Didžioji Lenkija šlovingai laimėjo mūšį Libijoje

2411 metai. Anglija, maža valstybėlė, kuri neseniai atgavo nepriklausomybę nuo Europos sąjungos.

Televizijoje vyksta diskusija "Istorija, mitai ir realybė. Palikite istoriją profesionalams".

Garbūs, neseniai atsikūrusio, Oksfordo universiteto profesoriai, Jon Smitovič, Alfred Bumbel, George Nikžent tyčiojosi iš naujai besireiškiančių pseudoistorikų, kurie drįsta niekinti oficialų Anglijos istorijos mokymą. Šis mokymas yra patvirtintas visapusiškais tyrimais ir profesionalių mokslininkų teorijomis.

- Imkime, kad ir papraščiausią, kelių šimtų metų senumo kovą, kuri yra gerai ištyrinėtą ir aprašyta Ewropeijskos unijos sostinės Varšuvos, Jano Dlugošo universiteto profesūros. Konfliktas Libijoje. Šiame konflikte, Didžioji Lenkija šlovingai nugalėjo Libijos lyderį Muamarą Kadafi", tai įrodytas faktas kurį Anglijos istorijos marginalai bando paneigti. - Pradėjo garbus Oksfordo universiteto istorijos katedros dekanas Alfred Bumbel, - "Šioje kovoje, be abejo dalyvavo ir mūsų giliai atsilikusios Anglijos kariai, bet be lenkų jie nieko negalėtų padaryti. Mes be lenkijos būtume niekas. Juk Ewropejska unija (Europos sąjunga) tai lenkija ir lenkai nešė kultūrą visos tautoms įeinančioms į Didžiosios Lenkijos Ewropejska unija."

- Bet štai marginalai teigia, kad Lenkai šioje kovoje išviso nedalyvavo", - Provokuodamas pokalbiui isiterpia žurnalistikos profesionalas Edmund Jakil. (Didžiausio Angljoje žiniasklaidos koncorciumo Vyr.Redaktoriaus Rim Valatk favoritas).

- Be abejonės kiekybiškai dauguma karių buvo iš atsilikusių Lenkijos kresų, tokių kaip mūsų Anglija. Bet jie kovojo Lenkijos didybės ir vadovavimo paskatinti. Visose daliniuose buvo Didžiosios Lenkijos kariniai patarėjai. Istorijos marginalų kvailumas pasireiškia net tokiuose beprotiškuose, pseudomoksliniuose tvirtinimuose, kad neva lenkai tose kovose tik išvietes valė ir Anglijos karininkams batus šveitė. Visiškai marginalinis, neprofesionalus ir populistinis požiūris į istoriją. Įstorija tai mokslas kurį gali išaiškinti tik profesionalai. Tokios marginalų interpretacijos nėra naujas reiškinys. Kai Didžioji Lenkija, kilniai subūrė po savo vadovavimu Ewropejska Unija, vienoje iš nežymių Lenkijos provincijų, jūs turbūt net nežinote tokio pavadinimo - Litwa, taip pat buvo visokių marginalų, bandžiusių neigti Didžiosios Lenkijos vadovaujantį vaidmenį viduramžių mūšiuose. Jie kaip bepročiai, visų pajuokai tvirtino, kad tai Litwa laimėjo viduramžių mūšius, o lenkai tebuvo jų valstybės raštininkai, tarnai ir karininkų batų valytojai. Jie netgi drįso tvirtinti, kad Ewropeijskos unijos pradininkė - Ržečpospolita, tai tebuvo dviejų valstybių karinė sąjunga, kurioje, neva lenkai beveik nieko nesprendė. Bet juk tai nesamonė ir tos šalies išsilavinęs elitas sugebėjo moksliškai įrodyti, kad Litwa tai ta pati Lenkija, o Lenkija tai Didžioji Ržečpospolita. Po to kai negausius marginalus pavyko izoliuoti (nes tauta išmintingai klausė profesionalų) , nebeliko ir separatistinio reiškinio - Litwamanijos. Šis reiškinys labai panašus šiuo metu Anglijos marginalų judėjimą "Apvalykime Anglijos istoriją nuo melo".

Čia įsiterpė profesorius Jon Smitovič:

- Ir išviso, istoriškai įrodyta, kad Anglų kalba tai išmyslas, lenkijos priešų sukurtas dirbtinis darinys. Yra senieji anglai ir naujieji anglai. Naujieji anglai, kurie kaip bepročiai įsikibę laikosi Anglų kalbos, tai Didžiosios Lenkijos priešų dirbtinai sukurta generacija. Senieji kilmingieji anglai, visi save laikė lenkais. Prieš šimtą metų, Anglų kilmės poetas Jan Smitovič, kurį marginalai užsispyrusiai vadina Jon Smit, puikiai pasakė, - pats tikriausias lenkas tai anglas.

Jam paantrino ir profesorius Nikžent:

- Net kelių šimtų metų senumo vieši užrašai Londone ir kituose mūsų mažytės Angljos miestuose rodo, kad Lenkai čia gyveno ot wiekow. Nešė kultūrą į mužikišką ir atsilikusią Anglijos visuomenę. Kai kurių marginalų teiginiai apie tai, kad lenkai tebuvo darbininkai, 20-to amžiaus pabaigoje atvažiavę dirbti juodus darbus Anglams, neišlaiko jokios kritikos, tai juokinga. Pažiūrėkite į didžiulę, ekonomiškai galingą Lenkija ir į mūsų mažą ir silpną, vos tris milijonus žmonių turinčią Angliją. Tai nesulyginama. Lenkija visada buvo pranašenė. Tai, kad Didžioji Lenkija valdė Anglija mums parodo ir aplink Londoną iki šiol gyvenanti milžiniška lenkų autochtonų populiacija. Senas posakis, kad "Poliak pan, a Britanec cham" parodo, kad lenkai visada buvo aukštesnės kultūros žmonės iš kurių atsilikusi Anglija gavo mokymą, todėl mes turime būti dėkingi Didžiajai Lenkijai ir įteisinti lenkų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą Anglijoje.

- Bet juk istorijos savamoksliai teigia, kad Evropejska unija buvo tiesiog laisvų valstybių sąjunga, o ne Lenkija. Jie sako, kad tai patvirtina ir šios unijos oficialūs dokumentai, kuruose lenkija minima tik tarp kitko, kaip viena iš unijos valstybių. - Bando papilti žibalo į diskusijos ugnį žurnalistikos profesionalas Edmund Jakel.

Tokią kvailystę autoritetingai nukerta profesorius Bumbel (pritariamai linksint kitiems dviems profesionalams):

- Tai tik parodo, kokie marginalai yra atsilikę. Juk visus Anglijos miestus ir pas mus esančias bažnyčias pastatė išmintingos lenkų tautos rankos. Mes tik buvome barbarai, kuriuos iš tamsybės iškėlė lenkijos kultūros nešėjai. Jei ne 20- jo amžiaus unija su kultūringaja Lenkija, Anglija iki šiol būtų barbariška šalis.

Vladimiras Troščenka

Lenkija, kelias iš niekur į nieką

Mūsų senutėje Europoje, pakeliui tarp Lietuvos ir Vokietijos yra visų vairuotojų siaubas – Lenkija. Tai tokia mažoji, nežymiai apeuropietinta Rusija. Jie, kaip ir Rusai kalba Slaviškai, jų beveik vienodos politinės pasaulėžiūros, toks pat požiūris į kaimynines valstybes, nepamatuotas pūtimasis ir kalbos atskyrimas nuo darbų. Yra tik vienintelis išorinis skirtumas tarp šių dviejų valstybių. Lenkus vakariečiai išmokė rašyti ne Kirilica (visų Slavų kalbų pirmapradė rašyba), o Lotyniškais rašmenimis. Tokiu būdu (vien tik išoriškai) lenkai patys save pradėjo įsivaizduoti Vakarų Europos atstovais. Bet įsivaizduoti save esant kažkuom (vakarų civilizacijos dalimi), tai dar ne reikšia būti tuo, kuo save įsivaizduoji. Jonas Grinius (J.Miliušis) yra puikiai pasakęs „Ne įsitikinimai kuria tiesą, o TIESA teisia visus įsitikinimus“. Tai, kad lenkai yra tie patys rusai, akivaizdžiai iliustruoja ir per amžius neišsprendžiamos jų valstybės problemos. Kaip ir didžiojoje Rusijoje, Mažojoje Rusijoje – Lenkijoje jos yra dvi (akivaidžios), tai keliai ir kvailiai.

Ženklai/simboliai mums daug ką pasako.

Visoje Lenkijoje keliai yra siaubingi, bet yra viena maloni išimtis. Pakeliui iš Vokietijos į Lietuvą, driekiasi kelių šimtų kilometrų mokamas kelias iš niekur į nieką, pačiame Lenkijos viduje. Jis prasideda kažkur Lenkijos laukuose ir baigiasi taip pat niekur - laukuose. Pagal lenkų įsivaizdavimą, ši amžių statyba turėtų sujungti Varšuva su Berlynu. Bet kelio statyba (keistai, kaip ir visos statybos pas Rusus) pradėta nei nuo pradžios – Varšuvos, nei nuo pabaigos – Vokietijos pasienio, o kažkur nuo vidurio (Istorinėse Vokiečių žemėse tarp Poznan‘ės ir Lodz‘ės). Važiuojant šiuo keliu susiduri su nemalonia organizacine staigmena, tenka tris kartus mokėti. Nebemokėti kitus du kartus kelio viduje tu nebegali, nes mokėjimo būdelės stovi tokiose vietose, kad išvažiavimų jas apvažiuoti nėra. Taip pat nėra jokių įspėjimų apie tai, kad reikės mokėti ne vien tik įvažiuojant į kelią, bet ir dar du kartus pakeliui. Šis Lietuviškai/Vokiškos kokybės (bet lenkiškos tvarkos) kelias iš niekur į nieką, labai simboliškai sutalpina savyje visą Lenkijos (kaip išoriškai apeuropietintos Rusijos) reiškinio Europoje visumą. Atsiradusi iš nieko, panašu, kad ši valstybė eina į niekur. Paniekinusi savo valdovus Lietuvius ir barbariškai pasivogusi Didžiosios Lietuvos istoriją, lenkija iš paskutiniųjų stengiasi apsaugoti iš melo suregztą savo valstybės didybės mitą. Šį mitą, jau porą šimtmečių lenkai bando įteigti pasauliui (ir savo teritorijoje esantiems asimiliuotiems Lietuviams) kaip neabejotiną istorinę tiesą. Tai daroma sąmoningai, puikiai žinant, kad tik istorija formuoja valstybę. Nėra istorijos nėra valstybės. Būtent šio mito saugojimui yra keliamos nesibaigiančios Lenkijos diplomatijos ir vadovybės isterijos Lietuvos atžvilgiu ir šios isterijos prasidėjo būtent po to, kai Lietuviai pagaliau pastebėjo lenkijos kėslus, ne lenkijos pavaldume esančių Lietuvos teritorijų atžvilgiu (šiuolaikinės Lietuvos). Kai Lietuviai suprato, kad mūsų strateginis „draugas“ žingsnis po žingsnio bando padaryti likusį laisvą Lietuvos gabalėlį „didžiosios“ Lenkijos provincija ir pradėjo stabdyti šią programą, lenkai pasuto. Juk jie tikėjosi be vargo sulenkinkinti mus taip pat kaip ir kitas šiuo metu lenkijoje esančias Lietuvos dalis (Jotvingius, Suvalkus, Prūsus). Ši isterija yra gan desperatiška, nes Lenkai įsivaizdavo, kad protingai viską apgalvojo ir apskaičiavo, mažais žingsneliais įgyvendinant savo pasibaurėtiną planą. Pradžioje lenkų gramatika ir raidynas Lietuvių kalboje, lenkiški pasai ir lenkų kortos Lietuvos gyventojams, virš 100 lenkiškų valstybinių mokyklų ir darželių (kurių finansavimas, o tuo pačiu ir patrauklumas yra žymiai didesnis nei Lietuvių) kurios Lietuvoje 20 metų veda nesibaigiančia zombinimo programą. Ordinais, pigiu pripažinimu ir blizgučiais pamaloninta mužikiška Lietuvos profesūra ir įvairių lygių sovdepinių kolchozų „intelektualai“, nenuilstamai kartojantys, kad lenkija viską daro draugiškai ir „tos kelios raidelės, tai nieko tokio“, „ tai nežymios nuolaidėlės už diiiiiidelį draugiškumą“. Taip pat pakasynų Lietuvai darbą dirba lenkų rankose esantis Lietuvos saugumas (bent jau Laurinkaus laikais), bei užsienio reikalų ministerija (tikiuosi, kad Ažubalis bando taisyti visų tų ministerijoje prisiveisusių –ovič, ėvič, įvestą tvarką), įvairių lygių valstybinė biurokratija (kurią ruošia Lenkų universitetas Vilniuje) susitelkusi mūsų sostinėje ir iš jos sąmoningai naikinanti visą likusią Lietuvą, lenkų valdomos valstybinės įmonės (pav. Lietuvos geležinkeliai) ir beveik užvaldyta Lietuvos teisėsauga su teismais. Jei Lietuviai nesusigriebtų, „žingsnis po žingsnio“ Lietuvos lenkinimo programoje, jau galima buvo „moksliškai pagrįstai“, „intelektualų“ ir profesūros pastangomis pradėti rašyti Didžiosios Lietuvos įstorinių asmenybių vardus ir pavardes pagal Lenkijos gramatinės rašybos taisykles, pristatant juos pasauliui ir Lietuvos visuomenei kaip tikrus lenkus „ot wiekov“. Tuomet liktų tik laiko klausimas, kada totalios propagandos zombiais paversti Lietuviai (kuriems sulenkėjusi aukštuomenė ikalinėtų klaidingą istorijos interpretaciją) vėl pradėtų išdidžiai kalbėti, kad „pats tikriausias lenkas, tai Lietuvis“. Bet ačiū Dievui, mąstančių, matančių ir sugebančių savo mintis aiškiai išdėstyti Lietuvių dėka, tauta praregėjo. Pamatė kokia duobė yra kasama, istorijos vingiuose stebuklingai išlikusiam, mažajam laisvos Lietuvos lopinėliui.

Šiaip visa ta lenkiškos „diplomatijos“ bakchanalija man primena vieną atsitikimą, kurį stebėjau Vilniaus Kalvarijų turguje. Čigonė ištraukė piniginę iš vienos moters rankinės, tai pastebėjęs moters vyras pabandė sulaikyti vagilę. Prasidėjo nežmoniškas klyksmas, vagilė pradėjo rekauti, kaltinti ir spjaudyti į tuos kuriuos bandė apvogti, vėliau pribėgo dar daugiau čigonių kurios pakėlė neįtikėtiną triukšma. Apvogtieji žmonės tik žiobčiojo iš nuostabos, negalėdami įsiterpti į plūdimosi laviną, o aplinkiniai ir policija, per čigonų isteriškus šauksmus, niekaip negalėjo suprasti, kas ką apvogė. Aišku po to viskas paaiškėjo ir manau vagilė gavo tai ko nusipelnė. Tikiuosi ir mūsų valstybėje „už rankos pagauto vagies“ bei jo bendrininkų isteriški šauksmai ir taškymasis seilėmis, neprivers mūsų politikų prarasti blaivią nuovoką ir pasiduoti lenkiškam „draugiškumui“.

p.s. Prisiminkite didžio Lietuvio poeto Adomo Mickevičiaus žodžius „Lietuva tu kaip sveikata, tik tada kai tavęs netenki, supranti kokia tu brangi“. Nepraraskite bent to, kas liko iš Didžiosios mūsų Lietuvos, vien dėl pigios ir apgaulingos lenkiškos „draugystės“. Lietuvos politikai ir intelektualai privalo susitarti ir marginalizuoti visokius užsienio valstybės ekspansinę politiką propaguojančius vykdytojus Lietuvoje. Jiems turi būti sudarytos tokios visuotinio napakantumo sąlygos, kad plėsti savo nusikalstamą veiklą jie nebegalėtų.

Vladimiras Troščenka

Atminčiai

Plunksna yra galingesnė nei kardas. Žodis gali sulaužyti kaulus ir sunaikinti galybes.

Klausimas

Nebelieka tos šalies
Kurią mes mylejom,
Paršai baigia ją suėst
Raugėdami garsiai.
.
Čepsi, krenkšia jie smagiai,
Ir purve voliojas.
Ir visus kas tik aplink,
Jie savim terlioja.
.
Purvina, bjauri valdžia,
Nuo sovietų likus.
Nieks nepakeitė jų ne,
Tik kitaip vadina.
.
Myli mus labai valdžia,
O jei tiesą sąkant,
Myli mūsų vaikučius,
Nes yra KITOKIA.
.
KITOKIA PREZIDENTAITĖ,
KITOKIE ministrai,
KITOKIE teisėjai,
Ir prokūrvatjūristai.
.
O kadangi KITOKIE,
Jie kitaip ne gali,
Turi engti mus visus,
Ir naikinti šalį.
.
Tik įdomu ar ilgai,
Kiaulės šitaip džiaugsis?
Ar (s)KE(r)DŽIŲ ne bus daugiau?
NORMALIŲJŲ džiaugsmui.

Kristaus mokinio realybė

Nemėtyk perlų,
Kiaulės nesupras,
O šunys tavo duoną ėsdami,
Tave aplos.

Jie gyvuliai,
Jie nekalti,
Ju prigimtis tokia,
Ji skatina juos gyvuliškai elgtis.

Neduok kas šventa,
Tiems kas nešventi,
Kame šviesos nėra,
Nes gyvastis jiems nepriklauso.

Pažvelk aukštyn,
Nekeldamas galvos,
klupėdamas ant kelių - pasistiebk.
Sušuk skardžiai sučiaupęs burną,
Ir juokis garsiai, liūdnu veidu.

Tavo gyvenimas ne čia.
Ir niekas nematys, kad tu valdai visus,
Nors jie isivaizduoja, kad patys tave valdo.
Nieks nesupras kokius turtus turi,
Nes jų akivaizdoj esi nuskurdeliu patapęs.

Gyvenki pertekes viskuo,
Ir visko nebetekęs.
Ir su draugais gyvenk,
Taip pat gyvenk be jų.

Tai viskas išorė, apgaulė niekadėjams,
O kas išties vertinga, paslėpta nuo jų.

Ju formos, formulės ir įžvalgos tik rūkas,
Kuriuo ramina jie save.
Nežvek į juos rimtai,
Ir tyrinėk juos atlaidžiai.
Juk tarakonams nejauti jokios pagiežos.

Svarbu visuomet prisimink,
Jog tavo džiaugsmas kitame
Ir mintys tavo iš kitur,
Ir ateitis tavo kitokia.


2010 07 05

C/ GB

Štai ten

Duonos kasnis
Gurkšnis vyno
Varpo dūžis
Smilksta dūmas.

Mintys gyvos
Šaukia keltis,

Kas esi žmogau atkutęs?
Kaip save įsivaizduoji?
Juk gyvenimas tik rūkas,
Vėjo dvelksmas jį išsklaido.

Tavo norai tik apgaulė
Jų vertė yra dirbtinė.

Tik pažvelk kas tave supa,
Ten tuštybę pamatysi.

Laisvė blefas ...
Džiaugsmas niekis ...
Laimė, burbulas dirbtinis.

Tuščios akys
Kvailos mintys
Mirga šypsenos skardinės.

Duonos kasnis
Vyno gurgšnis
Krist ant kelių, reiškia kilti,
Užsimerkti reiškia mirti,

Mirti .... reiškia vėl atgimti.

Raudonos utelės persidažė į žalią spalvą

Į Lietuvos Respublikos Prezidentę kreipėsi 40 Lietuvos intelektualų dėl miškų įstatymo pataisų, prašydami jos nepasirašyti šio įstatymo.

Šiaip manęs nenustebino šis kreipimasis. Didžioji dauguma mūsų viešąją nuomonę formuojančių intelektualų, tai sovdepinės mokyklos išauginti žmonės. Jie nekalti dėl savo aklumo, tiesiog tokius juos išugdė sistema ir mechaninis pasikeitimas jų sąmonėje neįmanomas. Šiems intelektualams bet kuris žmogus, kuris uždirba pragyvenimui pats, nekaulydamas pinigų iš valstybės, yra turginis krautuvininkas. O jei žmogus dar, neduok Dieve, bando statytis namus ir turi nuosavybę, kurią nori tvarkyti, komunistinės sistemos inteligentijai jis kelią alergija ir niežulį. Jų suvokimas leidžia tik vieną bendrabūvį visuomenėje – lygiavos kolchozą, kur viskas priklauso niekam (liaudžiai). O jei žmogus ir turi kokią nuosavybę, tuomet jos naudojimą reikia taip apsunkinti, kad išliktu tik plika teisė, panaši į sovdepinę konstituciją. Konstitucija yra, o teisių nėra.

Visi dabartiniai Lietuvos įstatymai, tai nepridengtas Lietuvių nuosavybės nacionalizavimas, nes naudotis ja legaliai beveik neįmanoma. Ribojimai, draudimai, reglamentavimai totalūs. Vien tik kyšių pagalba, galima ką nors daryti savo nuosavoje žemėje ir savo nuosavame name.

Solženicynas labai taikliai įvardino tokius sovdepinius intelektualus - obrazovanščina. Ten kur vyraujančios ideologijos vejas pučia, ten obrazovanščina ir nuplūduriuoja.

Po to, kai žmogaus nevertinanti ideologija žlugo senajame sojūze, tos ideologijos pagimdyti dresiruoti parazitai (kuriuos mūsų senoliai taikliai įvadino - „Raudonosios uteles“) labai greitai pažaliavo ir dabar po truputį baigia užtvindyti ne tik CCCP‘o kontrolėje buvusią teritoriją, bet ir beveik visą pasaulį.

Dabar nebe madinga kritikuoti „žaliųjų“ ideologija. Jie visiems nurodinėja kaip gyventi, ką daryti, ką valgyti, kaip gydytis, ką sodinti ir pan. Šios ideologijos fanatikų kalbose nuolat girdime, kad žmogus tai didžiausias jų stabo – gamtos, priešas. Todėl žmonių populiacija turi būti sumažinta (nesakant kaip), o išgyvenusieji žaliųjų valdymą, turi būti sukišti į tvartų tipo betonines dėžes, nustatant jiems galvijų priežiūros taisykles, asmeninius numerius, o netolimoje ateityje visus kaip karves sučipuoti, kad kontrolė būtų nepriekaištinga.

Komunizma stačiusio sojūzo sisteminiai sraigteliai labai tinkami naujojo (žaliojo) komunizmo statybai. Naujajame E. sojūze, jau dabar pinigai tampa tik įsivaizduojamu dalyku. Tai tik elektroniniai virtualūs vienetai, leidžiantys kontroliuojamiems maitintis ir gauti atitinkamą dalį gerybių. Kuo jums ne senų šūkių „Pirmyn į šviesią komunizmo ateitį. Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“ įgyvendinimas realybėje, europiniu mastu. Markso paskelbta pasaulinė revoliucija vykdoma „žingsnis po žingsnio“ principu, bet dabar nebe su raudona, o su žalia vėliava. Tai reali, žvėriška diktatūra, būtent todėl mūsų, sovietmečiu išdresiruota obrazovanščina, didelėmis veršio akimis klapsėdama, pasirašys viską, kad įtikti vyraujančiai ir jai artimai ideologijai.

Naujai ideologijai reikia suardyti šeimas (kaip atgyveną ir jų ideologijos neįveikiamą bastioną), intelektualai pasirašinėja peticijas dėl „būtinybės stabdyti smurtą šeimose“, atveriant kelią nomenklatūrai ir teisėsaugai kištis į šeimą net neesant jokių prašymų. Nauja ideologija numato, kad sojūzo pakraščių smulkmė turi būti stambinama ir Lietuvą reikia prijungti prie lenkijos. Intelektualai nedelsiant spingdami pradeda rėkauti dėl žmogaus teisių rašyti pavardes pagal lenkijos gramatikos taisykles. Žingsnis po žingsnio darydami Lietuvą, lenkijos provincija.

Neleisti žmonėms gyventi laisvai savo žemėje, statytis namus sau ir savo vaikams, tai yra vienas iš šios senos, bet naujai nudažytos ideologijos uždavinys. Jų tikslas, galvijais paverstus žmones, sukišti į sovdepinio tipo betoninius „perkunkiemius“, nes tik taip juos įmanoma totaliai sukontroliuoti.

P.s. Dar ne taip seniai panašūs „intelektualai“ pasirašinėjo „pasipiktinusios tarybinės inteligentijos“ peticijas dėl disidentu pasmerkimo. Šlykštu, nes niekas nepasikeitė. Nors antižmogiška ideologija ir persidažė iš raudonos į žalią spalvą, bet žvėriška ir žmogaus nekenčianti esybė nepasikeitė, ji tik tapo gudresnė ir todėl dar labiau pavojinga žmonijai.

Vladimiras Troščenka