Šiandien kaip įprasta su vaikais vakare skaitėm Bibliją. Visada atsiverčiam Bibliją nežinodami kur pradėsim. Štai nuo ko pradėjome Pranašo Jeremijo knygoje(Jer 6,1-30). Labai šiurpi pranašystė:
Bėkite, Benjamino vaikai, iš Jeruzalės! Pūskite ragą Tekooje, Bet-haKereme duokite ženklą, nes iš šiaurės grasina nelaimė ir baisi pražūtis. Gražioji ir trapioji Ziono dukra, tu žuvusi! Prieš ją ateina piemenys su savo kaimenėmis, statosi aplinkui savo palapines, kiekvienas gano kur nori. „Pasiruoškite mūšiui su ja! Būkite pasiruošę! Mes pulsime vidudienį! Deja, bėda mums! Diena jau temsta, ilgėja vakaro šešėliai. Būkite pasiruošę! Užpulsime ją nakčia ir griuvėsiais paversime jos tvirtoves!“ Nes štai ką Galybių VIEŠPATS pasakė:
„Iškirskite jos medžius
ir supilkite apgulos pylimą prieš Jeruzalę.
Ji yra miestas, paskirtas bausmei, –
jos gatvėse visur tik priespauda!
Kaip iš šaltinio trykšta vandenys,
taip iš josios plūsta nedorumas.
Smurtas ir plėšimas joje siaučia,
ligos ir žaizdos visuomet man prieš akis.
Leiskis pamokoma, Jeruzale,
kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs
ir nepaversčiau tavęs tyrais, –
žeme, kurioje niekas negyvena“.
Galybių VIEŠPATS taip kalbėjo:
„Surink, tarsi vynuoges surink
Izraelio likutį!
Tarsi vynuogių raškytojas
rankomis keliskart pereik jo šakas“.
Į ką aš kreipsiuos?
Per ką įspėsiu, kad mane jie išgirstų?
Štai jų ausys neapipjaustytos, –
jie negali girdėti.
Štai VIEŠPATIES žodis pasidarė jiems pajuoka, –
į jį polinkio jie neturi.
Todėl aš pilnas VIEŠPATIES pykčio,
išvargintas pastangų jį suvaldyti.
Išliesiu jį ant mažylių gatvėje,
taip pat ir ant vaikinų būrių!
Visi bus paimti į nelaisvę,
vyras ir žmona, seniai ir karšinčiai.
Jų namai atiteks kitiems,
ir jų laukai, ir žmonos,
kai aš pakelsiu savo ranką
prieš šio krašto gyventojus, – tai VIEŠPATIES žodis.
Nuo mažiausio iki didžiausio, jie visi iki vieno –
gobšūs savanaudžiai;
nuo pranašo iki kunigo, jie visi – apgavikai.
Mano tautos žaizdas jie tik apgydo,
kartodami: „Viskas gerai!– Viskas gerai!“ –
nors nėra gerai.
Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus darbo,
tačiau jie nesidrovi
nei nežino, ką reiškia iš gėdos parausti.
Todėl jie kris tarp žūvančiųjų,
jie sukniubs, kai aš juos bausiu, – sako VIEŠPATS.
Šitaip VIEŠPATS kalbino:
„Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite!
Pasiklauskite senovės takų,
kur yra gerasis kelias?
Eikite juo ir rasite sau ramybę.
Bet jie atsakė: 'Juo mes neisime!'
Daviau jums ir sargus:
'Paklausykite rago garso!'
Bet jie atsakė: 'Neklausysime!'
Todėl išgirskite, tautos,
ir žinok, bendrija, kas jų laukia!
Girdėk, žeme!
Šitai tautai štai siunčiu nelaimę,
jų pačių piktų pinklių vaisių,
nes jie neklausė manųjų žodžių,
atmetė manąjį įstatymą.
Kam gi man smilkalai iš Šebos
ir kvapieji meldai iš tolimo krašto?
Man ne prie širdies jūsų deginamosios aukos,
nemalonios man jūsų atnašos.
Todėl, – taip kalbėjo VIEŠPATS, –
štai padėsiu kliūčių ant šitos tautos kelio,
kad ji ant jų sukluptų.
Tėvai ir vaikai,
kaimynai ir bičiuliai drauge pražus“.
Taip VIEŠPATS kalbėjo:
„Štai atžygiuoja tauta iš šiaurės krašto,
didelė tauta, pažadinta nuo žemės pakraščių.
Ginkluoti lankais ir ietimis,
žiaurūs ir nežinantys pasigailėjimo, –
tarsi jūros šniokštimas jų ūžesys.
Raiti ant žirgų, mūšio rikiuotės gretose,
prieš tave, Ziono dukra!“
„Išgirdome žinią apie juos,
rankas nuleidome,
pagavo mus baimė
ir kančios kaip gimdyvės.
Neik iš namų į laukus,
nesileisk į kelionę vieškeliu,
nes priešo kalavijas – klaikas visur!
Ai, mano tautos dukra, vilkis ašutinę,
voliokis pelenuose,
gedėk kaip vienatinio sūnaus,
liek gailias ašaras,
nes staiga mus užklumpa žudikas“.
Vertintoju savo tautoje paskyriau tave, –
valytoju, –
kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.
Jie – varis ir geležis:
visi jie – užkietėję maištininkai,
šmeižtų nešiotojai – elgiasi nedorai.
Dumplės šniokščia,
šviną suryja ugnis.
Veltui valytojas valė, –
nedorieji nebuvo atskirti.
„Atmestuoju sidabru“ jie bus vadinami,
nes VIEŠPATS juos atmetė.
O štai kur baigėme atsivertę Gerąją Naujieną (Mt 25,31-46):
Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius kairėje.
Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,
buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
buvau nuogas mane aprengėte,
ligonis mane aplankėte,
kalinys atėjote pas mane.’
Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.’
Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!
Juk aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte,
buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte,
nuogas neaprengėte,
ligonis ir kalinys ir jūs manęs neaplankėte.’
Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.’ Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.“
