Ręk muotinuos kalbą prisemint.

Žemaitiams




Mūsą žiemie y pavojou

Kū mies veiksiam mieli brolią?

Jei mieguosiam savo guoliuos,

Nebeteksęm kū turiejuom.

Deerbam, vargstaam nuosiplukę,

O uždeerbtuo mies nematuom.

Luobsta tei, kas puoperelęs,

Moms puo nuosimi švitrouja.

Šiandei puons ne tas kas vargsta,

Puons kas sied unt mūsą sprandą.

Anei puopierius kilnouja,

Mūsą muokieščius skaičouja.

Parašus leidimams rąituo,

Už kvailelius mumis skaituo.



Ar ilgą mies anuos kęsiam?

Kada junga nusimesiąm?

Kada liuosę atsikviepsiam?

Ir valdyt save pradiesiąm?



Bladis Gurauskis

Kodėl žmonės bėga iš Lietuvos?

    Neseniai žiniasklaida pranešė naujiena, kad už europinius pinigus žmonės Lietuvoje bus mokomi verslumo. Nuostabu, toliau nėra kur. Gal vardan EU pinigų įsisavinimo, jie dar pradės mus mokyti ką su žmonomis mums naktį daryti?

  Tie kas gyveno perestrojkos laikais pamena, kaip tuo metu subujojo smulkūs ir vidutiniai verslai. Be jokių mokymų ir programų, visi kažką gamino, pardavinėjo, siuvinėjo, tekino, pjaustė, statė ir remontavo. Sakydamas visi aš turiu mintyje žmones. Be abejo, prie totalios kontrolės ir atsakomybės už savo veiksmus nebuvimo pripratusi mūsų nomenklatūra buvo šoke ir ačiū Dievui tuomet beveik nieko nedarė, kad sukontroliuoti žmonių verslumą. Tuo metu, sovietiniais įstatymais ir totalitarinės kontrolės struktūromis, žmonių verslumo įsprausti į rėmus nebuvo įmanoma, o naujų struktūrų ir įstatymų, nomenklaturščikai dar nebuvo sugalvoję.

    Verslai bujojo ir augo iki tol kol nomenklatūrščikai atsigavo. „Kilnių tikslų vedini“, „valstybės ir nepasiturinčiųjų labui“, jie pradėjo regzti įstatymų, normų, reglamentų, licencijų, apribojimų ir draudimų tinklą. Be abejo tam, kad visą tą jų makalynę įgyvendinti, pradėjo dygti kaip grybai po lietaus kontroliuojantys, inspekciniai, leidiminiai, atestaciniai, mokomieji ir kitokie labai naudingi nomenklatūros populiacijos augimui organai. Jau šiuo metu Lietuvoje ne tai, kad verslą kokį nors daryti, bet netgi langą savo namuose pasikeisti be didžiaponių leidimo nebegalima. Sovietinė kontrolė, palyginus su Lietuvos kolchozų nomenklatūros valstybės valdymu, tėra vaikų žaisliukas. Keisčiausia, kad net sovietmečiu nuosavo namo statybai nereikėdavo tiek popierizmo ir laiko leidimams gauti, kiek jų reikia dabar.

   Ar niekada neuždavėte sau klausimo, kodėl Lietuviškos prekės tokios brangios ir mūsų gamybinis verslas nesugeba konkuruoti netgi su kažkokios Lenkijos gamyba? Labai paprasta, valstybinėse institucijose parazituojantys įvairūs tikrintojai, reglamentuotojai, licencijuotojai ir jų valią vykdantys žemiausios pakopos nomenklaturščikai seniūnijose, yra sukūrę tokią sistemą (tiksliau betvarkę) Lietuvoje, kad čia nieko nei gaminti nei organizuoti neapsimoka. Tiesiog nesugebėsi šerti visų tų valstybinių parazitų, pradedant žemiausio lygio seniūnijos nomenkaltūra ir baigiant ministerijų klerikais, bei jų įteigtų UAB'ų ir viešųjų įstaigų, kuriuose tu privalai užsakyti jų paskirtas ir įstatymais įtvirtintas paslaugas.

   Papasakosiu savo neseną patyrimą, pabandžius atidaryti nedidelį versliuką kaime. Nusipirkau sodybą poilsiui. Kaip visada mažo kaimelio žmonės atėjo susipažinti. Nuostabūs puikūs žmonės. Pradėjome bendrauti. Senutė gyvenanti priešais mane, kepa namie tiesiog neįtikėtinai skanią duoną. Ji man iškarto atnešė kepaliuką susipažinimo proga. Su žmona paragavom ir buvom sužavėti, klausiu jos kodėl jai nepradėjus kepti tą duoną pardavimui. Išsigando senutė, ką tu vaikeli, neduok Dieve seniūnas sužinos, negyvai užvaikys su visais tais „higijienais“, ir kit. popierizmais. Jau dabar visiems prievarta yra pastatytos nereikalingos šiukšliadėžės ir turim mokėti ne už ką. Be to, važinėja visur ir žiūri, kad niekas savo kieme šiukšlių nedegintų baisias baudas skiria.

  Po to kita kaimynė, sena močiutė, paprašė nuvežti iki miestelio apsipirkti, nes kaime nėra parduotuvės, o "avtolavkės" (po kaimus važinėjančios mašinos su maisto prekėmis) atveža visokį mėšlą didelėmis kainomis. Paklausiau kodėl nėra parduotuvės, juk gan didelis kaimelis? Pasirodo visi bankrutavo. Vieną higienistai sudraskė, kitą mokesčiai, trečia dar kažkokie nomenklatūrininkai davedė. Na, sako, yra dar vienas entuziastas, jau tris metus negali atidaryti parduotuvėlės, nes nomenklaturščikai vis nepriima jo patalpų, tai priešgaisrinė neatitinka, tai dar kokių popierių nesurenka, neįvykdo žmogelis visokių jų prisigalvotų normų ir reglamentų.

   Pamasčiau, koks skirtumas pabandysiu aš. Turiu iš senų laikų prekybos paviljoną, atvešiu ir atidarysiu mažą parduotuvėlę fasuotom prekėm. Atvežiau paviljoną, kaime radau dvi pardavėjas, susipirkau įrangą ir jau buvau nutaręs, kad atidarinėsiu taip kaip tai daroma Londone, pradžioje atidarai, o vėliau susitvarkai visus popierius. Bet vėliau nutariau pasivažinėti po tas nomenklaturščikų „šaraškinas“ kontoras, kurios duoda savo didžiaponiškus leidimus žmogaus verslui. Buvau šokiruotas. Visi sėdi didžiausiuose rūmuose, pas visus pilna sekretorių, pavaduotojų, padėjėjų, buchalterių ir t.t. Dar pagalvojau, kiek reikia mokesčių surinkti, kad visą tą šaršalyną išlaikyti? Visi nomenklaturščikai tuoj pat šypsodamiesi užtikrina, kad mes už verslą! Vyriausybė mus įpareigoja liberaliau žiūrėti į tuos kas pradeda ir pan.. O po gražių žodžių pradėjo vardinti ko reikia tam, kad pradėti darbą. Vėl gi su šypsena, pradėjo siuntinėti nuo vieno prie kito, nuo seniūno, pas higienistus, nuo higienistų pas architektus, tie pas aplinkosaugininkus ir t.t. Užmušęs visiems tuštiems pokalbiams savaitę ir paskaičiavęs kiek man dar reikia pinigų tam, kad sutvarkyti jų idiotiškus reikalavimus (apie dvidešimt tūkst. litų) pasakiau sau, - ką aš durnas visą šitą parazitinę šutvę maitinti? Pardaviau visą įrangą ir daugiau net negalvojau apie jokį verslą Lietuvoje. Tiesa, vienas apsukrus to kaimo žmogelis pasiūlė pagalbą. Sakė, kad už nedidelę sumą pakalbės su savo giminaičiu savivaldybėje ir visi leidimai bus tuoj pat, be jokių didelių investicijų išduoti. Atsisakiau. Rizikuoti savo pinigais, pradėti dirbti pačiam, duoti darbo kitiems, mokėti valstybei mokesčius ir dar už visą tai mokėti kyši? Na žinote, kažkas toje mūsų šalyje visai iškreiptai mato visuomenės prioritetus ir gerovės siekimą. Žmogus kuris dirba ir rizikuoja savo ir savo šeimos gerove yra niekinamas, o ne už nieką neatsakingas, jokios pridėtinės vertės nesukuriantis nomenklaturščikas, yra gerbiamas ir saugomas kaip nacionalinė vertybė (neįtikėtinas garantijas suteikiančiu valstybės tarnybos įstatymu). Būtent dėl visų šitų parazitų seniūnijose, savivaldybėse ir įvairiose kontorose bėga žmonės iš Lietuvos kaip nuo maro.

   Jie kišasi visur kur tik galima ir negalima, visur lenda su savo mokytais įsivaizdavimais, čia kaip vėžys naikinantis mūsų šalį. Skirtingai nei verslą darantis žmogus, nomenklaturščikai turi beveik neribotus įgaliojimus ir jokios atsakomybės už priimtus arba nepriimtus sprendimus. Jų darbo vertinime, rezultato nebuvimas, tai taip pat rezultatas.

   Papasakosiu dar apie vieną verslą kurį turėjau prieš penkis metus. Nusipirkau iš pažystamo statybinį UAB. Tiesa pasakius vien tik šio UAB‘o dokumentus. Investavau pinigus į įrankius, techniką, radau užsakovus, pasirašiau sutartis, organizavau darbus ir po dviejų mėnesių darbo, man mokesčių inspekcija areštuoja sąskaitą. Viskas dega, turiu apmokėti už statomo namo pamatų blokus ir medžiagas (kadangi tik pradėjau darbą, dar neturėjau mokėjimų atidėjimų), o čia visos lėšos užšaldytos. Lekiu į mokesčių inspekciją. Ten moterėlės ir vyrukai palaimingais veidais gerią kavą. Lakstau nuo vieno prie kito, visi siuntinėja kas pas ką. Pagaliau surandu reikiamą nomenklaturščiką, tas ramiu veidu atsako, kad pradėtas tyrimas dėl galimo PVM grobstymo. Mane ištinka lengvas šokas, kadangi tai pirmas mano užsakymas. Pradedame aiškintis, pasirodo ne grobstymas, o kadangi iki man nuperkant tą UAB‘a, tris mėnesius nebuvo pateiktos PVM deklaracijos, jiems kilo įtarimai. Išsiuntė laišką senu registracijos adresu, kadangi niekas neatsakė, išbraukė iš PVM mokėtojų sąrašų ir pagal kažkokią jų klaidingą informaciją jie man nurašė 17 000 Lt. Viską išsiaiškinus, nomenklaturščikas pripažino savo klaidą, bet pasakė, kad pinigų grąžinti negali. Tie pinigai bus įrašyti į mokesčių permoką. Nepatikėjau savo ausimis. Jie padarė klaidą, o aš kenčiu, nes mano pinigai lieka užšaldyti jų sąskaitoje. Aš paskambinau į centrinę mokesčių inspekcijos būstinę ir pareikalavau susitikti su viršininku. Viršininkas buvo labai užimtas, todėl susitikau su jo pavaduotoja. Išdėsčiau jai visą padėti. Ji paklausė, o kiek pinigų ten užšaldyta? Atsakiau, kad 17 000 Lt. Jos posakis mane šokiravo, - „Tik tiek? Viešpatėliau ir tokį skandalą sukėlėt? Kas jums tos ašaros?“

   Štai tokie pas mus nomenklaturščikai, jiems tai tik ašaros. Įsiutau ir išsakiau viską ką aš galvoju apie tokį darbą. Ji labai ramiai išklausė ir taip pat ramiai atsakė, - „Jaunuoli, nereikia pyktis su mokesčių inspekcija“. Ji buvo teisi, pinigų man taip ir negrąžino, bet po poros mėnesių padarė pilną įmonės patikrinimą. Visus iki vieno dokumentus įpareigojo atvežti į mokesčių inspekciją ir palikti. Po savaitės tikrinimo, man paskambino, kad atvažiuočiau. Atvykau. Mokesčių inspektorė (palaimingai gerdama kavą) mestelėjo, - „Žinote Vladimirai, kažkas pas jus negerai įmonėje.“ Paklausiau,- „tai pasakykite kas?“. Taip pat palaimingai siurbčiodama kavą, nomenklaturščikė mestelėjo, - „per daug gerai sutvarkyti popieriai, taip ne būna, turbūt kažką slepiate“. Čia aš vėl neišlaikiau ir išsakiau, kad būtent dėl tokių kaip ji dykaduonių ir jų prikurtų mankurtiškų taisyklių, nuostatų, reglamentų ir reikalavimų, aš privalau įmonės administracijoje laikyti tris žmones, mokėti jiems algą tik už tai, kad jie tvarkytų visus tuos idiotiškus popiergalius. Išsakiau trenkiau durimis ir išėjau. Po to dar buvo krūvos Darbo inspektorių, įvairių priežiūros nomenklaturščikų, visi taip užkniso, kad atsikračiau verslo ir išvažiavau į Londoną dirbti vairuotoju.

   Žmonės bėga iš čia nes padoriai dirbti Lietuvoje neįmanoma, todėl ir lieka tik tie kas nebegali niekur važiuoti (pensininkai ir invalidai), tie kas įpratęs gyventi kitų sąskaita (įvairūs ubagai, kuriuos dabar išdidžiai vadina socialiai remtinais), tie kurie turi "stogą" valdančioje nomenklatūroje ir iš ten gauna užsakymus savo verslui ir be abejo viską Lietuvoje karūnuoja neįkainojama Lietuvos vertybė – nomenklatūra.

   Jie dabar viską kontroliuoja, visur kišasi su savo mokymais, viskam suteikinėja leidimus, bet už nieką ne atsako.

   O geriausiai viską Lietuvos neoponų padangėje vainikuoja saugomų teritorijų nomenklatūros šėrykla. Beveik trečdalis Lietuvos teritorijos tapo jų totalios baudžiavinės santvarkos įkaitais. Šių nomenklaturščikų kompanijos sukurtas saugomų teritorijų įstatymas, tai nepridengta šizofrenija popieriuje. Jis sukurtas taip, kad saugomų teritorijų nomenklaturščikas yra ponas ir dievas, o ten gyvenantys žmonės bebalsiai žemės kirminai. 

Viena pensininkė pasakojo, - „Atgavau savo tėvų žemę 75a. saugomoje teritorijoje, ne viską kas priklausė ir žinote ką, ten nuvažiuoju tik kaip į tėvų kapus, tik žvakutę uždegti, nes brangus ten gyvenusių tėvų atminimas. Kadangi ten jokių pamatų nėra, statyti nieko negaliu, laužo kurti negaliu, mašinos savo pasistatyti negaliu, netgi jokio vagonėlio, kad ir tvarkingo šiuolaikinio negaliu ten irengti. Baškyčių ir Stančikienių kompanijos išmastyti atstumai neleidžia. Beje kažkoks iš jų draugelių už 300 m nuo mano žemės, pasistatė vos ne pilį apsitvėrė tvorą ir jam viskas galima, visus leidimus gavo, nes jie lygesni už mus, o ką aš tik pensininkė, tai ką iš manęs paims. Kai atgavau tą žemę tai buvo tikras šabakštynas, šiukšlių krūvos ir erkynas, dabar sutvarkiau tą teritoriją, nupjaunu kiekvienais metais žolę, tai jau atsiranda kam atvykti vėl primėtyti butelių, prišiukšlinti, nes vietą patapo labai graži, tik va apsaugoti jo negaliu, nes man ji lyg ir priklauso, bet realiai naudojasi kas tik nori. Dar siaubingesnis vaizdas, kai privažiuoji saugomose teritorijose etnografinį kaimą ir ten trobelės susmigusios į žemę, tiesiog griuvenos ir lentelė, kad saugomas paminklas ir nieko neleidžiama tvarkyti, nes "SAUGOMA" ir dar atveža turistus iš Prancūzijos atvykusius pasižiūrėti mūsų "etnografinio kaimo". Tai žinote mano dukra moka puikiai kalbėti daug kalbų, tai kai pakalba su atvežtais turistais, "LIETUVOS STEBŪKLO" pasižiūrėti, tai tie stebisi kaip mes skurdžiai čia gyvename tokiose lūšnelėse ir pradeda dalinti išmaldą kaimo varguoliams. Klausinėja , kam juos 4val. ryto kėlė pasižiūrėti šių griuvenų . ŠTAI JUMS STANCIKIENĖS IR BAŠKYTĖS įstatymai ką padarė. Kai žmogus nuo žagrės pakyla į tokias aukštumas, tai jiems atrodo, kad tik jų nuomonė teisinga ir taip turi būti kaip jie savo fantazijose sumąsto.“ - Išmintinga pagyvenusi moteris, pasakė beveik visą esmę apie tas saugomas teritorijas.

   Nežiūrint į tai, kad Vagnorius savo laiku, dėl savo aklumo ar patarėjų kvailumo, įsuko "žiaurias akcijas", tuo pradėjęs naikinti bet kokį verslumą Lietuvoje, per šiuos seimo rinkimus aš balsavau už konservatorius.

   Tikėjausi, kad žmonės jau suprato, kad nomenklatūra naikinanti Lietuvą tuos pačius konservatorius visada išstato kaip atpirkimo ožius. Bet atėję konservatoriai vietoj to, kad pradėti riboti nomenklatūros galias ir populiaciją, pradėjo intensyviai naikinti verslą ir skolintis tam, kad tą pačią nomenklatūrą išlaikyti. Va tokios tokelės toje mūsų Lietuvėlėje.

   Man tik įdomus tų mūsų valstybės vyrų aklumas vaikantis visokius stambius investuotojus ir naikinant mažus versliukus. Juk jie turėtų puikiai žinoti, kad didžiųjų vakarų šalių ekonomikos laikosi ne ant verslo banginių ir ryklių (monopolijų) o būtent ant smulkaus versliuko. JAV, Britanijoje, Prancūzijoje ir kitose vakarų šalyse, beveik 70 proc. BVP sukuria smulkus ir vidutinis verslas.

   Žvelgiant į tai kas daroma konservuojant ir stiprinant nomenklatūros galias, galima beveik neabejotinai prognozuoti, kad greičiausiai taip ir nusibaigs mūsų šalelė nomenklatūros parazitų sugraužta.

   Čia įdėjau seną Rusų animacinį filmą apie zuikį nomenklaturščiką. Jis kaip niekad tinka mūsų šiuolaikinės nomenklatūros veiklai parodyti. Be je, visiems mums būtų gerai, kad su mūsų nomenklatūrščikais nutiktu tas pats kas su zuikiu, filmuko gale.

P.s. Filmuke zuikis nomenklaturščikas tik patarinėjo, o mūsiškiai (realūs nomenklaturščikai) represinio aparato pagalba, dar ir priverčia visus gyventi pagal savo "vertingus patarimus".

Savižudybė

Šiandien išgirdome liūdną naujieną. Nusižudė daugelio TV laidų vedėjas Aurimas Dautartas, jaunas ir iš pažiūros sėkmingą gyvenimą gyvenęs žmogus. Gaila jo ir jo artimųjų, bet tokia nūdienos bedievių dominuojamo pasaulio sėkmės kaina.

Kuo daugiau bedievių tuo daugiau savižudybių. Tai aksioma. Jie neturi prasmės gyventi, nes viskas ko jie sieka, tai žmogaus godumo ir garbėtroškos sukurta bevertė tuštybe. Kai bedievis titaniškomis pastangomis, paaukojęs viską kas įmanoma, pasiekia savo isivaizduojamos tuštybės idealą ir pamato, kad jis bevertis, gyvenimas netenka prasmės. Tas pats nutinka, kai bedievis niekaip nesugeba pasiekti savo tuštybės idealo, tada jam tap pat gyvenimas tampa našta. Vienintelė išeitis, kurią bedievui kužda jo pažeista sąmonė yra mirtis, kaip problemos sprendimas.

Jėzumi Kristumi tikintis žmogus niekada nesižudys, nes mūsų tikslas Danguje, mes čia tik svečiai ir visi pasaulio vertybių brukami tikslai, pastangos ir siekiamybės mums sukelia tik šypseną ir gailestį, matant bergždžią aplinkinių erzelį kankinant save, savo artimus ir savo aplinkinius.

Gaila žmogaus, bet tai taip pat yra ir mūsų šiuolaikinio, žmogiškais priesakais apaugusio, ataušusio krikščioniško mokymo kaltė. Mes krikščionys, paskendę ramybės ir Dievo duodamos gausos konforte, leidžiame šiai tuštybės propagandai dominuoti ir atrodyti žmonių akyse protingu pasirinkimu. Būtent todėl daugelis jaunų žmonių pasirenka šiuos pasaulietinius niekalus, o ne gyvybės ir sėkmės paženklintą Jėzaus Kristaus kelią.

Būtent apie tokį ataušusį bažnyčios mokymą kalbama Apokalipsės (Apreiškimo) knygoje:

'Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: 'Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apr 3,14-20)

Tikras Jėzaus Kristaus mokinys visada privalo prisiminti ką Dievas sakė pranašui Ezekieliui:

'Žmogaus sūnau, Aš paskyriau tave sargybiniu Izraelio namams. Ką išgirsi iš manęs, pranešk jiems mano vardu. Jei Aš sakysiu nedorėliui: 'Tu mirsi', bet tu neįspėsi jo ir nepamokysi, kad jis paliktų savo nedorą kelią ir išliktų gyvas, nedorėlis mirs dėl savo nusikaltimų, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų. Jei tu įspėsi nedorėlį, bet jis neatsivers nuo savo nedorybių ir nepakeis savo kelių, jis mirs dėl savo nusikaltimų, bet tu išgelbėsi savo sielą. Jei teisusis, nusigręžęs nuo teisumo, darys pikta, Aš padėsiu jam kelyje suklupimo akmenį, ir jis mirs. Jei nebūsi įspėjęs jo, jis mirs dėl savo nuodėmės ir jo teisių darbų nebus atsiminta, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų. Jei tu įspėsi teisųjį, kad jis nenusikalstų, ir jis nenusikals, jis išliks gyvas, nes paklausė įspėjimo, ir tu išgelbėsi savo sielą'.(Ez 3,17-21)

p.s. Visada prisiminkite, kad Biblija nedviprasmiškai moko, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmogaus. Net jeigu ataušusį ,susitaikelišką, pragmatišką ir tolerantišką mokymą jums dėsto labai išsilavinę ir dideles pareigas užimantys teologijos ir bažnytinės herarchijos autoritetai.

Vladimiras Troščenka

Su žemės diena !!! arba "Valio !!! Ožiukai įsisteigė savo partiją !!!"

  Šiandien "žemės diena". Koks gražus žodžių junginys, sukurtas atsižvelgiant į normalių žmonių norą gyventi švariai ir tvarkingai. Būtent todėl protingi žmonės žino kaip tą jausmą panaudoti savo tikslams. Gražūs šūkiai - "Mes išgelbėsime pasaulį", "aplinkosauga mūsų viltis". Čia tik kvaili krikščionys įsitikinę, kad yra tik vienas pasaulio gelbėtojas - Jėzus Kristus, o nuo Jo atsitraukusi, įvairiuose universitetuose mokyta žmonija, pastoviai ieško gelbėtojų savo tarpe. Būtent jausdami tas bedievių žmonių samonės tendencijas, mūsų nomenklaturščikai iš aplinkos apsaugos ministerijos (kopijuodami užsieniečius) įkūrė naują ŽALIŪJŲ PARTIJĄ. Vedini gerų norų tam, kad "rūpintis" kaip mus pačius apsaugoti nuo mūsų pačių, aišku už mūsų pinigus.

Pamenu sovietmečiu rodytą viena animacinį filmuką. Šiame filmuke ožiukas išgirsta išmintinga pamokymą apie tai, kad mūsų žemė yra panaši į obuolį (tokia apvali). Ožiukas stovi, žiūri į obuolį ir jam pradeda atrodyti, kad obuolys virsta žeme, su visais miškais, laukais ir namais ir tik staiga prasidėjusi audra nuplėšia ir nusviedžia ant žemės jo idilijos susikurtą obuolį-žemę. Pamatęs tai ožiukas susivokia, kad audra taip pat gali numesti ir visą žemę, todėl ją būtina gelbėti.

Drąsusis ožiukas susiranda kuolelį (pas kažkokią varlę išmaino i pasagą), vėliau savo varpelį išmaino į virvutę ir pamiškėje (nepabūgęs baisaus vilko) įkala kuolelį į žemę, prisiriša prie jo su virvele ir audros metu drąsiai ir atsidavusiai, visas sušlapęs ir sušalęs, laiko žemę su visais jos gyventojais.

Audros pabaigoje, žvėrys pradeda rinktis pas prisirišusį ožiuką ir klausinėti, ką gi jis daro? Ožiukas papasakoja apie obuolį-žemę ir kompetentingai moksliškai paaiškina, kad ją reikia laikyti, kad ji audros metu nenugriūtu.

Visi žvėrys savo gėdai susivokia, kad drąsusis ožiukas laikydamas žemę, laikė kartu ir juos. Todėl pradeda laaabai gerbti ožiuką. Sugrąžina jam visus jo daiktus ir greičiausiai išrenka jį savo prezidentu (nors filmuke to ir nėra, bet tai išvestinis mano spėjimas).

Vaikiška, gražu bet, bet visa tai gražu kol tai animacinis filmukas. Keisčiausia, kad dabar pasaulyje įsigali tokių apykvailių ožiukų ideologija. Dabar visiškai rimtai, aukščiausiais lygiais ir iš didžiausių mokslinių tribūnų, tokie infantilški ožiukai pasakoja apie žemę-obuolį, kurį tik jie prisirišę prie kuoliukų gali išgelbėti. Jie ne tik patys gelbėja žemė, bet vis daugiau tokių „ožiukų“ gelbėtojų pasekėju susiranda. O labiausiai neramina, šioje nebe vaikiškoje bakchanalijoje, kad žmonės daugumoje, kaip tie animacinio filmuko žvėrys, tiki ir žavisi „altruistiniais“ ožiukais aplinkosaugininkais. Visa tai būtų neverta dėmesio, jei nežinoti istorijos ir senolių išminties apie tai, kad gerais norais yra išgrįstas kelias į pragarą. Visos tos ideologijos, kurios paremtos principu apginti mus nuo mūsų pačių (aišku dėl gerų ir kilnių tikslų), prieina vienodą išvada, kad žmogus yra tas objektas su kuriuos tos ideologijos ir turi kovoti, tam, kad įgyvendinti savo „kilnius tikslus“.



Mes jau pergyvenome gerais norais iškeltą „nacijos grynumo“ ideologija - fašizmą arba kitaip rudąjį marą. Taip pat beveik atsikratėme „klasių kovos“ komunizmo ideologijos arba kitaip raudonojo maro. Bet dabar mes stovime „gamtosaugines“ isterijos „žaliojo maro“ priešaušryje, kuri vis labiau ir labiau įsibėgėja. Ir vėl daugeliui žmonių atrodo normalu ir netgi sveikintina šios ideologijos įsigalėjimas. Žmonės netgi nesipiktina, kai šios ideologijos apologetai tokie kaip Žakas Ivas Kusto, viešai pasisako, kad „tam, kad išsaugoti gamtą, mes turime sumažinti žmonių populiaciją iki puses milijardo žmonių“. Keista, kad nei pas viena nekyla klausimas kaip sumažinti? Gal užmigdyti? O gal kokiais nors specifiniais maisto papildais gražiai „civilizuotai“ „neskausmingai“ išmarinti?

p.s. Jei dar kas nesuprato, esu įsitikinęs, kad mes pergyvenę rudąjį ir raudonąjį marą ir praradę milijonus žmonių gyvybių stovime prie naujos ir dar labiau žvėriškos ideologijos įsigalėjimo ribos ŽALIOJO MARO. Šis maras, net nesislėpdamas, vardan varnalėšų ir tarakonų išgyvenimo yra pasirengęs naikinti žmones (civilizuotais metodais).
 
Vladimrias Troščenka

Ruošiama dirva elektroniam balsavimui

Vėl po truputį ruošiama viešoji nuomonė elektroninio balsavimo įvedimui:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rpalaitis-surasymas-rodo-kad-laikas-ir-elektroniniam-balsavimui.d?id=43309409

Ir kas neramina, jog komentarai labai palankūs. Zombiais patapę teletabiai net nemąsto, kad įvedus elektroninį balsavimą žmones Lietuvoje netektu net iliuzines galimybes pakeisti sovdepiniu kolchozniku sistemos. Šveicarijoje, kai kuriuose kantonuose, iki šiol žmones balsuoja suėję i centrinę miesto aikštę rankų pakėlimu. Bet ten laisvi žmones, nebijantys kad juos išvadins nemoderniais, o mūsų kolchozų nomenklatura bijo net pagalvoti apie laisve žmonėms. Jiems mes dar "nedaaugome mentalitetu", "runkeliai nežino ka rinkti" ir pan, briedai. Todėl ir kišasi visur reglamentuodami (aišku tik mūsų labui), reguliuodami ir inspektuodami kiekvieną žmogaus judesį. Tai labai naudingas užsiėmimas, ne už nieką ne atsakai, o be tavo didžiaponiško leidimo niekas nieko daryti ne gali.

Viskas einama link Josifo Stalino suformuluotos politikos "Nesvarbu kas ir kaip balsuoja, svarbu kas skaičiuoja", todėl įvedus elektroninį balsavimą nesvarbu bus kas ir kaip balsuos, svarbu kas kontroliuos balsavimo serveri. Ir tada "vsio zakonno", kolchozu nomenklatūra mums ant sprando amžiams. Periodiškai kaitaliosis įvairūs išdresiruoti magistrai prieš rinkimus "aiškiai žinantys kaip mus padaryti laimingais", bet pati parazitinė sistema išliks nepajudinama. Teliks džiugiai skanduoti:

Tegyvuoja slovingoji sovdepia ir jos ištikimieji kolchoznikai, leidę įvesti elektronini balsavimą !!!

Vladimiras Troščenka

Kas tokie BALTAI?

Šį kartą norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į vieną labai svarbią aplinkybę, dominuojančią Lietuvos mokslo ir viešosios diskusijos klaidžiakelyje. Nūdien visur kartojama apie BALTŲ tikėjimą kaip tikrą Lietuvių tikėjimą, apie BALTŲ gentis ir gyvenamąjį arealą, BALTŲ civilizaciją, BALTŲ kultūra ir pan . Šiaip kas keisčiausia, daugumai šios sąvokos vartotojų ir propaguotojų ne paslaptis, kad sąvoką BALTAI, sukūrė vokiečių kalbininkas Georg Nesselmann 1845 m. iki tol visi Lietuviai save vadino tiesiog Lietuviais. Pav. Prūsai visada vadino savo kraštą Mažają LIETUVA. Išmintinga Vokietijos valdžia matydama, kad jos valdomų Lietuvių sąmonėje reikia būtinai nutraukti sąryšį su kitais Lietuviais (idant jie vėl nesusivienytų), karštai pradėjo propaguoti naujadarą BALTAI ir visur vadino savo valdomus Lietuvius (Prūsus, Latgalius, Kuršius ir t.t.) Deutsch-Balten Lietuviškai tai verčiama kaip Baltavokiečiai. Kadangi Maskoliai pastoviai kopijuoja vakarus, jie taip pat nieko naujo ne sugalvojo, tiesiog perėmė Vokiečių sukurtą sąvoką BALTAI savo tikslams įgyvendinti. Lietuviams Gudams, Galindams ir kt. kurie buvo jų įtakos zonoje, buvo intensyviai pradėta įdieginėti savivoką БелaРусы. O ir mūsų šviesuoliai dėl pagoniško kvailumo (nesąmoningai , nes taip juos išdresiravo universitetuose) taip pat pradėjo vadinti savo brolius Gudijoje BaltaRusai. Iš vienos pusės pas mus Balta vokiečiai (kurių jau nebėra) iš kitos Balta rusai, kurie aktyviai integruojami į Maskvos sukurtą arealą.
Baisu, kad niekas nediskutuoja ir nesusimąsto, kad ši sąvoką tai tėra užsienietiškos ekspansinės politikos strateginis instrumentas, kuriam mes ne tik nesipriešinam, bet dar ir visus likusius Lietuvius intensyviai pradedame vadinti BALTAIS. Ir Maskvai ir Varšuvai yra politiškai labai svarbu, kad viešoje erdvėje ir moksliniuose disputuose Lietuviai, kurie nuo seno gyveno ir aplik Maskvą ir aplik Varšuvą, būtų vadinami kažkokiu neutraliu žodeliu BALTAI. Ar įsivaizduojate kuo gresia jiems, jeigu jų valdomi, asimiliuotų Lietuvių palikuonys išgirs, kad jie ne kažkokie ten „probaltų“ mistiniai ainiai, o Lietuviai turintys savo savivoką ir iki šiol varganai gyvenančia (egzistuojančią) savo valstybę - Lietuvą.
Didžiausia Lietuvos viešosios erdvės tragedija yra tai, kad mūsų šviesuomenė (formuojanti mūsų bendruomenės savivoką) įkyriai laikosi pagonybės, o pagonybės pasaulėžiūra formuoja dvasinį aklumą ir autoritetų kopijavimą. Būtent dėl autoritetų sekiojimo, įvairiuose universitetuose gautas propagandos rinkinys, yra priimamas kaip neabejotina tiesa. Netgi žiūrint tiesiai į akivaizdžius faktus, nedviprasmiškai nurodančius jog yra priešingai, jie yra nematomi. Taip suveikia Biblinis principas „Žiūrėdami nematys, klausydami negirdės“. Pagonys akli, jie nesuvokia sudėtingų metafizinių procesų, todėl jiems pavadinimas (sąvokos) tai TIK kažkoks nevertas dėmesio tuščias garsas. Jie neįstengia pamatyti, kokias pasekmes sąvokų netikslumas ir naujadarų įvedimas turės jų bendruomenės ateičiai.
Kristaus mokymas tokios klaidos ne daro. Krikščionys eidavo mirtį ne vien tada kai bandydavo keisti jų gyvenimo sanklodos sąvokas, bet netgi dėl vienos raidės žodyje pakeitimo. Mes krikščionys puikiai suvokiame neįtikėtiną sąvokų reikšmę žmogaus, bendruomenės ir valstybės gyvenime.

Vladimiras Troščenka

Artėjam prie pabaigos?

  Šiandien internete perskaičiau, kad investuotojų forumo atstovai įteikė Andriui Kubiliui kasos aparatą ir palinkėjo jam kuo skubiau vykdyti grynųjų pinigų atisakymo programą. :)

Yra senas amerikietiškas filmukas tuo klausimu: