Kreivos, šleivos mano eilės,
Bet juose esu tik aš.
Tai ne Bairono, Homero,
Mano čia yra giesmė !!!
Koks tai džiaugsmas,
Būt kažkuo tai?
Ar rašyti taip kaip jie?
Džiaugsmas būti
Kuo Esi tu...
Tik tame yra prasmė.
Dievo tu esi sutvertas,
Ir esi unikalus.
Kam save kitais riboti?
Būk savim ir būk ramus.
Jei kažkam tu nepatinki,
Tai ne tavo problema.
Atsibusk ir pamatyki,
Kad esi tu aukštuma.
Tie kas žemėmis ropoja,
Nebemato kas aukštai.
Šunys link dangaus juk loja,
Bet jie tėra gyvuliai.
Kristus mums pasakė aiškiai:
„laisvė tavo Manyje“.
O jei žmogų tu nusekęs,
Stabas tavo širdyje.
Stabmeldžiai pastoviai mokos,
Kopijuodami rimus
Jų gyvenimas išblukęs,
Nes jie mėgdžioja kitus.
Nusimeski stabmeldystę,
Kurioje nėra tiesos,
Sekim Kristų mes brolystėj,
Kurkim naują nuolatos !!!
понедельник, 31 мая 2010 г.
суббота, 29 мая 2010 г.
Prie kapo
Kai slėniai tingiai užsikloja,
Ramia minkšta gaivia tyla,
Ateinam čia mes ir rymojam,
Svečiai naujam tavam būste.
Mano žodžiai šį kart liejas,
Iš širdies gilių gelmių,
Pasakyti daug ką noriu,
Tik dėl girdinčio verkiu.
Aš žinau manęs klausai tu,
Atsakyti tik negali,
Bet žinok, tave aš myliu,
Ir beprotiškai liūdžiu.
Vėjas švelniai plaukus glosto,
Skruoste ašaros žyma,
Lūpos tyliai šnabžda maldą,
O širdį gili žaizda.
Man skaudu ir aš ilgiuosi,
Sieloj mano tuštuma,
Mama mano aš gailiuosi,
Išėjai per daug jauna.
Kas pasaulyje švelniausia?
Mano mamos maža ranka.
O kas pasaulyje gražiausia?
Jos nuostabioji šypsena.
Atsakinėti taip galėčiau,
Be galo daug ir be ribų,
Bet čia dabar ištart norėčiau,
Labai, labai tavęs liūdžiu.....
Ramia minkšta gaivia tyla,
Ateinam čia mes ir rymojam,
Svečiai naujam tavam būste.
Mano žodžiai šį kart liejas,
Iš širdies gilių gelmių,
Pasakyti daug ką noriu,
Tik dėl girdinčio verkiu.
Aš žinau manęs klausai tu,
Atsakyti tik negali,
Bet žinok, tave aš myliu,
Ir beprotiškai liūdžiu.
Vėjas švelniai plaukus glosto,
Skruoste ašaros žyma,
Lūpos tyliai šnabžda maldą,
O širdį gili žaizda.
Man skaudu ir aš ilgiuosi,
Sieloj mano tuštuma,
Mama mano aš gailiuosi,
Išėjai per daug jauna.
Kas pasaulyje švelniausia?
Mano mamos maža ranka.
O kas pasaulyje gražiausia?
Jos nuostabioji šypsena.
Atsakinėti taip galėčiau,
Be galo daug ir be ribų,
Bet čia dabar ištart norėčiau,
Labai, labai tavęs liūdžiu.....
Trys rečiai
Vienas žmogus susijaudinęs atbėgo pas Sokratą. "Klausyk, Sokratai, aš turiu tau papasakoti, kaip tavo draugas padarė..."
"Sustok! - pertraukė jį išminčius. - Ar tai, ką nori man papasakoti, prasijojai pro tris rėčius?"
"Tris rėčius?" - nustebęs paklausė tas.
"Taip, mano drauge, tris rėčius. Pirmasis rėtis yra tiesa. Ar įsitikinęs, kad viskas, ką nori čia papasakoti, yra tiesa ir teisinga?"
"Ne, aš išgirdau tai pasakojant, ir..."
"Taip, taip. O gėrio rėčiu ar tikrinai? Jei neįrodyta kaip teisinga, gal bent gera?"
Žmogelis neryžtingai atsako: "Ne, taip nėra, priešingai..."
"Tada panaudosiu trečiąjį rėtį ir klausiu : ar būtinai reikia visiems pasakoti tai, kas tave taip jaudina?"
"Būtinai? gal ir ne..." "Taigi, - nusišypsojo Sokratas, - jeigu tai, ką nori papasakoti, nėra nei teisinga, nei gera, nei būtina, užmiršk tai ir nevargink nei savęs, nei manęs!"
"Sustok! - pertraukė jį išminčius. - Ar tai, ką nori man papasakoti, prasijojai pro tris rėčius?"
"Tris rėčius?" - nustebęs paklausė tas.
"Taip, mano drauge, tris rėčius. Pirmasis rėtis yra tiesa. Ar įsitikinęs, kad viskas, ką nori čia papasakoti, yra tiesa ir teisinga?"
"Ne, aš išgirdau tai pasakojant, ir..."
"Taip, taip. O gėrio rėčiu ar tikrinai? Jei neįrodyta kaip teisinga, gal bent gera?"
Žmogelis neryžtingai atsako: "Ne, taip nėra, priešingai..."
"Tada panaudosiu trečiąjį rėtį ir klausiu : ar būtinai reikia visiems pasakoti tai, kas tave taip jaudina?"
"Būtinai? gal ir ne..." "Taigi, - nusišypsojo Sokratas, - jeigu tai, ką nori papasakoti, nėra nei teisinga, nei gera, nei būtina, užmiršk tai ir nevargink nei savęs, nei manęs!"
четверг, 27 мая 2010 г.
Ar kalba turi įtakos žmogaus pasaulėžiūrai?
Neseniai skaičiau mokslini lingvistini tyrimą dėl kalbos įtakos kariniu konfliktu metu. Ten buvo nagrinėjamas kiek laiko kokiomis kalbomis užima atiduoti įsakymą ir kiek tai įtakoja ar bus pasiekta pergale.
Nustatyta, kad kuo trupiau skamba komanda ir kuo greičiau karys ja priima, tuo yra efektyvesne karine reakcija ir kaip išdava yra didesne pergales tikimybe.
Kodėl aš atkreipiau dėmėsi į šį tyrimą? Nes dabar per žiniasklaidą įvairūs „autoritetai“ a lia bumblowskiai intensyviai bando devalvuoti Lietuviu kalbos pagrindine įtaką savivokoje Lietuvis. Kadangi esu Vilnietis ir nuo mažens esu susidūręs su nutautėjusiais Lietuviais (vadinančiais save lenkais), todėl matau tiesiogini ryši tarp to kokioje kalbinėje terpėje tu gyveni ir kokia aplinka aplink save kuri.
Ankščiau mano kaimynystėje gyveno apsileidusi, bet labai "honorova" (išdidi) šeima. Jie įvardino save tikrais lenkais, nors pavardės pas juos Lietuviškos. Jų „lenkiškumas“ buvo toks didelis, kad dirbdami valstybinėje įstaigoje ir turėdami tam tikrą įtaką, visas prekes įstaigai pirkdavo tik lenkų gamybos, Lietuviškų nepirko nė iš tolo.
Karta prieš kokius 10 metu, teko nuvykti su jais, į jų gimtąjį kraštą Širvintų raj. Netoli Kernavės. Iš pokalbių su jais sužinojau, kad tuo metu kai lenkai niekšingai okupavo mūsų sostine ir jos apylinkes, mano aprašomų žmonių giminė buvo perskirta demarkacines linijos.
Ta gimines pusė kuri buvo lenkų kontroliuojamoje teritorijoje, prievarta buvo įsukta į Pilsudskio/Želigovskio lenkinimo politikos krumplius ir patapo "tikrais lenkais". Nuo to laiko visa ta gimine yra nesutaikomai pasidalinusi. Vieni (tie kurie turėjo laisva valia pasirinkti) yra likę Lietuviais, o tie kuriuos prievarta sulenkino, net girdėti nenori apie Lietuvius ir visaip niekina Lietuvybe ir Lietuviu kalba. Keisčiausia, kad nors jie ir yra vienos giminės, bet jų gyvenimo būdas skiriasi tiesiog stulbinamai. Lietuviškai kalbantys yra susitvarkę savo sodybas, darbštus, tvarkingi ir labai geranoriški. Tie kas nutautėjo ir gyvena lenku kalbinėje aplinkoje, yra tiesiog stulbinamai išdidūs (be jokio pagrindo), labai nevalyvai gyvena, pikti, pagiežingi ir visur tiesiog nesveikai kaišioja ta savo dirbtini lenkiškumą, nemokėdami net dorai kalbėti lenkiškai.
Ta pagieža Lietuvai ir Lietuviškumui yra tiesiog patologiška. Priminsiu, kad būtent tame krašte įvyko žymi Draučių tragedija kuomet nutautėjęs, lenku save įsivaizduojantis žmogus, iššaudė kaimynus Lietuvius.
Turime tikrai didelę problemą su mūsų nutautintais piliečiais gyvenančiais Vilniaus krašte. Blogiausia yra tai, kad niekas mūsų valstybėje nenori prisiimti atsakomybės už šių žmonių gerovę ir ateitį. Jie yra nustumti į pašalį ir niekas iš Lietuvos valdančiųjų net nebando padėti šiems žmonėms integruotis atgal į Lietuvių bendruomenę. Nėra jokių ilgalaikių valstybinių programų to klausimo sprendimui. Šių žmonių ir jų vaikų likimai ir gerovė neatsakingai aukojami vardan tariamų geros kaimynystės santykių su Lenkija.
Šiandien sužinojau įdomią naujieną. Pasirodo Lietuvos lenkiškose mokyklose, paskutinio skambučio iškilmes priima ne Lietuvos, bet Lenkijos švietimo ministerijos pareigūnai. Pav. Vilniaus Naujininkų pradinėje lenkiškoje mokykloje, aukštam Varšuvos švietimo ministerijos pareigūnui buvo surengtas neeilinis koncertas, kurio paruošimui išleista solidi pinigų suma. Tai yra tiesiog neįtikėtinas mūsų ŠMM aplaidumas ir dar kartą parodo, kad ponas Gintaras Steponavičius, yra visiškai nekompetentingas švietimo politikoje ir nekontroliuoja padėties švietime. Nors ką čia stebėtis, liberalams yra svarbu jų asmeniniai interesai, valstybė šiems provincijos berniukams nerūpi. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po sekančių rinkimų mes jų nebematysime valstybės valdyme.
p.s. Pabaigai priminsiu Emanuelio Kanto žodžius: "...Lietuvių kalba turi būti išsaugota, kadangi ji yra raktas į visas, ne tik filologijos, bet ir istorijos, mįsles." O nuo savęs pridėsiu, kad reikia ne tik išsaugoti Lietuvių kalbą su visais jos atspalviais, bet ir pradėti intensyvią kalbos ekspansiją į buvusias Lietuvos provincijas tokias kaip Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Šiose valstybėse reikia pradėti ilgalaikę kampaniją „atrask savo Lietuviškas šaknis“. Tose buvusiuose Lietuvos pakraščiuose, atradus lyderius, reikia padėti jiems kurti draugijas, mokyti juos Lietuvių kalbos, suteikti įmanomas lengvatas Lietuvoje, tuo stiprinant jų Lietuvišką savimonę. Būtent tai būtų pragmatiška užsienio politika, nes pagrindinis valstybės turtas yra žmogus, todėl kuo daugiau žmonių pradės tapatinti save su Lietuva, tuo stipresne ir turtingesne valstybe mes būsime.
Vladimiras Troščenka
Nustatyta, kad kuo trupiau skamba komanda ir kuo greičiau karys ja priima, tuo yra efektyvesne karine reakcija ir kaip išdava yra didesne pergales tikimybe.
Kodėl aš atkreipiau dėmėsi į šį tyrimą? Nes dabar per žiniasklaidą įvairūs „autoritetai“ a lia bumblowskiai intensyviai bando devalvuoti Lietuviu kalbos pagrindine įtaką savivokoje Lietuvis. Kadangi esu Vilnietis ir nuo mažens esu susidūręs su nutautėjusiais Lietuviais (vadinančiais save lenkais), todėl matau tiesiogini ryši tarp to kokioje kalbinėje terpėje tu gyveni ir kokia aplinka aplink save kuri.
Ankščiau mano kaimynystėje gyveno apsileidusi, bet labai "honorova" (išdidi) šeima. Jie įvardino save tikrais lenkais, nors pavardės pas juos Lietuviškos. Jų „lenkiškumas“ buvo toks didelis, kad dirbdami valstybinėje įstaigoje ir turėdami tam tikrą įtaką, visas prekes įstaigai pirkdavo tik lenkų gamybos, Lietuviškų nepirko nė iš tolo.
Karta prieš kokius 10 metu, teko nuvykti su jais, į jų gimtąjį kraštą Širvintų raj. Netoli Kernavės. Iš pokalbių su jais sužinojau, kad tuo metu kai lenkai niekšingai okupavo mūsų sostine ir jos apylinkes, mano aprašomų žmonių giminė buvo perskirta demarkacines linijos.
Ta gimines pusė kuri buvo lenkų kontroliuojamoje teritorijoje, prievarta buvo įsukta į Pilsudskio/Želigovskio lenkinimo politikos krumplius ir patapo "tikrais lenkais". Nuo to laiko visa ta gimine yra nesutaikomai pasidalinusi. Vieni (tie kurie turėjo laisva valia pasirinkti) yra likę Lietuviais, o tie kuriuos prievarta sulenkino, net girdėti nenori apie Lietuvius ir visaip niekina Lietuvybe ir Lietuviu kalba. Keisčiausia, kad nors jie ir yra vienos giminės, bet jų gyvenimo būdas skiriasi tiesiog stulbinamai. Lietuviškai kalbantys yra susitvarkę savo sodybas, darbštus, tvarkingi ir labai geranoriški. Tie kas nutautėjo ir gyvena lenku kalbinėje aplinkoje, yra tiesiog stulbinamai išdidūs (be jokio pagrindo), labai nevalyvai gyvena, pikti, pagiežingi ir visur tiesiog nesveikai kaišioja ta savo dirbtini lenkiškumą, nemokėdami net dorai kalbėti lenkiškai.
Ta pagieža Lietuvai ir Lietuviškumui yra tiesiog patologiška. Priminsiu, kad būtent tame krašte įvyko žymi Draučių tragedija kuomet nutautėjęs, lenku save įsivaizduojantis žmogus, iššaudė kaimynus Lietuvius.
Turime tikrai didelę problemą su mūsų nutautintais piliečiais gyvenančiais Vilniaus krašte. Blogiausia yra tai, kad niekas mūsų valstybėje nenori prisiimti atsakomybės už šių žmonių gerovę ir ateitį. Jie yra nustumti į pašalį ir niekas iš Lietuvos valdančiųjų net nebando padėti šiems žmonėms integruotis atgal į Lietuvių bendruomenę. Nėra jokių ilgalaikių valstybinių programų to klausimo sprendimui. Šių žmonių ir jų vaikų likimai ir gerovė neatsakingai aukojami vardan tariamų geros kaimynystės santykių su Lenkija.
Šiandien sužinojau įdomią naujieną. Pasirodo Lietuvos lenkiškose mokyklose, paskutinio skambučio iškilmes priima ne Lietuvos, bet Lenkijos švietimo ministerijos pareigūnai. Pav. Vilniaus Naujininkų pradinėje lenkiškoje mokykloje, aukštam Varšuvos švietimo ministerijos pareigūnui buvo surengtas neeilinis koncertas, kurio paruošimui išleista solidi pinigų suma. Tai yra tiesiog neįtikėtinas mūsų ŠMM aplaidumas ir dar kartą parodo, kad ponas Gintaras Steponavičius, yra visiškai nekompetentingas švietimo politikoje ir nekontroliuoja padėties švietime. Nors ką čia stebėtis, liberalams yra svarbu jų asmeniniai interesai, valstybė šiems provincijos berniukams nerūpi. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po sekančių rinkimų mes jų nebematysime valstybės valdyme.
p.s. Pabaigai priminsiu Emanuelio Kanto žodžius: "...Lietuvių kalba turi būti išsaugota, kadangi ji yra raktas į visas, ne tik filologijos, bet ir istorijos, mįsles." O nuo savęs pridėsiu, kad reikia ne tik išsaugoti Lietuvių kalbą su visais jos atspalviais, bet ir pradėti intensyvią kalbos ekspansiją į buvusias Lietuvos provincijas tokias kaip Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Šiose valstybėse reikia pradėti ilgalaikę kampaniją „atrask savo Lietuviškas šaknis“. Tose buvusiuose Lietuvos pakraščiuose, atradus lyderius, reikia padėti jiems kurti draugijas, mokyti juos Lietuvių kalbos, suteikti įmanomas lengvatas Lietuvoje, tuo stiprinant jų Lietuvišką savimonę. Būtent tai būtų pragmatiška užsienio politika, nes pagrindinis valstybės turtas yra žmogus, todėl kuo daugiau žmonių pradės tapatinti save su Lietuva, tuo stipresne ir turtingesne valstybe mes būsime.
Vladimiras Troščenka
среда, 26 мая 2010 г.
„Mokslininkai“
Keista ar ne, Kristumi netikintys šamanai, naujoviškai vadinantys save "mokslininkais", visais laikais įsivaizdavo, kad jie yra protingi, o religija tik kvailiams. Bet žvelgiant į istoriją matome, kad praeityje „mokslininkai“ įsivaizdavo ir mokė savo universitetuose, kad žeme laikosi ant banginiu ir yra plokščia. Tuo tarpu Biblija, jau prieš trejetą tūkstančiu metu mokė Dievo bijančius ir Juo sekančius žmones: „nekreipkite dėmesio i kvailius, žemė yra apvali“. Skaitome Izajo 40,22 "Jis sėdi virš žemės skliauto.......". Ši eilutė Biblijos Lietuviškame vertime nevisai tiksliai išversta. Lietuviškai skamba "žemes skliautas", originale, kaip be je ir angliškame vertime yra "žemes apskritimas". Jobo knyga 26,7 skaitome, "Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko."
Taip Biblija mokė jau tuo metu, kai pagonių mokslas „kompetentingai“ aiškino jog pasaulio pakraštį gyvena elfai ir vaidilutes.
Karalius Dovydas taip Psalmėse apdainavo paklusnumą Dievui atmetant pasaulietinį bukumą:
Mačiau, kad tobulinausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis.
Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną.
Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.
Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus.
Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių.
Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio.
(Psalmės 119,96-101)
Vl.Troščenka
Taip Biblija mokė jau tuo metu, kai pagonių mokslas „kompetentingai“ aiškino jog pasaulio pakraštį gyvena elfai ir vaidilutes.
Karalius Dovydas taip Psalmėse apdainavo paklusnumą Dievui atmetant pasaulietinį bukumą:
Mačiau, kad tobulinausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis.
Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną.
Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.
Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus.
Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių.
Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio.
(Psalmės 119,96-101)
Vl.Troščenka
понедельник, 24 мая 2010 г.
UBAGYSTĖ
Biblija moko: "prašančiam duok, nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk". Ubagui duodantis žmogus, duoda Dievui į skolą. Pagalba prašančiam yra vienas pagrindinių mūsų tikėjimo darbų. Apaštalų darbų knygoje mes skaitome, kad pagonio Kornelijaus gyvenime būtent maldos ir išmaldų davimas buvo tai, kas pakilo Dievo akivaizdon.
Bet kodėl šiais laikais davimas išsigimė? Ubagai dabar jau ne be prašo duoti, jie reikalauja ir reikalauja taip lyg visi jiems būtų skolingi.
Visa tai veda į degradacija, nes darbas tampa abejotina našta, o mokėjimas gyventi elgetiškai (socialiai remtinai) yra gudrumo ir sugebėjimo verstis protingai požymis.
Neseniai manęs paklausė, kodėl aš turėdamas tris vaikus netempiu iš šitos valstybės visko ką ji gali duoti. Atsakau, kad aš ne elgeta ir man išmaldų nereikia. Buvau nuoširdžiai nesuprastas ir antras klausimas buvo: „tai ką tau tie keli šimtai pamaišytų?“. Ne nepamaišytų, tiesiog aš ne gyvulys, kad pratintis prie šėryklos. Kol sugebu išgyventi pats, tol esu žmogus. Dėl šių žodžių buvau palaikytas keistuoliu ir pokalbis nutrūko.
Po truputi žlungame visi, nes vietoj to, kad reiškinius vadinti savo tikrais vardais yra prigalvoti naujadarai. Čia panašiai kaip yra nutikę su kūdikių žudymu (abortais). Jei medicininėje praktikoje tai būtų vadinama tikru vardu - kūdikio nužudymas, ar daug motinų sutiktų eiti žudyti savo vaiką? Bet viskas pasikeičia jei pavadini žudymą neutraliu žodeliu – abortas, o vaikelį pavadini bjauriu žodeliu zigota ar embrionas, tuomet jokiu problemų nebelieka. Tu jau nebe nužudai vaiką, o išsiabortuoji zigotą.
Žodis yra didele jėga, jis ubagą gali paversti išmintingai gyvenančiu socialiai remtinu asmeniu, o vaiku žudikes paversti šeimos planuotojomis ir gerovės siekėjomis.
Dabar daugelis žmonių nesiglumina gaunant socialiai remtino statusą. Pagalvokite, jei reiškinius pradėtume vadinti savo tikrais vardais. Pašalpą ir kitokias išmokas iš valstybės pavadintume – išmalda, o šios išmaldos prašantį asmenį vadintume ne naujadaru „socialiai remtinas“, o tikru vardu - elgeta, patikėkite tikrai nedaug bus norinčių gauti elgetos statusą.
Bet kodėl šiais laikais davimas išsigimė? Ubagai dabar jau ne be prašo duoti, jie reikalauja ir reikalauja taip lyg visi jiems būtų skolingi.
Tai sudėtingas klausimas, bet kartu jis yra ir labai paprastas.
Visų pasikeitimų priežastis yra pakeistos sąvokos. Ubagyste pradėta vadinti "socialine politika", o ubagai - "socialiai remtinais asmenimis". Būtent todėl viskas apsivertė nuo kojų ant galvos. Ubagyste (socialine politika) tapo prioritetu ir ubagais siekia tapti kuo daugiau žmonių. Ubagas (socialiai remtinas) tai jau nebe gėda, o siektinas ir protingas gyvenimo būdas. Vien dėl sąvokos pakeitimo išsikraipė viskas mūsų bendruomenėse.
Visa tai veda į degradacija, nes darbas tampa abejotina našta, o mokėjimas gyventi elgetiškai (socialiai remtinai) yra gudrumo ir sugebėjimo verstis protingai požymis.
Po truputi žlungame visi, nes vietoj to, kad reiškinius vadinti savo tikrais vardais yra prigalvoti naujadarai. Čia panašiai kaip yra nutikę su kūdikių žudymu (abortais). Jei medicininėje praktikoje tai būtų vadinama tikru vardu - kūdikio nužudymas, ar daug motinų sutiktų eiti žudyti savo vaiką? Bet viskas pasikeičia jei pavadini žudymą neutraliu žodeliu – abortas, o vaikelį pavadini bjauriu žodeliu zigota ar embrionas, tuomet jokiu problemų nebelieka. Tu jau nebe nužudai vaiką, o išsiabortuoji zigotą.
Žodis yra didele jėga, jis ubagą gali paversti išmintingai gyvenančiu socialiai remtinu asmeniu, o vaiku žudikes paversti šeimos planuotojomis ir gerovės siekėjomis.
Dabar daugelis žmonių nesiglumina gaunant socialiai remtino statusą. Pagalvokite, jei reiškinius pradėtume vadinti savo tikrais vardais. Pašalpą ir kitokias išmokas iš valstybės pavadintume – išmalda, o šios išmaldos prašantį asmenį vadintume ne naujadaru „socialiai remtinas“, o tikru vardu - elgeta, patikėkite tikrai nedaug bus norinčių gauti elgetos statusą. Nesusituokusioms ir turinčioms vaikų taip pat reikia gausiai padėti, bet reikia įvardinti aiškiai, kad tai gyvena paleistuvė ir benkartai, kuriems yra skiriama bendruomenės išmalda.
Dabar pasižiūrėkite statistika, kiek buvo elgetų taip vadinamais „tamsiais viduramžiais“ ir kiek jų yra dabar taip vadinamos prašvietos ir humanizmo laikais. Tais laikais ubagų buvo pora procentų, dabar ubagų (socialiai remtinų) yra iki 70 proc. Realybėje žmonės gyvena daug blogiau negu viduramžiais, vis daugiau ir daugiau yra ubagų, bet smegenų plovimas padarė daugumą zombiais nematančiais kas dedasi realybėje.
p.s. Manau, tikri krikščionys turėtu kovoti ne prieš reiškinius, o prieš neteisinga jų įvardinimą. Reikia pasistengti įstatymiškai įtvirtinti pavadinimu aiškumą be naujadarų. Tuo labiau, kad pati krikščionybės tarnystės esmė yra tarnystė Žodžiui. Pradžiai reikėtų grąžinti tikrus pavadinimus bent jau ubagų ir vaikų žudymo klausimais.
Vl.Troščenka
воскресенье, 23 мая 2010 г.
Lietuvis be lietuviu kalbos tai jau ne Lietuvis.
Lietuvis be lietuvių kalbos tai joks Lietuvis. Lietuvis pasirinkęs kitą kalbą tampa Lietuvių kilmės lenku (Vilniaus tuteišų fenomenas), Lietuviu kilmės rusu, Lietuviu kilmės anglu, prancūzu ir pan.
Pažystu vieną moterį Didžiojoje Britanijoje, kuri draudžia dukroms kalbėti Lietuviškai tam, kad jos užaugtų „tikromis anglėmis“. Argi tokius žmones galima vadinti Lietuviais? Jie lietuvių kilmės, bet jau nebe Lietuviai.
Tas pats ir Lietuvoje. Lietuvoje nėra nacionalinių mažumų. Tu arba Lietuvis (nesvarbu kokios kilmes nors ir Zanzibaro) arba ateivis su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis, pareigomis ir apribojimais. Todėl mūsų valstybėje negali būti jokių užsienio politiką įtvirtinančių mokyklų, partijų ir tuo labiau svetimas valstybes atstovaujančių valstybės tarnautojų (o būtent tokių tuntai parazituoja Vilniaus krašto savivaldybėse).
Yra du dalykai kurie turėtu formuoti mūsų savimonę, tai tikėjimas ir kalba. Tai du pamatiniai mūsų bendruomenės stulpai, visa kita yra tik šalutiniai dalykai.
Nei dešrelės pilve, nei vienodos drapanos, nei gražios mergos, nei vienodos šukuosenos, nei krepšinis su alumi mūsų nesuvienys ir nesuteiks tapatybes pilnatves. Visa tai laikina ir nepastovu. Tik bendrai išpažįstamas tikėjimas ir kalba. Abu šiuos pamatinius stulpus turime apvalyti nuo to purvo, kuriuo jie yra apdrabstyti ir juos sutvirtinę statydinti ant jų mūsų savastį ir bendrabūvį.
Be kalbos nera Lietuvos. Būtent dėl atsainaus požiūrio į ŽODĮ mūsų senoji didžioji tėvynė po truputi prarado savo žemes, turtus ir (kas svarbiausia) žmones. Kitoje kalbinėje aplinkoje pritapę ir savo kalbos atsisakę lietuviai pradėjo tapatinti save su kitomis tautomis ir veikti tų tautų vardu ir jų labui. Kas iš to, kad jie genetiškai grynaveisliai lietuviai (kaip Lenkijos didvyris Pilsudskis), bet jų tapatybė nebelietuviška. Pagal „gryną“ veislę ir kraują rušiuojami tik šunys.
Istorija parodė, kad tokios menkos ir niekuo nepasižyminčios Lietuvos periferijos kaip lenkija, vokietija (kuria suvienijo ir iškėlė Lietuviai Prūsai) ir maskolija (beveik visas elitas grynai genetiskai Lietuviskas) iskilo Lietuviu genofondo saskaita, o kas is to Lietuvai ir mums kaip benruomenei? Nieko, visų darbų vaisius pasiemė svetimi.
Kadangi mūsų protėviai nesirūpino kalba ir tapatino save tik su savo ir savo giminaičių asmenine gerove, jie dabar ne be Lietuviai, o išsibarstę po visą pasaulį, Lietuvių kilmės kitataučiai. Jiems Lietuva ir mūsų bendruomenė niekas kita kaip tik "protėvynė", legendomis apipinta prosenelių kilmės šalis.
Ne be reikalo Žydai nustatineja žydiską tapatybę pagal motina, o ne pagal tėvą. Ir tai daroma yra ne dėl genetikos (tėvas gali būti nors ir beždžionė), bet dėl to, kad nuo vaikystės su motinos pienu perduodama tapatybė.
p.s. Viena kartą važiuojant traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių, teko viename kupė sėdėti su tokia neišvaizdžia, drovia ir tylia kaimo mergele. Kadangi daugiau nieko ne buvo, nutariau ją pakalbinti, kelionė juk tolima. Na, kaip visada tokioje situacijoje pradedama nuo nereikšmingų įžangų tipo, „kur važiuojate?“ ir "iš kur jūs?“. Kaimo mergelė pradėjo pasakoti, kad važiuoja mokytis į Vilnių, yra studentė, o pati yra iš (jau dabar pamiršau) kažkokio Žemaitijos kaimelio. Kadangi mama išmokė mane kalbėti žemaitiškai ir aš tuo labai didžiuojuos, nutariau sublizgėti ir pradėjau kalbėti žemaitiškai. Koks buvo mano nustebimas kai kaimietukės veidas persikreipė ir ji išpyškino, - „nekalbėkite šita šlykščia kaimiečių kalba, mano tėvai išsilavinę, o tėvas buvo net kolūkio pirmininkas todėl ir aš ne kaimietė, man bjauru klausytis !!! Sustabarėjau lyg šaltu vandeniu aplietas. Nieko ne sakęs, susirinkau savo daiktus ir palikau diplomo Vilniuje siekiančią kolūkietę sėdėti vieną. Perėjau į kitą kupė.
Vladimiras Troščenka
Pažystu vieną moterį Didžiojoje Britanijoje, kuri draudžia dukroms kalbėti Lietuviškai tam, kad jos užaugtų „tikromis anglėmis“. Argi tokius žmones galima vadinti Lietuviais? Jie lietuvių kilmės, bet jau nebe Lietuviai.
Tas pats ir Lietuvoje. Lietuvoje nėra nacionalinių mažumų. Tu arba Lietuvis (nesvarbu kokios kilmes nors ir Zanzibaro) arba ateivis su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis, pareigomis ir apribojimais. Todėl mūsų valstybėje negali būti jokių užsienio politiką įtvirtinančių mokyklų, partijų ir tuo labiau svetimas valstybes atstovaujančių valstybės tarnautojų (o būtent tokių tuntai parazituoja Vilniaus krašto savivaldybėse).
Yra du dalykai kurie turėtu formuoti mūsų savimonę, tai tikėjimas ir kalba. Tai du pamatiniai mūsų bendruomenės stulpai, visa kita yra tik šalutiniai dalykai.
Nei dešrelės pilve, nei vienodos drapanos, nei gražios mergos, nei vienodos šukuosenos, nei krepšinis su alumi mūsų nesuvienys ir nesuteiks tapatybes pilnatves. Visa tai laikina ir nepastovu. Tik bendrai išpažįstamas tikėjimas ir kalba. Abu šiuos pamatinius stulpus turime apvalyti nuo to purvo, kuriuo jie yra apdrabstyti ir juos sutvirtinę statydinti ant jų mūsų savastį ir bendrabūvį.
Be kalbos nera Lietuvos. Būtent dėl atsainaus požiūrio į ŽODĮ mūsų senoji didžioji tėvynė po truputi prarado savo žemes, turtus ir (kas svarbiausia) žmones. Kitoje kalbinėje aplinkoje pritapę ir savo kalbos atsisakę lietuviai pradėjo tapatinti save su kitomis tautomis ir veikti tų tautų vardu ir jų labui. Kas iš to, kad jie genetiškai grynaveisliai lietuviai (kaip Lenkijos didvyris Pilsudskis), bet jų tapatybė nebelietuviška. Pagal „gryną“ veislę ir kraują rušiuojami tik šunys.
Istorija parodė, kad tokios menkos ir niekuo nepasižyminčios Lietuvos periferijos kaip lenkija, vokietija (kuria suvienijo ir iškėlė Lietuviai Prūsai) ir maskolija (beveik visas elitas grynai genetiskai Lietuviskas) iskilo Lietuviu genofondo saskaita, o kas is to Lietuvai ir mums kaip benruomenei? Nieko, visų darbų vaisius pasiemė svetimi.
Kadangi mūsų protėviai nesirūpino kalba ir tapatino save tik su savo ir savo giminaičių asmenine gerove, jie dabar ne be Lietuviai, o išsibarstę po visą pasaulį, Lietuvių kilmės kitataučiai. Jiems Lietuva ir mūsų bendruomenė niekas kita kaip tik "protėvynė", legendomis apipinta prosenelių kilmės šalis.
Ne be reikalo Žydai nustatineja žydiską tapatybę pagal motina, o ne pagal tėvą. Ir tai daroma yra ne dėl genetikos (tėvas gali būti nors ir beždžionė), bet dėl to, kad nuo vaikystės su motinos pienu perduodama tapatybė.
p.s. Viena kartą važiuojant traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių, teko viename kupė sėdėti su tokia neišvaizdžia, drovia ir tylia kaimo mergele. Kadangi daugiau nieko ne buvo, nutariau ją pakalbinti, kelionė juk tolima. Na, kaip visada tokioje situacijoje pradedama nuo nereikšmingų įžangų tipo, „kur važiuojate?“ ir "iš kur jūs?“. Kaimo mergelė pradėjo pasakoti, kad važiuoja mokytis į Vilnių, yra studentė, o pati yra iš (jau dabar pamiršau) kažkokio Žemaitijos kaimelio. Kadangi mama išmokė mane kalbėti žemaitiškai ir aš tuo labai didžiuojuos, nutariau sublizgėti ir pradėjau kalbėti žemaitiškai. Koks buvo mano nustebimas kai kaimietukės veidas persikreipė ir ji išpyškino, - „nekalbėkite šita šlykščia kaimiečių kalba, mano tėvai išsilavinę, o tėvas buvo net kolūkio pirmininkas todėl ir aš ne kaimietė, man bjauru klausytis !!! Sustabarėjau lyg šaltu vandeniu aplietas. Nieko ne sakęs, susirinkau savo daiktus ir palikau diplomo Vilniuje siekiančią kolūkietę sėdėti vieną. Perėjau į kitą kupė.
Vladimiras Troščenka
Подписаться на:
Сообщения (Atom)
