Gimdavietė

Mes visi kažkur tai gimę
vieni ten, kiti čionai
gimdavietę visi mylim
ir atsimenam dažnai

nesvarbu, kad šūdais plaukia
ir kretinų čia pulkai
gimdavietės neišrinksi
kur gimei ten ir namai

sutrūniję, supeliję
parazitais apleisti
smirdi įnamiai - balvonai
bet namai ... ir tu kenti.

vis tvarkai ir sienas ramstai
stogą kiaurą užtaisai
gidavietė juk svarbiausia
viską jai tu privalai

tu neklausk ką ji tau duoda
klausk ką tu gali jai duot
neturi daugiau grynųjų
inkstą tu dėl jos parduok

patriotai, patriotės
garsiai šūkauja viešai
gimdavietė tai svarbiausia!
gimdavietėj tu skoloj!

jie tą skolą vis augina
deda ant tavo kupros
jei gražiuoju negražinsi
antstoliai paagituos...

p.s. Ubi bene, ibi patria ...

KĄ SAKĖ MŪRININKAS JĖZUI TĄ NAKTĮ

Amžinos Meilės kūdiki,
aš žinau, tu nemoki rūstauti,
kuris miegojai pirmą naktį ant žemės
pas asilą ir pas jautį.

Manęs žmonės nenorėjo įleisti
į tavo bažnyčią,
nes, sako, aš šunimi smirdu
ir nieko neturiu tau pasakyti.

Jie zakristijoną atvedė,
pirštais rodė ir keikėsi baisiai.
Dieve, ar taip galima elgtis:
prie komunijos eiti ir keiktis?

O aš taip buvau pasiilgęs tavęs,
šventasis berneli...
Tada prisišliejau prie mūro
ir parpuoliau ant kelių.

Jėzau, namie - tu žinai, kokis mano namas -
yra septynetas vaikų ir jų motina,
ir neturi ko padėti ant Kalėdų stalo
ir neturėjo šį vakarą plotko.

Aš viską, aš viską pralaku,
kaip alkanas šuo,
ir keletą naktų nesulaukia
manęs mano lova.

- Kiaulė tas mūrininkas, - kalbėjo
kartą kunigas piktas: -
į Dievo namus pasigėręs
nesisarmatina lįsti.

Ir kaip aš negersiu, kad liūdna,
ir nebūsiu nudriskęs, kad neapvelka niekas,
kad per mėnesį dirbto pinigo
už poros dienų nebelieka?

Eikit jūs, žmonės žmonės,
kai kada pagalvoju,
gal aš nevertas sandalo dulkės
prie Viešpaties kojų.

Gal aš nevertas pakelti
akių į dangų,
o bet pastačiau šituos mūrus
ir tuos didelius didelius langus.

Aš alkoholikas, cinikas, latras,
ir vis tiek aš krikščionis.
O švenčiausias, o emanueli, o mesijau, -
tu būsi prikaltas už šitokius žmones.

O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę
gulėsiu beprotis namo nesugrįžęs,
kas apspjaudytą, kruviną ir pervertą,
kas nuims tavo Kūną nuo Kryžiaus?..

Bernardas Brazdžionis

1929.XII.28.

Bet iš tos didybės semia, savo naudą tik velniai.

Genialaus Maironio eilės nesensta ir jų aktualumas neišblėso nuo praėjusio šimtmečio.


LIETUVA - DIDVYRIŲ ŽEMĖ

 "Lietuva - didvyrių žemė"
Mūsų giedama seniai;
Bet iš tos didybės semia
Savo naudą tik velniai.

Bočių laurais pasipuošę,
Vien temokame svajot,
Ar, didžius planus paruošę,
Sau rimtai ant jų miegot.

Dirbti darbą, nešti naštą,
Braukti prakaitą dienos,
Pasišvęst už savo kraštą,
Jei to niekas nežinos, -

Tai per žema, negarbinga
Mums, didvyriams tos tautos,
Kur norėtų tapt galinga
Nuo Liepojos lig Brastos.

Mums platybių reikalauja
Bočių sienos, jų vardai,
Bet viduj šeimininkauja
Lenkai, žydai ir gudai.

Čia lietuvis besijausti
Gal kaip svetimoj troboj,
Tik kad mažumų neskriausti
Joms užtikrintoj globoj!..

Servilizmo atėjūnų -
Svetimtaučių dar ilgai
Nenustosme mes, galiūnų
Vakarykštieji vergai.

Bet savitarpy puikybės
Iki sočiai mums gana,
Jei tik yra galimybės
Ką prispausti letena.

Ministerijų pritvėrę,
Joms neskundžiame kasos
Ir iš jos, gerai įgėrę,
Siausti turime drąsos.

Valdininkai ir atstovai,
Demokratai, rods, visi,
Bet nejau tautos vadovai
Vaikščios pėsti ir basi?!

Automobiliais tik dunda
Su mergelėmis linksmi!..
Sąžinė tik tuomet bunda,
Kai už kyšius teisiami.

O tų partijų tarp mūsų,
Jų programų ir barnių!..
Tiek vargiai pas vargšą blusų
Atsiras už marškinių.

Vargo, skurdo mums nestoka,
Nesimato nei giedros,
Bet užtai jaunimas šoka
Iš aukų lig pat aušros!..

O Dievuliau, duok mums proto
Ir daugiau sveikos doros!
Argi jau ant mūsų ploto
Vienos usnys bekeros?

   Blogai, kad šios, Lietuvių tautos dainiaus eilės atrodo taip lyg būtų rašomos šiandienos mūsų politikams. Tai byloja mums apie tai, jog mūsų valstybė vairuojama tais pačiais metodais ir link to pačio tikslo, kaip ir Maironio laikų Lietuva.

Kada prasidės žudynės Lietuvoje?

  Naršydamas internete radau Ukrainos dainininkės Ninos Matvienko verksmą dėl Ukrainą valdančių žydų sukurstyto ir organizuoto brolžudiško karo ir neišvengiamai artėjančio naujo "Holodomoro":

https://www.youtube.com/watch?v=syjpxII3InI&nohtml5=False



  Klausydamas jos širdies šauksmo buvau priblokštas, kokia ji panaši į mano amžina atilsį žemaitę mamą. Ne tik išvaizda, bet ir savo kalbos maniera, kūno kalba ir nuoširdumu.

  Kuomet mes ekstazės apimti kovojome "už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę" (realybėje už dvokiančios krūvelės kompradorų ir jų anūkėlių gerovę), ji pranašiškai kalbėjo:

   "Na dabar mes rėkaujame, džiūgaujame ir svajojame, o iš tikrųjų turbūt bus dar blogiau. Prie ruso valdžios mes dėl Lietuvą valdančių žydų bent į Maskvą galėjome pasiskųsti ir jie to bijojo, o ką darysime kai jie nieko nebebijos?".

   Jie tikrai nieko nebebijo. Mes matome, kad visi mūsų Donskiai, Zingeriai, Pancerovai, Guogos ir šiems "švonderiams" talkinantys vietiniai chunveibinai su anūkėliais, per jų gentainiams priklausančią Lietuvos "nepriklausomą" ir "visuomeninę" žiniasklaidą vis labiau kursto karingas ir brolžudiškas nuotaikas Lietuvoje. Tai, kad jų kurstymai jau pasibjaurėtinai materializuojasi, mes visi galėjome stebėti kai krūvelė švonderių apkvailintų chunveibinų (įsivaizduojančių jog jie yra tikri elfai/patriotai ir turi neribotą kiekį virtualių kompiuterinių gyvybių) niekšingai nužudė kompozitorių Tomą Dobrovolskį, nes įtarė jį "nepakankamu patriotizmu".

  Dabar kaip niekad ankščiau aš suvokiu šias Lietuvos Himno kūrėjo Vinco Kudirkos eiles, parašytas praeitame amžiuje pašiepti žydų žiniasklaidą (Kauno žydų "Apžvalga" buvo šiuolaikinio "15 min." atitikmuo):

"APŽVALGOS" MOKSLAS

Paklausykite, kvailiai.
Aš jus pamokysiu.
Kaip reik Lietuvą ganyt,
Aš jums išguldysiu:
   Yr vyriausias daikts tasai,
   Kad delmonas pilnas,
   Kaip reik sviets prigaudinėt,
   Kaip kirpt durnių vilnas.
Dievo nereik širdyje,
Kad tik ilgs liežuvis:
Kas žinos, kas manyje.
Nors aš paleistuvis!
   Kad šaukiu aš ant kitų,
   Tai visi juk girdi
   Ir palaiko iš tiesų
   Tai per gerą širdį.
Taipo svieto akyse
Aš palieku geras,
Norint mano širdyje
Lindo Liuciperas.
   O kas elgiasi tyloms
   Pagal Dievo būdą,
   Tasai teturi iš to
   Pelną labai kūdą.
Niekint, keikti ant visų -
Tai geriausias vaistas,
Nežiūrėk jokių tiesų,
Kad tik tau gers maistas.
   Meluok, derk, kada reikės,
   Kad tik gerai moki,-
   Geri žmonės n'ištesės
   Priešais karą tokį.
Nes kas gal su davatka
Karą pasikelti?
Kas gal pliaukšt kaip "Apžvalga"
Kas gal taip suvelti?
   Kas išdrįs piemens žodžius
   Laikraštyj vartoti?
   Kas įstengs prieš begėdžius
   Kiauliškai plepnoti?
Tokiu būdu visados
Priešius apvaliosi
Ir be jokios priegados
Po svietą kiauliosi.

 

  Ir taip pat dabar suprantu Lietuvių tautos dainiaus Maironio eilės, kurias šiandienos Lietuvą valdantys kompradorai paniekinamai pavadintų "Dar vienam prie ruso buvo geriau":



SENELIO SKUNDAS

Ne taip senovės tėvai gyveno,
Kaip skurstame vargšai šiandieną.
Paklausk, jei nori, tėvučio seno,
Ar neina blogesniai kas dieną?

Ne tiek gal turtų tada turėta,
Ne tiek ir dubas išbranginta;
Bet savo Žemę daugiau mylėta:
Amerikon nesidanginta.

Nebuvo laisvės, bet neregėta
Nei tiek be drausmės ištvirkimo;
Nebuvo rasto, bet negirdėta
Nei tokio bedievių, dūkimo.

Nelengvą nešė po ponais naštą
Valstietis, retai nusiminęs;
Bet dainos skrido po visa kraštą,
Skambėjo linksmai sutartinės.

O girios, girios!.. atmint malonu:
Jos buvo Dievo, ne dvaro:
Jos slėpė žmones ne tik nuo ponų:
Nuo dvaro, nuo maro ir karo.

Ne taip senovės tėvai gyveno,
Kaip skurstame vargšai šiandieną;
Paklausk, jei nori, tėvučio seno,
Ar neina blogesniai kas dieną?

„Vargas tam, kuris krauna, kas jam nepriklauso!“

  Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė:

 – Užrašyk regėjimą, įrėžk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų.

  Paskirtu laiku išsipildys regėjimas, dabar jis skuba prie galo ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, lauk; tikrai jis išsipildys, nesuvėluos.

  Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. Be to, turtas yra apgaulus; puikuoliai neišlieka. Išsižioja plačiai kaip Šeolas, kaip mirčiai jiems niekad negana. Glemžia sau visas tautas ir užkariauja visas gentis.
  
Ar neims visi tokius žmones pajuokti, apie juos patyčiomis ir patarlėmis kalbėti?

„Vargas tam, kuris krauna, kas jam nepriklauso!“

Kaip ilgai nesiliausi krautis daiktus, paimtus kaip užstatą? 

Ar nesukils staiga tavo skolintojai?

Ar neatsibus tie, kurie tau baimę kelia? 

Tuomet būsi tu jiems grobis! 

    Kadangi apiplėšei daug tautų, plėš tave visų tautų likučiai už išlietą žmonių kraują ir smurtą žemei – miestams ir visiems, kas juose gyvena.

 „Vargas tam, kuris siekia neteisėtos naudos savo namams, krauna aukštai sau lizdą, norėdamas saugiai gyventi!“ 

  Užtaisei gėdą savo namams, išžudydamas daug tautų ir sau užsitraukei pražūtį. Netgi akmenys šauks sienoje ir tinkas atsilieps iš sienojų tarpo.

  „Vargas tam, kuris stato miestą išliedamas kraują ir įkuria gyvenvietę nusikaltimais!“

   Argi ne Galybių VIEŠPATIES valia žmonės triūsia ugniai pamaitinti ir tautos tuščiai vargsta? Vis dėlto žemė bus taip pilna VIEŠPATIES šlovės pažinimo, kaip jūra iki kraštų pripildyta vandenų.

   „Vargas tam, kuris liedamas pyktį girdo savo kaimynus, kol jie pasigeria, norėdamas pasižiūrėti į jų nuogumą!“

   Teks tau panieka vietoj garbės. Gerk ir tu pats! Svirduliuok! Taurė VIEŠPATIES dešinėje pasisuks į tave ir gėda aptemdys tavo garbę! Smurto veiksmai, padaryti Libanui, vers baisėtis tave, žvėrių išnaikinimas klaiką tau kels, už išlietą žmonių kraują ir smurtą žemei – miestams ir visiems, kas juose gyvena.



HABAKUKO KNYGA, 2 Sk. RUBŠIO IR KAVALIAUSKO VERTIMAS, LVK (katalikų) leidimas 1998 m.

Kerubų Himnas ...

 

 Šiam Dievo vaikų tarnystės šlovinimo himnui daugiau nei 1500 metų !

 

 

 

Pasimelsk už mane mano drauge.

Turbūt didžiausia Jėzaus Kristaus mokinių stiprybė šiame pasaulyje yra "MALDA UŽ DRAUGUS". Mes su vaikais visada vakarinėje maldoje prisimename vienas kitą, mūsų gimines, mūsų draugus, mūsų kaimynus, mūsų tautas iš kurių mes esame ir t.t.

  Kas karta pasimeldus vienas už kitą, tiesiog nebegali laikyti pykčio arba skriaudos užantyje.

  Čia puiki daina "Pasimelsk už mane mano drauge" ir nuostabus Julijos Beriozovos balsas.