Holivudo žvaigždžių alėja

Batai ir letenos tapsi, 
Vėjas ridena šiukšles, 
Kartas nuo karto šlavėjas. 
Purvina šluota praves. 


Mato šituos pasiekimus, 
Kreatyvioji karta, 
Siekia taip pat įsiamžint, 
Meno žvaigždžių garbėje.

Prieš srovę plaukia stiprūs, o pasroviui tik mailius ir maita

Prieš srovę plaukia lašiša, 
Ji vedina senų instinktų. 
O pasroviui nuplaukia jos maita, 
Išsekusi, atlaisvinta nuo ikrų. 

Ir mailius štai, vėl plaukia pasroviui 
Į ateitį, ieškodamas naujovių 
O pakeliavęs spurda atgalios, 
Prieš srovę, dėt savųjų ikrų. 

Tokia žuvies gyvenimo kaita. 
Nuo jos čia niekas nepriklauso, 
Ar plauks ji pasroviui, kaip mailius ir maita 
Ar priešais srovę, vedina instinktų. 

Šioj amžinoj žuvų gyvenimo kaitoj, 
Vien meškeriotojui priklauso pelnas. 
Gudriu žvilgsniu jis lydi mailių į dausas, 
Augintis mėsą, 
                     jo būsimajam 
                                        pasipelnymo 
                                                          sezonui.

Truputis sidabro

Pažvelk į langą, ką matai? 
-Ten medžiai, žmonės, miestas. 
Pažvelk į veidrodį dabar. 
-Ten AŠ – visatos centras. 

Vienodas stiklas ten ir ten, 
Tik viename sidabras, 
Ir tu daugiau nebematai, 
To kas už stiklo dedas. 

Sidabrą mylintis žmogus, 
Kitų daugiau nemato. 
Tik savo bruožus, „nuostabius“ 
Jis prieš save pastato.

Bėkite, Benjamino vaikai, iš Jeruzalės!

Šiandien kaip įprasta su vaikais vakare skaitėm Bibliją. Visada atsiverčiam Bibliją nežinodami kur pradėsim. Štai nuo ko pradėjome Pranašo Jeremijo knygoje(Jer 6,1-30). Labai šiurpi pranašystė:

   Bėkite, Benjamino vaikai, iš Jeruzalės! Pūskite ragą Tekooje, Bet-haKereme duokite ženklą, nes iš šiaurės grasina nelaimė ir baisi pražūtis. Gražioji ir trapioji Ziono dukra, tu žuvusi! Prieš ją ateina piemenys su savo kaimenėmis, statosi aplinkui savo palapines, kiekvienas gano kur nori. „Pasiruoškite mūšiui su ja! Būkite pasiruošę! Mes pulsime vidudienį! Deja, bėda mums! Diena jau temsta, ilgėja vakaro šešėliai. Būkite pasiruošę! Užpulsime ją nakčia ir griuvėsiais paversime jos tvirtoves!“ Nes štai ką Galybių VIEŠPATS pasakė:

„Iškirskite jos medžius

ir supilkite apgulos pylimą prieš Jeruzalę.

Ji yra miestas, paskirtas bausmei, –

jos gatvėse visur tik priespauda!

Kaip iš šaltinio trykšta vandenys,

taip iš josios plūsta nedorumas.

Smurtas ir plėšimas joje siaučia,

ligos ir žaizdos visuomet man prieš akis.

Leiskis pamokoma, Jeruzale,

kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs

ir nepaversčiau tavęs tyrais, –

žeme, kurioje niekas negyvena“.

Galybių VIEŠPATS taip kalbėjo:

„Surink, tarsi vynuoges surink

Izraelio likutį!

Tarsi vynuogių raškytojas

rankomis keliskart pereik jo šakas“.

Į ką aš kreipsiuos?

Per ką įspėsiu, kad mane jie išgirstų?

Štai jų ausys neapipjaustytos, –

jie negali girdėti.

Štai VIEŠPATIES žodis pasidarė jiems pajuoka, –

į jį polinkio jie neturi.

Todėl aš pilnas VIEŠPATIES pykčio,

išvargintas pastangų jį suvaldyti.

Išliesiu jį ant mažylių gatvėje,

taip pat ir ant vaikinų būrių!

Visi bus paimti į nelaisvę,

vyras ir žmona, seniai ir karšinčiai.

Jų namai atiteks kitiems,

ir jų laukai, ir žmonos,

kai aš pakelsiu savo ranką

prieš šio krašto gyventojus, – tai VIEŠPATIES žodis.

Nuo mažiausio iki didžiausio, jie visi iki vieno –

gobšūs savanaudžiai;

nuo pranašo iki kunigo, jie visi – apgavikai.

Mano tautos žaizdas jie tik apgydo,

kartodami: „Viskas gerai!– Viskas gerai!“ –

nors nėra gerai.

Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus darbo,

tačiau jie nesidrovi

nei nežino, ką reiškia iš gėdos parausti.

Todėl jie kris tarp žūvančiųjų,

jie sukniubs, kai aš juos bausiu, – sako VIEŠPATS.

Šitaip VIEŠPATS kalbino:

„Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite!

Pasiklauskite senovės takų,

kur yra gerasis kelias?

Eikite juo ir rasite sau ramybę.

Bet jie atsakė: 'Juo mes neisime!'

 Daviau jums ir sargus:

'Paklausykite rago garso!'

Bet jie atsakė: 'Neklausysime!'

Todėl išgirskite, tautos,

ir žinok, bendrija, kas jų laukia!

Girdėk, žeme!

Šitai tautai štai siunčiu nelaimę,

jų pačių piktų pinklių vaisių,

nes jie neklausė manųjų žodžių,

atmetė manąjį įstatymą.

Kam gi man smilkalai iš Šebos

ir kvapieji meldai iš tolimo krašto?

Man ne prie širdies jūsų deginamosios aukos,

nemalonios man jūsų atnašos.

Todėl, – taip kalbėjo VIEŠPATS, –

štai padėsiu kliūčių ant šitos tautos kelio,

kad ji ant jų sukluptų.

Tėvai ir vaikai,

kaimynai ir bičiuliai drauge pražus“.

Taip VIEŠPATS kalbėjo:

„Štai atžygiuoja tauta iš šiaurės krašto,

didelė tauta, pažadinta nuo žemės pakraščių.

 Ginkluoti lankais ir ietimis,

žiaurūs ir nežinantys pasigailėjimo, –

tarsi jūros šniokštimas jų ūžesys.

Raiti ant žirgų, mūšio rikiuotės gretose,

prieš tave, Ziono dukra!“

 „Išgirdome žinią apie juos,

rankas nuleidome,

pagavo mus baimė

ir kančios kaip gimdyvės.

Neik iš namų į laukus,

nesileisk į kelionę vieškeliu,

nes priešo kalavijas – klaikas visur!

Ai, mano tautos dukra, vilkis ašutinę,

voliokis pelenuose,

gedėk kaip vienatinio sūnaus,

liek gailias ašaras,

nes staiga mus užklumpa žudikas“.

 Vertintoju savo tautoje paskyriau tave, –

valytoju, –

kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.

Jie – varis ir geležis:

visi jie – užkietėję maištininkai,

šmeižtų nešiotojai – elgiasi nedorai.

Dumplės šniokščia,

šviną suryja ugnis.

Veltui valytojas valė, –

nedorieji nebuvo atskirti.

„Atmestuoju sidabru“ jie bus vadinami,

nes VIEŠPATS juos atmetė.

O štai kur baigėme atsivertę Gerąją Naujieną (Mt 25,31-46):

Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius ­ kairėje.

Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,

buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,

buvau keleivis, ir mane priglaudėte,

buvau nuogas ­ mane aprengėte,

ligonis ­ mane aplankėte,

kalinys ­ atėjote pas mane.’

Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.’

Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!

Juk aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote,

buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte,

buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte,

nuogas ­ neaprengėte,

ligonis ir kalinys ­ ir jūs manęs neaplankėte.’

Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kaskart, kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.’ Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.“

Kada Hazarai surengs naują "Holodomorą" Ukrainoje?

  Pamenate iš istorijos, po pirmosios Didžiosios Hazarų revoliucijos 1917 metais, į valdžią atėję buvę batsiuviai, "pračkos" (skalbėjos), "kucharkos"(virėjos) ir šiaip visokie Rusijos imperijos banditai, nedelsiant pradėjo plėšikavimo orgijas. "Vok išvogtą", "žudyk nes tai ne žmonės, o "buržujai" ir "kulakai" (taip vadino darbščius kaimo ūkininkus)". Kuomet išvogė beveik viską, sunaikino ekonomiką, nes anot Lenino (kurio senelis buvo Srul Mojševič Blank) "kiekviena kucharkė gali valdyti valstybę", prasidėjo badas miestuose ir kariuomenėje, reikėjo skubiai kažką daryti. Todėl batsiūviai, kucharkos, pračkos ir banditai ilgai nelaukę pradėjo masinę "продразверстка" (maisto konfiskavimą iš kaimo žmonių). Kadangi kaimiečiai hazarams ir tada ir dabar tėra gojai runkeliai, todėl niekas nesirūpino ar patys runkeliai turės ką valgyti po to kai iš jų atėmė viską, įskaitant ir sėklas sėjai. Tokios "išmintingos politikos" išdava buvo baisus badas, šiandien žinomas kaip "HOLODOMORAS", kuomet mirė milijonai kaimo žmonių Rusijoje ir Ukrainoje. Ištisais kaimais merdėjo "žmogiška medžiaga" (būtent taip jų revoliucijos dainius Gorkis vadino žmones iš kurių jie statė savo šviesų rytojų).

    Metodai nesikeičia, dabartinio Hazarų Kaganato Ukrainoje kūrėjai, totaliai kontroliuojamos žiniasklaidos pagalba, zombina savo ištikimus gojus "Degink ir plėšk "koloradus", "vatnikus", jie neturi teisės gyventi, nes jie ne žmonės". Porošenka net neveidmainiaudamas žurnalistams pasakė "Jie slėpsis rūsiuose". Pagal naujas revoliucines dainiuškas strakaliojantys priekvaišiai mano, kad tai pasakyta tik apie Donbasą, realybėje jis kalbėjo apie visus Ukrainos gojus.
Čia nuoroda:
 https://www.youtube.com/watch?v=DVIDR9JSPFs

  Ukrainos bolševikė Irina Farion (Kurios išsilavinimas ir karjera kaip du vandens lašai panašūs į Lietuvą valdančios bolševikės), net darželyje dresiruoja Ukrainos vaikučius neapkęsti Rusus. Ir mitinguose lydi strakaliojančius zombius žudyti savo brolius Rytų Ukrainoje nuteikinėdama: "Jūs gyvenate vien tam, kad sunaikinti Maskolius".
Čia nuorodos:
https://www.youtube.com/watch?v=SIEAOjqcjgQ

https://www.youtube.com/watch?v=0w1Jwur7IUU

Ukrainos parlamente 308 deputatai kurie pagal Izraelio įstatymus, turi teisę į Izraelio pilietybę, o kiek dar privažiavę iš užsienio maitvanagių draskyti tai kas liko iš varganos Ukrainos. Vienas iš jų "tikras Lietuvis" Abromavičius netgi tapo Kaganato ekonomikos ministru.

   Jau dabar, dėl batsiuvių, "pračkių", "kucharkų" ir kitų banditų Kolomojskių "išmintingo valdymo" Ukrainoje masiškai išjunginėjama elektra, nes trūksta kuro elektrinėms. Maistą Donbase dalina kaip blokados Leningrade (ketvirtadalį duonos kepaliuko), kadangi Kijevą valdantys Hazarai nutarė pavogti ten gyvenančių Ukrainos senukų pensijas ir jau pusmetį neišmoka netgi tiems kas atvažiuoja į jų kariuomenės kontroliuojamą teritoriją (Holodomoras jau vykdomas dalyje Ukrainos). Vagystės, plėšimai ir žmonių turto atiminėjimas po Janukovičiaus nuvertimo tik sustiprėjo, greitu metu nebebus kas valgyti ne tik Donbase, bet ir visoje Ukrainoje, o tada šitie plėšikai pradės rėkti, kad visa Europa ir vakarų pasaulis jiems turi padėti ir patys toliau lobs, grobstydami tai ką suaukos mielaširdingos šalys.

p.s. Kovinėje parengtyje esanti Lietuvos kariuomenė jau yra pasipuošusi šešiakampėmis žvaigždėmis (ant karininkų antpečių), o totalios propagandos išplautų smegenų "patriotai"  rėkia "Vadė vesk mus į Maskvą", įdomu ar susimąsto šie žmogeliai, kad jų paskirtis yra labai aiškiai apibrėžta. Jei tavo genealogija bent pagal mama neatitinka jų kuriamos visuomenės standartų, tavo ir tavo palikuonių vieta vis viena bus tvarte ruošiant ponams košerinį maistą. Jau dabar, Izraelis, tylint visai Civilizuotai bendrijai, priėmė įstatymą, kad pilietines teises Izraelyje turi tik Žydai pagal kilmę, negailestingai naikindami Palestiniečius. Jie puikiai suvokia, kad tokie dalykai ilgai nesitęs, todėl išanksto ruošia atsitraukimo planus. O tam, kad atsitraukti, reikalinga teritorija su bebalsiais Gojais vergais. Tam ir ruošiama Lietuva ir Ukraina. Juk visi tie mūsų tautos apilėšimai yra vardan "aukštesnių tikslų". Tokiam projektui reikia didelių lėšų. Tam mūsų bolševikė, visos Lietuvos vardu, iš Žydų bankų ėmė kreditus už trigubai didesnius procentus nei siūlė Tarptautinis valiutos fondas. Tam yra naikinamas bet koks Lietuviškas verslas. Tam yra naikinamos netgi Lietuviškos kiaulės, nes jie kiaulienos nevalgo. Tam yra beveik sunaikintas Lietuvos kaimas ir supirkta Lietuvos žemė. Argi tikrai nematote kas darosi? O gal tiesiog nenorite pripažinti? Bet kokiu atveju žinokite, kad šiuolaikinėje Ukrainoje sprendžiasi ir Lietuvos likimas. Prisiminkite tą laiką, kada Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą. Mano senelis pasakojo, kaip pasikeitė iki tol draugiški Žydai, kurie išdidžiai pradėjo eiti tarnybą bolševikų struktūrose ir "teisėtai" atiminėti sunkiai uždirbtą Lietuvių turtą, o pačius Lietuvius gyvuliniuose vagonuose tremti į Sibirą. Jeigu leisime ir toliau šiems bolševikams žingsnis po žingsnio įdieginėti savo valdymą, neužilgo Rusija bus sunaikinta, o tada visi nepatenkintieji (o ir šiaip turintys turto, nes turtas gojams nepriklauso) vėl važiuos gyvuliniais vagonais į lagerius. Bet jau dabar važiuos ne vien iš Lietuvos, bet iš visos Evrėjų sąjungos.

Menas. Pūti ar nepūti, štai kur klausimas.

Kam kurt? 

Tik nusišik ant kelio 

Ir kompozicija yra. 

Ir dėmesys šitam šedevrui, 

Ir kritika tų kas imins. 

O jei prasčiokai nesupranta, 

Gilios šūdevro išminties, 

Tai jų kaltė, kad neįkando, 

Aukštosios meno paslapties. 

Prikalk kiaušinius prie asfalto, 

Ar garsiai operoj bezdėk, 

Privemk ant Monalizos veido, 

Ar gatvėj stūgauti pradėk. 

Dabar kiekvienas šūdas menas, 

Nes vis daugiau čia gyvulių, 

Papūgų, avinų, beždžionių 

Ir šiaip visokių asilų.

Yra tiktai dvi meno rūšys, menas kūrėjas ir menas naikintojas. Be abejo jie abu yra reikalingi. Kaip diena be nakties, taip ir naktis be dienos netenka prasmės. Pastovi diena užknis, pastovi naktis nužudys. 

  Genialiausias grafitis tik tada gražus, kai jis išpurškiamas ant pilkos ir niekuo neišsiskiriančios sienos. Bet siena yra ta tvirtybė kuri laiko grafiti, jei nėra pilkos ir banalios sienos nėra grafičio kūrinio. Taip ir su bet kokia kūryba, jei ji neturi pagrindo ji yra nulis. 

  1916 m. DaDa manifestas turėjo pasisekimą tik neįtikėtinos meninės išraiškos fone, kuri dėl gausos tapo pilka neįdomia monolitine siena. Tik ant šio genialaus monolito fasado, beprasmė terlionė įgavo revoliucinę prasmę. O ar turi šiuo metu Lietuvoje beždžioniaujamos „naujausios“ meno tendencijos prasmę, aišku ne, nes Lietuvoje nėra to monolito, to tvirto pagrindo ant kurio bet kokia keverzonė atrodys originaliai. 

  Pav. Krantinės vamzdis būtų prasmingas tik tuo atveju, jei Nėris Vilniuje būtų išpuošta genialiais kūriniais, gyva ir pulsuojanti kūrybos vieta, o kadangi ten iki šiol (kaip ir visoje Lietuvoje) nėra nieko genialaus ir gyvybingo, krantinės arkos „revoliucingas“ protestas prieš „sustabarėjusį“ perdėm nulaižytą meną neturi jokios prasmės. Apvemk Monalizos paveikslą sulauksi pasipiktinimo, nes sugadinai genialų kūrinį, prišik ant lauko išvietės grindų - sulauksi paniekos. 

  Kam mena kurt? Tai retorinis kiekvieno bandančio kurti Lietuvoje klausimas. Jis iškyla tuomet kai apsižvalgęs pamatai kokios „kurybos“ tendencijos vyrauja. Ar reikia pergyvenimo, minties, idėjos, polėkio, fantazijos, sunkaus darbo, pagaliau ar reikia nuo seno galiojusio principo „gyvenimą kuriamės patys, o poetus mums atsiunčia Dievas“ jei nori tapti sėkmingu „menininku“? Aišku ne!!! Juk pakanka primakaloti kokią minčių ir banalybių košę, nulaižyti kokiam nusenusiam meno gildijos gensekui visas galūnes ir štai - penkių žvaigždučių menas. 

  Kadangi Lietuvoje nėra genialių kūrinių, beveik visi pradedantys kūrėjai, pasiduodami naujausioms tendencijoms, tiesiog kopijuoja užsieniečius, kurie užaugo genialių kūrinių apsuptyje, todėl ir tupinėja terliodami medinę lauko išvietę. O kadangi toks menas neturi vertės visuomenėje, natūralu, kad jie visokiais būdais ieško palaikymo pas meno „gensekus“. 

  Tokia meno politika neturi ne tik ateities, bet ji bereikšmė netgi dabartyje, ką įrodo ir tušti poezijos festivaliai, kuriuose vieni terliotojai klausosi kitų ir kurie neturi jokios jėgos uždegti visuomenę meniniam polėkiui. 

  Žodis tai neįtikėtina jėga, o štai žodis kurį murma nusenęs „gensekas“ skaitydamas iš lapelio, sukelia ovacijas tiktai jo ištikimų padlaižių tarpe. Visuomenėje tai iššaukia tik gailestį ir pasišlykštėjimą. Šio gailesčio ir pasišlykštėjimo niekaip negali pakeisti žvaigždučių kiekis, kurias gensekas ir jo padlaižiai vieni kitiems yra prikabinėję ant drimbančių krūtinių. 

  Tikras kūrėjas negali priklausyti sistemai, geniali kūryba neįmanoma Orvelo tvarte, todėl tie Lietuvoje kas atsakingas už meno politiką, turėtų nutraukti meno gildijų gensekų viešpatavimą užsukant finansavimą iš valstybės biudžeto. 

Vilką kojos maitina, o tikrą menininką maitina ALKIS. 

  Todėl jei nori būti tikru kūrėju visada užduok sau klausimą „Pūti (kaip visi), ar nepūti? „.

Elitinė mediena (pasakėčia)

Koks ąžuolas didingas ir gražus, 
Karalius miško ir laukų. 
Nei vėtra, nei pūga nei vėjas 
Neturi jam nulaužt jėgų. 

Galingai stovi niekindamas laiką. 

Jo šakose ir paūksmėj, 
Daugybė paukščių ir žvėrių gyvena 
Jis vientisas, nuo apačios iki viršaus, 
Šaknis, kamienas, šakos. 

Ir štai atėjo laikas 
Kai ąžuolą drugiai aplankė. 
Tokie spalvoti, gražūs ir gležni. 
Nudžiugo šakos, kad ant jų, 
Drugeliai savo meilės šokį šoka: 

„Ar matote, kamiene ir šaknie, 
Kokie dangaus gražuoliai mūs draugiją puošia? 
Ne jus, o mus – šakas 
Jie pasirinko savo šokiams. 
Kokia garbė! Juk mes viršūnė ąžuolo galingo. 
Mes ponai, o kamienas ir šaknis tėra 
Bereikšmis mūsų priedas. “ 

Drugeliai šoka ir savo meilės perliukus 
Ant lapų deda, o šakos išdidžiai kartoja: 

„Mūsų lapus karališkom karūnom puošia. 
Mes ponai pagerbtieji, dangiškų drugių, 
O jūs, kamiene ir šaknie 
Mužikais gimėt ir mužikais liksit. “ 

Pakilo vėjas nupūtė drugius, 
O karoliukai kirmėlėm pavirto, 
Ir ėmė šakos kirmėles globot, 
Juk dangiškų drugių tai vaisiai. 
Draugų, tokių kokiais ir šakos nori tapt. 

Ir štai stebuklas, dangiški vikšrai, 
Pradėjo keisti jas priglaudusias šakas, 
Ryškiom spalvom galingo ąžuolo viršus pražydo. 
O iki tol tiktai pilkai žalia spalva 
Prakutusias šakas į nuobodybę varė. 

Dabar aplinkui vien vaivorykštės spalvų margybė žydi. 

Šakelės tapo kaip drugiai, įvairiaspalvės. 

„Mes tobulėjam! Džiugiai ošė šakos. 
O jūs, kamiene ir šaknie, 
Viduramžių tamsybei skendit iki šiol. 
Mes maloningai jus pamokysim kultūros. “ 

Ir broliškai, mužikams apačion, vikšrų nukratė. 

Dabar vikšrai, ne tik šakas, bet ir kamieną 
Elitinės grožybės išmintimi dabino. 
Kas dieną kito ąžuolas galingas, 
Įvairiaspalviais raštais šakos ir kamienas švietė. 

„Mes tobulėjam ir gražėjam, 
Vien tik šaknis tamsybėj ir purve, 
Bet ar mums rūpi, 
Ši, žemėj užsilikusi dalis? 
Ji mums pavydi, nes mes nuolat tobulėjam. “ 

Ir štai diena, kai eigulys pamatė, 
Kad ąžuolas nudžiuvęs jo miškui gėdą daro. 
Pačiupęs kirvį kirst pradėjo medį. 

Nudžiugo šakos ir kamienas: 

„Na pagaliau atsikratysime tų purvinų, 
Nekultūringų ir neišlavintų šaknų. 
Į naują lygį mes pakilsim, 
O jūs purve toliau tūnokite 
Ir dūskit pavidolei. “ 

Nukirtęs ąžuolą žmogus, 
Pradėjo malkas dalimis dalinti. 

„Na štai! Kaip nuostabu, 
Mes laisvės skonį jaučiam. 
Kokia palaima, dabar kiekvienas atskirai, 
Mažom elitinėm dalelėm, 
Mes nepriklausom viens nuo kito! 
Progresas, malkinėj šiltoj, 
Tvarkingom eilėmis sudėti, 
Mes galim mėgautis ir šaukt: 

RAMYBĖ IR SAUGUMAS! 

Nei vėjo, nei speigų, nei karščio. 

VALIO DRUGIAMS! VALIO PROGRESUI! “ 

O eigulys kasdien po glėbį, 
Įvairiaspalvio, sauso ąžuolo dalių 
Vis išneša kažkur. 
Tos dalys kurios malkinėj paliktos, 
Vis nekantraudamos, įmantriai diskutuoja. 
Kas dieną akademinėm kalbom užpildo 
Aukščiausio tobulumo lygio svają, 
Lydėdamos į tobulybę eigulio pasirinktas drauges. 

Viena gražiausia ir daugiausiai už kitas, 
Vikšrų išlavinta pliauska, 
Ilgiausiai malkinėj prabuvo. 

Ji išlydėjo jau visas drauges, 
Pilna svajonių ir vikšrų įkrėstos išminties, 
Savos eilės sulaukė. 

Žmogus pasiėmė iš malkinės šį paskutinį niekam tikusį puvėką. 

Ant rankų nešama pliauska įsivaizdavo kas jos laukia, 
Tą tobuląją išbaigtos kultūros formą. 

Ir štai namai, namuose pečius. 

„Palaukit kas čia?! Mane, tą pačią tobuliausią iš visų kur grūdat?!!! “ 

O eigulys užstrigus malkai nusikeikė: 

„Į pečių lysk, 
                        kvaila 
                                      supuvusi 
                                                        mediena!!! 


O šaknys kaip? Paklausit jūs. 

O jos jau naują želmenį augina. 

Ir aplink jį įkyriai  
                        
                          drugiai ratus vėl suka.