Ar A.M.Pavilionienės kovingosios feministės gintų šios moters teisę gyventi?

Kūrikai ir kūrėjai

.

Kodėl kalbi,
Kai nėra tau ko pasakyt?
Kam drebini bereikalingai orą?

Kodėl rašai,
Kai nėra kas rašyt?
Kam prievartauji žodį apgailėtinom mintim?

Kodėl nesąmones tu vadini kuryba?
Ir vamzdžių simbolius tu po savęs palieki?

Kūrikų tarpę, vamzdynais sujauktom mintim,
Kolūkių "inteligencijos" vertybės dominuoja.

Užtenka paskaityt tai kas jiems grąžu,
Ir supranti kodėl valstybej KŪRINIŲ nėra.

Jų etalonas gyvulių teplionės, papūgų eilės
Ir praščiokų sukurtos statulos.

Kodėl negrįžtat karvių melžti ir sodinti bulvių?
Kam jūs palikot tai, kam esate sutverti?

Jei forma tau svarbesnė nei esmė,
O pripažinimas svarbesnis nei teisybė.
Esi beždžionė dresiruota pramogom,
Juokingai primentanti žmogų.

.

Klounas

.

Cha cha, hi hi,
Aš gyvenu pašiepdamas kitus,
Mane matydami jie prunkščia susirietę.
Netverdami juokais, koks kvailas aš,
Jie tyčiojasi iš savęs, nes aš tai jie.
Tokie kvailai rimti ir susirūpinę niekais,
Stori, svajojantys kaip sulieknėt,
Kūdi nežinantys kaip sustambėt,
Nelaimėliai turtingieji
Ir džiugūs nabagėliai.
Sureikšminę save viršininkai,
Ir jų galūnes laižantys pavaldiniai.
Politikai, teisėjai, prokurorai.
Aš jiems parodau kas jie iš tiesų.
Cha cha, hi hi,
Kokie kvaili jūs esat iš tiesų,
Juk mano personažas esi tu,
Kuris mane matydamas prunkšti.
Visa rimtybė jūsų pastangų,
Sutiplusi į mano personažą.

Būt klounu, vaidinat rimtą žmogų,
Yra lengviau, nei būt rimtam ir klouną vaidint.

.

Atsikelk

.



Kai gyveni tarp mulkių ir praščiokų,
Svarbu visuomet prisimint,
Kad purvas limpa labai greitai,
O švarai reikia pastangų.

Pritapt prie gėrio nėra lengva,
Lengviau susitapatint su purvu.

Kai tavo aplikoj vien šnypščiančios gyvatės
Bendraudamas su jom tu vien šnypšti.
Rangaisi su jomis ir dulkes valgai,
Ir iš odos išsineri kaip jos.

Jei tu žmogus tiesiog nustok rangytis,
Ir šliaužioti pilvu taip pat kaip jos.
Ant savo kojų atsistok,
Pažvelk į tuos šliužus iš aukšto,
O jei prišliauš per daug arti ir tau norės įgelti,
Tiesiog kulnu joms galvą sumaitok.

Geriau gyvent vienam, bet būt žmogum.
Nei tapt šliužu vien tam, kad su gyvatėm sugyvent.


.

Pliurzos

Druska sūri,
Ugnis kaitri,
O ledas būna šaltas.
Koks tu esi?
Kaip gyveni?
Ar tavo polėkiai
Ne blankūs?
Jei ne sūrus,
Ir ne kartus,
Ne karštas,
Ir ne šaltas.
Kas tu esi?
Susimąstyk,
Gal tu tiesiog galvijas?

Drungnai rašai,
Drungnai mąstai,
Nerišliai atakuoji.
Prisipažink sau pagaliau
Ne gyveni tu,
O tik kaip priedelis befomei miniai
- egzistuoji.

Beveidės pliurzos,
Vertina tave,
Žiūrėdamos per savo,
Pliurziškąją prizmę.
Jom paklūsti,
Ir liurlančios tvarkos,
Drungnom jų gleivėm,
Savo esybę apriboji.

Gleivėtos, drungnos pliurzos
Nekenčia kaitros,
Nei šalčio,
Nei sūrumo,
Nei kartybės.

Neleisk joms vertinti tavęs
Nepasiduok jų valdžiai.
Būk karštas, šaltas ir aštrus,
Te vertina tave tiktai rytojus.

.

Ar verta aukoti tikras vertybes vardan pasaulietinio racionalumo iliuzijos?

Turtingieji ir vargšai