Visuotinis švietimas, ar tai tikrai yra gerovė? Susimąsčiau apie tai, sugretinęs kelis įdomius faktus. Rusijoje beveik 100 proc. raštingumas, maža to, ten dauguma jaunimo siekia universitetinio išsilavinimo ir šios šalies žmonės laikomi vienais labiausiai išsilavinusių pasaulyje. Tuo tarpu vakarų Vokietijos (iki susijungimo su rytų Vokietija) statistika mane šokiravo. 40 proc. vakarų vokiečių buvo beraščiai !!!
Kai tenka bendrauti su Rusijos rusais, kiekvienas iš jų tiesiog trykšta išmintimi ir žiniomis apie viską pasaulyje. Tuo tarpu bendraujant su eiliniais vokiečiais pasimeti dėl jų akivaizdaus ribotumo.
Viskas apsiverčia antraip kuomet žiūri į valstybinę sanklodą. Nors visi rusai protingi, išsilavinę ir išmintingi, jų valstybė atrodo kaip šiukšlynas, palyginus su „beraščiais“ vokiečiais. Kaip čia ne prisiminus mūsų kraštiečio, žymaus Rusijos komiko, Michailo Zadornovo (pagal mamos linija jis yra Zarasiečių Matusevičių palikuonis) įžymų posakį:
„Kas čia pasaulyje dedasi? Mes rusai, kai atskirai po vieną, išmintingiausi žmonės pasaulyje, bet kaip visuma, kvailiai kvailiais. O štai vokiečiai, kai po vieną pilki beveidžiai kvailiai, bet kaip visuma išmintingiausia tauta.“
Kas gi čia su tuo šiuolaikiniu mokslu yra? Kodėl iškirtinai tik šiuolaikiniu mokslu paremta, išugdyta ir palaikoma valstybė CCCP taip greitai ir staigiai žlugo? O jos piliečiams šiuolaikinis mokslas tapo prakeikimu, o ne palaima?
Manau atsakymas yra labai paprastas, jį apibūdina trumpas posakis „Žymiai geriau bemokslis nei pusiau išsimokslinęs“. Dalinis mokslas yra bevertis. Čia tas pats, kas imti puikų plazminį televizorių ir išimti iš jo visus mikročipus. Jis atrodys toks pat gražus, sudėtingas, labai panašus į vertingą daiktą, bet realybėje bus visiškai bevertė šiukšlė.
Kokiu gi būdu visas šiuolaikinis mokslas tapo "daliniu mokslu"?
Visų pirmą tam, kad suprasti apie ką mes kalbame, mes turime išsiaiškinti terminologijoje. Kas gi yra mokslas (šiuolaikiniame jo supratime) ir ar viską mes galime vadinti mokslu? Reikia aiškiai suprasti, kad mokslu negalima vadinti bet kokį pasaulio stebėjimą ir to stebėjimo išvadas. Taip pat mokslu mes negalime vadinti bet kokį pažinimo siekį. Mokslas gimsta tik ten, kur yra pažinimo, stebėjimų išvadų patikros metodologija (tvarka pagal kurią tikrinamas pažinimo, hipotezių, idėjų, minčių tikrumas arba klaidingumas). Jeigu pavyzdžiui koks kolūkietis važiuoja traktoriumi ir girtomis akimis stebėdamas aplinką daro išvadą: Žolė žalia, o traktorius greitas. Iš esmės tai teisingas stebėjimas, bet ar tai mes galime pavadinti moksliniu stebėjimu? Aišku ne. T.y. mokslas atsiranda ne ten, kur žmogus stebi aplinką ir stengiasi ją suprasti, bet ten kur atsiranda griežtai ir sąmoningai nustatyti žinių paieškos, stebėsenos ir išvadų patikros metodai. Žinant šią mokslo apibrėžimo taisyklę, mes turime užduoti sau klausimą ar mokslinis mąstymas pastoviai buvo žmonijoje ar tai istorijoje atsiradęs kūrinys? T.y. mokslinis mastymas tai antropologinis (prigimtinis) ar istorinis (dirbtinas) fenomenas. Ar visada žmogus mąstė moksliškai? O jei ne visada, tuomet kada gi gimė mokslinis mąstymas? Žvelgiant į žmonijos kultūros istoriją, mes turime aiškų atsakymą, kad mokslas yra istorinis o ne antropologinis fenomenas, taip pat mes žinome, kada gi gimė šiuolaikinis mokslas. Tai 16-17 amžius po Kristaus. Be abejo atsiras daug pusmokslių, kurie pradės rėkauti, kad mokslas visada buvo pasaulyje. Turiu nuliūdinti, tai absurdiškas teiginys. Realybėje mes galime kalbėti tik apie promokslinį, priešmokslinį arba ikimokslinį laikotarpius (Graikijos, Babilono, Indijos, Kinijos, Egipto žynių laikus) kuomet buvo atliekami moksliškai panašius tyrinėjimai, bet mokslas pagal šiuolaikinį apibrėžimą gimė tik 16-17 amžiuje, Europos mokslinės revoliucijos metu, vakarų katalikų bažnyčioje.
Pirmoji mokslinė disciplina buvo astronomija. Beveik kartu su ja gimė mechanika. Pirmieji moksliniai metodai, kuriais naudojosi šios mokslo disciplinos buvo eksperimentavimo metodas ir fizikinių procesų matematinis modeliavimas. Būtent šie metodai atsiranda 16-17 amžiuje.
Dabar mes turime užduoti sau klausimą, kodėl šie mokslinai metodai gimsta būtent tuo metu ir būtent krikščioniškoje kultūroje? Kodėl jie negimė ankščiau? Kodėl jie neatsirado kitose kultūrose? Kurios ne mažiau galingos ir įtakingos. Kodėl indų matematika nepagimdė mokslinės astronomijos? Kodėl Babelio astronomai nesugebėjo sukurti mokslinės astronomijos?
Yra du atsakymai į šį klausimą. Vienas iš jų taip vadinamas Internalistinis mokslo istorijos modelis. Jis skelbia, kad mokslas vystosi todėl, kad žinios kaupiasi, kaupiasi stebėjimai ir kai tampa aišku, kad šie stebėjimai ir žinios nebeatitinka senesnių doktrinų, dogmų ir išvadų, jos tiesiog keičiamos. Mokslininkai atmeta senesnes dogmas ir sukuria naują paradigmą (teorinių nuostatų visumą). Būtent tai skelbia žymi T. Kuno mokslinių revoliucijų teorija.
Bet būtent Kuno teorija neveikia, kai tik mes pradedame kalbėti apie visų šiuolaikinių mokslų pradininkės – Astronomijos mokslo gimimo laikotarpį, 16-17 amžiuje. Kodėl ši teorija neveikia? Dėl dviejų priežasčių. Atsakykite sau, kokie tokie nauji stebėjimai susikaupė pas Europiečių astronomus gyvenusius tarp Ptolomėjaus ir Koperniko? Istorija nežino jokių naujų stebėjimų, kurie būtų tokie radikalūs ir priverstų atsisakyti Ptolemėjaus geocentrinės (žemė visatos centras) idėjos ir pereiti prie geleocentinės (saulė centras) Koperniko idėjos. Matote, šis klausimas yra labai svarbus, nes astronomija yra tokia mokslinė disciplina, kurioje bet kokie nauji stebėjimai įmanomi tik kardinaliai pasikeitus stebėjimo instrumentų kokybei. Kodėl, o gi todėl, kad regos jėga pas visus žmones yra apytiksliai vienoda. Mes negalime tiesiog imti ir pasakyti, kad pas Koperniką buvo tiesiog geresnė rega nei pas Ptolomėją. O pas Keplerį buvo dar geresnė rega nei pas Koperniką ir todėl Kepleris nuėjo dar toliau nei Kopernikas. (Beje įdomus pastebėjimas, astronomas Kepleris buvo beveik aklas, nes dėl akių ligos visi daiktai kuriuos jis matė dauginosi keliariopai).
Iš istorijos puikiai žinome, kad jokių naujų astronominių instrumentų, Koperniko laikais, ne buvo. Teleskopas atsirado tik po šimto metų nuo Koperniko geleocentristinės idėjos platinimo pradžios. Būtent dėl to, kad nebuvo jokio progreso naujuose stebėjimuose ir nebuvo jokių naujų instrumentų tiems stebėjimams atlikti, Kuno teorija dėl naujų stebėjimų ir susikaupusių žinių čia nepriimtina.
Dabartiniai „mokslininkai“ pasakoja pasakas, kad mokslas amžių amžiai kaupė informaciją ir todėl Ptolemėjo geocentristinė pasaulėžiūra pradėjo nebeatitikti mokslinių poreikių. Bet tai visiškas absurdas. Nes Ptolemėjo geocentristinė astronomija Europoje nebuvo žinoma iki pat Koperniko laikų. Tik 15 amžiuje, kai musulmonai užėmė Konstantinopolį ir iš jo pabėgo didžioji dalis rytų katalikų mąstytojų, tik tada jie atnešė į vakarus Platoną, Aristotelį, kitus antikos mąstytojus ir jų idėjas. Būtent pabėgėliai Graikai buvo tas postūmis, kuris pradėjo didžiąją atgimimo epochą Europoje. Tarp tų pabėgėlių buvo ir Nikėjos mitropolitas Visarionas, kurį Romos Popiežius labai gražiai priėmė ir suteikė jam kardinolo titulą. Būtent Visarionas atsivežė į Romą didžiulę biblioteką su senovės graikų rankraščiais. Tarp tų raštų buvo ir Ptolėmėjaus „Almagesta“, kuri iki to laiko visiškai nebuvo žinoma vakaruose. Visarionas paėmė sau į mokinius Regio Montaną, su kuriuo išvertė į Lotynų kalbą Ptolėmėjaus „Almagestą“. O Regio Montanas buvo Koperniko mokytojas. T.y. nebuvo laiko kuomet Ptolėmėjaus geocentristinis požiūris galėtų pasenti, arba būti kardinaliai išnagrinėtas. Būtent todėl Kūno teorija, kad žinios kaupėsi ir pagaliau atvedė prie mokslinės revoliucijos, nėra rimta ir motyvuota. Ji visiškai netinka šiuolaikinio mokslo gimimo laikotarpiui.
Yra kita mokslo vytimosi teorija, ji vadinasi ekstranalistinė. Pagal šią teoriją, mokslas yra kultūros dalis. Pagal šią teoriją pasikeitimai moksle įvyksta tada, kai kardinaliai pasikeičia kultūra kurioje tas mokslas gyvuoja. Klasikinis ekstranalistinis modelis tai Marksizmas, mokslinis materializmas. Ten numanoma, kad pasikeitimai kurie įvykta gamyboje (ekonomikoje) iššaukia pasikeitimus socialinėje struktūroje, tai savo ruožtu pakeičia kultūrą, ideologiją ir pagaliau visą mokslą. Todėl marksistai teigia, kad būtent 16-17 amžiuose gimstant buržuazijai įvyko poreikis naujoje kultūroje ir naujame moksliniame požiūryje. Būtent buržuazija reikalauja, kad atsirastų nauja pasaulio matymo idėja ir todėl geocentristinis pasaulio suvokimas buvo pakeistas geleocentristine visatos vizija. Lyg ir logiškas paaiškinimas, bet vėl gi jis tame laikotarpyje netinka, kadangi šios idėjos atsiradimo laikotarpiu, buvo didžiausias ekonominis nuosmukis visoje Europoje. Šį nuosmukį sąlygojo nesibaigiantys religiniai karai tarp katalikų ir protestantų. Antra. Žmonės kurie kūrė šiuolaikinį mokslą, visiškai nepriklausė buržuazijai, dar daugiau, šie žmonės giliai niekino visokius turginius krautuvininkus, nes mokslininkais buvo arba šventikai, arba kilmingieji bajorai. Be to, nėra jokių duomenų, kad gimstanti pramonininkų klasė būtų suinteresuota tuo, kad užsakyti kokį nors naują pasaulio suvokimo modelį.
Yra dar viena svarbi aplinkybė mokslo atsiradimui. Mokslininkas tam, kad tapti mokslininku turi kažkuo tikėti. Ta kultūra kurioje atsiranda mokslas turi suteikti mokslininkui pradinius duomenis, kuriais jis turi tikėti ir nuo kurių pradėti savo mokslinius tyrimus. Iš čia suprantama, kad visų pirma tam, jog tyrinėti aplinką, mokslininkas turi tikėti tuo, kad ši pasaulis egzistuoja. Nesijuokite. Tai ne taip akivaizdu kaip jūs galvojate. Daugelis autoritetingų pasaulio religijų tvirtina, kad pasaulio nėra, yra tik iliuzija kurioje mes gyvename. Budistai, Induistai ir t.t. aiškiai moko, kad visa kas aplink mus tai sapnas. Brachma mato sapną. Yra žinomas budistų pasakojimas: „Buda susitinka su drugeliu ir tuoj pat iškyla religinis klausimas, ar drugelis sapnuojasi Budai ar Buda sapnuojasi drugeliui.“
Būtent todėl nei Indų, nei Tibeto, nei Kiniečių, nei Afrikiečių kultūroje negalėjo gimti šiuolaikinis mokslas. Be to, tam, kad rastųsi sąlygos atsirasti šiuolaikiniam mokslui, mokslininkas ir jį užauginusi kultūra turi suvokti, kad mus supantis materialus pasaulis yra gėris (nors ir pažeistas). Nes jeigu sekti gnostikų (ankstyvosios krikščionybės sektos) pasaulėžiūrą, tai jie primygtinai mokė, kad visi kas randa pasaulį, randa lavoną. Viskas kas materialu, pagal juos, yra blogybė, todėl kas tyrinėja šiuos lavonus gali pretenduoti nebent į atstumtojo asinezatoriaus statusą. Be abejo tokioje pseudokrikščioniškoje kultūroje, mokslas taip pat negalėtų gimti.
Krikščionybėje gimęs mokslas, nuo pat pradžių gavo pagrindinį krikščionišką pasaulio suvokimo metodą, t.y. kad Dievas Kūrėjas ir Jo sukurta visata (gamta) tai nėra tas pats subjektas. Pagonims visas aplinkinis pasaulis yra dievas, dievai. Akmenys, medžiai, saulė vėjas ir pan.. Todėl jie jį garbina, o ne nagrinėja. Krikščionybėje jau senajame testamente pradžios knygoje aiškiai yra atskirtas Kūrėjas ir kūriniai. Visi kūriniai yra pajungti Kūrėjo iš anksto nustatytiems dėsniams.
Būtent todėl šiuolaikinis mokslas galėjo gimti tik Krikščioniškoje kultūroje.
Dabar pasiaiškinkime, kam gi buvo pagimdytas mokslas? Ar tai buvo netikėtas nėštumas ir Krikščioniška kultūra tiesiog nespėjo padaryti aborto, ar vis dėl to tai buvo lauktas kūrinys?
Atsakyti į šį klausimą kartu ir lengva ir sunku. Iškarto perspėju, kad toliau eis tik mano asmeninė nuomonė ir interpretaciją, jos nereikia painioti su oficialia bažnyčios pozicija.
Tai va, reikia suprasti, kad nors viduramžiais Kristaus bažnyčia buvo pasaulio valdyme, bet tuomet (kaip be je ir dabar) didžiajai daliai žmonių, jos mokymas buvo ir yra nepasiekiamas. Tai ne bažnyčios kaltė, tai sąlygoja klausytojų ribotumas ir pagoniškų prietarų galios. Prastuomenė dėl dvasinio aklumo tiesiog negalėjo (ir negali) išmanyti tų sudėtingų metafizinių procesų, kurie yra nematomi akimi. Išsklaidyti pagoniškų prietarų galią negalėjo (ir negali) jokie bažnytiniai pamokslai, nes juos tamsuoliai taip pat priėmė (ir priima) tik kaip dar vieną savo prietarų atmainą. Vienintelis dalykas kurio tamsuoliai besąlygiškai sekiodavo (ir sekioja), buvo išdidūs autoritetai. Norint sudaužyti tamsuolių prietarus, reikia jiems duoti autoritetą kuriuo jie besąlygiškai sektų ir kuris tuos prietarus paneigtų. Bet čia ir kyla didžiausia problema. Ką daryti bažnyčiai, kurios mokyme buvo nepajudinamas draudimas mokytojui tapti išdidžiu ir pasipūtusiu autoritetu? Išeitis buvo rasta, eksperimento būdu reikėjo pasinaudoti antikos laikų mokymų sistema (mokyklas ir universitetus), išdidžių ir pasipūtusių autoritetų-vedlių (profesūros) struktūra tam, kad svetimomis rankomis sunaikinti tamsuoliškus kaimiečių prietarus. Prisimenate Bulgakovo „Šuns širdį“? Ten profesorius Preobraženskis paimą valkataujantį apdriskusį šunį ir į jo smegenis įdeda žmogaus skydliaukę. Šuo pradeda panašėti į žmogų, o po kurio laiko Poligraf Poligrafovičius Šarikovas (toks tapo to šuns - žmogaus vardas) pradėjo pulti savo šeimininką kuris jį sukūrė.
Panašiai atsitiko ir su valkataujančiu antikos mokslu. Bažnyčia, kaip tas profesorius išoperavo šunį, išėmė tamsuoliškus prietarus, įdėjo jam mokslinius metodus ir supratimą, bet ... šuniška prigimtis padarė savo. Įgavęs naujas galimybes, patobulintas pagoniškas mokslas nuo pat savo gyvenimo pradžios pradėjo kasti šeimininkui (bažnyčiai) į ranką ir gręžtis į savo šunišką prigimtį – gamtos garbinimą.
Tai, kad nuo bažnyčios atsiskyręs mokslas toliau degraduoja ir kvailėja, galima suprasti jo iš skelbiamų tiesų, pav. visuotinio atšilimo (smegenų) teorijos. Nuo bažnyčios atskilusiam mokslui galioja Biblijos posakis „išmaudyta kiaulė vėl grįžta prie savo purvo, o šuo prie savo vėmalo“. Dabartinis mokslas vėl pradeda garbinti gamtą, akmenis, medžius vandenynus ir t.t.. Aišku tai daroma nauja forma ir posakiais, bet esmė yra ta pati – pagoniškas gamtos dievinimas. Pav. Posakiai „gamta motinėlė“, arba „visagalė gamta“ arba „gamta taip nusprendė, sugalvojo ir pan.“ Būtent todėl mokslo degradacijos viršūnėje gimė nauja mokslinė (pagoniška) ideologija – žalieji. Jie vardan dieviškai garbinamų varnalėšų, tarakonų ir varlių išsaugojimo yra pasiruošę naikinti žmones.
Be je, žodis “Pagonis” yra kilęs iš lot. paganus – kaimietiškas, valstietiškas (“pagus” – kaimas).
Moksle reikia atskirti fiziką ir metafiziką. Kol mokslas užsiėmė tuo, kam ir buvo sukurtas t.y. tamsių kaimiečių (pagonių) prietarų naikinimu, jis buvo naudingas ir prasmingas, kai tik jis nukreipė savo jėgas savo gimdytojos – Bažnyčios, niekinimo ir naikinimo linkme, jis pradėjo degraduoti. Čia suveikė Biblinė taisyklė: Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda. (Iš 20,12) Todėl jeigu mokslininkai pasirenka kelią keikti bažnyčią ir Kristaus mokymą, visi jų darbai atneš jiems tik prakeikimą o ne palaiminimą. Tuo tarpu, kai mokslininkai atgailaus dėl savo kvailumo ir netikėjimo, gręšis į savo tėvus (bažnyčią), jiems pradės veikti Biblinis palaiminimas visiem jų darbams.
Kristus duoda savo mokiniams privilegiją gauti geriausią atsakymą dėl iškilusios problemos sprendimo dabartinėmis sąlygomis, o atkilęs nuo bažnyčios ir lėtai degraduojantis mokslas duoda sistemas kurios jau ankščiau kažkieno buvo naudotos. Būtent todėl dabartinis mokslas spręsdamas iškylančias visuomenines problemas dar labiau viską suvelia ir sugadina.
Šiaip žvelgiant į ateitį, po CCCP ir materializmo bankroto, būtent rytų katalikų įtakoje esanti Rusija, turi labai didelį šansą sujungti tai kas vakariečių buvo išskirta, t.y. šiuolaikinis mokslas grįš į bažnyčios globą. Jei tai bus atlikta, galingesnės valstybės pasaulyje ne bus.
p.s. Ar šuo straipsniu aš agituoju visiškai nesimokyti ir atmesti viską kas aplink mus? Ne jokiais būdais. Mes turime sekti Dievo Žodį, o jis mus moko: „Viską ištirkite ir to kas gera laikykitės“.
