Pakrautas auksu asilas, paims bet kokią tvirtovę

   Biblija mus moko, kad skolininkas tampa skolintojo vergu. Tai aksioma (aksioma sen.gr. ἀξίωμα — nekintamas teiginys priimamas kaip neabejotina tiesa be įrodymų). Visa žmonijos vystymosi istorija mus moko, kad vergystė tai neišvengiama skolinimosi pasekmė. Nesiskolink nes tapsi vergu, tai Dievo perspėjimas, kuris yra toks pat tikras kaip ir tai, kad jeigu šoksi nuo uolos - užsimuši. 

Labai keista padėtis dabartinėje mūsų visuomenėję. Net jeigu žmogus seka Dievo perspėjimu ir nesiskolina, jis vis viena tampa skolininku. Dėka mūsų valstybę administruojančios kolūkiečių nomenklatūros, mes visi sparčiai tampame skolininkais. Lietuva skolinga 18 milijardų eurų. Kiekvienas iš mūsų, net ką tik gimęs vaikas jau yra skolingas per 6000 eurų. Kadangi mano šeimoje keturi vaikai, tai mano šeima jau skolinga užsieniečiams daugiau nei 36 000 eurų. Neapsigaukite skola ne rona, ne užgis. Žmonės kurie administruoja Lietuvą, sąmoningai arba ne, bet labai sparčiai daro mus visus užsieniečių vergais. 

Nemanykite, kad tai jūsų neliečia tiesiogiai. Privalomas sveikatos draudimo mokestis, abonentiniai mokesčiai elektrai, prievartinis centralizuoto vandens pajungimas privatiems namams, nepakeliami komunaliniai mokesčiai, prievartinis darbas bedarbiams, protu nesuvokiamas pridėtinės vertės mokesčio dydis maistui, vis kylantys akcizai, tai tik pirmosios kregždės to, kas mus laukia ateityje. Nomenklaturščikų bravūriškai (per žioplumą, kvailumą ar sąmoningai to aš nežinau) auginamą skolą, mes su jumis ir mūsų vaikai turėsime atidirbti arba emigruoti (daugelis jau dabar pasirinko būtent šį kelią). Bet abu šie keliai yra vergystės keliai. 

Finansinė okupacija yra daug baisesnė, nei karinė. Finansinės okupacijos sąlygomis degraduojanti, vergais paversta tauta, nebežino prieš ką nukreipti savo pykti. Visi tie farsai pavadinimu „rinkimai“, nieko nepakeičia. Vienus valstybės skolų administratorius pakeičia kiti. Afrika, pietų amerika tai labai pamokantis finansinės okupacijos pavyzdys. Kolonijinį valdymą pakeitė finansinis valdymas. Visos tos paramos „vargstantiesiems“ tai tėra kyšiai vergų tautų „elitui“ tam, kad jie net nebandytų išlaisvinti savo tautų iš finansinės vergystės.

Su buvusiomis rytų komunistinio bloko šalimis elgiamasi taip pat kaip ir su afrikos aborigenais. Visos to Europinės/pasaulinės „paramos“, realybėje tėra kyšiai nomenklatūrai už teisę besarmatiškai apiplėšinėti jų tautas. Visi puikiai žinom, kas pelnosi ir bujoja „dalindami(-iesi)“ šias paramas. 

„Pasaulis keičiasi“, „dabar nebe tie laikai“, juokingos frazės kurios sugalvotos tam, kad pateisinti nuo Kristaus atsitraukusių „elitinių“ idijotų degradaciją. Dar senovės Makedonijos karalius Pilypas (Aleksandro Makedoniečio Tėvas) pirmas suformulavo papirkimo kare principą sukūręs aforizmą: „Pakrautas auksu asilas, paims bet kokią tvirtovę“. Raudonuosius komisarus pakeitę žydrieji komisarai, tiesiog pakrovė auksu asilą (EU „parama“) ir nusipirko sau vergais ištisas tautas - Lietuviai, Lenkai, Slovakai, Latviai, Estai ir t.t. 

   Krikščioniškos Islandijos tautos lyderiai, gakščiai nuvijo auksu pakrautą komisarų asilą nuo savo tautos tvirtovės sienų, o išmintingiausias europoje, Britų elitas, grakščiai parodė neokomisarams vidurinį pirštą. Tai būtų neįsivaizduojamas poelgis, vergiškų dušelių materialistams kolchoznikams, administruojantiems mūsų valstybę (tiksliau prižiūrintiems prasiskolinusios valstybės turtą ir baudžiaunininkus). 

p.s. Nieko nepadarysi, Y tep kap Y, tep rokoujas Žemaitę. Telieka žemai nusilenkti ir iš jaudulio drebančiu balsu sudainuoti naujiems ponams komisarams ir komisarėms: „velcom to lithuania land of the beautiful slaves .....“

виртуальненко так, современенько

Я жил во сне, а наяву я бредил,
В нирване, на работу я ходил.
Астральным телом, кроссы бегал.
И аурою махая я врагов губил.

Я с инью жил, а янь любил,
И к карме часто заходил.
В реале грубым аватаром,
От безнадёжности скулил.

Я чистил чакры заграницей,
И порчу свечками палил,
Такая жизнь у селфилицых,
Кто в фейсбук всю её залил.

Prie Brežnevo buvo stagnacija, prie Andropovo praporščikų - evakuacija.

  Kodėl ką berinktume į valdžią gaunasi arba socialdemokratinis Brežnevo klonas arba beširdis žydiškas Andropovo užaugintas konservatorius? Atsakymas paprastas. Didžioji dauguma mūsų viešąją politiką formuojančių intelektualų, tai sovdepinės mokyklos išauginti senosios sistemos klonai. Jie nekalti dėl savo lagerinio/kolūkinio mąstymo, tiesiog tokius juos brutualiai išdresiravo sistema ir mechaninis pasikeitimas jų sąmonėje neįmanomas. Šiems intelektualams bet kuris žmogus, kuris uždirba pragyvenimui pats, nekaulydamas pinigų iš valstybės, yra turginis krautuvininkas. O jei žmogus dar, neduok Dieve, bando statytis namus ir turi nuosavybę, kurią nori tvarkyti, komunistinės sistemos inteligentijai jis kelią alergija ir niežulį. Jų suvokimas leidžia tik vieną bendrabūvį visuomenėje – lygiavos kolchozą, kur viskas priklauso niekam (liaudžiai), o privilegijas turi tos "liaudies/vergų" prižiūrėtojai, nomenklatūra. Jei žmogus ir turi kokią nuosavybę, tuomet jos naudojimą reikia taip apsunkinti, kad išliktu tik plika teisė, panaši į sovdepinę konstituciją. Konstitucija yra, o teisių nėra. Nori išgyventi šioje sistemoje, ieškok priėjimo prie nomenklaturščiko. Normaliems žmonėms tai nepriimtina, todėl ir bėga ten kur dar išliko žmonių valdžia, o ne mirtinai sužeisto ir stebuklingai išgijusio žveries/sistemos valdymas .

Visi dabartiniai Lietuvos įstatymai, tai nepridengtas Lietuvių nuosavybės nacionalizavimas, nes naudotis ja legaliai beveik neįmanoma. Ribojimai, draudimai, reglamentavimai totalūs. Vien tik kyšių pagalba, galima ką nors daryti savo nuosavoje žemėje ir savo nuosavame name.

Solženicynas labai taikliai įvardino tokius sovdepinius intelektualus - obrazovanščina. Ten kur vyraujančios ideologijos vejas pučia, ten obrazovanščina ir nuplūduriuoja.

Po to, kai žmogaus nevertinanti ideologija žlugo senajame sojūze, tos ideologijos pagimdyti dresiruoti parazitai (kuriuos mūsų senoliai taikliai įvadino - „Raudonosios uteles“) labai greitai pažaliavo ir dabar po truputį baigia užtvindyti ne tik CCCP‘o kontrolėje buvusią teritoriją, bet ir beveik visą pasaulį.

Dabar nebe madinga kritikuoti „žaliųjų“ ideologija. Jie visiems nurodinėja kaip gyventi, ką daryti, ką valgyti, kaip gydytis, ką sodinti ir pan. Šios ideologijos fanatikų kalbose nuolat girdime, kad žmogus tai didžiausias jų stabo – gamtos, priešas. Todėl žmonių populiacija turi būti sumažinta (nesakant kaip), o išgyvenusieji žaliųjų valdymą, turi būti sukišti į tvartų tipo betonines dėžes, nustatant jiems galvijų priežiūros taisykles, asmeninius numerius, o netolimoje ateityje visus kaip karves sučipuoti, kad kontrolė būtų nepriekaištinga.

Komunizma stačiusio sojūzo sisteminiai sraigteliai labai tinkami naujojo (žaliojo) komunizmo statybai. Naujajame Evrėjų sojūze, jau dabar pinigai tampa tik įsivaizduojamu dalyku. Tai tik elektroniniai virtualūs vienetai, leidžiantys kontroliuojamiems maitintis ir gauti atitinkamą dalį gerybių. Kuo jums ne senų šūkių „Pirmyn į šviesią komunizmo ateitį. Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“ įgyvendinimas realybėje, europiniu mastu. Mordechajaus Markso paskelbta pasaulinė revoliucija vykdoma „žingsnis po žingsnio“ principu, bet dabar nebe su raudona, o su žalia vėliava. Tai reali, žvėriška diktatūra, būtent todėl mūsų, sovietmečiu išdresiruota obrazovanščina, didelėmis veršio akimis klapsėdama, palaikys viską, kad įtikti vyraujančiai ir jai artimai ideologijai.

Naujai ideologijai reikia suardyti šeimas (kaip atgyveną ir jų ideologijos neįveikiamą bastioną), intelektualai lieja krokodilo ašaras ir buldozerio principu stumia įstatymus dėl „būtinybės stabdyti smurtą šeimose ir ginti vaikų teises“, atveriant kelią nomenklatūrai ir teisėsaugai kištis į šeimą net neesant jokių prašymų. Nauja ideologija numato, kad sojūzo pakraščių smulkmė turi būti stambinama ir Lietuvą reikia prijungti prie lenkijos. Intelektualai nedelsiant spingdami pradeda rėkauti dėl žmogaus teisių rašyti pavardes pagal lenkijos gramatikos taisykles. Žingsnis po žingsnio darydami Lietuvą, lenkijos provincija.

Neleisti žmonėms gyventi laisvai savo žemėje, statytis namus sau ir savo vaikams, tai yra vienas iš šios senos, bet naujai nudažytos ideologijos uždavinys. Jų tikslas, galvijais paverstus žmones, sukišti į sovdepinio tipo betoninius „perkunkiemius“, nes tik taip juos įmanoma totaliai sukontroliuoti.

P.s. Šlykštu, nes niekas nepasikeitė. Nors antižmogiška ideologija ir persidažė iš raudonos į žalią spalvą, bet žvėriška ir žmogaus nekenčianti esybė nepasikeitė, ji tik tapo gudresnė ir todėl dar labiau pavojinga žmonijai.

опять сорок пять

Ох зачем и почему
Мы собрались на войну?

Нам бы водочки попить,
Да с девчонкой замутить.

Генералы охренели,
О походе завопели.

В голове у них одно,
Выбить с ворога дерьмо.

Пушки, танки да ракеты,
Как детям малым конфеты.

Не по чём им наши грёзы,
Их не тронут бабьи слёзы.


.....

Раз уж подняли волну,
На войну,
                   так на войну.

Стихи

Стихи пишу как тот вояка,
Рубает саблей от плеча.

И в рифму я слова вставляю,
Как пулю в ствол сваво ружья.

Нетленный смысл гляденя в корень, 
Ведь гениальность в простоте,

Где просто вовсе не так просто,
Как это выглядит из вне. 

iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti.

Klausykitės VIEŠPATIES žodžio,
Sodomos valdovai,
išgirskite, ko mūsų Dievas moko,
jūs, Gomoros žmonės!
„Negi man reikia jūsų aukų gausybės?“ –
sako VIEŠPATS.
„Man jau įgriso jūsų deginami avinai
ir peniukšlių taukai;
neteikia man malonumo
jaučių, avių ir ožių kraujas.
Kada ateinate pamatyti mano veido,
ar to kas prašo iš jūsų?
Netrypkite daugiau mano prieangių!
Liaukitės aukoję bevertes atnašas,
smilkalai kelia man pasibjaurėjimą.
Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo –
iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti.
Jūsų mėnulio jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi, –
jie man našta,
kurią pailsau nešti.
Kai jūs tiesite rankas,
aš nugręšiu savo akis nuo jūsų.
Net jei ir ilgai melsitės,
aš jūsų negirdėsiu.
Jūsų rankos visos kruvinos!
Nusiplaukite ir būkite švarūs!
Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių,
liaukitės darę pikta,
mokykitės gera daryti.
Atsidėkite teisingumui,
padėkite engiamajam,
užstokite našlaitį,
ginkite našlės bylą“.

VIEŠPATS sako:
„Eikit šen, drauge pasvarstykime:
esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą.
Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas,
jos gali tapti baltos kaip vilna.
Jeigu jūs dėsitės į širdį ir paklusite,
valgysite krašto gėrybes,
bet jeigu atsisakote paklusti,
sudoros jus kalavijas“.

Nomenklatūra - nuo lotynų žodžio Nomenklator (šeimininko previligijuotas vergas)

Kai užsieniečiai niekindavo kilmingosios Spartos gyventojus sakydami, kad šie neišsilavinę stačiokai, Spartiečiai atkirsdavo „Taip mes vieninteliai iš visų Graikų neesame išmokę visų jūsų šlykštybių“.

  Mus valdanti kolūkietiška nomenklatūra kopijuoja viską, net nesusimąstydama kas ir kam sukūrė tam tikras normas ir bendrabūvio mechanizmus. Visa Lietuvos įstatyminė bazė tai kažkoks skirtingų užsienietiškų įstatymų kratinys, neturintis jokio sąryšio su mūsų gyvenimo realybę ir skirtas tik tam tikrų merkantilinių interesų tenkinimui. Visi įstatymai priimami su intencija "o vat estai (kaip pavyzdys) jau turi tokį įstatymą".

   Aš dar kartą grįšiu prie Graikų (senovės Graikų, nes dabartiniai su jais neturi nieko bendra). Įstatymas Graikų kalboje buvo įvardijamas žodžiu „nomos“. Žodis "nomos" turi daug reikšmių, viena iš jų yra – „Griežtos formos muzikinis kūrinys“. Graikai puikiai suvokė, kad įstatymas turi būti harmoningas kaip muzikos kūrinys. Ar mūsų įstatymai jums primena muzikos kūrinį? Abejoju, greičiau tai kažkokia padrikų garsų kakofonija. Lietuvoje nėra žmonių kurie nebijotų imtis valdyti šalį. Aš nekalbu apie atėjimą į valdžią savo asmeniniam gerbuviui tenkinti, aš kalbu apie bendruomenės gerovę. Dabartinėje valdžioje yra tik tie, kas sugeba prisitaikyti, o ne valdyti. Valdymas yra atsakomybės už priimtus sprendimus prisiėmimas, ar kas nors mūsų valdžioje prisiima atsakomybę už tai ką jie daro?  Mes kiekvienas sumokame nuo kiekvieno tūkstančio eurų, per įvairius mokesčius, beveik 70 proc. mokesčių. Ar suprantate, kad mes kas savaitę dirbame neaišku kam beveik 4,5 dienas nemokamai. Net baudžiaunininkai turėdavo mažesnį lažą savo ponams. Dėl kolūkiečių buko valdymo, didžioji dalis Lietuvos žmonių jau paversti bankų ir įvairių finansinių aferistų vergais. Žmonės vergauja keliuose darbuose, žemindamiesi ir kentėdami viską vien už tai, kad susimokėti eilinę išpirką savo vergvaldžiui – žydų bankui. Žydai Lietuvoje ima atvirai plėšikiškas palūkanas, kai tuo tarpu iš savų jie neplėšia. Normalios bendruomenės už plėšikavimą sodina, bet mūsų "škurleliai" taip pat jau dirba užsieniečiams. Iki šiol Lietuvoje nėra normalios, skaidrios ir lengvai įgyvendinamos fizinių asmenų bankroto procedūros, todėl į tarptautinių finansinių aferistų tinklą papuolę mūsų piliečiai, nebeturi galimybės netgi pradėti gyvenimą iš naujo ir yra tapę amžinais vergais. Mus valdantys idiotai sutiko su tuo, kad Lietuviams iš Europos fondų būtų mokami pinigai (grašiai) už tai, kad jie jau nebedirbtų tų darbų iš kurių visada prasimaitinsi. Ir tai nėra slapta, vos ne kiekvienas laikraštis yra prikimštas reklamos apie išmokas tiems kas atsisakys darbų kaime, kas nebežvejos jūroje, kas nebeaugins nieko. Mūsų akyse iš mūsų visuomenės daro vergus ilotus – liumpen proletariatą, kuriuos paskolų pagalba paverstų bebalsiais gyvuliais. Prisiminkite Giotę „Nėra beviltiškesnės vergystės, nei vergystė tų, kurie mano jog yra laisvi nuo pančių.“. Žmonės įsivaizduoja, kad jie kažką turi ir dėl to dirba, nors realiai jie gyvena bankų jiems suteiktose patalpose, važinėja bankų mašinomis ir augina bankams jau nuo gimimo priklausančius vergiukus (savo vaikus). Būtetn dėl vergystės įtvirtinimo, finansiniai okupantai, buldozerio principu ir prastūmė įstatymus „dėl smurto prieš vaikus“ tam, kad Lietuviai tėvai nebetektų jokios įtakos savo vaikams ir iš tų vaikų jie galėtų padaryti bebalsius savo įnorių tenkinimo mankurtus, be tėvynės, tradicijos ir tėvų.

   Makedoniečiu karalius Pilypas (Aleksandro tėvas) treniruodamasis parkrito. Atsikėlęs jis pasižiūrėjo į savo kūno atspaudą likusį ant smėlio ir atsidusęs pasakė: „Kaip mažai žemės mums reikia ir kaip daug mes jos norime“. Gal pagaliau baikime pastoviai tarnauti už tuštybę, tapkime patys savimi, atsisakykime to be ko mes galime gyventi. Neimkime jokių paskolų, susitaikykime su giminėmis, kaimynais ir draugais, su kuriai susipykome įtraukę juos į kokią užsienietišką finansinę piramidę, įkalbėję pasirašyti kokį grobikišką gyvybės draudimą, pardavę kokį bevertį užsienietišką niekalą. Pradėkime gyventi savo bendruomenėje o ne iliuzijose. Prisiminkite filosofą Diogeną. Jis atsisakė visko ir gyveno bačkoje. Vienintelis jo turtas buvo molinis puodelis, bet kartą jis pamatė, kad vaikai geria vandenį pasisemdami ranka, todėl jis sudaužė puodelį ir nieko neturėdamas gyveno laimingiausia gyvenimą. Kartą pas jį atėjo dvaro filosofas ir stebėdamas kaip Diogenas plauna valgomas šaknis upelyje pradėjo priekaištauti „Jeigu tu mokėtum padlaižiauti galėtum tarnauti dvare ir tau nereikėtų plauti šakniagumbių". Į tai Diogenas atsakė, - „Jei tu mokėtum plauti šakniagumbius, tau nereikėtų padlaižiauti dvare“.

   Tiems kas dabar valdo Lietuvą (nuoširdžiai), aš patarčiau prisiminti Makedoniečių Karaliaus Pilpo valdymo išmintį:

   Jam kartą pasakė „Nubausk Atėniečius, nes jie keikia tave“. Pilypas nustebęs paklausė „O po to kai aš juos nubausiu, jie ką pradės mane šlovinti?“ ir pridūrė „Nuo Atėniečių keiksmų aš tampu tik geresnis, nes stengiuosi parodyti visam pasauliui, kad tai melas“. Jeigu jam sakydavo „toks ir toks tave bara, išvyk jį“, į tai karalius atsakydavo „Kam? Tam, kad jis vietoj to, kad barti mane tarpe tų kurie mane pažysta, bartu akivaizdoje tų kurie manęs nežino“. Jam karta pasakė „Toks ir toks šmeižia tave, nužudyk jį“, karalius atsakė „kam? Geriau pakvieskite jį pas mane į puotą“ Karalius vaišindavo tą kuris jį šmeižė, apdovanodavo ir vėliau klausdavo tų kurie įskundė „Ar šmeižia?“ - „GIRIA!!!” – „štai matote, aš geriau žinau žmones nei jūs“


p.s. Aš tikrai norėčiau, kad mes pagaliau atsitokėtume ir susikurtume tokią bendruomenę apie kurią galėtume pasakyti Periklio žodžiais:
  Mūsų valstybės papročiai nėra gauti iš kažkur. Mes nepamėgdžiojame užsieniečius, o patys duodame pavyzdį. Mes vadiname savo santvarką bendruomenės valdžia todėl, kad ji laikosi ne ant mažumos bet ant daugumos tautos. Įstatymas suteikia mums visiems vienodas galimybes, o pagarba įstatymui atlygina kiekvienam pagal nuopelnus. Bendruose reikaluose mes vienas kitam padedam, o asmeniniuose mes nemaišom vienas kitam. Aukščiau už viską mums yra įstatymai, o moraliniai įstatymai yra aukščiau nei rašytiniai !!!


Biblija mus moko:

 Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės! (1 Tes 5,21)