Kai analizuoji Lietuvos viešosios kalbėsenos foną, tiesiog negali nepastebėti vieno dėsningumo. Beveik visi kalbėtojai/rašytojai ginantys supedofilėjusių nusikaltėlių "teisėtą" siautėjimą valstybės vardu, lygiai taip pat pasisako arba pateisina mūsų kalbos prievartavimą palaipsniu lenkų kalbos gramatikos įvedimu (kitaip vadinamu "w" invazija). Ir vieną ir kitą atvejį jie teisina panašia forma: "na kas čia tokio, kelios raidelės mūsų raidyne", "Na koks skirtumas, porą kartų ikišo".
Prieš kokių 10 metų žiūrėju laidą per televizorių. Buvo rodomas policijos sulaikytas, susigūžęs jaunas vaikinukas, bandęs išprievartauti mažametį berniuką. Berniukas gelbėdamasis nuo prievartos iššoko pro daugiabučio langą. Labiausiai man įsiminė susigūžusio vaikino pasiteisinimas: "Kai aš buvau kalėjime, mane išprievartavo. Po to aš supratau savo prigimtį, kad aš nuo gimimo esu gėjus ir todėl bandžiau suartėti su tuo vaiku".
Kodėl aš iterpiau šį kriminalinį epizodą? Ogi todėl, kad kaip ir tas kalėjime išprievartautas vaikinas, mūsų kelis šimtmečius mentališkai prievartautas "elitas" negimė su tokia tapatybę. Gyvenimo filosofija, kurioje jie gyvena, yra dirbtinai ir brutualiai įskiepyta ir jau po to įsisamoninta ir perduodama kaip neabejotinas teisingo gyvenimo mokymas savo palikuonims. Jie net nebesuvokia, kad galima gyventi kitaip.
Čingyzo Aitmatovo romane "Ilgiau už amžių besitęsianti diena" yra aprašomi Mankurtai.
Karo belaisviui, kurį būdavo nutarta padaryti mankurtu, nuskusdavo plikai galvą ir uždėdavo ant jos ką tik nudobto kupranugario kraujuotą odos gabalą. Po to, jam surišdavo rankas ir uždėdavo ant gerklės medinę kaladę, kad jis negalėtu galva paliesti žemės ir palikdavo žmogų dykumoje porai dienų. Kepinant saulei ant galvos esanti kupranugario oda pradėdavo trauktis suspausdama galvą. Kupranugario plaukai įsismeigdavo į galvą sukeldami nepernešamą kančią, kuri buvo sustiprinama vis stiprėjančio troškulio. Po kiek laiko, auka arba mirdavo, arba netekdavo atminties apie savo buvusį gyvenimą ir tapdavo idealiu vergu, nepriekaištingai ištikimu savo šeimininkui. Vergai mankurtai kainuodavo nepalyginamai brangiau nei paprasti vergai, nes jų nebereikėdavo saugoti ir taip pat nebereikėdavo saugotis jų keršto. Čingizo Aitmatovo romane pasakojama apie tai, kaip jauną kimpčiaką Žolmaną, Donenbajaus sūnų, tapusį žuanžuanų belaisviu, padarė mankurtu. Jo motina, Naiman Ana ilgai ieškojo sūnaus, bet kai surado jis ne tik jos ne pažino, bet savo šeimininkų įsakymu nužudė ją, be jokios sąžinės graužaties. Mankutai nežinodavo (ir net nenorėdavo žinoti) savo prigimties ir protėvių, nežinojo savo tikrojo vardo (naudojosi šeimininkų sugalvotomis „kličkomis“, panašiai kaip sulenkinti Lietuviai). Mankurtas kaip šuva, pripažindavo tik savo šeimininkus, jis nekreipdavo dėmesio į jokius argumentus ir klausydavo tik šeimininko nurodymus. Tai jam buvo aukščiau visko.
Kartą su vienu labai žymiu „šoumenu“ užsukome į senamiestyje buvusį vieną aplinkosaugos departamentą. Jam vadovavo neaiškaus amžiaus „moterė“, viena iš feministinių A.M.Pavilionienės pasekėjų. Užėję pas ją į kabinetą buvom labai džiugiai sutikti. „Moterė“ liepė savo sekretorei atnešti kavos ir konjako. Mano kompanjonas nusistebėjo ir paklausė ar ji nebijanti taip, darbo dienos viduryje, gerti konjaką? Man ligi šiol įstrigęs atmintyje jos atsakymas: „Na jau, ko bijoti, Maskvos jau nebėra, dabar mes patys sau šeimininkai, TODĖL DAROM KĄ NORIM“. Apgailėtina. Laikinai paleistų į laivę vergų lėbavimas, nei kiek nesusimastant nei apie pasekmes nei apie realybę. Juk griežtai lakomas vergas, kai jį paleidžia į laisvę, mėgaujasi nebaudžiamumu, todėl daro vis daugiau nusikaltimų, o vėliau tiesiog degraduoja arba grįžta pas savo šeimininkus vergauti toliau. Paskaitykite JAV vergų išlaisvinimo įstoriją. Tie kam suformuota vergo savivoka iš jos nebegali išsilaisvinti. Jiems pastoviai reikalingas botagas ir meduolis. Patys jie nesugeba sukurti pridėtinės vertės ir nesugeba gyventi bendruomeniškai. Jie prasiskolina ir sužlugdo/iššvaisto viską kas jiems, istorijos vingrių pasekoje, atlieka nuo buvusių šeimininkų.
Mūsų ilgai prievartautas „elitas“, netekęs vieno šeimininko ir susipainiojęs savo vergiškame „darom ką norim“, jau dabar karštligiškai ieško naujo vegvaldžio iš kurio galėtų gauti nurodymus kaip elgtis. Laisvai gyventi jie nesugeba, prie Maskvos valdymo jie grįžti nebegali, todėl jų akys vis dažniau krypsta į Lenkiją. Koks ne kos o šeimininkas. Jų supratimas paprastas kaip ir pas visus vergus, “ Na ir kas, kad nebeteksime savo istorijos, po truputį prarasime kalbą, nebeteksime laisvės ir didžiosios dalies bendruomenės, bet užtat pagaliau bus ŠEIMININKAS, kuris nurodys ką daryti ir kurį galėsime keikti (tyliai) dėl savo nesekmių.“ Sovietijoje išdresiruota Lietuviška „inteligencija“ (Solženycinas įvardino tiksliau – OBRAZOVANŠČINA) vėl po truputį pradeda ruošti Lietuvius lenkų kalbinei ir įstorinei invazijai (pav. Lietuvių kalbos „saugotojų“ A.Smetonos ir I.Smetonienės straipsniai, taip pat grubus lenkiškos istorinės interpretacijos leidinys „Suvalkų sutartis, faktai ir interpretacijos“ siekiantis išteisinti lenkų niekšybę ir t.t.). Visa tai ilgai siekiančių planų mentaliniai pamatai prievartaujantys Lietuvos visuomenės viešąją nuomonę.
Ar įmanoma vergams tapti tikrai laisvais žmonėmis? Ne. Tai neįmanoma, tam reikia gimti laisvam. Tai vienintelis kelias.
Kažkada Žydų mokytojas Nikodemas buvo slapčia atėjęs pas Jėzų Kristų. Jis pripažino, kad niekas negalėtų daryti tokių ženklų, jei Dievas nėra su juo. Prašė paaiškinti kaip jam suprasti tą didingą visaapimantį Dieviškosios išminties mokymą (Dangaus karalystės suratimą). Jėzus Kristus jam atsakė, kad niekas negalės įeiti į Dangaus Karalystę, jei tik jis ne gims iš naujo. Nikodemas nusistebėjo ir paklausė, kaip senas būdamas žmogus gali vėl gimti. Kristus atsakė: „...jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.“
Būtent tai yra naujas gimimas, gimti iš Visagalio Dangaus ir Žemės Sutvėrėjo Dvasios. Būtent tokie gimusieji yra laisvi gimimu ir juose nebėra vergo tapatybės. Vanduo ir Dvasia.
Beveik visi Lietuvoje yra pakrikštyti vandeniu (vieni tik gimę, kiti vėliau) tai reiškia, kad daugeliui atvertas kelias link Kristaus, bet tik nedaugelis žengia tuo keliu ir gimsta iš Dvasios. Gimti iš Dvasios yra įmanoma tik per kitą žmogų, kuris turi tą Jėzaus Kristaus Dvasią ir kuris perduoda šią Dvasią ieškančiąjąm. Kito kelio nėra. Tu gali šauktis Kristaus asmeniškai, savo maldose ir tuomet Jis atsiųs tau savo pasiuntinius, per kuriuos tu būsi išgelbėtas. Būtent taip Petras buvo pasiūstas į pagonio Kornelijaus namus. Būtent tokiu būdu, per Jėzų Kristų, mūsų vergiškos tapatybės šiuolaikinė nomenklatūra gali gimti iš naujo, laisvais valstybės vadovais ir pareigūnais, o mankurtiška sovdepinė obrazovanščina gimti visų gerbiamais Lietuvių bendruomenės išminčiais. Visada prisiminkite ką sakė mūsų Mokytojas: Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.
Vladimiras Troščenka
