Menas. Pūti ar nepūti, štai kur klausimas.

Kam kurt? 

Tik nusišik ant kelio 

Ir kompozicija yra. 

Ir dėmesys šitam šedevrui, 

Ir kritika tų kas imins. 

O jei prasčiokai nesupranta, 

Gilios šūdevro išminties, 

Tai jų kaltė, kad neįkando, 

Aukštosios meno paslapties. 

Prikalk kiaušinius prie asfalto, 

Ar garsiai operoj bezdėk, 

Privemk ant Monalizos veido, 

Ar gatvėj stūgauti pradėk. 

Dabar kiekvienas šūdas menas, 

Nes vis daugiau čia gyvulių, 

Papūgų, avinų, beždžionių 

Ir šiaip visokių asilų.

Yra tiktai dvi meno rūšys, menas kūrėjas ir menas naikintojas. Be abejo jie abu yra reikalingi. Kaip diena be nakties, taip ir naktis be dienos netenka prasmės. Pastovi diena užknis, pastovi naktis nužudys. 

  Genialiausias grafitis tik tada gražus, kai jis išpurškiamas ant pilkos ir niekuo neišsiskiriančios sienos. Bet siena yra ta tvirtybė kuri laiko grafiti, jei nėra pilkos ir banalios sienos nėra grafičio kūrinio. Taip ir su bet kokia kūryba, jei ji neturi pagrindo ji yra nulis. 

  1916 m. DaDa manifestas turėjo pasisekimą tik neįtikėtinos meninės išraiškos fone, kuri dėl gausos tapo pilka neįdomia monolitine siena. Tik ant šio genialaus monolito fasado, beprasmė terlionė įgavo revoliucinę prasmę. O ar turi šiuo metu Lietuvoje beždžioniaujamos „naujausios“ meno tendencijos prasmę, aišku ne, nes Lietuvoje nėra to monolito, to tvirto pagrindo ant kurio bet kokia keverzonė atrodys originaliai. 

  Pav. Krantinės vamzdis būtų prasmingas tik tuo atveju, jei Nėris Vilniuje būtų išpuošta genialiais kūriniais, gyva ir pulsuojanti kūrybos vieta, o kadangi ten iki šiol (kaip ir visoje Lietuvoje) nėra nieko genialaus ir gyvybingo, krantinės arkos „revoliucingas“ protestas prieš „sustabarėjusį“ perdėm nulaižytą meną neturi jokios prasmės. Apvemk Monalizos paveikslą sulauksi pasipiktinimo, nes sugadinai genialų kūrinį, prišik ant lauko išvietės grindų - sulauksi paniekos. 

  Kam mena kurt? Tai retorinis kiekvieno bandančio kurti Lietuvoje klausimas. Jis iškyla tuomet kai apsižvalgęs pamatai kokios „kurybos“ tendencijos vyrauja. Ar reikia pergyvenimo, minties, idėjos, polėkio, fantazijos, sunkaus darbo, pagaliau ar reikia nuo seno galiojusio principo „gyvenimą kuriamės patys, o poetus mums atsiunčia Dievas“ jei nori tapti sėkmingu „menininku“? Aišku ne!!! Juk pakanka primakaloti kokią minčių ir banalybių košę, nulaižyti kokiam nusenusiam meno gildijos gensekui visas galūnes ir štai - penkių žvaigždučių menas. 

  Kadangi Lietuvoje nėra genialių kūrinių, beveik visi pradedantys kūrėjai, pasiduodami naujausioms tendencijoms, tiesiog kopijuoja užsieniečius, kurie užaugo genialių kūrinių apsuptyje, todėl ir tupinėja terliodami medinę lauko išvietę. O kadangi toks menas neturi vertės visuomenėje, natūralu, kad jie visokiais būdais ieško palaikymo pas meno „gensekus“. 

  Tokia meno politika neturi ne tik ateities, bet ji bereikšmė netgi dabartyje, ką įrodo ir tušti poezijos festivaliai, kuriuose vieni terliotojai klausosi kitų ir kurie neturi jokios jėgos uždegti visuomenę meniniam polėkiui. 

  Žodis tai neįtikėtina jėga, o štai žodis kurį murma nusenęs „gensekas“ skaitydamas iš lapelio, sukelia ovacijas tiktai jo ištikimų padlaižių tarpe. Visuomenėje tai iššaukia tik gailestį ir pasišlykštėjimą. Šio gailesčio ir pasišlykštėjimo niekaip negali pakeisti žvaigždučių kiekis, kurias gensekas ir jo padlaižiai vieni kitiems yra prikabinėję ant drimbančių krūtinių. 

  Tikras kūrėjas negali priklausyti sistemai, geniali kūryba neįmanoma Orvelo tvarte, todėl tie Lietuvoje kas atsakingas už meno politiką, turėtų nutraukti meno gildijų gensekų viešpatavimą užsukant finansavimą iš valstybės biudžeto. 

Vilką kojos maitina, o tikrą menininką maitina ALKIS. 

  Todėl jei nori būti tikru kūrėju visada užduok sau klausimą „Pūti (kaip visi), ar nepūti? „.

Elitinė mediena (pasakėčia)

Koks ąžuolas didingas ir gražus, 
Karalius miško ir laukų. 
Nei vėtra, nei pūga nei vėjas 
Neturi jam nulaužt jėgų. 

Galingai stovi niekindamas laiką. 

Jo šakose ir paūksmėj, 
Daugybė paukščių ir žvėrių gyvena 
Jis vientisas, nuo apačios iki viršaus, 
Šaknis, kamienas, šakos. 

Ir štai atėjo laikas 
Kai ąžuolą drugiai aplankė. 
Tokie spalvoti, gražūs ir gležni. 
Nudžiugo šakos, kad ant jų, 
Drugeliai savo meilės šokį šoka: 

„Ar matote, kamiene ir šaknie, 
Kokie dangaus gražuoliai mūs draugiją puošia? 
Ne jus, o mus – šakas 
Jie pasirinko savo šokiams. 
Kokia garbė! Juk mes viršūnė ąžuolo galingo. 
Mes ponai, o kamienas ir šaknis tėra 
Bereikšmis mūsų priedas. “ 

Drugeliai šoka ir savo meilės perliukus 
Ant lapų deda, o šakos išdidžiai kartoja: 

„Mūsų lapus karališkom karūnom puošia. 
Mes ponai pagerbtieji, dangiškų drugių, 
O jūs, kamiene ir šaknie 
Mužikais gimėt ir mužikais liksit. “ 

Pakilo vėjas nupūtė drugius, 
O karoliukai kirmėlėm pavirto, 
Ir ėmė šakos kirmėles globot, 
Juk dangiškų drugių tai vaisiai. 
Draugų, tokių kokiais ir šakos nori tapt. 

Ir štai stebuklas, dangiški vikšrai, 
Pradėjo keisti jas priglaudusias šakas, 
Ryškiom spalvom galingo ąžuolo viršus pražydo. 
O iki tol tiktai pilkai žalia spalva 
Prakutusias šakas į nuobodybę varė. 

Dabar aplinkui vien vaivorykštės spalvų margybė žydi. 

Šakelės tapo kaip drugiai, įvairiaspalvės. 

„Mes tobulėjam! Džiugiai ošė šakos. 
O jūs, kamiene ir šaknie, 
Viduramžių tamsybei skendit iki šiol. 
Mes maloningai jus pamokysim kultūros. “ 

Ir broliškai, mužikams apačion, vikšrų nukratė. 

Dabar vikšrai, ne tik šakas, bet ir kamieną 
Elitinės grožybės išmintimi dabino. 
Kas dieną kito ąžuolas galingas, 
Įvairiaspalviais raštais šakos ir kamienas švietė. 

„Mes tobulėjam ir gražėjam, 
Vien tik šaknis tamsybėj ir purve, 
Bet ar mums rūpi, 
Ši, žemėj užsilikusi dalis? 
Ji mums pavydi, nes mes nuolat tobulėjam. “ 

Ir štai diena, kai eigulys pamatė, 
Kad ąžuolas nudžiuvęs jo miškui gėdą daro. 
Pačiupęs kirvį kirst pradėjo medį. 

Nudžiugo šakos ir kamienas: 

„Na pagaliau atsikratysime tų purvinų, 
Nekultūringų ir neišlavintų šaknų. 
Į naują lygį mes pakilsim, 
O jūs purve toliau tūnokite 
Ir dūskit pavidolei. “ 

Nukirtęs ąžuolą žmogus, 
Pradėjo malkas dalimis dalinti. 

„Na štai! Kaip nuostabu, 
Mes laisvės skonį jaučiam. 
Kokia palaima, dabar kiekvienas atskirai, 
Mažom elitinėm dalelėm, 
Mes nepriklausom viens nuo kito! 
Progresas, malkinėj šiltoj, 
Tvarkingom eilėmis sudėti, 
Mes galim mėgautis ir šaukt: 

RAMYBĖ IR SAUGUMAS! 

Nei vėjo, nei speigų, nei karščio. 

VALIO DRUGIAMS! VALIO PROGRESUI! “ 

O eigulys kasdien po glėbį, 
Įvairiaspalvio, sauso ąžuolo dalių 
Vis išneša kažkur. 
Tos dalys kurios malkinėj paliktos, 
Vis nekantraudamos, įmantriai diskutuoja. 
Kas dieną akademinėm kalbom užpildo 
Aukščiausio tobulumo lygio svają, 
Lydėdamos į tobulybę eigulio pasirinktas drauges. 

Viena gražiausia ir daugiausiai už kitas, 
Vikšrų išlavinta pliauska, 
Ilgiausiai malkinėj prabuvo. 

Ji išlydėjo jau visas drauges, 
Pilna svajonių ir vikšrų įkrėstos išminties, 
Savos eilės sulaukė. 

Žmogus pasiėmė iš malkinės šį paskutinį niekam tikusį puvėką. 

Ant rankų nešama pliauska įsivaizdavo kas jos laukia, 
Tą tobuląją išbaigtos kultūros formą. 

Ir štai namai, namuose pečius. 

„Palaukit kas čia?! Mane, tą pačią tobuliausią iš visų kur grūdat?!!! “ 

O eigulys užstrigus malkai nusikeikė: 

„Į pečių lysk, 
                        kvaila 
                                      supuvusi 
                                                        mediena!!! 


O šaknys kaip? Paklausit jūs. 

O jos jau naują želmenį augina. 

Ir aplink jį įkyriai  
                        
                          drugiai ratus vėl suka.

Palaikantis nusikaltėlį, tampa nusikaltimo bendrininku

   Internete Anatolijus Šarijus, kurį už tiesos sakymą persekiojo Viktoro Janukovičiaus režimas ir kuris vienintelis iš naujosios Ukrainos žurnalistų gavo prieglobstį Vakaruose, išplatino video kuriame Ukrainiečių savanorių bataliono "Azov" smogikas ypatingai žiauriai nužudo belaisvį. 

   Žmogus (ypatingai atkreipsiu dėmesį į žodį žmogus) surakintomis rankomis paguldomas ant žemės, ant jo galvos uždedamas metalinis puodas ir batu trenkiant per puodą sutraiškomi gulinčio žmogaus kaklo slanksteliai. 

   Man kaip kariui, kurio ir tėvas ir visi proseneliai buvo kariai jau daugelį amžių, nieko nėra niekšingiau nei stebėti atmatų "žygdarbius" negalinčių pasipriešinti belaisvių atžvilgiu. Viena, kai yra garbinga kova ir jos metu nukaunamas priešas, visai kas kita naująjį Chazarų Kaganatą kuriančių atmatų žiaurumai. 

   Lygiai tokius pačius žiaurumus vykdė bolševikų revoliucijos apologetai. Valdančioji varomoji jėga buvo Chazarai (95 procentai bolševikų vadovybės) ir visas tuntas strakaliojančių zombių, panašiai kaip dabar Ukrainoje. 

  Be abejo yra gražu visokeriopai pagelbėti giminaičiams, bet truputį nemalonu , kad Lietuvą valdanti chazarė su savo bendrininkais, dėl švento reikalo - Chazarų Kaganato atkūrimo, pasirengusi mesti į karo ugnį savo valdomus gojus. Juk geras šeimininkas savo tvarto gyvuliais rūpinasi, o ne žudo juos. Dabar gi matome, kad tuntai "tikrų lietuvių", "tikrų rusų", "tikrų ukrainiečių" tik ir daro, kad pila pamazgas vienas ant kito žiniasklaidoje ir komentaruose vis badydami įžiebti pragarišką tarpusavio žudymo beprotybę. Be abejo, nesakau, kad ten vien Chazarai kursto aistras, kaip ir pirmosios Chazarų revoliucijos laikais, 1917 metais, daugelis žemesnio rango gojų pasiduoda ir strakalioja pagal dūdelę, nesusimastydami apie pasekmes.

Čia video:

Jėzus Kristus labai aiškiai parodė kuo skiriasi tie kas vadina save žydais nuo tikrų Izraelitų:  Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: “Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!” (Jon 1,47). Tikrame Izraeilte nėra KLASTOS, o šitie chazarai kas tokie? Apie juos mūsų Viešpats taip pat pasisakė: "Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius." (Mt 23,15). 

Chazarų Kaganatas buvo valstybė kuri priėmė Judaizmą jau po to kai Kristus paskelbė Gerąją Naujieną. Būtent šie Rašto aiškintojų ir Fariziejų pagimdyti naujatikiai ir atkūrinėja tai kas išnyko ir buvo išsklaidytą po mūsų senąja Lietuvą. O kadangi jie yra žmogiško, o ne Dieviško mokymo vaikai, jų žiaurumas lygiai toks pat kaip ir visų laisvę pajautusių gyvulių. Bulgakovas savo nemirtingame kūrinyje "Šuns širdis" labai vaizdžiai parodė jų atsiradimo valdžioje ir valdymo subtilybes. Pamenate šuns paversto žmogumi pagrindinę frazę "ABYRVLAG" (GLAV RYBA), kol Poligraf Poligrafovičius Šarikovas dar buvo šunimi, jis skaitė iš dešinės į kairę, todėl būtent šią frazę jis ir kartojo savo metamorfozių laikotarpiu.

p.s. Ir dar mano mieli broliai Gojai, noriu paklausti, ar esate pasirengę žūti už šlovingojo Chazarų kaganato atkūrimą? Ne. Na tai gal bent jau nusiuntėte paramą jiems, kokių drabužėlių, pinigėlių ar dainuškų? Jei ne, tuomet paskubėkite, nes Chazarų valdoma Lietuvos teisėsauga apkaltins jus "ŽALIAŽMOGIŠKUMU" ir atsivilks pas jus su kratomis, ieškodami to ko nepaliko, visai kaip senais bolševikų laikais. 

Pažiūrėkite Šarijaus išplatintą video ir prisiminkite Solženyciną. Jis sakė, kas geriau ar kai chazarų pasiųsti chekistai tave nudės gulintį su surištomis rankomis, o gal geriau mirti su ginklu rankose nusitempiant su savimi bent keletą atmatų pas Viešpatį teismui? Pirmosios Chazarų revoliucijos laikais, vienas iš jų vadeivų Trockis (Leiba Bronšteinas) paskelbė apie mano tėvo protėvius: "Kazokai vienintelė tauta Rusijos imperijoje kuri turi savyje sugebėjimą saviorganizacijai, todėl jie turi būti sunaikinti kaip klasė". Tada iki galo nepavyko, Trockis ledo kirtiklio pagalba, susipažino su savo sukurtos sistemos zombiais. Dabar jie bando užbaigti šį procesą, tik keletą Kazokų žemės sričių nesulenkė prieš juos kelių, bet kaip matau kai kurie broliai Lietuviai intensyviai stengiasi padėti chazarams įvykdyti jų vado Trockio paliktą įpareigojimą. 

Vladimiras Troščenka

Naudingi idiotai arba kodėl žemė vis dar plokščia?

  Viešoje erdvėje dažnai girdime terminą “naudingi idiotai”, kurių nuomonė, skirtingai nei protingų ir išsilavinusių žmonių, nėra verta dėmesio. Įdomumo dėlei, panagrinėkim mūsų nuomonę įtakojančių protingų ir išsilavinusių “autoritetų", įsitikinimo ir į viešumą transliuojamų žinių tikrumą. Ar verta jais pasitikėti?

  Nesiplėsiu į daug stereotipų, kurie įtakoja jų patarimus mūsų gyvenimo statybai, imkime paprasčiausia visuomeninės (politinės) pasaulėžiūros “faktą”, kurį kartoja visi mūsų politikai ir mokslininkai – Britanija tai konstitucinė monarchija, kurioje monarchas tėra simbolinė figūra. 

  Tokią formuluotę galima rasti beveik visose moksliniuose, publicistiniuose, analitiniuose ar šiaip atvirų politinių ekonominių diskusijų tekstuose. Tai tapo aksioma ir niekas net nesusimąsto, ar tai tikrai taip. Kas keisčiausia, šios formuluotės naudotojai, niekada neįsijungia pagrindinio, žmogų nuo gyvulio skiriančio, pasaulio pažinimo įrankio – smegenų. Kaip juos išdresiruoja mokymo įstaigoje, tokią formuluotę jie ir išmeta į viešumą, išdidžiai vaidindami jog turi supratimą apie tai ką kalba. Panašiai kaip papūgos, galinčios atkartoti ištisus sakinius to ką išgirsta, bet visiškai nesuvokdamos ką tie garsai iš tiesų reiškia. 

  Daugeliui tokių “specialistų”, mokslininkų, politikų ar šiaip besidominčių istorija diletantų yra nežinomas net toks akivaizdus faktas - BRITANIJA IKI ŠIOL NETURI JOKIOS KONSTITUCIJOS t. y. pagrindinio šalies įstatymo. Po Anglijos revoliucijos, kurią kai kurie netolimo mastymo žmogeliai vadina konstitucinės monarchijos pradžia Britanijoje, socialinėje ir teisinėje plotmėje nepasikeitė nieko, išskyrus tai, kad buvo nužudytas Karalius. Tie teisės aktai kurie atsirado t. y. “Habeas corpus act” ir “Bill of Rights — „An Act declaring the Rights and Liberties of the Subject and Settling the Succession of the Crown“ nepakeitė politinės ir socialinės valstybės sanklodos. Šie teisės aktai visiškai neturi jokios ryšio su valstybinės valdžios organizacine struktūra. Tai yra tam tikrų laisvių esamoje sistemoje patvirtinimas. Esant būtinybei šių aktų galiojimas stabdomas, todėl pasikartosiu, tai nėra valstybinės valdžios struktūrą keičiantys teisės aktai. Vienintelė naujovė, buvo kontrsignacijos principas t. y. Monarcho pasirašomus aktus turi papildomai pasirašyti tos srities ministras, bet šis principas ne tik ne susiaurina monarcho valdžią, bet ją pabrėžia, nes atsakomybę dėl pasirašyto teisės akto prisiima ministras. Visi kiti principai t. y. mokesčių surinkimas, kariuomenės formavimas ir pan. buvo vienokiu arba kitokiu pavidalu derinami su kitais feodalais, bei parlamentu ir iki „konstitucinės monarchijos“ atsiradimo, todėl tai jokia ne naujovė. 

  Vienintelis šio baisaus pilietinio karo ir dviejų revoliucijų rezultatas buvo tik politinio teatro aktorių pasikeitimas, bet rolės liko tos pačios. Daug kraujo, lozungų ir egzekucijų, o išdava tiktai tai, kad finansinės grupuotės įgijo svertą įtakoti Monarchą ir valstybės politiką, bet čia nieko nėra bendro su konstitucionalizmu. Primenu, kad Britanijoje iki šiol nėra jokios konstitucijos. Daugelis kliedi apie tai, kad Britanijoje veikia “nerašyta konstitucija”, kurios principai išmėtyti skirtingose teisės aktuose. Bet tokiu atveju visos nekonstitucinės valstybės turi tokias “nerašytas konstitucijas” kurių principai išmėtyti po skirtingus teisės aktus ir jungiami paprotine teisę. 

  Dar kiti nenaudingi idiotai siūlo mums konstitucinės monarchijos apibūdinimui demokratijos ir liberalizmo principų laikymasi. Bet tai nėra teisės klausimas, tai ideologija ir moralė. Pasikeis ideologija ir moralės samprata pasikeis ir principai. 

  Be to, mes vis dažniau pastebime, kad demokratija ir liberalizmas tėra tušti lozungai masėms valdyti, todėl gauname jog praktikoje “absoliuti monarchija” ir “konstitucinė monarchija” nesiskiria niekuo išskyrus pavadinimą. 

  Iš esmės Britų Monarchija turi ABSOLIUČIAS monarchijos juridines galias, bet šių galių (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) nenaudoja, todėl išoriškai atrodo lyg Monarchas tėra simbolinė figūra. 

  Juridinės galios turėjimas jos nenaudojant, tai ne tas pats, kas galių neturėjimas. 



p. s. Visus tuos, naujosios mokymo sistemos pagimdytus, “specialistus” vienija vienas aiškus požymis - jie yra puikūs įdiegto mokymo atkartotojai. Jei jiems nuo vaikystės dėstytų, jog žemė yra plokščia, jie putodami įrodinėtų, kad visi, kas kalba priešingai yra tiesiog bemoksliai, beraščiai analfabetai, neturintys žalio supratimo apie didžiosios dalies akademinės bendruomenės suformuotą ir pripažintą fundamentalų mokslą ir pasaulėžiūrą.

Kur dingo Ukrainois laisvės balsas - Ruslana?

Dar visai neseniai Lietuvos prezidentė spaudė ranką ir įteikė kažkokį apdovanojimą laisvai menininkei už drąsą ir pasiaukojimą Maidano revoliucijai. Visi naujienų portalai skelbė jos komentarus ir žavėjosi laisvai dėstomomis mintimis apie demokratiją, žodžio ir žmogaus laisves ir staiga, lyg burtų lazdelei mostelėjus, Ruslana dingo iš viešos erdvės. Ji dingo ne tik Lietuvos viešojoje erdvėje, bet ir visos progresyvios žmonijos dalies žiniasklaidoje, tame tarpe ir demokratijos ir laisvės forposte - Ukrainoje. Kas nutiko?

Gal nedorėliai separatistai nužudė laisvės simbolį? Na, tuomet mes pirmi apie tai išgirstume ir teisėto pasipiktinimo pilnais balsais reikalautume nubausti kraugerius, panašiai kaip visa progresyvioji pasaulio dalis dieną naktį reikalavo nubausti Malazijos Boingo numušėjus. Bet lygiai taip pat, kaip visi nutilo apie Boingą (dabar Nyderlanduose sėdinti "objektyvi" komisija praneša, kad tyrimas truks mažiausiai kelis metus), taip ir apie laisvės šauklę Ruslaną visi pamiršo, lyg tokios nė nebūtų buvę. Kodėl?

Net nedrįstu abejoti žodžio ir minties laisve, kurią taip aktyviai giname Ukrainoje. Greičiausiai tai ne dėl to, kad Ruslana pirmoji iš visų strakaliojusių Maidane nutarė pati nuvykti į Donbasą ir pamatyti viską savom akim, ištempti, taip sakant, niekingus ir gerai pasislėpusius okupantus į dienos šviesą. Nuvažiavo. Pamatė ir pradėjo skleisti „koloradų“ erezijas, apie tai, kad ten tokie patys ukrainiečiai, kurių vienintelė kaltė, jog jiems yra nepriimtina naujoji valdžia. Valdžia, kuri skatina degraduojančių psichų gaujas deginti kitaip manančius (Odesos žudynės), šaudo į jų miestus reaktyvinės ugnies sistemomis, laiko tūkstančius politinių kalinių ir verčia žmones šokinėti, „nes jei nešokinės, jis Maskolis“.

Stebint tokią žodžio ir minties laisvę, prisimenu sovietmetį. Tuomet taip pat galėjai laisvai kurti, bet tik griežtai nustatytoje ideologijoje, jei tik nusižengdavai tuojau pat būdavai izoliuojamas. Visi buvome liudininkai, kuo tokia melo ir žmogaus požiūrio laisvės sutramdymo politika baigėsi.

Evropos sojuzui tai baigsis lygiai taip pat. Grius ir šitas milžinas molinėmis kojomis kartu su visais „naujai senais“ komisarais (kurių, kaip ir bolševikinių, niekas nerinko), evrorubliu ir „vienintele teisinga vaivorykštine ideologija“.

Jau dabar, naršydamas Ukrainos oficiozo platybėse, matau tą pačią paslėptą kovą prieš oficialią ir represijų pagalbą įteigiamą nuomonę. Žurnalistai lyg netyčiomis vis praleidžia nepatogią informaciją, kaip, pav., Maidano minėjimo metinėse „netyčia“ leido pasisakyti Ukrainos armijos „išlaisvinto“ Donbaso miestelio gyventojams, kurie aiškiai pasakė, kad juos žudė kariuomenė, o ne sukilėliai. Kadangi buvo tiesioginė transliacija „teletiltas tarp daugelio miestų“, buvo juokinga stebėti bandymus šią nepatogią tiesą nutildyti. O kai laidos vedėjai Kijevo studijoje paprašė Maidane susirinkusiųjų atsakyti į kaltinimus, zombių gauja ilgai ir isteriškai skandavo: „Slava Ukraine, Herojam slava“.

Bet vis dėl to įdomu, kurgi Ruslana? Ar turi ji iš ko gyventi po to, kai pabandė pasakyti tai, ką pamatė savo akimis ir viešai apie tai pasakė? O gal sėdi kokiuose SBU (Ukrainos saugumo) požemiuose ir nuoširdžiai prisipažįsta, kad Putinas jai sumokėjo už propagandą, nukreiptą prieš nugalėjusios revoliucijos Herojus?

Lietuvos politika - objektyvūs įtakos faktoriai.

Chroniškas nedapistitas, 
Mėnesinių sopuliai, 
Dietologų receptai, 
Lūpos, antakiai, nagai. 

Metai, klimaksas, 
Liežuvis, tas kurį nesuvaldai. 
Veidrodžiai, kurie nerodo, 
To kaip tu save matai. 

Spuogas, nelaiku iššokęs, 
Nepaklūstantys plaukai. 
Veido kaukės ir masažai, 
Depiliacijų skausmai. 

Rankinukai ir bateliai, 
Suknės, paltai, nėriniai 
Ankštos pėdkelnės, korsetai 
Vėrinėliai, auskarai. 

Lietuvoj dabar tvarkelė,

Kaip ponios rankinuke,

Visko daug, ko reikia nėra

Ir tvarkyti nevalia.

 Atsikrenkščiant spjauti visiems Rusams į veidą tapo Lietuvos tarptautinės diplomatijos mėgstamiausias užsiėmimas. Keisti tik spjaudančiųjų komentarai, nuo skreplių nespėjusiomis nudžiūti lūpomis:  “Kas čia darosi su tais rusais? Į juos tik civilizuotai nusispjauni, o jie, barbarai, į snukį duoda, baisu kokia agresija!.”

  Sovietinėms funkcionierkoms ir fukncionieriams niekada nebuvo svarbūs žmonės kuriuos jie valdo. Ar svarbu, kad ten kažkas iš Lietuvos daro verslą, praranda pinigus, darbininkai netenka darbų, Lietuvos biudžetas lėšų, tai niekai, svarbu, kad juos, naujieji jų šeimininkai pastebėtų. Toks nuo seno išmoktas komjaunuoliškas “entuziazizmas”, kuris visuose socialistiniuose SOJŪZUOSE (sename ir naujame) tiesiogiai įtakoja kilimą karjeros laiptais. Jiems atrodo, kad civilizuotoje bendruomenėje, tokie kolūkinės bravūros priepuoliai yra vertinami taip pat kaip ir socialistiniame lageryje. Jie klysta. Vakaruose niekas nedaro neapgalvotų judesių, kurie galėtu tiesiogiai pakenkti jų bendruomenėms. O apie buvusių kolchozų piemenėlius ir kiaulešeres, kurie numetė raudoną vėliavą ir stojo prie vaivorykštinės, civilizuoti žmonės atsiliepia neslėpdami pasibjaurėjimo. Pamenate 2007 metais Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis Deividas Kameronas nedviprasmiškai apibūdino mūsų politinės balutės šliaužiojančias žvaigždutes: „Tikiuosi, kad per daug neremsite vienakojų lietuvių lesbiečių“?.

  Lietuvos komjaunuolių bobinčius daro problemas ne tik žmonėms kuriuos jos valdo, jos tiesiogiai diskredituoja Lietuvą kaip valstybę tarptautiniu mastu. Po karingų pareiškimų Rusijos atžvilgiu ir pažadų padėti Ukrainai nutariau panaršyti internete. Youtube radau jog Lietuva pagaliau pradėjo tiekti karinę paramą Ukrainiečiams. Siena kirto sunkvežimis su Lietuvoje modernizuotais, šarvuotais, specialia kamufliažine danga padengtais – TRAKTORIAIS.

Čia nuoroda: 

https://www.youtube.com/watch?v=mNmtuBnKxq0#t=88


  Atkreipkite dėmesį į interviu duodantį Ukrainos atstovą, kuris sunkiai suvaldo šypseną. Kitas atstovas kalbėdamas net kelis kartus pasimeta bandydamas teisingai įvardinti šią "karinę" techniką. 

  Tokie siuntiniai, ant kurių puikuojasi Lietuvos vėliava ir užrašas jog tai parama Ukrainos valstybei, yra neįtikėtinas smūgis mūsų valstybės tarptautiniam įvaizdžiui. Seniai nejaučiau tokios gėdos dėl savo šalies politikų sprendimų, nors ką aš čia veidmainiauju, visa Lietuvos politinė sistema yra kaip šitie koviniai traktoriai. Kaip ir šias griuvenas, tik turint labai plačią vaizduotę galima pavadinti karine technika, taip ir Lietuvos politinę, socialinę ir ekonominę sistemą tik labai didelis optimistas galėtų įvardinti kaip vakarietišką.

Vladimiras Troščenka

Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų !!!

  Jėzaus Kristaus Motina Marija, paprasta Izraelio tautos mergaitė, iš neturtingos šeimos, tapo labiausiai pagerbta žmonijos moterimi.

  Iš kartos į kartą pasaulio tautos kuria ir gieda Jai giesmes, taip nenumaldomai įvykdomas Žodis:

„Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas! (Lk 47-49)

Visagalis pasakė:

  ....žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu,

ir atliks, ko siųstas“. (Iz 55,11)

 

  Niekas negali atsilaikyti prieš Dievo Žodį, viskas ką perduoda mums Biblija įvyksta:

 

 

Rusų giesmė:

 

Serbų giesmė:



Anglų giesmė:



Koptų (Egiptiečių) giesmė:



Sirų giemė:



Prancūzų giesmė:



Graikų giesmė:



Kiniečių giesmė:



Japonų giesmė:



Korejiečių giesmė:



Ispanų giesmė:



Arabų giesmė: