje vis aktyviau pradedama tyčiotis iš patriotų, reikalaujant atimti ginklus iš visuomenės. Beveik visuotinai yra niekinami JAV galybę sukūrę ūkininkai ir be abejo tikėjimas Jėzumi Kristumi (neakivaizdžiai, lyg tarp kitko, nes JAV politikoje tai būtų savižudybė). Iš didžiausių tribūnų pradedama įtikinėti, kad reikia suteikti pasaulietinį išsilavinimą kuo didesnei daliai Amerikiečių, pamirštant, kad būtent tai, jog Amerikiečiai buvo mažiausiai pasaulyje zombinami pasaulietiniuose universitetuose, o mokomi bažnyčiose, jie galėjo ramiai ir turtingai gyventi. Įtikinėtojai stengiasi nepastebėti akivaizdžios tiesos, kad dresiruoti pasaulietinių universitetų zombiai, iš viso pasaulio, varžosi konkurencijoje tam, kad dirbti "nemokšoms", bet fanatiškai tikintiems Kristumi, Amerikiečiams.

Didžiąją Lietuvą sukūrė krikščionys valdovai, bet ją sunaikino isigalėjęs pagonybės virusas, lygiai taip pat, panašu, jog naujosios pagonybės virusas yra įsimetęs ir į JAV visuomenę. Priminsiu jums žymaus JAV valstybės veikėjo Danieliaus Vebsterio žodžius:

„Jeigu yra kas nors, ką pagarbiai vertinu, tai savo tėvus, kurie nuo jaunystės įskiepijo man meilę Šventajam Raštui. Jeigu mes laikysimės tų principų kurių mus moko Biblija, mūsų valstybės laukia nesibaigianti gerovė. Bet jeigu mes ir mūsų palikuonys paniekinsime šios Knygos autoritetą ir pamokymus, tuomet galima drąsiai teigti, jog mus ištiks staigi katastrofa kuri pavers mūsų šlovę į gilią gėdą.“

Tie žodžiai tinka ir Lietuvai. Net ir šis mažas apgraužtas Lietuvos plotelis gali atsigauti, jeigu mes nuoširdžiai tikėsime Kristumi ir laikysimės Jo autoriteto. Visada prisiminkite tūkstantmečiais nekintamą Biblijos mokymą: "Kas bijo žmonių, pakliūna į spąstus, kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus."

su meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

Kvailys neturi netgi teorinės galimybės tapti Dievobaimingu.

 

Biblijos Samuelio knyga pateikia mums dviejų kaimiečių istorijas. Vienas buvo turtingas, gobšus ir išdidus, jo vardas buvo Nabalas (hebr. kvailys). Kitas raudonskruostis, neišdidus, labai Dievobaimingas piemenukas - Dovydas

Nabalas, nors ir pradžioje lėbavo paskendęs savo turtuose, bet galu gale, dėl savo kvailumo (gobšumo, išdidumo ir laikymosi savo turtų) prarado ir turtą, ir žmoną ir pagaliau gyvybę. Jo vardas tapo kvailumo simboliu.

Dovydas, nors pradžioje ir iškentė daug pažeminimų ir nepriteklių, bet galų gale, dėl savo Dievobaimingumo, tapo žymiausiu pasaulio karaliumi, žmogumi pagal Dievo širdį. Turtingu, gerbiamu ir galingu. Jo vardas tapo gerovės ir Dievo palaimos simboliu. Jis mirė pasisotinęs gyvenimu ir prieš tai saugiai perdavė savo karalystę sūnui Saliamonui. 

 Tik Dievobaimingas žmogus (nesvarbu kokia jo kilmė) gali tapti žmogumi pagal Dievo širdį, karaliumi turinčiu tikrą turtą, garbę ir galią. O štai merkantilinis kaimietis, nors ir pradžioje maudysis turtuose ir mėgausis savo iliuzine valdžia, galų gale neteks visko.

Kristus mus perspėjo:

Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.... (Ekleziastas 2,26)

Kame gi slypi dievobaimingo žmogaus jėga ir kaip tai veikia?

 Daugelis vargšų bedievių šuniažmogių mano, jog tie "kvailiukai Jezusiukai" yra lengvas grobis, juk jie atleidžia ir meldžiasi už savo skriaudėjus. 

   Jeigu tu mastai taip pat ir lengvabūdiškai nuskriaudi dievobaimingą žmogų, o jis tau visa širdimi atleido, nesidžiauk. Verčiau drebėk ir bijok.

Paklausi kodėl? Juk jeigu žmogus NUOŠIRDŽIAI atleido, reiškia jokių atsakomųjų veiksmų iš jo pusės nebus.

Teisingai mąstai.

Nuoširdžiai atleidęs Dievo žmogus jokių veiksmų ne darys ir labai laimingai ir palaimintai gyvens atleidęs savo skriaudikams. Bet čia ir yra viena didžiųjų tikėjimo paslapčių. Viskas pasaulyje yra susiję tarpusavyje. Kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. Todėl pati jūsų skriauda reikalauja atpildo. Kol Dievo žmogus pats bando keršyti, Viešpats nesikiša, todėl jums nėra ko bijoti. Stumdosi dviejų galių esybės. Stumtelėjo vienas, stumtelėjo kitas, taip ir stumdosi kaip ant virvučių pririšti geležiniai rutuliukai. Bet jeigu krikščionis atsisako savo teisės į atpildą, tuomet šio atpildo teisė pereina Pačiam Dievui, o jau tada jūsų skriauda suveikia kaip uždegtas degtukas dujų pilnoje patalpoje. Jūsų veiksmas nedidelis (tik uždegėt degtuką), bet atoveiksmis triuškinantis. Sprogimas sunaikina viską. Ir tikrai nereikia savęs raminti jeigu atpildas už jūsų nedorybę iš Dievo neateina tuoj pat. Biblija moko, kad Dievas gailestingas, todėl kiekvieną kartą laukia kol žmogus susipras pats ir eis susitvarkyti savo skriaudos padarinių, bet čia pat Biblija su liūdesiu konstatuoja, kad „Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta“ (Mok 8,11)

Tikri krikščionys žino, perspėjimą:

„Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: 'Mano kerštas, Aš atmokėsiu', - sako Viešpats. Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos.“ (Rom 12,19-20) Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. (Įst 32,35)“

Būtent todėl Dievo žmogus stengiasi kuo greičiau atleisti ir perduoti savo skriaudiko bylą Dievui.

Patikėkite manimi, Dievo rūstybė būna tokia baisi ir akivaizdi, kad tik pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje esantys tvarto gyvuliai gali nematyti to kas darosi. Jiems atrodo, kad tai savaiminis dalykas, jie randa aibes racionalių paaiškinimų savo nelaimėms paaiškinti pamiršdami, kad neracionalaus „antgamtiško“ Dievo atpildo ne būna. Visagalis viską sukūrė savo galia, todėl pačioje kūrinijoje įdėjo visus mechanizmus pradedančius veikti esant tam tikroms aplinkybėms. Sunaikinimas ateina per „natūralius“ procesus, bet pataiko „nenatūraliai“ tiksliai būtent tam, kas tą skriaudą padarė.

Biblija moko, kad neatleidimas krikščioniui yra kaip graužiantis kirminas, neduodantis laimingai gyventi ir bendrauti su Viešpačiu. Daugelis krikščionių nežinodami šios tiesos gyvena pastovioje neatleidimo kančioje, nesugebėdami perduoti savo bylą Dievui. Šis neatleidimas naikina ir pačio krikščionino gerovę, nes Dievas mus moko, kad „...jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų'.“ (Mt 6,15) Būtent todėl neatleidusio krikščionino maldos lieka neišklausytos. Juk jeigu nuodėmė nėra atleista, tuomet esi nusidėjėlis. „Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią - tą Jis išklauso“ (Jn 9,31).

Dėl šios priežasties, visokių protestantų, baptistų ir kitokių eretikų nuodėmės negali būti atleistos, nes jie yra užsikietinę savo atskalūniškumo nuodėmėje ir net nebando atgailauti. Jie ir yra pasaulio bedievės žydaujos pagrindinis įrankis stumiant koronaaferą ir ją lydėsiantį baisiausią istorijoje chaosą ir žudynes. Būtent apie juos Kristus pasakė: 'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. (Mt 7,21-24)

Atskalūnai patys save prakeikia. Nes ne stato ant uolos, bet ant smėlio. Kristaus pažadas yra aiškus: „ Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,18). Būtent ant Petro autoriteto (kurį jam suteikė pats Dievas) statoma materialiam pasaulyje esanti Dievo surinkimo dalis.

Atskalūnai bando drąsintis, todėl dažnai ant savo bažnyčių iškelia gaidį vietoje kryžiaus. Šis simbolis reiškia tikėjimą begaline malonę, nes Kristus atleido Petrui, nors jis tris kartus Jo išsižadėjo iki gaidžiui pragystant. Bet tuo pačiu, šiuo ženklu jie akivaizdžiai parodo, jog yra išsižadėję Kristaus. Jie pamiršta, kad Petras graudžiai pravirko ir atgailavo dėl savo atsimetimo. Gausiai prisiperėję eretikai yra užsikietinę savo atsimetime ir net ne bando atgailauti. Todėl jei bandote sekti Kristumi, būkite atsargūs ir pasitikrinkite ar sekate paskui Kristų ar paskui eretikus. 

   Turbūt mažai kam nėra žinomas protestantų ir kitų atskalūnų devizas „Tik per malonę“. Būtent todėl ant daugelio protestantų bažnyčių vietoj kryžiaus yra iškeltas gaidys. Jis simbolizuoja Begalinę Viešpaties malonę apaštalui Petrui, nors jis tris kartus išsigynė Kristaus.

„Tik per malonę“, tai iš esmės labai teisingas šūkis. Dar Šv. Augustinas neabejotinai įrodė šio principo teisingumą, bet neišmanėlių mokyme jis taikomas visiškai neteisingame kontekste. Malonė gali būti suteikta tik tam, kas gręžiasi nuo savo kvailystės. Nusidėjėlis turi atgailauti dėl savo nuodėmės. Prisiminkite žymų pasakojimą apie sūnų palaidūną. Tėvas visą savo meilę galėjo parodyti sūnui palaidūnui tik tada, kai jis grįžo namo. Iki tol kol jis svetur palaidai gyveno, tėvas neturėjo jokios galimybės suteikti jam savo malonę, net ir labai norėdamas.

Kristaus viešai išsigynęs Apaštalas Petras neliko savo atsižadėjime, bet atgailavo ir graudžiai verkė dėl tokio savo poelgio. Kaip tris kartus Pertas išsigynė Kristaus, taip Kristus leido Petrui tris kartus patvirtinti savo meilę Jam. 

  Be atgailos ir grįžimo atgal pas Tėvą, nėra jokios galimybės gauti malonę. 

Kai kurie protestantai pradeda suvokti visą savo nuodėmingo kelio siaubą. Siūlau kelias ištraukas iš nacių nužudyto liuteronų teologo D.Bonhoefferio knyga „Mokinystės kaina“ :

...“ Mes, liuteronai, lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvenimą, kurį teikia sekimas Kristumi. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščioniškame pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formulė buvo kartojama visur ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę.”…..

….”Mes išteisinome pasaulį ir pasmerkėme kaip eretikus tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. Tauta tapo krikščioniška ir liuteroniška - deja, tikros mokinystės kaina. Kaina, kuri buvo sumokėta, buvo per maža. Pigi malonė šventė savo pergalę.

Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė prieš mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime sumokėti žlugusios organizuotosios Bažnyčios forma, tėra tik neišvengiama mūsų varytos politikos pasekmė, kai malonę padarėme prieinamą visiems, paleisdami ją per mažomis kainomis. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniško sentimento vedini, mes atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę nesibaigiančiais upeliais. Tačiau vargu, ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu. O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų instituciją, kuri savo ruožtu akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir užtikrino atitinkamą brangios malonės apsaugą? Kas nutiko su visais tais Liuterio perspėjimais, nukreiptais prieš tokį Evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas" nei šis?

  Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės atsikartoja vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigioji malonė pasirodė besanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai.

   O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, ji jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Argi tai nebuvo šiurkštu ir negailestinga? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad mes ėjome savo pasirinktu keliu ir veltui eikvojome savo jėgas, tuščiai save disciplinavome - o juk visa tai pasirodė besą ne tik kad visai nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Pasirodo, kaip buvo mums kalbama, kad mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę. Rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Buvo nemalonu žmonėms kalbėti tokius dalykus, nes toks pigus pasiūlymas palieka juos visiškai sutrikusius ir gundo išsukti iš kelio, į kurį jie jau buvo Kristaus pašaukti. Ir kai jie įsitvėrė pigios malonės, jiems prieš akis amžiams buvo užkirstas kelias pažinti brangiąją malonę. Apgauti ir silpni žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijusdavo stiprūs - nors realybėje prarasdavo jėgą gyventi klusnų Kristaus mokinio gyvenimą. Žodis apie pigią malonę sužlugdė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įsakymas.”…….

....“Laimingi tie, kurie pasiekė galą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie su nuostaba aptiko tą akivaizdžią tiesą, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus sekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo ir kurie gyriaus giesmes apie šią Kristaus neišsenkančią malonę gali giedoti nuolankia širdimi. Laimingi tie, kurie pažinę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie sekdami Jėzumi Kristumi žino tikrai turį dangiškąją pilietybę ir žino, kad gali iš tiesų laisvai gyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje. Laimingi tie, kurie žino, kad mokinystė paprasčiausiai reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė paprasčiausiai reiškia mokinystę. Laimingi yra tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja to žodžio prasme, nes jiems žodis apie malonę tapo gailestingumo versme.”……

.....Tai žodžiai žmogaus kuris suvokė ką reiškia būti DRUNGNU krikščioniu. 

 Biblija mus moko, kad mūsų tikėjimo vaisiai yra geri darbai, o be darbų tikėjimas miręs. Bet taip pat neapsigaukite mylimieji, jei jūs darysite teisumo darbus be tikėjimo Jėzumi Kristumi tai atneš jums tik nuostolį, o ne palaiminimą. Staigiai sugriuvęs CCCP yra geriausias tokių gerų darbų be tikėjimo Kristumi pavyzdys.

Ateikite pas Kristų tikėjime ir geri darbai natūraliai pradės puošti jūsų gyvenimą be jokių jūsų pastangų. Jei neturite tikėjimo Kristumi, visi išoriniai jūsų gerumo ženklai, pamaldumas, maloningumas, nusižeminimas, disciplina, evangelizacijos ir pan. bus tik prakeikimas ir našta, o ne palaiminimas ir laisvė.

Kristus kalbėjo: 'Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo'. Mk 4,26-29

Patikėkite Kristumi ir nuo tada vienintelė jūsų gyvenimo pastanga bus kas dieną ieškoti Jo malonės ir gyventi su Emanueliu. Visi kiti dalykai užaugs ir suklestės jums net nežinant kaip. Ar jūs miegosite ar kelsitės, sėkla – Dievo Žodis savaime duos vaisių.

Nebūkite sunaikinti kaip Sodoma ir Gomorą, vien tik dėl to, kad nusekėte ne tokį mokymą. (Jud 1,7).

p.s. Aš asmeniškai nuoširdžiai atleidau visiems savo skriaudikams ir dabar su liūdesiu stebiu kaip jie yra naikinami. Ir ne tik jie, bet ir visa tai, ką jie buvo sukūrę ir ką brangino. Todėl dar karta noriu atkreipti dėmesį, kad jeigu jūs padarėte ką nors blogo žmogui kuris gyvena su Dievu ir jis jums atleido, verčiau bėkite pas jį ir maldaukite, kad jis priimtų jūsų atsiprašymą ir skriaudos atlyginimą, nes kitu atveju ta skriauda bus išieškota tūkstanteriopai.

Baisu patekti į gyvojo Dievo rankas.

Su broliška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

Geriau kai tave tryse teisia, nei kuomet keturiese neša į kapines.

   Vokiečių protestantų pastorius Martinas Niemelleris pamatęs savo "tylaus asmeninio tikėjimo" vaisius, Hitlerio valdžios laikais, būdamas konclageryje parašė tokias eiles (kiti teigia, kad čia buvo tiesiog pamokslas):

Kai naciai atėjo pasiimti komunistų, aš tylėjau, nes nesu komunistas.

Kai socialdemokratai buvo įkalinti, aš tylėjau, nes nesu socialdemokratas.

Kai jie atėjo ir pradėjo ieškoti profsąjungos aktyvistų, aš neprieštaravau, nes nesu profsąjungos aktyvistas.

Kai jie atvyko pasiimti žydų, aš neprieštaravau, nes nesu žydas.

Kai jie atėjo manęs, niekas neprotestavo, nes nebeliko kam protestuoti.

 

  Dabar Lietuvoje išgirdome, jog valdžioje esanti žulikų šaika, pradėjo masiškai sulaikinėti žmones dėl jų visuomeninės veiklos. 

   Tai jau tampa grėsme mums visiems. 

   Mano tėvas, Dono Kazokas, nuo vaikystės mane mokė: "Jeigu pamatei, jog grėsmė tavo gyvybei yra reali, užmušk priešą pirmas ir te nesudreba tavo ranka. Nes geriau kai tave tryse teisia, nei kuomet keturiese neša į kapines" 

  Kiekvienas turėtų atsakyti sau, ar tu tikrai nori gyventi tokioje NAUJOJOJE/senoje REALYBĖJE? 

Su broliška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka 

Kastruota krikščionybė

   Karo mene yra taktika, kuomet priešininkui suteikiama iliuzija jog jis jau nugalėjo, bet tuomet kai priešas yra euforijoje dėl tariamos pergalės, jam suduodamas mirtinas smūgis. Būtent taip Lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį. Jame du lietuviai krikščionys Vytautas (kurio krikšto vardas buvo Aleksandras) ir Jogaila (kurio krikšto vardas buvo Vladislovas) su Jėzaus pagalba laimėjo mūšį prieš, jau pradėjusių nuo Kristaus mokymo atsitraukti Teutonų ordiną. Būtent šio ordino magistrai Karaliaučiuje, vėliau priėmė protestantų mokymą ir nuvedė Prūsus į visiška sunaikinimą. Tas pats bus ir su kitomis protestantiškomis valstybėmis, jeigu jų valdovai neatgailaus ir negrįš į motinos bažnyčios globą. 

 Ar pastebėjote, kad krikščioniškų šalių kariuomenių karo menas, kol kas yra nepralenkiamas. Kodėl? Ogi labai paprasta:

Nekrikštas mato tik tai ką mato jo akys (jusliniai tvariniai) todėl jis nuolat kopijuoja kitus (siekia išsilavinimo). Krikščionis vadovaujasi tuo kas dvasiška (aukštesnis Dievo suvokimas) todėl visada kuria ką nors nauja. Nekrikštas bijo prarasti savo išdidumą, krikščionis išdidumą niekina. Nekrikštas bijo pasirodyti kvailiu. Krikščionis visam pasauliui rodo savo kvailumą, nes puikiai žino, kad Dievo kvailystė yra daug didesnė nei viso pasaulio išmintis. (Akivaizdžiausias „kvailumo“ ir „protingumo“ pavyzdys: Kuomet ateistinių šalių žmonės vyksta į vakarus, po kiek laiko jie pradeda išdidžiai juoktis iš vakariečių „kvailumo“, kalbėdami apie tai kaip jie juos lengvai išduria. Bet akliesiems žmogeliams net ne topteli mintis, kodėl tie „kvailiai“ vado, o jie „protingieji“ dirba). Ir pagaliau, nekrikštas bijo prarasti savo ubagiškus iliuzinius turtus ir dėl to yra pasirengęs prarasti tai kas jo manymu neturi vertės (nematerialu), tuo tarpu krikščionino (tikro) turtas yra danguje ir jis čia nieko nebijo prarasti (bebaimis karys).

   Jei pasaulietis nekrikštas gyvendamas palūžta ir jo išdidumas yra paminamas, tuomet jis jau nebeatsitiesia; jis taip ir lieka šliaužioti vergo padėtyje. Visai kas kita yra su krikščionimi. Jo išdidumo neįmanoma palaužti, nes neįmanoma palaužti tai ko žmogus ne turi (krikščionis niekina išdidumą). Todėl kuomet nekrikštas neva laimi, „galutinai“ ir „neabejotinai“ „pažemindamas“ ir „sutrypdamas“ krikščionį, realybėje jis tik neprotingai atsiveria mirtinam smūgiui. 

   Daugelis Lietuvoje įsivaizduoja krikščionį kaip tokį apykvailį hipį „gėlių vaiką“, apsiblaususiom akim, lakstantį aplinkui ir šūkaliojantį „Love and Peace“ (meilė ir taika). Be abejo daugelis naujų neva krikščioniškų kavos gėrimo klubų būtent tokie ir yra. Dėl tokių neva krikščionių įspėjo apaštalas Paulius. Jie pasilieka dievotumo išvaizdą, bet Dievo Jėgos atsisako. Apaštalas perspėjo mus, Kristaus mokinius, kad tokių reikia šalintis.

  Iš kur atsirado tie protestantiški "Gėlių vaikai"?

   Bulius smarkus ir pavojingas tik iki tol, kol jį ne kastruoja. Po kastravimo bulius tampa romiu darbiniu gyvuliu, kuriuo galima arti. Šiais laikais būtent tokios „kastruotos“ krikščionybės pilni pakampiai. Ji dalinama nemokamai. Bet visada prisiminkite - platus kelias veda į pražūtį.

   Geriausiai šį „kastruotos“ krikščionybės požiūrį apibūdina religijos priešininko Voltero pareiškimai. Šis žmogus visą gyvenimą pašventė kovai su religija, bet tuomet kai jam asmeniškai buvo naudinga Volteras įrodinėdavo, kad Dievas yra. Kartą kai jo svečiai pradėjo ginti ateizmą, Volteras paskubomis išvarė tai girdinčius tarnus ir pasakė: „Dabar ponai jūs galite tęsti savo kalbas prieš Dievą, aš nenoriu, kad mano tarnai papjautu ir apvogtų mane šiąnakt, todėl verčiau, kad jie jūsų negirdėtų“. O apie žinomą prancūzų mąstytoją Pierre Bayle, kuris buvo laikomas ateizmo apaštalu, Volteras atsiliepė taip: „Jeigu jam reikėtų valdyti penkis ar šešis šimtus valstiečių, jis tuoj pat pradėtų skelbti, kad Dievas yra ir, kad Dievas apdovanoja ir baudžia.“

   Volteriška (kastruota) krikščionybė ir yra tas faktorius, kuris uždaro žmonėms kelią link tikrosios Kristaus išminties. Forma be esmės. Tikėjimo fasadas be bendravimo su Gyvuoju Dievu. Žemiško, žmogiško, demoniško mastymo recidyvai. Jie manosi esą labai išmintingi ir gudrūs, bet Dievas juokiasi iš žmonių išminties ir gudrybių.

  Nenusekite broliai ne tuo mokymu, nes mes dažnai gauname Dievo perspėjimus dėl savo gyvenimo kelio ir tame kelyje daromu sprendimų. Perspėjimas visada pradžioje eina per žmones, bet jeigu žodžiai nepasiekia tikslo tuomet perspėjimas eina kitaip t.y. per kūną ir kišenę. 

Dievas iš anksto mus perspėjo Šv. Rašte „Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir žąslais juos reikia pažaboti, kad jie priartėtų prie tavęs.“(Ps 32,9)

Viešpats aiškiai sako, kad „Aš savimi prisiekiau, mano žodis yra tiesa ir tas žodis pasiliks. Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks“ (Iz 45,23). Kadangi Dievo Žodis visada išsipildo iš to suprantame, kad visi iki vieno žmonės priklaups ir prisieks prieš Dievą. Vieni priklaups ir prisieks savo valia ir noriai, kiti bus „kamanomis ir žąslais“ pažaboti, bet laisvų nuo šios pareigos nėra ir nebus. 

Skaitant Biblija, ten paminėtų žmonių gyvenimų vaizdiniai labai aiškiai atsiskleidžia du kelius reaguojant į Dievo perspėjimą:

Pirmas kelias – teisuoliškas užsikietinimas (aš esu teisus ir pripildau savo lūpas to teisumo įrodymais išlanksto susitaikydamas su visais galimais kentėjimais). Kaip vienas iš tokio teisuoliškumo pavyzdžių yra Izraelio vyriausiojo kunigo Helio tragedija. Helis į jam skirtą Dievo perspėjimą atsakė "'Jis - Viešpats. Tedaro, kaip Jam atrodo geriausia'" (1 Sam 3,18). Jo abu sūnūs žuvo vieną dieną ir tarnystė Dievui buvo sunaikinta, nes Sandoros skrynia buvo iš jų atimta.

Antras kelias – nusižeminimo ir atgailos, t.y. atleisk Viešpatie esu kaltas ('Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu. Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu'). Tokio nusižeminimo pavyzdys yra nedoro Izraelio karaliaus Ahabo pavyzdys. Jis nusižemino, verkė ir atgailavo (1 Kar 21,27-29). Jo buvo pasigailėta.

Atpildas kiekvienam yra skirtingas. Vieni dėl savo teisumo ir nenusižeminimo netenka savo vaiku, tarnystės ir gyvybes (1 Sam 4,14-18), kitiems rūstybė pakeičiama i malone (1 Kar 21,29).

Visas Šv. Raštas yra perpildytas šių vaizdinių, jame nėra net šešėlio to mokymo kurio moko naujieji tikėjimo mokytojai (apie teisumo besąlyginį laikymąsi, aš laikausi PRINCIPŲ). Melo mokytojai kalba taip, lyg Dievas butu kuom nors ribotas ir Jis turi elgtis taip kaip kažkam atrodo teisinga.

Svarbu prisiminti, kad Dievas nesikeičia ir netgi jei esi vestuvių pokyliu salėje pakviestas iš patvorio, tai dar nereiškia, kad negali buti išmestas i lauką (kur bus verksmas ir dantų griežimas) jei busi be vestuvinio drabužio (t.y. atgailos prieš Dievą) Mt 22,13-14.

su meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

"Vienišas ganytojas".

   Tai Karpatų kalnyno gyventojų senovinės muzikos garsai. 

   Vokiečių kompozitorius Hansas Lastas paviešino šį šedevrą albume "Prisiminimai apie Rusiją" 1977 metais.

   Šį kūrinį daugelis klaidingai priskiria Pietų Amerikos Andų indėnų tautinei muzikai. 

  

Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai

 Musulmonai pagal Koraną turi 72 tikėjimo grupes, Sunitai, Šiitai, Sufijai ir t.t. Reakcingiausia tikėjimo grupė iš musulmonų yra Vachabitai. Įdomiausia yra tai, kad būtent tokio tikėjimo kelio pavadinimo (Vachabitai), nėra tose Korano išvardintose 72 tikėjimo grupėse. Šis pavadinimas yra žmonių sugalvotas ir kilo iš vieno Alacho titulų - Al Vachab (dovanojantis), t.y. Vachabitai išvertus reiškia "apdovanotieji". 

   Tradicinių tikėjimo kelių Musulmonai Vachabitus vadina dirbtinai sukurta religine grupe. Jų tvirtinimu vachabitai buvo sukurti vakaruose tam, kad sunaikinti patį Islamą. Tokį jų teiginį netiesiogiai patvirtina ir tai, kad dauguma dabartinių islamo teroristų vachabitų, praėjo mokymus pagal JAV slaptųjų tarnybų programas. Žymiausias JAV slaptųjų tarnybų produktas yra Osama Bin Ladenas.

   Lygiai toks pat (pagal kilmę ir dvasią), apdovanotųjų tikėjimo kelias yra ir Krikščionybėje. Jie vadinasi Charizmatai (charizma, χάρισμα gr. dovana). Tos grupės aktyviai ardo apaštališkos tradicijos besilaikantį Krikščionių tikėjimą. Naujai prisiteigusios ir skaldymo pagimdytos tos, neva krikščioniškosios, bažnyčios lygiai taip pat kaip ir musulmoniškieji vachabitai (charizmatai) ima tik dalį Šv. Rašto ir jį savaip interpretuoja. Tos vachabitiškosios bažnyčios, klaikiai nekenčia visko kas yra tradiciška krikščioniška. Be to, jie labai bijo diskusijos su žinančiais Šv. Raštą žmonėmis. Jie yra labai puritoniški ir išoriškai atrodo daug teisiau nei tradiciniai krikščionys. Jie išdidžiai rankose laiko Biblija ir cituoja ją žmonėms, bet realybėje kiša jiems nuodingą savo tikėjimo surogatą, naudodamiesi tuo, kad paprasti žmonės neišmano Šv. Rašto.

Mūsų Mokytojas ir Gelbėtojas, Viešpats Jėzus Kristus perspėjo: 'Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.

Netikrų pranašų avių kailis reiškia jų išorišką teisuoliškumą, (negeria, nerūko, neištvirkėlis, žmonos ir vaikų nemuša, gerai atrodo, skaniai kvepia ar pan.). Turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Jei ieškote Kristaus, tuomet turite žinoti, jog Jis atėjo pas nusidėjėlius, o ne pas teisiuosius. Todėl ir Jo bažnyčia, tai nusidėjėlių surinkimas. Nusidėjėlių, kuriuos Dievas savo malonę padaro švariais nuo jų nuodėmių. Kas nėra su Kristumi Jo apaštališkoje bažnyčioje, tas niekada nepatiks Dievui, koks jis be būtų išoriškai teisuolis, švaruolis ir tobulybė. Toks žmogus bus kaip kapas, gražus iš išorės, bet viduje pilnas nešvarumų ir bjaurasties, todėl ir atmestinas, t.y. netinkantis amžinajam gyvenimui. Apie tokius Kristus pasakė: 'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?! Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!'

p.s. Jei jūs rimtai nutarėte ieškoti Dievo ir sekti Jį tikėjime, viltyje ir meilėje, tuomet jums reikia rimtai apsispręsti; ar ieškoti Jo, Kristaus krauju įsteigtoje ir ant apaštalo Petro (uolos) autoriteto pastatytoje, Apaštališkoje visuotinėje (katalikų) bažnyčioje; ar vaikščioti po naujai prisiteigusias, žmonių išmyslais organizuotas Vachabitų – Charizmatų (jie turi prisigalvoję aibę įvairių pavadinimų) kavos ir arbatos gėrimo kuopeles, kuriuose jūs surasite vien tik pigų, tikros Jėzaus Kristaus bažnyčios, pakaitalą.

Su broliška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka