Puvėkai

Šiuo metu, viešojoje erdvėje, vis dažniau pasigirsta optimizmo pini šūksniai: „Nieko baisaus, kad Lietuva sumažėjo milijonu gyventoju, mes pasiruošę naujam startui“ arba „išvažiavo nepatenkintieji, o dabar mes su „geriausiais“ atstatysim svajonių Lietuvą“.
Na, na. Kyla tik vienas klausimas, su kuo atstatysime? Su beviltiškai parazituojančia ir jokios pridėtinės vertės nesukuriančia nomenklatūra? Su ubagais (soc.remtinais) amžinai rėkiančiais, kad visi jiems skolingi ir valstybe jiems kažko nedavė? Su diplomuotais mulkiais kurie rėkia, kad kažkas jiems turi mokėti atlyginimus vien tik už tai, kad jie kažkur kažko mokėsi? Su nomenklatūros „meninykais“, kurių kūryba apsiriboja vamzdžiais ir girtais verkšlenimais, jog Lietuva nesirūpina kūrėjais ir per mažai jiems tokiems „kūrybingiems“ moka? Su plėšikai baltuose chalatuose, kuriems ligoninės jau seniai tapo baudžiaviniais palivarkais, o ligoniai pinigų reketavimo objektais? Su aplinkosaugos ir paveldosaugos parazitais, kurie negailestingai užsipuolė nemokamai Puntuką nuvaliusius žmones, nes jie tai padarė ne per jų „atestuotas“ „sertifikuotas“ įmones, tokiu būdu atėmė galimybę „teisėtai“ pavogti iš visuomenės porą dešimčių tūkstančių litų? Su pensininkais? Su nomenklaturščhikų pagimdytais "verslinynkais", kurie sugeba verslą daryti tik negailestingai apiplėšinėdami bendruomenę? Su kuo?

Biblijoje Dievas, per pranašą Jeremija davė Izraelitu tautai palyginimą apie dvi pintines figų. Vienos figos buvo supuvusios, kitos geros. Supuvusiomis figomis Dievas vadino tuos Izraelitus kurie liko Jeruzalėje, po to kai Babilono karalius ištrėmė geriausią dali Izraelio tautos. Tie likusieji (įvairūs diplomuoti nevykėliai, ubagai ir kita neveiksni tautos dalis) išdidžiai kalbėjo, kad Abraomas te buvo vienas vyras ir iš jo kilo tauta, o mūsų daug ir mes valdysime Izraelį. Jiems Dievas pasakė: „Jus supuvusios, niekam tikusios figos, o gerosios figos yra tremtiniai Babilone, jie ir atstatys Izraeli.“

Nieko nauja po saule. Supuvusios figos ir toliau drąsinasi, vaizduoja jog viskas gerai, gyvendami pagal senus Maskolijos nomenklaturščikų principus „nieko nedaryk, niekur nesikišk, neturėk savo nuomonės, vok kas blogai padėta; Aš viršininkas tu kvailys, tu viršininkas aš kvailys.“
Padėčiai mūsų valstybėje apibūdinti labai tinka eilėraštis:

Puons

Nusiperdęs, pasiražės
Ima lovoj mergą gražią

Iš medžioklės, po baltos
Raugas sklinda iš burnos.

Snukis raukšlėm suraitytas
SnArgliu nagas nudažytas.

Letenom apglėbęs paną
Riaugėdamas garsiai stena,
Ponas naujas Lietuvos,
Ruošias darbui vardan tos.

Agronomas, kolūkietis
Konservatorius darbietis
Ir socdemas ir valstietis,
Jis yra dabar visur,
Ir be jo jau niekada,
Nepraeis čia niekas, ne.
Be jo parašo ir blato
Niekas nieko čia nestato.

Viskas yra dabar jų,
Komisarų modernių.
Teismas, seimas ir ponia
Ta kuri jau KITOKIA.
Prokūrorai ir teisėjai
Merai ir jų patarėjai.
Ir profsąjungų vadai,
Tai elitas Lietuvos,
Plūdūriuojantis virš jos.

Tokia toj kūdroj tvarka,
Šūdas plauko aukštumoj,
Auksas būna gilumoj,
O per vidurį yra, negyvenama zona.

Koks moralas yra čia:

Kai galvijai valdžioje,
Nėr kas veikti šalyje.
Jei purve nenori būt,
Pasistenk iš ten pasprukt.

Biblijoje yra pespėjimas krikščionims: “Mt 10,23 Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą.“

Būtent todėl, krikščioniškose šalyse, žmonės tiesiog palieka savo namus tiems kurių kaimynystėje gyvenimas tampa nebepakeliamas ir persikelia gyventi į kitą vietą, susikurdami normalų gyvenimą sau ir savo vaikams. Jeigu mus čia persekioja už tai, kad mes darome verslą, statome namus, tvarkomės savo aplinką (įvairiais draudimais, reglamentavimais, kišimusi į mūsų privatų gyvenimą), tuomet tikras krikščionis turi tiesiog bėgti kitur. Nes šioje, nomenklatūros totaliai kontroliuojamoje, valstybėje, išgyventi galima tik tuo atveju, jei tampi toks pat kaip jie, arba gyveni bebalsio galvijo gyvenimą.

p.s. Sprendžiant iš Biblijos pavyzdžio, išdidžių puvėkų laukia baisi ir nepavydėtina ateitis. Todėl reikia tiesiog kurtis ir gyventi ten kur pabėgome ir laukti kada bus galima grįžti ir atstatyti puvėkų sunaikintą valstybę. Kažin, gal ją atstatys tik mūsų vaikai. Viskas Dievo valioje.

Vladimiras Troščenka

Garbė

Šlovint Amžinajį Dievą
Mano sielai atgaiva.
Tas kas ištikimas, saugo
Jo galybės visuma.


Nėra nieko kas atskirtų
Mano gyvastį nuo Jo.
Nieko nėra geidžiamesnio,
Nei gyventi šalia Jo.

Šlovink Kristų
Mano siela!
Ir širdie,
Dėl Jo vien plak!

Kūne,
Vien dėl Jo gyvenki!
Prote
Kristui nusilenk!

Šiam pasaulį, tarp tuštybės,
Tik su Juo gyvent prasmė.
Meilėj Draugo ir Karaliaus,
Būti man yra garbė.

Aš žinau jog esu niekas,
Dulke gimęs, ja esu.
Viskas kuo didžiuotis verta,
Kad tapau Dievo draugu.

Jo didybės neaprėpsi,
Visata priklauso Jam.
Amžinasisi mano Dievas,
Tiktai Jam aš priklausau.

Žodis pradžioje ištartas,
Kūnu tapo nuostabiai.
Jėzus Kristus, mano Viešpats,
Karaliaus mums amžinai.


Šlovink Dievą, mano sielą,
Kristaus garbę apdainuok.

Jis šlovingai nugalėjo,
Ir į pergalę atves,

Tuos kas auką Jo suvokęs,
Širdį savo Jam atvers.

Jis Tiesa ir Siekiamybė,
Ir svajonė Amžina,

Kelias Dievo link atvertas,
Rytmečio skaisti aušra.

Aš tikiu ir tuo laimingas,
Jo žodžiu vien gyvenu.

Aš kvailys visam pasauliui,
bet garbė man nesvarbu !

Man svarbu, kad Jėzus myli
Mane tokį, koks esu ...

Nuostabios Serbų Ortodoksų šlovinimo giesmės.

Dalia Grybauskaitė tampa tikra valstybės vadove.

Šiandien internete perskaičiau žinutę apie tai, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankė kalines.

Tai parodo, kad Evangelijos bendruomeninis mokymas po truputį skinasi kelią Lietuvos politikos smulkmeniškų, materialistinių ir purvinų pjautynių fone.

Jėzus Kristus mokė savo mokinius:

'Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys dešinėje, o ožius - kairėje. Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane'.Tada teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' Ir atsakys jiems Karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'. Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte'. Tada jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?' Tada Jis atsakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte'. Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą'.
(Evangelija pagal Matą 25,31-46)

Duok Dieve išminties mūsų šalies vadovams eiti Evangeljos nustatytu keliu. Tuomet ir patys vadovai pamatys palaimą savo darbams ir mūsų šalies žmonės pradės klestėti.

Atrodytu, kokia tai nedidelė smulkmena, visuotinos valstybės degradacijos akivaizdoje. Daugelis aiškins jog Dalia tiesiog didina savo reitingus "nereiškmingais žestais", bet visada prisiminkite:

 "Gyvenimas grandinė, o smulkmenos tai grandys. Nekreipsi dėmesio į grandį (smuklmeną) ir subyrės visa grandinė (gyvenimas)" .

  Dėmesio parodymas į bendruomenės užribį nustumtiems žmonėms, duoda jiems signalą, kad ne viskas dar prarasta ir šalis kuri juos nubaudė, jų neatsisakė.

   Jokie ekonominiai šuoliai ir materialinė gausa, niekada neatsvers mokytų materialistų ir humanistų (papraščiau tariant, neopagonių) niekinamos, "elementarios" meilės artimui. Biblja moko, kad žmogui geriau daržovių pietūs, kur yra meilė, negu nupenėtas veršis ten, kur neapykanta." (Pat 15,17)


   Diplomuoti neopagonys, vardan savo įsivaizduojamų tikslų įgyvendinimo aukoja patį nereikšmingiausią dalyką - žmogų. Žmogų, kuris tėra kliuvinys ir įrankis, jų pažeistos vaizduotės sukurtų iliuzijų kūrimui. Bedieviams ne rodiklis, kad Dievas sukūręs viską, atidavė tai žmogaus rankon ir įsakė valdyk ir naudokis. Žmogaus nekenčiantys bedieviai kaip visada apverčia viską atvirkščiai ir totalios propagandos pagalba priverčia žmogų vergauti gamtai. Tiksliau ne gamtai, o Orwelo ūkio "vertesniems galvijams", kurie "saugodami gamtą" (kuri jokios apsaugos ne reikalauja) realybėje valdo gamtai vergaujančius žmones. Tai, kad Dievo sukurta gamta apsisaugo pati, mes galime pamatyti nuvykę į Cernobylio katastrofos vietą. Vos per porą dešimčių metų, žmogaus "genijaus" sukurtas monstras ir jo miestas nuskendo gamtos augimo virsme. O visos tos sensacijos apie radiacijos "mutacijas", tėra pasakos lengvatikiams.

   Kadangi pradėjau apie viena "smulkmena" - Lietuvos kalinčius žmones, išdrįsiu priminti kitą "smulkmeną" - Lietuvos kaimo žmogų, kuris per visus tuos neopagoniškus įsivaizdavimus yra tapęs varnalėšų, tarakonų ir piktžolių įkaitu. Neapsikentę aplinkosaugininkų teroro, Lietuvos žmonės jau dabar imasi drastiškų priemonių. Neseniai žiniasklaida pranešė apie ūkininką, kuris drėbė ekologišką ir šimtmečiais gerovės pagrindus laikomą trašą (karvės šūdą) į jį, eilinį kartą, terorizuoti atvykusias varnalėšų saugotojas (aplinkosaugininkes). Mokyti diplomuoti ir įvairiuose užsieniečių seminaruose išdresiruoti neopagonys, pamiršo senolių išmintį, kad "be šūdo ne bus ir grūdo". Jiems atrodo, kad herbicidai, pesticidai, rondapai, tai daug sveikesnė alternatyva paprastam Lietuviškos karvės ar kiaulės šūdui, todėl negailestingai terorizuoja jį naudojančius ūkininkus.

  Sveikatos ir gerovės simboliu - ŠŪDU, pakrikštytos aplinkosaugininkės nesuprato ūkininko išmintingos pamokos. Todėl dabar darbštus ir doras Lietuvos ūkininkas yra ikištas į kalėjimą, o ekologišku produktu apipiltos aplinkosaugininkės vietoj dėkingumo už pamoką, reikalauja ne tik jo įkalinimo, bet ir milijoninių sąnkcijų jo šeimos ūkiui tam, kad visiškai sužlugdyti šį darbštų Lietuvį.

p.s. Keistas įsižeidimas. Gal būtų geriau jeigu ūkininkas vietoj nekenksmingo šūdo, apipiltų aplinkosaugininkus jų įvedamais rondapais, pesticidais, salietrom ar kitais neopagonių įvestais augalų tręšimo chemikalais? O labiausiai keista ir neramu, kad kiti Lietuvos ūkinikai ir juos atstovaujančios organizacijos, negina to drąsaus žmogaus, išdrįsusio leisti pauostyti tikrą senolių trąšą, vis labiau išnaglėjantiems Lietuvos aplinkosaugininkams. Juk tik tamsiems bedieviams zombiams yra nežinoma, kad įvairūs "saugininkai", tėra naujo pasaulinio valdymo mechanizmo dalis, todėl (sąmoningai arba ne) jie atstovauja, ne žmogaus, o stambių pasaulio žemės ūkio verslo monopolijų interesus.

Vladimiras Troščenka

Malda

  Klaidžiodamas internete netyčia užtikau straipsnį "Maldos praktika" . Jame gan gražiai papasakota kaip verta melstis, bet pamiršta esmė. Malda veiksminga tik tuo atveju jei ji Vardinė. Mes meldžiame Konkretų Asmenį, mes šloviname Konkretų Asmenį. Jei nėra konkretaus asmens, Kam ta malda skirta, tuomet tai tėra tuščias laiko gaišinimas. Nusiraminimas, pozityvinė saviapgaulė tam laikui nuimti įtampą, bet tas nusiraminimas yra kaip narkotikų rūkas, kuris pražūtingas perspektyvoje.
 
   O dabar dėl Vardo kuriuo mes meldžiamės. Galima sugalvoti kokį tik nori vardą, bet ar tai bus tikslinė malda? Jei tikime, kad yra tik Viena, neribota niekuom ir niekame Būtybė - Dievas, Visą ko matomo ir nematomo Kūrėjas ir Savininkas, tai tuomet logiška, kad visi kiti "dievai" ir jų vardai yra netikri, klaidingų žmogaus įsivaizdavimų vaisius. Būtent tam, kad nesimelsti KAŽKAM, neaišku KAM, reikia žinoti kokiu vardu mums Tikras, Gyvas, Matantis, Klausantis ir Besirūpinantis mumis Dievas, leidžia į Save kreiptis. Ar tai kokia nors didelė paslaptis? Ar Dievas toks bailus, kad neatvertų mums Savo Vardo ir tas Vardas ne būtų žinomas visiems? O atvėręs Savo Vardą argi Dievas ne duotų visiems suprantamus ir aiškius nurodymus ką reikia daryti? Ten kur yra slapta, labai sudėtinga, tik rateliui "pašvestųjų" žinoma, ten nėra Dievo. Nes visą ko Kūrėjui nėra jokio tikslo Save slėpti. Todėl ir Vardas kuriuo mes į Jį galime kreiptis yra tik vienas, ir jį žino visose pasaulio kampeliuose, tai Jėzus Kristus. O nurodymai ką daryti, taip pat visomis pasaulio kalbomis, vos ne kiekvieno pasaulio viešbučio kambarių stalčiuose yra padėti viešai, tai Biblija.

Bet Dvasinis aklumas ir pasaulio apžavai neduoda daugeliui matyti to kas akivaizdu.

Daugelis sako, kad Alach'o vardas taip pat yra visur žinomas. Keistas žinių trūkumas. Žodis Alach'as tai vertimas iš arabų kalbos kuris reiškia Dievas, bet tai ne vardas, tai apibūdinimas. Musulmonai nežino Dievo vardo, todėl savo maldose kreipiasi tiesiog Dieve. Tas pats kas pavaldinys kreiptusi į savo viršininką sakydamas ne Jonai arba Petrai, o tiesiog Viršininke.  Daugelis sako, kad vardą Buda taip pat žino pasaulyje. Bet Buda tai nėra Dievo vardas, tai vardas žmogaus, kuris jo žodžiais tariant, "gavo nušvitimą".

  Yra tik vienas vardas po Dangumi, kurį mums davė naudoti tam, kad kreiptis į Dievą ir tas vardas Jėzus Kristus. Nes Šiame Žmogaus Sūnuje yra Visa Dievo Tėvo pilnatvė. Ir nėra kito kelio pas Visagalį Dievą, kaip per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Yra tik Vienas Dievas ir Tas Dievas mums apsireiškė kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia, bet tai ne trys Dievai, o Vienas ir į Jį mes kreipiamės tik per Dievą Sūnų Jėzų Kristų.

  Todėl jeigu norite veiksmingos ir tikros maldos, visada naudokite Jėzaus Kristaus Vardą, nes tik Juo prisišauksite Tą kuriam ir skirta malda.

Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka

Teisėjas Zenonas Birštonas pasielgė garbingai.

Nesistebėkite tokia antrašte. Tie kas žiūri į išorę ir nemato esmės niekada negali padaryti teisingų išvadų. Tik Jėzaus Kristaus mokiniai turi akis tam, kad matyti tai kas nematoma. Visiems tiems kas niekina tikėjimą Jėzumi Kristumi suveikia Biblinis principas „žiūrėdami nemato, klausydami negirdi“.

Tai kodėl gi Teisėjas Zenonas Birštonas pasielgė garbingai? Kusaitės byla, kaip ir Drąsiaus mergaitės tragedijos tyrimo farsas rodo mums, kad mes iki šiol esame okupuoti, nors išoriškai tai vadinama nepriklausomybe. „Nėra beviltiškesnės vergystės, nei vergystė tų kurie manosi esą laisvi nuo pančių“, tai labai tikslus Giotės pastebėjimas. KGB‘istinė ir Sovietinė nomenklatūros (kuri iš principo, savo prigimtimi yra priklausoma nuo užsieniečių) jau visiškai kontroliuoja padėtį Lietuvoje ir veikia negailestingai, šaltai ir griežtai. Iš esmės nei vienas doras Lietuvos teisėjas, prokuroras, politikas ar šiaip padorus valstybės tarnautojas (o tokių yra didžioji dauguma) neturi jokios galimybės elgtis pagal sąžinę. Visi yra pajungti totalios kontrolės/priežiūros sistemai, tapę sraigteliais vykdytojais mechanizmo, kuris valdomas anaiptol ne Lietuvos valstybėje.

Kusaitės byloje mes matome aiškų suinteresuotumą bet kokiomis priemonėmis nuteisti šią suklaidintą Klaipėdos mergaitę ir išlaikyti naudingų sraigtelių/ įrankių (tam tikrų prokurorų) pozicijas. Šiam tikslui pajungta viskas, tame tarpe ir „visiškai kontroliuojami teisėjai“. Nuteisti akivaizdžiai nekaltą žmogų, kurio nekaltumu neabejoja didžioji dauguma piliečių, nėra taip paprasta, net jeigu teisėjas yra labai sugedusios moralės. O atsisakyti vykdyti valią tų, kurie tave laiko ant trumpo pavadėlio, niekaip neįmanoma. Tai gali turėti baisias pasekmes. Visi matėme Drasiaus ir Uso „nelaimingus“ atsitikimus.

Ką daryti sistemos gniaužtuose esančiam teisėjui, kuriame atbunda sąžinė ir jis nenori dalyvauti aukojant apkvailintą mergaitę, jau pradėjusios aižėti, nomenklatūrinės sistemos išgyvenimo vardan? Atsisakyti vykdyti įsakančiųjų valą? Tokie drąsuoliai ilgai netraukia, tam yra aibės įrankių. Juk ne kiekvienas, tuo labiau būdamas garbaus amžiaus, norėtų tapti „kovotoju su sistema“, kuri tokius išsišokėlius negailestingai traiško. O štai per „žioplą, kvailą atsitiktinumą“ būti nušalintam nuo akivaizdžiai nusikalstamo sprendimo priėmimo, tai nebloga išeitis, kuri nors ir sukelia laikinus nepatogumus, bet užtai nepavojinga tolesnėje perspektyvoje. Būnant pensijoje, apie „girtą“ pabendravimą su žurnalistais galima bus prisiminti tik kaip apie juokingą gyvenimo nuotykį.

Mizerinis, 0,53 promilės, alkoholio kiekis teisėjo kraujyje (ir aš neabejoju, kad duomenys teisingi, nes po tokio „fiasko“ nebėra prasmės klastoti tyrimus), akivaizdžiai iššaukiantis elgesys darbo vietoje, šlitinėjant ir krentant, naudojant riebius žodelius filmuojančių žurnalistų akivaizdoje, tai protingas ir efektyvus būdas pasipriešinti sistemai, nepastatant savęs į labai pavojingą „kovotojo su sistema“ padėtį.

Ką mums rodo ši, eilinė, nomenklatūrinės sistemos fiasko? Ogi tai, kad sistema griūna kaip domino eilutė. Bet ar tai gerai mums kaip bendruomenei? Kaip tai ne atrodytų absurdiška, bet subyrėjusi mūsų nomenklatūros vadžia, savo griuvėsiuose palaidos ir mūsų valstybę. Tai mirtinos ligos simptomai ir ši liga nėra materialinė, tai dvasinė liga. Biblija moko, kad tauta kuri ne tarnaus Dievui žus. Pranašas Jona nors ir labai priešindamasis Dievui, bet vis viena buvo priverstas nueiti ir pranašauti savo tautos priešų sostinei – Ninevei, jog dar tys dienos ir Dievas sunaikins miestą su visais ten esančiais nusidėjėliais. Išgirdę pranašavimą, Ninevės karalius ir jo žmonės, nusižemino prieš Dievą, atgailavo ir gręžėsi nuo savo piktų darbų. Todėl Dievas jų pasigailėjo. Biblija mums perteikia pranašo Jonos savijautą matant, kad nekečiamų priešų buvo pasigailėta: „Jonai tai labai nepatiko, ir jis supyko. Jona meldėsi: 'Ak, Viešpatie, argi aš taip nesakiau, kai dar buvau savo krašte? Dėl to aš ir norėjau bėgti į Tarsį, žinodamas, kad esi maloningas Dievas, gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir susilaikantis nuo bausmės. Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi'. Viešpats klausė: 'Ar manai, kad teisingai pyksti?' Jona išėjo iš miesto ir atsisėdo rytų pusėje. Jis, pasistatęs ten stoginę, sėdėjo jos pavėsyje ir laukė, kas atsitiks miestui. Viešpats Dievas išaugino augalą, kad jo šešėlis dengtų Jonos galvą ir išvaduotų iš sielvarto. Jona labai džiaugėsi augalu. Bet kitą dieną, aušrai brėkštant, Dievas paruošė kirmėlę, kuri pakando augalą, ir tas nudžiūvo. Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: 'Geriau man mirti negu gyventi!' Ir Dievas tarė Jonai: 'Ar tu teisingai pyksti dėl augalo?' Jis atsakė: 'Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties'. Tada Viešpats tarė: 'Tau gaila augalo, dėl kurio tu nei vargai, nei jo auginai. Jis per vieną naktį užaugo ir per vieną naktį pražuvo. Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, ir, be to, daug gyvulių?.“ (Jon 4,1-11)

Lygiai tas pats būdavo su Izraelio valstybe. Kol Izraelio karaliai nuolankiai klausė Dievo pranašų (Isaijo/Išajo, Eliziejaus/Elišos ir kt.) tol valstybė klestėjo ir buvo nepažeidžiama. Kai tik Karaliai pradėdavo pasitikėti savimi ir jiems pataikaujančiais mokytais teologais, aiškinančiais, kad viskas yra gerai, taika ir ramybė, neverta kreipti dėmesio į puspročių sapaliones, juk pas mus yra įstatymas, tarnavimai, aukos ir sandoros (Jer 3,17; Jer 7,3-7). Valstybė žlugdavo, o jos valdantysis elitas būdavo negailestingai sunaikinamas.

p.s. Matant totalią, mokytai aklą, bedievystę Lietuvoje ir tik išorinį pamaldumą tų kurie sakosi jog yra Krikščionys, labai abejoju dėl visuotinės atgailos ir sekimą Jėzumi Kristumi. Todėl manau, kad katastrofiškas žlugimas jau ne už kalnų.

Vladimiras Troščenka

Lietuvos bajorai kariuomenėje netarnauja

    Kai man sukako devyniolika metų, gavau šaukimą į tuo metu besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Mano draugai, kurių daugelis buvo iš sovietinių nomenklatūrščikų šeimų taip pat gavo šaukimus. Pamenu su keliais iš jų susitikęs Vilniaus senamiesčio kavinėje pasakiau apie šaukimą ir apie tai, kad einu tarnauti. Jiems tai buvo lyg pasityčiojimas, pradėjo aiškinti, kad - „kvailį ką darai, juk tai iš gyvenimo išbraukti metai, per kuriuos galima daug ko pasiekti“. Vienas iš jų mestelėjo iki šiol gają sparnuotą frazę „Lietuvos bajorai kariuomenėje netarnauja“. Į tai ramiai atsakiau „Mulkiai nelaimingi, kalbėdami apie bajorus, net nesusimąstote, kad bajoras tai būtent karinis titulas. Būtent bajorai turėdavo surinkti, apginkluoti ir apmokyti savo valdomus kaimiečius ir ateiti su jais į tarnybą Lietuvos valdovui pakvietus. Netarnaujantis kariuomenėje bajoras, tai arba nevisavertis klipata, arba minkštakūnis, inteligentiškas dvaro pysarius (raštininkas). Lietuvos bajorai netarnauja svetimose kariuomenėse, o niekinti tarnybą savo šalies kariuomenėje visada buvo gėdos ir garbės nebuvimo požymis.

Po aštraus pokalbio taip ir likome kiekvienas prie savo nuomonės. Aš nuėjau ir tarnavau metus. Miegojau bendroje kazarmoje su taip nomenklaturščikų niekinamais runkeliais. Apsitynes su jais supratau kas yra bendras gyvenimas su skirtingais (visais atžvilgiais) žmonėmis. Supratau ką reiškia drausmė, atsakomybė, pagarba vadovybei ir draugiškumas tarpusavyje. Išlindęs iš Vilniaus aplinkos, savo nuostabai sužinojau, kad Lietuvoje gyvenimas vyksta ne tik Vilniuje, Kaune ir Palangoje, bet pasirodo yra ir kitų ne mažiau įdomių miestų ir miestelių. Tik kazarmoje, kurioje nėra vietos veidmainystei, tu gali aiškiai pajusti kas yra bendruomenė. Ir tik su uniforma tu gali suprasti kokie mes esame vienodi, nors kiekvienas įsivaizdinam jog gyvenam skirtingose planetose. Lygiai taip pat tik uniforma ir asmeninis ginklas, parodo kokius skirtingus požiūrius mes turime gyvenime. O štai mano prieteliams taip nepasisekė. Vieni tėvelių pastangomis įsidarbino valstybės valdymo institucijose, arba jas aptarnaujančiuose visokiose kontorose ir dabar gyvena savo pilką beskonį gyvenimėlį, prisisiurbę prie tos valstybės kurią niekino, mokesčių. Aš juos vadinu penktadieniniais, nes jie gyvena tik nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto. Penktadieniais po darbo (dykinėjimo) savaitės, visa mūsų nomenklatūra pasineria į alkocholio rūką, o sekmadienį visi draugiškai dreba krečiami pagirų ir paranojos. Kitiems nepasisekė dar labiau, jie papuolė į kalėjimus.

  Graži tą mūsų valstybės tarnyba. Apsižvalgykite ir pamatysite, kad nomenklaturščikų užauginti inteligentiški pupuliukai valdantys mus, totaliai yra paniekinę privalomą tarnystę Lietuvos kariuomenėje. Neseniai skaičiau, kad iš visų mūsų Seimo ir Vyriausybės narių, tik kelių pagarbos vertų politikų vaikai, atliko pareigą savo valstybei ir bendruomenei. Visos kitos minkštakūnės nomenklatūros atžalos pasirinko „mokslo“ kelią. Keisčiausia, kad nors įstatymas numato jog tik privalomąją tarnybą atlikęs žmogus gali dirbti valstybės tarnautoju, nomenkalalaturščikų atžaloms tai negalioja. Jie puikiai žino, kad tai nusikaltimas prieš bendruomenę, būtent todėl tyliai prastūmė „profesionalios“ kariuomenės koncepciją, atsisakant seniau įtvirtintos nuostatos, kad valstybės tarnyboje gali dirbti tik privalomąją karinę tarnybą atlikęs pilietis. Per 20 nepriklausomybės metų, užaugo nauja nomenklatūros minkštakūnių palikuonių karta, kuri pagal principą "bajorai kariuomenėje ne tarnauja" niekina karinę tarnybą, bet užtat visada pasiryžę „vardan tos“ tarnauti nomenklaturščikais, saugant mus nuo mūsų pačių (visokiais draudimais, ribojimais, licencijavimais ir pan.) ir dalinti(-is) mūsų visų mokesčių pinigus.

Na bet kaip sako Žemaičiai „Y tep kap y“. Tokia realybė. Inteligentiški, diplomuoti, minkštakūniai pupuliukai, drąsiai ridena mūsų valstybę ten, kur nurodo jų iškreipta bendruomeninė savivoka (nežinant kas yra garbė ir valstybės bendrabūvis).

Šiaip dažnai tenka girdėti argumentą, kad išsilavinęs pilietis yra geriau nei kažkoks saldofonas. Bet iš savo asmeninės patirties galiu paliudyti apie tuos „išsilavinusius piliečius“. Kai dar dalyvavau politikoje, su giliu pasibjaurėjimu žiūrėjau į tai, kaip jie tuos išsilavinimus gauna. Aukštų nomenklaturščikų palikuonys (arba šiaip žinantys kaip tinkamai prieiti gudruoliai) tiesiog baliavodavo kartu su tų nomenklaturščikų profesoriais ir atgėrę 3 – 7 metus, gaudavo grąžais Herbiniais anspaudais padabintą kelialapį į tėvukų sušildytas nomenklatūrines vietas. Kuomet reikėdavo bendrai su tais "išsilavinusiais" veikti, darant kokius nors visuomeninius projektus, visada stebėdavausi jų akivaizdžiu ribotumu. Pilni arogancijos, kalbose pilna tuščių sąvokų net neįsivaizduojant kaip tas svetimų minčių pagimdytas ir universitetuose mintinai išmoktas sąvokas, sudėlioti į bendrą loginę grandinę, kurios jos pagrindu priimti sprendimus organizuojant visuomenę. Bet su laiku apsipratau ir pats vos netapau toks pat kaip jie.

p.s. Ačiū Dievui aš laiku sustojau. Todėl nuoširdžiai kviečiu ir kitus kas kapanojasi nomenklaturščikų sukurtos sistemos pelkėje padaryti tą patį. Tos sistemos neįmanoma reformuoti ar paveikti iš vidaus. Tu nejučiomis tampi toks pat kaip ir jie. Visada reikia padaryti ryžtingą sprendimą, nes tikrai maža garbė būti tarp tų, kurie naikina mūsų valstybę, net jei tai materialiai labai apsimoka. Geriau arti žemę ar tremtyje vairuoti „gruzoviką“, nei būti kartu su jais, sąmoningai arba ne, įgyvendinat valstybės naikinimo politiką. Sprendimo pasitraukti pozityvas yra tame, kad šiame purviname istorijos etape, nepaliksi pėdsako, todėl nei tu nei tavo palikuonys nebus tapatinami su tais, kas dėl savo smulkių interesų, pabaigė naikinti tai kas beliko iš kažkada didžios ir garbingos mūsų bendros valstybės – Lietuvos. Kitas svarbus pozityvas, kad nelikus sisteminių vykdytojų, tie kas dabar tampo už viešos politikos lėlių virvučių, privalės išlysti iš uždangos ir parodyti savo tikrus veidus.


Vladimiras Troščenka

(Nuotraukose man 19 metukų)

O čia mano vienintelis, bet labai brangus valstybinis apdovanojimas - "Tėvynės labui". Gavau iš priešgaisrinės apsaugos departamento, už iš gaisro ištrauktą moterį:

Taip, kad dėl savo praeities neturiu ko gėdytis :)

 Na, dabar aš atrodau šiek tiek kitaip:

Šiek tiek sustambėjau :)