Lenkų chamai

Lenkų chamai vis nerimsta,
Vis nauji ragučiai dygsta,
Tai lentelės, tai pasai
Viskas čia jiems negerai.

Kiek jiems nuolaidų darysi,
Geras niekada neliksi.
Tokia pas chamus tvarka,
Dergti tuos, kurie šalia.

Apsileidę, nevalyvi,
Nieko jie aplink nemyli,
Tam, kad visa tai paslėpt,
Reikia visa gerkle rėkt.

Jau purvais visus apdrabstė,
Skundais europas apkarstė.
Pliurpia, rašo, protestuoja,
Už šunis garsiau jie loja.

Ar ne laikas jums sustot?
Smegenim pradėt galvot.
Kur tėvynė ir tiesa?
O kur melas ir tamsa?

Kam naudingas jūsų riksmas?
Kur atves jūs, pykčio plyksmas?
Ar naudinga būt chamais,
Savo šaliai svetimais?

Pagalvokit kas jūs esat,
Ir kam duobę sau jūs kasat?
Ar malonu jaustis „kresu“,
Ir savos gimtinės priešu?

Tikras poetas

.

pradėjęs rašyti,
visuomet paklausk,
kam mintį paskirsi.
ar tam, kas skaitys?
ar tik sau?

jei tam kas skaitys,
nusispjauk ir pamiršk.
nes vien banalybę suregsi.
jei sau, tai tuomet atsakyk,
ar reikia tau mintį įamžint?
dėl ko tu rašai?
ir kam tai skiri?
kodėl tau save tyrinėti?
juk tikrosios eilės,
nepakenčia amato.
jos rašantį tik išnaudoja.
jei leisi joms lietis ,
savim neatskiesdamas,
eilės pasieks tai kam skirtos.
o jei kaip dailidė eiles tu kaposi,
jas dailinsi, brūžinsi, gręši.
jos taps kaip bakužės, kokių pakelėse,
milijonai trunyti paliktos.


.

Esaam mes

Anuos tumsybės praraja,

Kur anej šveysybe vadina,

Mūs pruotus užguožė seniaa,

Ir mumies durnume skondina.



Mes veizam per anuu akis,

Ir anuu pasakuom gyvienam,

Anuu sumyslyta tvarka,

Mes savo vaakus sugadinam.



Nie kon moms truopniaa atspuust,

Nes esam darbaas apsikriuovee.

Ir deebam dein ir nakt dėl tuo,

Kuu moms nuoriet anei nustatie.



Netureem sava mes galvuos,

Anei už mumeis sumyslauja,

Netureem sava mies valdžious,

Anei savus mumeis užkriauna.



Kas tei ANEI ir kas tei MES?

Tegu keikveinas sau atsako.

Nes ANIEMS vergaas busem tuol,

Kuol tuo atsakymuo neraseem.


 
 
.

Nendrės

Tingėti pavargęs,
Kreipiu žvilgsnį tolin,

Kur nendrės linguoja,
Kėrėdamos šokiu.

Akim jas lydėdamas,
Sieloj banguoju,

Ir mintys ramybėn,
Mane nuskandina.

Nuo išorės protą vokai atriboja,
Ant jų tiktai nendrės sau tyliai siūbuoja.

Ir rūkas po truputį nendres apgaubia,
Ir pasakų toliai į sąmonę plaukia.

Tarp nendrių staiga aukso miestas iškyla,
Ir slibinas miestą sparnais apkabina.

O nendrės, ne nendrės, tai pasakų deivės,
Jos šoka, linguoja ir kviečia ateiti.

Mėnulis ir saulė, žvaigždes susirinkę,
Pas deives į puotą jau skuba atvykti.

Dangus tapo juodas, vien miestas tik spindi,
Nes viskas kas šviečia jame susirinkę.

Tamsybė aplinkui, tik miestas linguoja,
Auksinė pašvaistė virš jo raibuliuoja.

Stebiu sužavėtas tą pasakų miestą,
Ir noras man kyla, prie jo prisiliesti.



Pašoku iš krėslo,

Vokai atsimerkia.


Nebėra jau miesto, tik nendrės linguoja,

Vanduo raibuliuoja mažam tvenkinuke,

Prie mano sodybos, atokiam kaimuke.

Lėtai

Iš lėto auga medis,

Ir saulė tingiai kyla.

O paukštis po šapelį,

Lėtai lizdeli suka.



Jei nori greit ir visko,
Žinok, kad gausi nieką.
Ir niekas šis, ilgai tau,
Gyvenimą gadins.

Lietuva

Sergu bepročių kliedesiais,
Dirbtinėm šypsenom, seilėtais sakiniais.

Sergu menkystų sukurta tvarka,
Praščiokų kultūra ir jų beskoniais kūriniais.

Sergu iš teisingumo besijuokiančiais teismais,
Nupušusiais rinkėjais ir mirštančiais kaimais.

Sergu veidmainiais prezidentais,
Bejėge vyriausybe, pedofiliniais klanais.

Sergu besočiais daktarais,
Žudikais piniguočiais, prokurorais neveiksniais.

Sergu žaliaisiais, raudonaisiais ir rudais,
Pajacų orgijom prasmirdusiais seimais.

Sergu valdininkijos metastazėm ir votim,
Mankurtiškų draudimų debesim.

Sergu kraujuojančiom žaizdom,
Nuo betvarkės į užsienį pabėgusiom šeimom.

Sergu našlaičių ašarom,
Pijokų smarve ir merdinčių senolių aimanom.


Sergu, vaikeliai, aš beviltiškai sergu,
Mirtis prie mano patalo palinkus,
Nebėr jėgų ir noro nebėra,
Nes aš - savų vaikų išniekinta mama

Lietuvos prakeikimas - teismų piktžaizdė.

Yra sena nekintama aksioma, kas valdo valstybę, tas teisia jos žmones.
Atsakykite sau į klausimą, kas teisia Lietuvos žmones? Ar Lietuvių tauta, kaip bendrijos visuma, turi nors mizerinę įtaką teismų sistemai Lietuvoje? Be abejo ne, nes Lietuvos išrinktų žmonių institucijos (Seimas ir Prezidentūra) nepakankama atsvara išbujojusiai nebaudžiamume, išskirtinume, beatsakomybėje, privilegijose ir savimeilėje teismų sistemai. Bet kuris mažiausio rajono teisėjas, savo sprendimą (protingą ar kvailą) skelbia visos Lietuvos respublikos (tai yra mūsų visų) vardu. Jis vienas gali visiškai panaikinti, arba negrįžtamai pakeisti įstatymus leidžiančios (Seimo) ir įstatymus įgyvendinančios valdžios (Vyriausybės) nutarimus. O ar jie atsakingi mums kaip sociumui už sprendimus įtakojančius mūsų visų gyvenimą, kas gi vertina teisėjus? Atsakau. Teisėjus vertinančios komisijos sudėtis 7 asmenys, iš kurių du skiria Prezidentūra, vieną Seimas, o net keturis PATI TEISMŲ SISTEMA? Trys prieš keturis. Tas faktas tiesiog ciniškai šaukia, kad visuomenė neturi net teorinio šanso apsisaugoti nuo teismų sistemoje įsigaliojusios (dar senovės Romoje įvardintos) iškreiptos teisės - jus utendi et abutendi (teisės naudotis ir piktnaudžiauti). Kas gi turi įtaką tiems kas teisia (o tuo pačiu ir valdo) Lietuvą? Atsakymas - Teismų taryba. Tai yra, jie patys sau vertintojai, teisėjai ir šeimininkai. Pasaulyje yra tik viena neatsakinga savo tautai valdžios forma vertinanti pati save - diktatura. Ar gali gerai gyventi tauta, kurią teisia teismai priklausomi tik patys nuo savęs? Pasakysite teismų veiklos ribas, atsakomybę ir kompetenciją nustato įstatymai ir Lietuvos respublikos konstitucija? Cha. Tam teismų sistema yra apsisaugojusi nekintama formuluote - teismas teisia pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Kokie gali būti vidiniai įsitikinimai pas tuos kas gyvena virš tautos ir valstybės? Kokie jų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai? Panagrinėkim. Ar iš jų varpinės žiūrint yra teisinga, kad jie yra virš tautos ir valstybės? Be abejo taip. Ar jų sąžinė juos teisia dėl to, kad jie yra atskaitlingi tik patys sau? Na juk "runkelynas" (prie kurio jie priskiria ir runkelių renkamą seimą bei prezidentūrą) nieko nesupranta. Ar iš jų varpinės žiūrint protinga taip gyventi, kaip gyvena jie - be abejo taip. Juk vertinant pačiam save, objektyviu išlikti neįmanoma. Kiekvienai varnai jos varniukas gražiausias pasaulyje, o ji pati - išmintingiausias gyvūnas.

Neseniai Lietuvos konstitucinis teismas eilinį kartą įrodė, kad konstitucija jam tėra žodžių rinkinys, kurių prasmę nurodo ne visuomenė priėmusi šią konstituciją, o prieštaringos reputacijos veikėjo Egidijaus Kūrio iškviestos ir sėkmingai Lietuvą teisinačios "konstitucinės dvasios". Pasirodo būtent tos dvasios nustato, kaip mes turime gyventi ir tvarkytis savo valstybėje. Iš istorijos ir asmeninio patyrimo žinome, kad tik viena Dvasia (Šventoji Dievo Dvasia veikianti Jėzaus Kristaus mokiniuose) nori gero Dievo kūriniui - žmogui, visos kitos dvasios (ar tai būtų konstitucinės, ar belzebubiškos, ar liuciperinės, ar mamonos/turto) tėra naikinančios žmoniją, kaip visumą, piktojo tarnaitės. Šeima yra Dievo įsteigta vyro ir moters sąjunga, būtent šios sąjungos suardymui įvairios iškrypeliškos dvasios meta didelias pajėgas. Suardysi šeimą sunaikinsi žmogų.

Paskutinis Konstitucinio teismo sprendimas naikinantis Lietuvišką šeimą, yra labai akivaizdus šios, 20 metų Lietuvą naikinančios, piktžaizdės pūlių išsiveržimas. Teisingumas yra bet kokios tautos gerovės pagrindas. Nėra teisingumo, nebeliks ir tautos. Politikai arba valstybės biurokratija gali pridaryt daug žalos, bet žmogui būtina žinoti, kad yra arbitras nešališkai sprendžiantis visus iškylančius ginčus. Būtent todėl temidės skulptūra yra užrištomis akimis, laikanti svarstykles. Teisingumas negali vertinti pagal savo įsitikinimus, sąžinę, savo protą ir teisingumo suvokimą. Tokį nešališkumą savo pačių atžvilgiu mes galime pasiekti tik suteikę teisę priimti sprendimą prisiekusiųjų teismui, o teisėjus, kaip ir kitas valdžios struktūras, pradėjus rinkti visuotinai.

p.s. Anot Sokrato, diktatūra turi tik vieną pabaigą - smurtinę mirtį. Tam, kad išvengti neišvengiamai artėjančio smurto, Lietuvos politikai ir sveikai mąstantys teisininkai pačioje teismų sistemoje, turi peržengti savo siaurus interesus ir pradėti įgyvendinti teismų reformą. Lietuvoje pagaliau turi pradėti teisti pati visuomenė, o profesionalūs teisėjai turi būti renkami visuotiniuose rinkimuose.

Vladimiras Troščenka