Rehabeamo sprendimas

Mano brolio Kristuje, Audrio Juozo Bačkio sprendimas neleisti Lietuvos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko kūno įnešti į Arkikatedrą, privertė mane susimastyti ar tai ką nors reiškia mums kaip bendruomenei ir katalikų bažnyčios įtakai mūsų visuomenei?

Kristus Biblijoje Mokytojo (Koheleto) knygoje mus moko, kad „ Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:

„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų, taip ateities dienomis būsiančių dalykų neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.

Mes krikščionys turime dėkoti Dievui už Bibliją, kuri mums gali priminti kas gi buvo ankščiau. Būtent todėl mes esame Dievo palaiminti ir galime atsisakyti nenaudingų sprendimų.

Prieš kelis tūkstantmečius, teisėtas Izraelio karalius Rehabeamas, karaliaus Dovydo anūkas pradėjo karaliauti Izraeliui. Rehabeamas nuvyko į Sichemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Sichemą paskelbti jį karaliumi. Tuomet vienas iš maištininkų prieš teisėtą valdžią, Jeroboamas ir visa Izraelio sueiga atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime.“ Rehabeamas atsakė jiems: „Eikite ir po trijų dienų sugrįžkite pas mane.“
Žmonėms nuėjus, karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, tarnavusiais jo tėvui Saliamonui dar tam gyvam esant, sakydamas: „Kaip patariate šiems žmonėms atsakyti?“ Jie kalbėjo jam, tardami: „Jeigu šiandien būsi šios tautos tarnas ir jiems tarnausi, jeigu atsakysi jiems maloniais žodžiais, jie bus tavo tarnai amžinai.“ Rehabeamas seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. Jų klausė: „Ką patariate atsakyti tautai, kuri man sako: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“ Jauni vyrai, augę drauge su juo, atsakė jam: „Tautai, kuri tavęs prašo: ‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, bet tu turi jį palengvinti’, ¬ privalai taip kalbėti: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį. Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.’“
Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną kaip karalius buvo sakęs: „Sugrįžkite trečią dieną.“ Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai. Sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jis tarė jiems: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.“ Karalius neišklausė žmonių.
Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų išklausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė: „Kokia mums dalis Dovyde? Nėra paveldo Jesės sūnuje! Izraeli, į savo palapines! Dabar, Dovydai, rūpinkis savo namais!“

Nuo to laiko didžioji dalis Dievo tautos atsiskyrė nuo savo teisėto karaliaus ir nuėjo paskui maištininką. Jie tarnavo auksiniams veršiams ir jau niekuomet nebegrįžo pas savo karalių ir šventyklą.

Visai kitą padėtį mes matome Dievo tarno Samuelio pavyzdyje. Šis vyras valdė (teisė) Izraelio tautą, bet tauta nutarė tapti panaši į kitas aplinkines tautas ir paprašė paskirti jiems pasaulietį karalių. Samuelis formaliai žinodamas Dievo valią supyko, nes tauta elgias ne taip kaip jiems Dievo buvo paskirta, bet nuėjęs meldėsi ir Dievas jam atsakė: 'Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau. Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį.

Samuelis paklausė Dievo ir pasielgė ne formaliai (pagal raidę) bandydamas išlaikyti Dvasinės valdžios monopoliją, o pagal esamą padėtį (Dvasią) išlaikydamas rimtį tautoje.

Mes esame krikščionys, todėl turime laisvę elgtis ne pagal formą (tai stabmeldžių dalia), mes elgiamės pagal Dvasią ir esame Jos vedami. Todėl mūsų nesaisto jokie pasaulietiniai požiūriai, kaip tad gėda, pažeminimas, nusivylimas ar nusižeminimas. Nusižeminti prieš tautos valią bijo tik stabmeldžiai ir todėl žlunga. Mes gi, apgailestaudami dėl požiūrių nesupratimo ar žmonių silpnumo nenustojam rūpintis Dievo reikalais net ir dvasiškai paleistuvaujančiųjų tarpe.

Be abejo mūsų tautą papiktinęs sprendimas neleisti pagerbti tautos vadovo pagerbti arkikatedroje, nesunaikins bažnyčios (tai neįmanoma), bet tai tikrai privers labai daug Dievo ieškančių sielų nusekti maištininkų siūlomais keliais ir garbinti auksinius veršius. Tokių bažnyčios pakaitalų, vedančių į pražūtį, šiuo metu yra daugiau nei bet kada ankščiau.

p.s. Broliai, kurie turite įgaliojimą priimti sprendimą, kviečiu jus paklausyti tautos balso ir leisti ketvirtadienį pagerbti tautos vadovo Algirdo Mykolo Brazausko kūną arkikatedroje. Prisiminkite, kaip Dievas per pranašą Samuelį atmetė Savo pateptą karalių Saulių: „Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi'.“

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka

Mirė žmogus epocha

Mirė Algirdas Mykolas Brazauskas.


   Tai vienas iškiliausių žmonių kuriuos man teko pažinti asmeniškai.
   Neįtikėtinas analitinis protas, strateginis mąstymas ir tiesiog fenomenali intuicija. Visada gerbiau šį žmogų.

   Jam teko našta vadovauti laikotarpiu, kuomet mūsų tauta buvo (ir yra) paskendusi priešpriešoje, besikapanojanti kriminalizuotoje pasaulėžiūroje, o jokios kontrolės nepripažįstanti biurokratija (sena ir nauja) tapo visagaliais feodalais. Būtent šiomis aplinkybėmis visa apimtimi išryškėjo jam Dievo duota charizma. Tik jis sugebėdavo suvaldyti visą šią makalynę, neįvesdamas valstybės į nesibaigiantį priešmirtinį kolapsą.



Tai didelė netektis ne tik jo šeimai, bet ir visai mūsų tautai.

Amžiną atilsį duok jam Viešpatie.

Su pagarba
Vladimiras

Izraelio tauta – Dievo kunigaikščio tauta.

Dabartinė tauta besivadinanti Dievo kunigaikščio (Izraelio) vardu, yra atmetusi jiems siųsta Dievo malonę per Jo Sūnų Jėzų Kristų, bet argi Dievas atmetė Izraelio tautą? Ne, jokiais būdais ! Nes Jo Žodis nepakeičiamas, Jo malonė ir ištikimybė yra begalinė. Svarbu suprasti, kad ta tautos dalis, kuri atmetė Visagalį Dievą nepriėmusi Jo siųsto Sūnaus Jėzaus Kristaus, pati atsiskyrė nuo Dievo ir Jo kuriamos naujos, po Savo Asmeniniu vadovavimu suburtos tautos. Dabartiniai Judėjų tikėjimo išpažinėjai atmetę Kristų nusekė ne tą kūną ir patys save atskyrė nuo malonės, kaip savo laiku pirmasis Izraelio karalius Saulius (1 Sam 15,26).

Dievas aiškiai sako Biblijoje, kad suteiks malonę ne Senosios Sandoros Dievo kunigaikščio tautai, kaip žmogiškos išminties keliais ir supratimu nuklydusiai visumai aplamai, o tik tos tautos išsklaidytiems palikuonims, kuriuos Pats surinks po savo sparnais ir Pats bus jiems Ganytoju (Iz 43,5; Iz 56,8; Ez 34,12; Ez 34,15).

Kiek tarp visų pasaulio tautų yra išsklaidyta Dievo kunigaikščio tautos palikuonių negali pasakyti niekas. Nes tai ką mes matome dabartinėje, dirbtinai žmonių sukurtoje šalyje pavadinimu Izraelis, yra tik nedidelė Izraelio tautos dalis. Izraelio tautą sudarė 12 giminių. Po karaliaus Saliamono valdymo atėjus jo išdidžiam sūnui Roboamui, dešimt Izraelio giminių atsiskyrė nuo Jeruzalės ir nuėjo kitu keliu susikūrę kitą savo žmogiško supratimo tarnystę Dievui su centru Samarijoje. Taip atsirado dvi Izraelitų karalystės, Judas (2 giminės) ir Izraelis(10 giminių). Šventykla ir Mozės palikta tarnystė Dievui buvo Jeruzalėje ir Judejoje. O atskilusių Izraelio giminių karalius Jeroboamas ikūrė naują religiją su garbinamais auksiniais veršiais miestuose Betelyje ir Dane.

Izraelitai pradėjo formalzuotai žiūrėti į tikėjimą. Atsirado daug išsilavinusių teologijos mokytojų, kurių pastangomis pagrindinis dėmesys buvo pradėtas skirti aukojimams ir bažnytinėms (kulto) šventėms (formai), o ne gyvam bendravimui su Dievu per Jo pranašus (esmei). Todėl labai greitai atkilusios Izraelio giminės buvo nugalėtos asirų, o karalystė sunaikinta. 10 Izraelio giminių buvo ištremtos ir išsisklaidė po visą pasaulį. Truputį ilgiau atsilaikė Jeruzalės Šventyklai ištikima likusi Judėjos karalystė, bet ir ji buvo sunaikita.

   Taip visos dvyliką Izraelio giminių buvo išsklaidytos. Tik nedidelė jų dalis vėliau atstatė Šventyklą Jeruzalėje, bet jau niekada nebesugebėjo pakilti iki buvusios galybės ir šlovės. Galutinai Senosios Sandoros Mozės palikta tarnystė, su aukojimais ir šventimu, buvo sunaikinta šio amžiaus 70 metais, kuomet Izraelis sukilo prieš Romos imperiją. Ji iki šiol nėra atstatyta. Izraelitai nebeturi Mozės įteigtos Levitų kunigystės ir Šventyklos susitikimui su Dievu. Vietoj jos čia įsitvirtino Rabinų (mokytojų) tarnystės sistema. 

Dėl to išsklaidymo, Dievas pasiuntė į visus žemės pakraščius tuos, kas skelbia atgailą ir Kristaus gerąją naujieną (Evangeliją) apie tai, kad Dievas visiems suteikia malonę tapti Jo tautos nariais Per Jėzų Kristų. Nebereikia priklausyti išskirtinai Senosios Sandoros Izraelio tautos matomai struktūrai, užtenka išgirdus kvietimą ateiti pas Kristų, priimti Dievo malonę ir Jo palaiminimą.(Iz 66,19; Jn 1,12).

p.s. Išgirsti gali tik tie kas turi savyje Dievo sėklą, visi kiti liks nesupratę skelbimo, nes jiems tai uždengta. (Rom 8,29)

Jei išgirdote Kristaus Gerąją Naujieną ir ji jumyse paskatino mintis apie Dievą ir atgailą, tuomet Jūs esate vienas iš tų Dievo ieškomųjų, kitiems šie žodžiai liks tik kvailystė. (1 Kor 2,14; 1 Kor 1,23)

Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka

Karalius be palaiminimo

Visi kas esame su Kristumi, turime Šv. Dvasią kaip užstatą (2 Kor 5,5). Apie tai kalbėjo ir Paulius. Mes esame marioje palapinėje ir tik siekiame apsivilkti tai kas nemaru. Nei mūsų nuodėmės, nei supratimas nei aplinka niekur nedingsta, visa tai tik užsidaro mumyse, nes mes apsivelkame Kristumi ir Jo teisumu esame išteisinami.

Einant užsikietinimo, teisuoliškumo ir formalizavimo keliu, pastoviai neatsinaujinant Kristuje, tai kas Dievo uždengta išsikreipia. Todėl tapus nauju žmogumi (1 Sam 10,6) galima greitai tapti vien tik karaliumi be palaiminimo (1 Sam 16, 14).

Ir nereikia savęs guosti, kad tai senosios sandoros laikai, o dabar "malonės amžius". Malonė yra atgailaujančiai ir Kristų nuolankiai sekančiai sielai, o išdidiems ir užsikietinusiems žmogiškų priesakų sekėjams "verksmas ir dantų griežimas". (Mal 3,6).

Dievas ne žmogus, kad kaitaliotų savo nusistatymus, todėl Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

Vl.Troščenka

Vsio zakonno

Praeityje, kai dar buvau jaunas ir naivus, kovodamas už nuskriaustųjų darbininkų teises, Briuselyje surengiau protesto akciją. Dabar nepasakosiu ko mes ten beldėmės ir ko reikalavome, bet betarpiškas potyris susidūrus su jų teisėtvarka, man atvėrė akis kodėl taip skiriasi Lietuvos ir vakarų Europos viešas administravimas.

Visų pirma, Europiečiai vis dar krikščionys (kol kas, tėvų dėka), todėl jų sistemos pranašumą lemia tai, kad ten nėra jokios sistemos. Visi sprendimai priimami atsižvelgus į realią padėtį, o ne į įstatymo raidę. Įstatymas jiems yra realybės matas (kelrodis), o ne stabas (t.y.stulpas kurį galima apeiti). Pagrindas ten yra rezultatas, o ne formų laikymasis.

Lietuvoje viskas atvirkščiai. Lietuvoje įstatymas yra padarytas stabu, pas mus viskas suvedama į formos laikymąsi, bet ne į rezultatą.

Lietuvos viešajame administravime visos nesėkmės yra verčiamos „netobuliems įstatymams“, t.y. formai, o ne tiems kas ta forma manipuliuoja (nomenklatūrai).

Krikščionis turi supratimą iš Dievo, kad įstatymas (negyva raidė) negali būti tobulas. Įstatymas turi būti tik matas (pavyzdys) o ne forma (stabas). Pagonys ir stabmeldžiai to nesuvokia.

Reikia įsisamoninti, kad kai tik išgirstame iš pareigūno „kalti įstatymai“ reikia varyti tokį aferistą stabmeldį kuo toliau nuo savęs ir valstybės valdymo. Nes šios parazituojančios asabos puikiai išmoko manipuliuoti forma. Kai reikia kokią nors gamyklą privatizuoti, sklypą pas žmogų pavogti, tuomet su įstatymais yra viskas tvarkoje, bet va štai jeigu jį pagauna ir pas jį „kepurė dega“ tuomet jis rėkia - sistema netobula, įstatymai negeri ir t.t.

Įstatymų „netobulumas“ tapo visų mūsų valdžioje besiganančių zootechnikų, proforgų ir partorgų atpirkimo ožiu, ant kurio sudedamos visos jų nuodėmės.

Tik kolūkiečių nomenklatūros išugdytas ir paskirtas žmogus gali sakyti „pareigūnai nekalti, kalta netobula sistema“.

Kol Lietuvos viešajame administravime viskas bus suvedama į formą, o ne į rezultatą, tol Lietuvoje mes neturėsime gerovės.

Vl.Troščenka

Du vienuoliai (du krikščioniškos atgailos keliai)

Nuo senų laikų vienuolių knygose yra pasakojimas apie du vienuolius, kurie nuėjo su reikalais į miestą ir ten juos sugundė paleistuvės.

Grįžę į vienuolyną jie atgailavo ir senolių taryba, pasitaisymui ir nuodėmės apverkimui, paskyrė jiems tam tikrą laiką būti savo kambariuose, be jokio bendravimo, vien tik maldose.

Kai praėjo paskirtas laikas, abu nusidėjėliai išėjo iš savo kambarių. Vienas iš jų buvo išbalęs, jo akys buvo raudonos nuo ašarų. Kitas – džiaugsmingas ir be jokių ašarų žymių.

Broliai paklausė pirmojo:

- Ką tu darei visą šį laiką?
- Verkiau ir prašiau Viešpaties atleisti man šią nuodėmę.

Paskiau paklausė antrojo:

- O tu ką darei?
- Džiaugiausi ir dėkojau Dievui už tai, kad Jis atleido man mano nuodėmę ir leido grįžti į vienuolio gyvenimą.

Senoliai pasitarė ir nusprendė, kad abu keliai yra geri.

Būtent šie du vienuoliai atspindi tikrosios krikščionybės atgailos nuotaikas.

Vargas jums ganytojai

Prieš pat Izraelio valstybės galutinį sunaikinimą, Viešpaties pranašas Jeremijas šaukė šalies vadovams:

'Vargas ganytojams, kurie mano ganyklos avis naikina ir išsklaido!' - sako Viešpats. Todėl taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie savo tautos ganytojus: 'Jūs išsklaidėte mano avis ir jų neaplankėte. Todėl Aš jus aplankysiu dėl jūsų piktų darbų. Aš pats surinksiu savo bandos likutį iš visų šalių, į kurias Aš jas išvariau, ir sugrąžinsiu į ganyklą; ten jos bus vaisingos ir dauginsis. Aš paskirsiu joms ganytojų, kurie tikrai jas ganys. Jos nebebijos ir nesibaimins, nė vienos iš jų netrūks, - sako Viešpats'. 'Ateis diena, - sako Viešpats, - kai Aš išauginsiu teisią atžalą iš Dovydo giminės. Jis viešpataus kaip karalius, elgsis išmintingai, vykdys teisingumą bei teismą krašte. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas ir Izraelis gyvens saugiai. Jo vardas bus: 'Viešpats, mūsų teisumas'. Tuomet nebesakys: 'Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš Egipto krašto', bet sakys: 'Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė ir parvedė Izraelio palikuonis iš šiaurės ir iš visų kraštų, į kuriuos Aš juos buvau išvaręs'. Ir jie gyvens savo žemėje'. (Jeremijo 23,1)

Ar jums neprimena šiandienos realijų, kuomet tie kas turėtų atsakyti už Lietuvos bendruomenę, ją tiesiog naikina ir išsklaido. Lietuvis savo šalyje jaučiasi svetimas. Totali kontrolė, biurokratų savivalė, savivaldybių feodalėjimas, teismų sistemos išsigimimas, teisėsaugos neįgalumas. Teismuose ir teisėsaugoje KGBistiniai klanai jaučiasi nepažeidžiami, nes juos saugo įvairūs imunitetai ir „vidiniu įsitikinimu“ paremti sprendimai skelbiami Lietuvos Respublikos vardu. Šioje sistemoje doram žmogui nėra vietos. Nomenklatūra tiek suįžūlėjusi, kad Lietuvis be biurokratų leidimo netgi neturi teisės apsišiltinti savo namo sienų, pasistatyti šuns budos savo kieme, nekalbant apie namuko savo nuosavoje žemėje statybą (be kyšio tokį leidimą lauksi metų metus). Monopolijos per jai pavadžią teisėsaugą ir teisėkūrą (įstatymų pagalba) tiesiog atvaizdžiai naikina bet kokį smulkų verslą Lietuvoje.

Biblija pilna pavyzdžių kuomet Izraelio vadovai klausydavo Dievo pranašų, tuomet jiems sekdavosi, jų valstybės stiprėdavo ir turtėdavo (Elisiejaus, Izajo laikais). Bet kai tik valdovai pradėdavo iš pranašų tyčiotis, imdavo klausytis respektabilių teologų, aiškinančių, kad viskas yra gerai ir svarbiausia vykdyti nustatytus ritualus, jie žlugdavo. Paskutinis Izraelio valstybės pranašas Jeremijas labai pamokantis pavyzdys to, kaip Izraelio karalius Zedekijas dėl pasitikėjimo savo jėgomis, mokytais respektabiliais kunigais, mokslininkais, aukštuomenę, kariais (teisėsauga) ir užsieniečių (Egipto) pagalba, atmetė pranašo Jeremijo perspėjimus. Būtent už tai, po valstybės sunaikinimo, paskutinio Izraelio karaliaus Zedekijo sūnus buvo nužudyti tėvo akivaizdoje, o pačiam Zedekijui buvo išdurtos akys ir jis surakintas grandinėmis mirė Babilono kalėjime. Visa Izraelio aukštuomenė ir kunigai buvo nužudyti Babilono didžiūnų akivaizdoje. Išliko tik tie, kas iki to laiko buvo tremtyje Babilone. Būtent jie ir atstatė sužlugdytą valstybę.

Lietuva ir ją savanaudiškai administruojanti nuo sovietų likusi kolūkiečių nomenklatūra (biurokratija) ir KGBistinė nomenklatūra (teisėsauga), yra paskutinės Izraelio valstybės aukštuomenės kelyje. Jei niekas nieko nekeis, sunaikinimas ne už kalnų.

Biblija moko:

Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma:

„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“

Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. (Ekl 1,10)


Vl.Troščenka