Казачья Прощальная

Ar gali Dievas sukurti tokį akmenį kurio pats negalėtų pakelti?

    Vienas žmogutis bendraujant uždavė klausimą „Na štai tu Vladai tiki Dievą ir kad Jis yra Visagalis, taip?“ Atsakiau „Taip visiškai teisingai, tikiu“, tas tęsė,- „Gerai tai tuomet atsakyk, ar gali Dievas sukurti tokį akmenį kurio pats negalėtų pakelti?“

Suktas klausimas. Kaip visada netikintys žmonės (na ir daugelis krikščionimis pasivadinusių stabmeldžių) kalbėdami apie Dievą, bando užmauti jam žmogiškos logikos kurpalių. Jie sako: „juk logiška, kad jeigu Dievas nuo sukūrimo pradžios yra įrašęs išgelbėjimui skirtus žmones į gyvenimo knygą, tai jie ir negali prarasti Dievo išgelbėjimo“. Tai stabmeldžių žmogiška logika, beveik niekuo nesiskirianti nuo aukščiau minėto netikinčio žmogaus užduoto sukto klausimo kilmės „ar gali Dievas......“. Šį teiginį Dievas vienareikšmiškai paneigia atakyme Mozei:  ......„Tą, kuris nusidėjo man, tik tą ištrinsiu iš savo knygos."(Iš 32,33)

Vadovaujantis tokia pat logika buvo ir yra nustatinėjamos pasaulio pabaigos datos, nors Kristus labai aiškiai perspėjo: Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas' (Mk 13,32).

Taip pat ir Paulius Šv. Dvasios įkvėptas perspėjo save ir kitus: Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti (1 Kor 8,2).

Netikintys žmonės, kurie sugalvojo šį klausimą, tūrėtų žinoti apie logikos mokslą ir jame esančius loginių taisyklių paradoksus. Pav. „Loginis popieriaus kortelės paradoksas“. Jo esmė tokia: ant kortelės popieriaus parašoma: „Teiginys ant kitos kortelės pusės yra teisingas“ tuo tarpu kitoje „Teiginys kitoje kortelės pusėje yra neteisingas“. Kuris iš šių teiginių teisingas? Ar abu jie klaidingi? Teisiog tai žmogiškos logikos paradoksas. Tokio pobūdžio teiginių neįmanoma priskirti prie teisingų arba klaidingų nes jie yra paradoksalūs. Logiškai paaiškinti Dievo visagalybę yra neįmanoma, nes Dievas yra aukštesnis už žmogaus logiką.

Žinant žmogaus suvokimo silpnumą, atsakymas į aukščiau pateiktą klausimą yra paprastas ir panašus į tokį kurį Kristus pateikė savo dar neįtikėjusiems mokiniams, kai jie pasimetė dėl Jo posakio, kad kupranugariui lengviau pralysti pro adatos skylutę, nei turtingam patekti į dangaus karalystę. Jėzaus mokiniai, vadovaudamiesi žmogiška logika paklausė: „Tai, kas gi tada gali būti išgelbėtas“. Į tai Kristus atsakė Dieviškai: „Žmogui tai neįmanoma, o Dievui viskas įmanoma“ (Mt 19,23-26). 

Valstybė Vatikanas? O kiek jie turi tankų brigadų?

   Prieš porą dešimtmečių tūrėjau įdomų gyvenimo potyrį kavinėje, stebėdamas krepšinio varžybas tarp Tel-Avivo „Makabi“ ir Kauno „Žalgirio“.

   Papasakosiu, būtent, apie šių rungtynių pabaigą, kuomet prasidėjo paskutinė ketvirtojo kėlinio minutė ir Žalgiris pirmavo 10 taškų. Visa kavinė tiesiog šėlo ir kėlė alaus bokalus už pergalę ir už Žalgirį. Pamenu, mane lygiai taip pat paveikė bendra salės euforija, bet kažkas nedavė ramybės ir aš supratau, kas: Makabio treneris paprašė minutės pertraukėlės ir po tos pertraukėlės, po visų alaus, tampaksų ir danonų reklamų, kamera prabėgom parodė Tel-Avive susirinkusiųjų Makabio sirgalių eiles. Mano akims užkliuvo tai, kad dauguma susirinkusiųjų buvo nulenkę galvas lyg maldoje (negaliu pasakyti ar jie meldėsi, bet jų povyza buvo ,būtent, tokia). Nuo vaikystės žinodamas maldos jėgą, bet būdamas silpno tikėjimo, aš dar pamąsčiau savo širdyje: „ne neįmanoma jiems laimėti net jeigu visi ten sėdintys žydai melsis už pergalę - viena minutė ir 10 taškų skirtumas - nesąmonė“.

  Kaip aš stipriai klydau.

  Makabis per tą paskutinę minutę išlygino rezultatą, o per pratęsimą sutriuškino Žalgirį. Kai po rungtynių pasidalinau savo mintimis su vienu draugu, tas supykęs atrėžė, kad tai tik paprastas atsitiktinumas - jiems tiesiog pasisekė.

  Kodėl prisiminiau būtent šį epizodą? - Visa pasaulio istorija mus moko, kad tautos, valstybės, taip pat ir kiekvieno paskiro žmogaus galia yra ne turto gausoje, fizinėje (kiekybinėje) galioje, naujausiose technologijose, moksle, sistemose ar struktūrose o .... paprastame atsitiktinume. Hitleris buvo tik už poros savaičių nuo atominio ginklo sukūrimo, jis turėjo raketas trūko tik pačios bombos. Atsitiktinumas, kad jam pritrūko tiek mažai (pora savaičių) ir jis tikrai būtų laimėjęs karą. Turtingiausias ir išmintingiausias pasaulio karalius Saliamonas mokytojo knygoje pasakė: „Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.“ Senovės Graikai savo didžios civilizacijos saulėlydyje suprato, kad žmogus pats iš savęs nieko nesugeba padaryti („Aš žinau, kad aš nieko nežinau“ - Sokratas). O ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, turbūt, ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmogus dirba, stengiasi, atrodo, įsidėmi visas įmanomas aplinkybes ir faktorius, bet jo darbas nueina per niek, o koks nors visiškai nesistengęs „plevėsa“ tą patį gauna ir padaro be jokių matomų pastangų - tiesiog jam „pasiseka“.

   Nesiplėsdamas, pradėjęs mintį Žalgiriu aš norėčiau pratęsti taip pat Žalgiriu.

   Tais laikais, kai Lietuviai dar mokėjo melstis ir neniekino tikėjimo Kristumi, du mūsų tautiečiai -lietuviai krikščionys - Vytautas ir Jogaila vedė įvairiatautę ir nevienalytę, greitomis iš daugelio gabaliukų sulipdytą lietuvių ir jų vasalų kariauną, prieš drausmingą, galingą ir niekinančia mirtį Europos elitinę Teutonų ordino kariuomenę. Visoje lietuvių kariuomenėje vien tik Žemaičiai turėjo patirtį kovose nugalėti ordino karius. Visi kiti, įskaitant ir amžinai nedisciplinuotus, nepelnytai pasipūtusius (honoravus) ir rimtam karui netinkamus lenkų karinius dalinius, buvo lengvas grobis ordino pajėgoms. Tai žinodami ordino karvedžiai liepė paruošti kuo daugiau grandinių - būsimų belaisvių surakinimui. Bet kaip moko Biblija: „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą.“ (Pat 16,18). Lietuviai šlovingai nugalėjo, taip parodydami, kad lietuviai buvo uolesni krikščionys nei ordino vadai. Bibliją lietuviai išnagrinėjo daug atidžiau, nes ordino kariuomenė sužlugdęs pergalingas Lietuvių atsitraukimo ir puolimo manevras, buvo Biblijos kronikose nekartą aprašyta, Izraelio karvedžių naudota, kovos taktika. O Jogailos nusižeminimas maldoje, (kurioje jis buvo per visą mūšio laiką) davė taip Lietuvių trokštamą ordino vadų (paniekinusių nusižeminimą prieš Karalių, Karalių – Kristų) pasipūtimą atvedusį prie jų žlugimo.

   Be to, Lietuvių katalikų sutriuškinto kryžiuočių ordino atskalūnišką atsitraukimą nuo Kristaus parodė ir velesni jo darbai. Ordino valdoma, Lietuvių žemės dalis - Prūsija, tapo viena pirmųjų ir aršiausių reformacijos gaisro palaikytojų Europoje.

  Dvasinė kova maldoje, paremta Dievo Žodžio išmanymu ir nuolatiniu skaitymu, yra daug galingesnis ginklas už bet kokias žemiškas galybes.

  Kažkada sovietų diktatorius Salinas paniekinamai paklausė savo užsienio reikalų komisaro Molotovo „Valstybė Vatikanas? O kiek jie turi tankų brigadų?“, Materializmu pasitikinčio žmogaus panieka ir išdidumas buvo kvailio požymis, nes dabar jau niekas neabejoja, kad būtent Vatikano, atstovaujančio Kristų, Dvasinė įtaka, sugriovė visą sovietų sistemą.

   P.S. pabaigsiu taip pat Saliamono žodžiais savo mokiniams: ,,Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną. Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui. Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus - gerus ir blogus".

Biblija moko: ...,,Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui..... „ (Mok 2,26) 

Комиссар пришёл, отвязал коня и жену увёл...

 

Vyriausiojo Dangaus Dievo kunigo Melchizedeko rezidencija buvo Sodomos ir Gomoros krašte.

   Abraomą palaiminusio, Dangaus Dievo kunigo, Salemo karaliaus Mechizedeko rezidencija buvo Sodomos ir Gomoros krašte, bet tai nesulaikė Dievo nuo šio krašto sunaikinimo už nuodėmes.

  Vienintelis to krašto miestelis išlikęs po Dievo bausmės buvo Zoaras. Jis išliko ne dėl to, kad ten gyventų teisesni žmonės, o vien dėl to, kad ten nutarė pasislėpti Dievo teisusis Lotas.

   Pažvelkite kaip Dievas įvertina vieno teisingai tikinčio žmogaus kaina.

   Kiekvienas žmogus, ankščiau ar vėliau išgirsta Dievo kvietimą. Mes visi lygūs prieš Dievą ir dėl to turime laisvą valią apsispręsti. Kiekvienas priima laisvanorišką sprendimą, ar jam sekti Kristumi ar sekti savo įsivaizdavimais, kuriuos suformuoja pasaulio mokymai ir autoritetai.

  Jei žmogus išgirdęs Dievo kvietimą nutaria Dievo klausyti labiau negu žmonių, tuomet jis pripažįsta Dievą savo Tėvu, o Jo Žodį savo mokytoju. Nuo to sprendimo priėmimo dienos, Dievas Savo galinga Tėviška ranka pradeda vesti tokį žmogų gyvenimo keliu ir jį mokyti.

   Teisingai Dievo valią vykdantis žmogus, vadinamas teisiuoju. Teisusis turi Dievo suteiktą privilegiją ir pagal to žmogaus prašymą, išgelbėjimo nuo mirties malonė, yra suteikiama ir kitiems žmonėms, netgi jeigu jie yra netikintys, silpnai tikintys arba klaidingai tikintys.

   Būtent dėl tos priežasties yra labai svarbu būti su tikrątikiais, tokiu atveju net jeigu tavo tikėjimas yra silpnas arba klaidingas, tu vis viena būsi išgelbėtas vien dėl to, kad esi kartu su tuo kas tiki teisingai.

   Sodomos ir Gomoros pavizdyje, Biblija mums pateikia labai aiškų perspėjimą. Vien tik dėl to, kad teisusis Lotas nutarė pasislėpti miestelyje Zoar‘e, šis Sodomos ir Gomoros apylinkių miestelis, o kartu ir jame gyvenantys žmonės, sunaikinti ne buvo.

   Taip pat ir prieš Izraelio abiejų karalysčių sunaikinimą, Dievas ne kartą buvo perspėjęs jos vadovus per savo tarnus pranašus.

  Paskutinės, Judo karalystės karalius buvo labai išdidus, todėl pasitikėjo karo mokslu, bei pasaulietiniais teologais kurie jį ramino ir aiškino, kad viskas tvarkoje, Dievas vis viena pasigailės, nes pas juos Dievo šventykla, aukojimo ritualai, įstatymo mokymas ir dėl to nėra ko bijoti.

   Todėl Karalius nutarė neklausyti Dievo Dvasią turinčio pranašo perspėjimų. Būtent dėl nepaklusnumo jis ir jo tauta neteko visko. Karalystė buvo sunaikinta. Karaliaus sūnus buvo nužudyti karaliaus akyse, o tam, kad vaikų mirtis būtų jo paskutinis matytas vaizdas, pačiam karaliui buvo išluptos akys ir jis buvo uždarytas Babilono kalėjime visam likusiam gyvenimui.

   Visai kitą vaizdą mes matome, kuomet Izraelio valstybės vadai ir religiniai lyderiai klausėsi pranašų. Tuomet jiems sekėsi kovose, jų turtai ir galia augo, žmonių gerovė didėjo, Izraelio karalystės įtaka plėtėsi. Bet žmonės yra žmonės. Todėl dėl pasaulietinio kvaitulio ir tariamų autoritetų blizgesio, tautos vadai ir oficiali religinė vadovybė nusigręždavo nuo Dievo, nebeklausydavo Jo siųstų pranašų, bei nutardavo sekti pasaulietiniais, struktūrizuotais ir formalizuotais mokymais. Taip prasidėdavo pabaigos pradžia, vedanti į pasaulietinės ir religinės valdžios sunaikinimą.

   Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu, ..... (Mal 3,6). Tai Dievo Žodis. Jis yra toks pat šiandien, vakar ir rytoj. Naujoji sandora nepanaikina Dievo suvereno ir veikimo instrumentų. Dievo neįmanoma įsprausti į kažkokias formas „daryk tik taip ir viskas bus gerai“.

   Negesinkite Dvasios! Naujas testamentas davė įtikėjusiems Šv. Dvasios dovaną. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios'. (Jn 3,8).

   Pučia kur nori, reiškia neribotai jokiais žmogiškais įsivaizdavimais. Bet ar dabar daug yra gimusių iš Dvasios žmonių? Iš vandens gimusių pilna, taip pat pilna gimusių iš teologijos profesorių mokymo. Tokie žmonės naiviai įsivaizduoja, kad vien dėl choru kartojamų užkeikimų ir nusiplovimo vandenyje, Dievas yra įpareigotas juos įrašyti į Gyvenimo knygą. Tai nėra gimimas iš Dievo Dvasios. Jie yra palaikomi tik dėl to, kad Dievas suteikia malonę iki tūkstantosios kartos jų protėviams t.y. tiems kas Jį nuoširdžiai mylėjo.

   Tuomet kas yra gimimas iš Dievo Dvasios ir kodėl Jėzus Kristus prieš palikdamas savo mokinius jiems pasakė: ......Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?' (Lk 18,8). Kiek bažnyčių bažnytėlių, kiek denominacijų, kiek krikščionimis vadinančių žmonių ir visa tai auga ir plečiasi. Argi gali būti, kad atėjęs mūsų Viešpats neberas tikėjimo žemėje?

   Gimusių iš Dievo Dvasios skiriamasis ženklas yra ne išorinis teisuoliškumas, ne tradiciniai ritualai, bet vien tik vykdymas karališko įstatymo kuris skelbia:

   Yra tik vienas Dievas ir nėra kito, tik Jis; o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios atnašos ir aukos'

   Svarbu žinoti, kad žmonės visi vienodi, tik vienas Dievas yra geras, todėl dėl tariamai Dievui tarnaujančių žmonių daromu bjaurysčių nenusivilk Kristumi, juk Jis atėjo ne pas minią žmonių, o būtent pas tave asmeniškai, kaip pas savo vaiką (nors ir nuklydusi). Taip pat jis iki šiol, kaip mylintis tėvas laukia tavęs grįžtant po to kai atsibos vergauti prie kiaulių gardų.

   Dar katą primenu, kad Sodomos ir Gomoros apylinkėse tuo metu taip pat buvo vyriausiojo Dievo kunigo Melchizedeko rezidencija, (Greičiausiai, kad pats Melchizedekas jau buvo iškeliavęs pas Dievą ir buvo likusi tik jo palikta tarnavimo sistema su jo apmokytais tarnais), bet tai nesulaikė Dievą ir dėl nuodėmių, Jis sunaikino šiuos miestus ir jų aplinkes.

    Svarbu prisiminti, kad prieš sunaikinimą Dievas iš ten išvedė savo teisųjį Lota ir tuos ką jis su savimi pasiėmė. O Lotu nepatikėję žmonės liko ir pražuvo. 

Dievo įsakymą raštininko plunksna daro bevertį. (Jer 8, 8)

   Daugelis dabar kalba “Visos religijos yra geros ir visos jos veda pas Dievą. Aš esu krikščionis, bet priimu visas religijas, nes ir jos yra kelias pas Dievą."

   Gal kitos religijos ir yra kelias pas dievą, tik va klausimas pas kokį dievą?

   Biblija krikščionis perspėja, kad „Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje, - daug tų dievų ir daug viešpačių, - tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį (1 Kor 8, 5-6)

   Apaštalas Paulius įspėjo: Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, išgelbėtiems, jis yra Dievo jėga. (1 Kor 1, 18) ..... mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims - kvailystė. (1 Kor 1, 23)

   Be Kristaus kryžiaus ir Jo kelio, nėra krikščioniško tikėjimo. Kai vardan tariamos ramybės atsisakoma Dievo jėgos - Kristaus, nebelieka papiktinimo. Net jei išoriškai sekdami Jėzumi Kristumi mes leidžiame sau pridėti ir kitus religinius mokymus (Biblija tai vadina paleistuvavimu), tuomet „....... Juk tada kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. „ (Gal 5, 11) todėl nebelieka krikščioniško tikėjimo.

   Būtent požiūris, kad visos religijos atves pas Dievą, skatina visuotinės religijos sukūrimą.

  Aš esu įsitikinęs, o ir Biblija apie tai kalba, kad jau greitai diplomuoti teologijos profesoriai sugebės visas religijas unifikuoti ir gražiai logiškai pateikti. O pasaulietinė valdžia, per totalią informacinės erdvės kontrolę, sunaikins bet kokį pasipriešinimą šiai mentalinei atakai. Visuotinė religija pradės dominuoti ir žmonėms sudarys netikro saugumo jausmą.

   Biblija būtent apie tokius laikus kalba: ....... Kai žmonės kalbės: 'Ramybė ir saugumas', tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepaspruks. (1 Tes 5, 3)

   Pranašas Izajas kalbėjo:

   „Jis bus pašventinimas, suklupimo akmuo ir papiktinimo uola abiems Izraelio namams, spąstai bei kilpa Jeruzalės gyventojams. Daugelis suklups, kris ir suduš; įsipainios ir bus pagauti'. Saugok liudijimą, užantspauduok įstatymą tarp mano mokinių. “ (Iz 8, 14-16)

  Kristus mus perspėjo:

    'Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas - sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“. (Mt 10, 16-22)

   Nesekite broliai žmogiška išmintimi ir išorinėmis logiškomis religinėmis formomis, nes Dievas jau senojo testamento laikais Žydų tautą perspėjo dėl interpretacijų ir Biblijos komentarų:

   Kaip jūs galite sakyti: 'Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus'? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį. (Jer 8, 8)

  Tikintysis negali tikėtis iš Dievo Dvasinės palaimos savo darbams, jeigu jis yra drungnas (sutinkantis su viskuo ir ieškantis kompromisų vardan iliuzinės materialinės gerovės).

   Prisiminkite, kas sakoma apreiškimo knygoje: Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! (Apr 3, 15-19)

  Apaštalas Jonas labai griežtai perspėja:

  Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokymo, neturi Dievo. Kas laikosi Kristaus mokymo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų. (2 Jn 1, 9).

   Todėl broliai atmeskite žmonių mokymus ir sekime kartu Kristumi, Kuris vienintelis yra viskas kiekvienam žmogui. Nėra išgelbėjimo be Kristaus kryžio ir nėra kito kelio pas Dievą nei per Jo Sūnų.

  Šv. Augustinas savo veikale „apie krikštą, prieš Donatistus, 2, 3 mokė:

   „Kas nežino, kad kanoninis Šv. Raštas yra tiek viršesnis už visus vėlesnius Vyskupų raštus, kad dėl jo visi ginčai yra beprasmiai, taip pat beprasmės yra abejonės ar teisinga ir teisu yra tai, kas pripažinta ir jau yra Jame. O Vyskupų raštai, jei juose yra kokie nors nukrypimai nuo Šv. Rašto tiesos, gali būti paneigiami žodžiais išmintingais, svarbesnių vyskupų ir suvažiavimų nutarimais. Patys pilniausi, ankstesni visuotiniai bažnyčios suvažiavimai, taisomi paskesnių suvažiavimų, kuomet patirtimi atveriama tai, kas buvo paslėpta ir išnagrinėja nežinomus dalykus. “

   t. y. Šv. Augustinas aiškiai pabrėžia, kad visi vyskupų, kitų bažnyčios tarnautojų raštai, visuotiniai bažnyčių suvažiavimai ir kitokie išoriniai ir kasdieniai bažnyčios sprendimai ir teiginiai gali būti pakeisti. Vien tik Šv. Raštas nekintamas.

   Todėl visa ko pagrindas ir tiesos, bei išminties patikros etalonas turi būti Biblija, Kristaus mokymas ir niekas kitas. 

Поручик Голицын