Kodėl ką berinktume į valdžią gaunasi arba socialdemokratinis Brežnevo klonas arba beširdis žydiškas Andropovo užaugintas konservatorius? Atsakymas paprastas. Didžioji dauguma mūsų viešąją politiką formuojančių intelektualų, tai sovdepinės mokyklos išauginti senosios sistemos klonai. Jie nekalti dėl savo lagerinio/kolūkinio mąstymo, tiesiog tokius juos brutualiai išdresiravo sistema ir mechaninis pasikeitimas jų sąmonėje neįmanomas. Šiems intelektualams bet kuris žmogus, kuris uždirba pragyvenimui pats, nekaulydamas pinigų iš valstybės, yra turginis krautuvininkas. O jei žmogus dar, neduok Dieve, bando statytis namus ir turi nuosavybę, kurią nori tvarkyti, komunistinės sistemos inteligentijai jis kelią alergija ir niežulį. Jų suvokimas leidžia tik vieną bendrabūvį visuomenėje – lygiavos kolchozą, kur viskas priklauso niekam (liaudžiai), o privilegijas turi tos "liaudies/vergų" prižiūrėtojai, nomenklatūra. Jei žmogus ir turi kokią nuosavybę, tuomet jos naudojimą reikia taip apsunkinti, kad išliktu tik plika teisė, panaši į sovdepinę konstituciją. Konstitucija yra, o teisių nėra. Nori išgyventi šioje sistemoje, ieškok priėjimo prie nomenklaturščiko. Normaliems žmonėms tai nepriimtina, todėl ir bėga ten kur dar išliko žmonių valdžia, o ne mirtinai sužeisto ir stebuklingai išgijusio žveries/sistemos valdymas .
Visi dabartiniai Lietuvos įstatymai, tai nepridengtas Lietuvių nuosavybės nacionalizavimas, nes naudotis ja legaliai beveik neįmanoma. Ribojimai, draudimai, reglamentavimai totalūs. Vien tik kyšių pagalba, galima ką nors daryti savo nuosavoje žemėje ir savo nuosavame name.
Solženicynas labai taikliai įvardino tokius sovdepinius intelektualus - obrazovanščina. Ten kur vyraujančios ideologijos vejas pučia, ten obrazovanščina ir nuplūduriuoja.
Po to, kai žmogaus nevertinanti ideologija žlugo senajame sojūze, tos ideologijos pagimdyti dresiruoti parazitai (kuriuos mūsų senoliai taikliai įvadino - „Raudonosios uteles“) labai greitai pažaliavo ir dabar po truputį baigia užtvindyti ne tik CCCP‘o kontrolėje buvusią teritoriją, bet ir beveik visą pasaulį.
Dabar nebe madinga kritikuoti „žaliųjų“ ideologija. Jie visiems nurodinėja kaip gyventi, ką daryti, ką valgyti, kaip gydytis, ką sodinti ir pan. Šios ideologijos fanatikų kalbose nuolat girdime, kad žmogus tai didžiausias jų stabo – gamtos, priešas. Todėl žmonių populiacija turi būti sumažinta (nesakant kaip), o išgyvenusieji žaliųjų valdymą, turi būti sukišti į tvartų tipo betonines dėžes, nustatant jiems galvijų priežiūros taisykles, asmeninius numerius, o netolimoje ateityje visus kaip karves sučipuoti, kad kontrolė būtų nepriekaištinga.
Komunizma stačiusio sojūzo sisteminiai sraigteliai labai tinkami naujojo (žaliojo) komunizmo statybai. Naujajame Evrėjų sojūze, jau dabar pinigai tampa tik įsivaizduojamu dalyku. Tai tik elektroniniai virtualūs vienetai, leidžiantys kontroliuojamiems maitintis ir gauti atitinkamą dalį gerybių. Kuo jums ne senų šūkių „Pirmyn į šviesią komunizmo ateitį. Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“ įgyvendinimas realybėje, europiniu mastu. Mordechajaus Markso paskelbta pasaulinė revoliucija vykdoma „žingsnis po žingsnio“ principu, bet dabar nebe su raudona, o su žalia vėliava. Tai reali, žvėriška diktatūra, būtent todėl mūsų, sovietmečiu išdresiruota obrazovanščina, didelėmis veršio akimis klapsėdama, palaikys viską, kad įtikti vyraujančiai ir jai artimai ideologijai.
Naujai ideologijai reikia suardyti šeimas (kaip atgyveną ir jų ideologijos neįveikiamą bastioną), intelektualai lieja krokodilo ašaras ir buldozerio principu stumia įstatymus dėl „būtinybės stabdyti smurtą šeimose ir ginti vaikų teises“, atveriant kelią nomenklatūrai ir teisėsaugai kištis į šeimą net neesant jokių prašymų. Nauja ideologija numato, kad sojūzo pakraščių smulkmė turi būti stambinama ir Lietuvą reikia prijungti prie lenkijos. Intelektualai nedelsiant spingdami pradeda rėkauti dėl žmogaus teisių rašyti pavardes pagal lenkijos gramatikos taisykles. Žingsnis po žingsnio darydami Lietuvą, lenkijos provincija.
Neleisti žmonėms gyventi laisvai savo žemėje, statytis namus sau ir savo vaikams, tai yra vienas iš šios senos, bet naujai nudažytos ideologijos uždavinys. Jų tikslas, galvijais paverstus žmones, sukišti į sovdepinio tipo betoninius „perkunkiemius“, nes tik taip juos įmanoma totaliai sukontroliuoti.
P.s. Šlykštu, nes niekas nepasikeitė. Nors antižmogiška ideologija ir persidažė iš raudonos į žalią spalvą, bet žvėriška ir žmogaus nekenčianti esybė nepasikeitė, ji tik tapo gudresnė ir todėl dar labiau pavojinga žmonijai.
