Jei netapsite kaip vaikai neįeisite į Dangaus karalystę

    Malda yra neįtikėtina Dievo mums duota dovana kuriai mes vis mažiau skiriame dėmesio. Ištirk save, kiek skiri laiko maldai kas dieną. Pusdienį? Kelias valandas? Valandą? O gal kelias minutes? O gal paskubomis atlikto kelių minučių ritualo kartojimą (bumbėjimą) įsivaizduoji kaip MALDĄ? Dievas yra ASMUO, o tu sukurtas pagal Jo atvaizdą ir panašumą. Dabar pagalvok, kaip tu reaguotum jei pas tave ateitu prašytojas ir monotoniniu balsu, paskubomis, bumbėtų vis tas pačias frazes? Bu bu bu, bu bu bu. Turbūt paliktum jį ramybėje tegu sau bumba vienas, nes tiesiog nesuprastum ko jis iš tavęs nori. Dievas žino ko mums REIKIA ir tuo mus aprūpina, o štai savo norus, baimes, prašymus mes kaip vaikai jam slapta išpasakojam, prašydami. Ar vaikas pas tave ateina ko nors prašyti monotoniškai bambėdamas mintinai išmoktas frazes, kurių turinys toli nuo jo širdies? Aišku ne, todėl Kristus ir mokė, kad jei netapsite kaip vaikai neįeisite į Dangaus karalystę.

  Visa ta pompastika, tobulumas ir blizgesys yra bedieviams klaidinti, kad žiūrėdami nematytų, o klausydami negirdėtų. O jūs broliai, kurie sekate Jėzumi Kristumi, visada prisiminkite ką sakė Viešpaties brolis Jokūbas: .... Daug gali KARŠTA teisiojo malda. Elijas buvo vargo žmogus kaip ir mes. Jis melste meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius; ir jis vėl meldė, ir dangus davė lietaus, o žemė išželdino savo vaisių.

Helene Fischer: "Я родилась в Сибири"

Ms. Helene Fischer - Ave Maria

Kristaus mokinio pakopos

   Apaštalas Petras išdėstė tikro Kristaus mokinio kelią tikėjime:

„Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę - maldingumu, maldingumą - brolybe, brolybę - meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.“ (2 Pt 1,5-8)

Apibendrinant tikėjimo kelio pakopas: 1. Stropumas, 2. dorybė, 3. pažinimas, 4. susivaldymas, 5. ištvermė, 6. maldingumas, 7. brolybė, 8. meilė.

Daugelis „savojo kelio išpažinėjų“ (eretikų) neturint ištvermės, bando mokyti maldingumo ir įdieginėja dorybę. Neturint stropumo, iškarto visiems rodo savo meilę, realiai jos neturėdami ir net nesuprasdami kas tai.

   Biblija moko, kad Jis amžių amžiams viską įtvirtino, nustatė nekintamą tvarką. (Ps 148,6)

   Visi bandymai daryti ne taip kaip Dievo nustatyta, veda į sumaištį, o sumaištyje nėra Dievo valios, nes Jis yra ramybės Dievas.

   Daugelis aklų mokytojų nesuprasdami nei ką sako nei ką tvirtina, nuveda klaidžiakeliais tik įtikėjusius Kristumi žmones ir padaro juos tuščiais veidmainiais. Jei tikėjime nežengiama griežtai nustatytomis pakopomis, tikėjimas iškrypsta.

   Kol nėra stropumo ieškant Kristaus, negali būti dorybės. Be dorybės, net ir didžiausias pažinimas yra netikras (klaidingas). Su klaidingu pažinimu, susivaldymas tampa apsimestinis. Be tikro susivaldymo, ištvermė tėra išorinė. Be ištvermės ir viso to kas eina prieš ištvermę, nėra ir negali būti jokio bendravimo su Dievu (maldingumo). Be maldingumo, nėra tikros brolybės (neužtenka vien tik vadintis broliais). Ir pagaliau, pakopa po pakopos neperėjus viską kas išvardinta, nėra tikros Dievo meilės – agapės. Visi tie meilės žodžiai, kuriais mėtosi daugelis netikrų krikščionių, tėra tuščias garsas nevertas nė sudilusio skatiko.

  Jei Jėzumi Kristumi nutarusio sekti žmogaus tikėjimo kelyje nėra šių, apaštalo Petro išvardintų, aštuonių pakopų, arba jos yra sumaišytos, tuomet visas jo tikėjimas tėra veidmainystė.

   Būtent dėl tokių netikrų krikščionių apaštalas Paulius sakė: Juk parašyta: 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'. (Rom 2,24)

Krikščioniškas nusižeminimas tai ne tas pats kas susitaikėliškas pasyvumas

   Užduokite sau klausimą kodėl nusižemino Kristus, leidęs, kad jį nukryžiuotu tie kas neturėjo Jam jokios galios?

 Aklas nemato, bet tas kam duota tas supras, kad Jėzus nusižemino tik tam, kad nugalėti. Jis nugalėjo iškrypusį pasaulį ir mirtį, o šia pergalę atidavė tiems kas patikėjo Juo ir Jį seka.

 Karo mene yra taktika, kuomet priešininkui suteikiama iliuzija jog jis jau nugalėjo, bet tuomet kai priešas yra euforijoje dėl tariamos pergalės, jam suduodamas mirtinas smūgis. Būtent taip Lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį.

 Ar pastebėjote, kad krikščioniškų šalių kariuomenių karo menas yra nepralenkiamas. Kodėl? Ogi labai paprasta:

Nekrikštas mato tik tai ką mato jo akys (jusliniai tvariniai) todėl jis nuolat kopijuoja kitus (siekia išsilavinimo). Krikščionis vadovaujasi tuo kas dvasiška (aukštesnis Dievo suvokimas) todėl visada kuria ką nors nauja. Nekrikštas bijo prarasti savo išdidumą, krikščionis išdidumą niekina. Nekrikštas bijo pasirodyti kvailiu. Krikščionis visam pasauliui rodo savo kvailumą, nes puikiai žino, kad Dievo kvailystė yra daug didesnė nei viso pasaulio išmintis. (Akivaizdžiausias „kvailumo“ ir „protingumo“ pavyzdys: Kuomet ateistinių šalių žmonės vyksta į vakarus, po kiek laiko jie pradeda išdidžiai juoktis iš vakariečių „kvailumo“, kalbėdami apie tai kaip jie juos lengvai išduria. Bet akliesiems žmogeliams net ne topteli mintis, kodėl tie „kvailiai“ vado, o jie „protingieji“ dirba). Ir pagaliau, nekrikštas bijo prarasti savo ubagiškus iliuzinius turtus ir dėl to yra pasirengęs prarasti tai kas jo manymu neturi vertės (nematerialu), tuo tarpu krikščionino (tikro) turtas yra danguje ir jis čia nieko nebijo prarasti (bebaimis karys).

   Jei pasaulietis nekrikštas gyvendamas palūžta ir jo išdidumas yra paminamas, tuomet jis jau nebeatsitiesia; jis taip ir lieka šliaužioti vergo padėtyje. Visai kas kita yra su krikščionimi. Jo išdidumo neįmanoma palaužti, nes neįmanoma palaužti tai ko žmogus ne turi (krikščionis niekina išdidumą). Todėl kuomet nekrikštas neva laimi, „galutinai“ ir „neabejotinai“ „pažemindamas“ ir „sutrypdamas“ krikščionį, realybėje jis tik neprotingai atsiveria mirtinam smūgiui. 

   Daugelis Lietuvoje įsivaizduoja krikščionį kaip tokį apykvailį hipį „gėlių vaiką“, apsiblaususiom akim, lakstantį aplinkui ir šūkaliojantį „Love and Peace“ (meilė ir taika). Be abejo daugelis naujų neva krikščioniškų kavos gėrimo klubų būtent tokie ir yra. Dėl tokių neva krikščionių įspėjo apaštalas Paulius. Jie pasilieka dievotumo išvaizdą, bet Dievo Jėgos atsisako. Apaštalas perspėjo mus, Kristaus mokinius, kad tokių reikia šalintis.

   Bulius smarkus ir pavojingas tik iki tol, kol jį ne kastruoja. Po kastravimo bulius tampa romiu darbiniu gyvuliu, kuriuo galima arti. Šiais laikais būtent tokios „kastruotos“ krikščionybės pilni pakampiai. Ji dalinama nemokamai. Bet visada prisiminkite - platus kelias veda į pražūtį.

   Geriausiai šį „kastruotos“ krikščionybės požiūrį apibūdina religijos priešininko Voltero pareiškimai. Šis žmogus visą gyvenimą pašventė kovai su religija, bet tuomet kai jam asmeniškai buvo naudinga Volteras įrodinėdavo, kad Dievas yra. Kartą kai jo svečiai pradėjo ginti ateizmą, Volteras paskubomis išvarė tai girdinčius tarnus ir pasakė: „Dabar ponai jūs galite tęsti savo kalbas prieš Dievą, aš nenoriu, kad mano tarnai papjautu ir apvogtų mane šiąnakt, todėl verčiau, kad jie jūsų negirdėtų“. O apie žinomą prancūzų mąstytoją Pierre Bayle, kuris buvo laikomas ateizmo apaštalu, Volteras atsiliepė taip: „Jeigu jam reikėtų valdyti penkis ar šešis šimtus valstiečių, jis tuoj pat pradėtų skelbti, kad Dievas yra ir, kad Dievas apdovanoja ir baudžia.“

   Volteriška (kastruota) krikščionybė ir yra tas faktorius, kuris uždaro žmonėms kelią link tikrosios Kristaus išminties. Forma be esmės. Tikėjimo fasadas be bendravimo su Gyvuoju Dievu. Žemiško, žmogiško, demoniško mastymo recidyvai. Jie manosi esą labai išmintingi ir gudrūs, bet Dievas juokiasi iš žmonių išminties ir gudrybių.

p.s. Visada prisiminkite, kad tikras krikščioniškas nusižeminimas Dievo ir žmonių akivaizdoje, tai ne tas pats kas susitaikėliškas pasyvumas. Tikras krikščioniškas nusižeminimas yra labai grėsmingas ginklas prieš Kristaus priešus. 

Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: 'Mano kerštas, Aš atmokėsiu'

   Jeigu kažkokiu būdu nuskriaudėte krikščionį ir jis jums nuoširdžiai ir visa širdimi atleido, nesidžiaukite. Verčiau drebėkite ir bijokite.

   Paklausite kodėl? Juk jeigu krikščionis NUOŠIRDŽIAI atleido, reiškia jokių atsakomųjų veiksmų iš jo pusės nebus. 

  Teisingai mąstote. 

   Nuoširdžiai atleidęs krikščionis jokių veiksmų ne darys ir labai laimingai ir palaimintai gyvens atleidęs savo skriaudikams. Bet čia ir yra viena didžiųjų tikėjimo paslapčių. Viskas pasaulyje yra susiję tarpusavyje. Kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. Todėl pati jūsų skriauda reikalauja atpildo. Kol Dievo žmogus pats bando keršyti, Viešpats nesikiša, todėl jums nėra ko bijoti. Stumdosi dviejų galių esybės. Stumtelėjo vienas, stumtelėjo kitas, taip ir stumdosi kaip ant virvučių pririšti geležiniai rutuliukai. Bet jeigu krikščionis atsisako savo teisės į atpildą, tuomet šio atpildo teisė pereina Pačiam Dievui, o jau tada jūsų skriauda suveikia kaip uždegtas degtukas dujų pilnoje patalpoje. Jūsų veiksmas ne didelis (tik uždegėt degtuką), bet atoveiksmis triuškinantis. Sprogimas sunaikina viską. Ir tikrai nereikia savęs raminti jeigu atpildas už jūsų nedorybę iš Dievo neateina tuoj pat. Biblija moko, kad Dievas gailestingas, todėl kiekvieną kartą laukia kol žmogus susipras pats ir eis susitvarkyti savo skriaudos padarinių, bet čia pat Biblija su liūdesiu konstatuoja, kad „Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta“ (Mok 8,11)

Tikri krikščionys žino, perspėjimą:

„Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: 'Mano kerštas, Aš atmokėsiu', - sako Viešpats. Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos.“ (Rom 12,19-20) Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. (Įst 32,35)“ 

Būtent todėl Dievo žmogus stengiasi kuo greičiau atleisti ir perduoti savo skriaudiko bylą Dievui. 

Patikėkite manimi, Dievo rūstybė būna tokia baisi ir akivaizdi, kad tik pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje esantys pasauliečiai gali nematyti to kas darosi. Jiems atrodo, kad tai savaiminis dalykas, jie randa aibes racionalių paaiškinimų savo nelaimėms paaiškinti pamiršdami, kad neracionalaus „antgamtiško“ Dievo atpildo ne būna. Visagalis viską sukūrė savo galia, todėl pačioje kūrinijoje įdėjo visus mechanizmus pradedančius veikti esant tam tikroms aplinkybėms. Sunaikinimas ateina per „natūralius“ procesus, bet pataiko „nenatūraliai“ tiksliai būtent tam, kas tą skriaudą padarė. 

Biblija moko, kad neatleidimas krikščioniui yra kaip graužiantis kirminas, neduodantis laimingai gyventi ir bendrauti su Viešpačiu. Daugelis krikščionių nežinodami šios tiesos gyvena pastovioje neatleidimo kančioje, nesugebėdami perduoti savo bylą Dievui. Šis neatleidimas naikina ir pačio krikščionino gerovę, nes Dievas mus moko, kad „...jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų'.“ (Mt 6,15) Būtent todėl neatleidusio krikščionino maldos lieka neišklausytos. Juk jeigu nuodėmė nėra atleista, tuomet esi nusidėjėlis. „Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią - tą Jis išklauso“ (Jn 9,31).

Dėl šios priežasties, visokių protestantų, baptistų ir kitokių eretikų nuodėmės negali būti atleistos, nes jie yra užsikietinę savo atskalūniškumo nuodėmėje ir net nebando atgailauti. Būtent apie juos Kristus pasakė: 'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. (Mt 7,21-24)

Atskalūnai patys save prakeikia. Nes ne stato ant uolos, bet ant smėlio. Kristaus pažadas yra aiškus: „ Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,18). Būtent ant Petro autoriteto (kurį jam suteikė pats Dievas) statoma materialiam pasaulyje esanti Dievo surinkimo dalis. 

Atskalūnai bando drąsintis, todėl dažnai ant savo bažnyčių iškelia gaidį vietoje kryžiaus. Šis simbolis reiškia tikėjimą begaline malonę, nes Kristus atleido Petrui, nors jis tris kartus Jo išsižadėjo iki gaidžiui pragystant. Bet tuo pačiu, šiuo ženklu jie akivaizdžiai parodo, jog yra išsižadėję Kristaus. Jie pamiršta, kad Petras graudžiai pravirko ir atgailavo dėl savo atsimetimo. Gausiai prisiperėję eretikai yra užsikietinę savo atsimetime ir net ne bando atgailauti. Todėl jei bandote sekti Kristumi, būkite atsargūs ir pasitikrinkite ar sekate paskui Kristų ar paskui eretikus.

p.s. Aš asmeniškai prieš kelis metus atleidau visiems savo skriaudikams ir dabar su liūdesiu stebiu kaip jie yra naikinami. Ir ne tik jie, bet ir visa tai, ką jie buvo sukūrę ir ką brangino. Todėl dar karta noriu atkreipti dėmesį, kad jeigu jūs padarėte ką nors blogo žmogui kuris gyvena su Dievu ir jis jums atleido, verčiau bėkite pas jį ir maldaukite, kad jis priimtų jūsų atsiprašymą ir skriaudos atlyginimą, nes kitu atveju ta skriauda bus išieškota tūkstanteriopai. 



Baisu patekti į gyvojo Dievo rankas.

Ах ты, степь широкая