Su žemės diena !!! arba "Valio !!! Ožiukai įsisteigė savo partiją !!!"

  Šiandien "žemės diena". Koks gražus žodžių junginys, sukurtas atsižvelgiant į normalių žmonių norą gyventi švariai ir tvarkingai. Būtent todėl protingi žmonės žino kaip tą jausmą panaudoti savo tikslams. Gražūs šūkiai - "Mes išgelbėsime pasaulį", "aplinkosauga mūsų viltis". Čia tik kvaili krikščionys įsitikinę, kad yra tik vienas pasaulio gelbėtojas - Jėzus Kristus, o nuo Jo atsitraukusi, įvairiuose universitetuose mokyta žmonija, pastoviai ieško gelbėtojų savo tarpe. Būtent jausdami tas bedievių žmonių samonės tendencijas, mūsų nomenklaturščikai iš aplinkos apsaugos ministerijos (kopijuodami užsieniečius) įkūrė naują ŽALIŪJŲ PARTIJĄ. Vedini gerų norų tam, kad "rūpintis" kaip mus pačius apsaugoti nuo mūsų pačių, aišku už mūsų pinigus.

Pamenu sovietmečiu rodytą viena animacinį filmuką. Šiame filmuke ožiukas išgirsta išmintinga pamokymą apie tai, kad mūsų žemė yra panaši į obuolį (tokia apvali). Ožiukas stovi, žiūri į obuolį ir jam pradeda atrodyti, kad obuolys virsta žeme, su visais miškais, laukais ir namais ir tik staiga prasidėjusi audra nuplėšia ir nusviedžia ant žemės jo idilijos susikurtą obuolį-žemę. Pamatęs tai ožiukas susivokia, kad audra taip pat gali numesti ir visą žemę, todėl ją būtina gelbėti.

Drąsusis ožiukas susiranda kuolelį (pas kažkokią varlę išmaino i pasagą), vėliau savo varpelį išmaino į virvutę ir pamiškėje (nepabūgęs baisaus vilko) įkala kuolelį į žemę, prisiriša prie jo su virvele ir audros metu drąsiai ir atsidavusiai, visas sušlapęs ir sušalęs, laiko žemę su visais jos gyventojais.

Audros pabaigoje, žvėrys pradeda rinktis pas prisirišusį ožiuką ir klausinėti, ką gi jis daro? Ožiukas papasakoja apie obuolį-žemę ir kompetentingai moksliškai paaiškina, kad ją reikia laikyti, kad ji audros metu nenugriūtu.

Visi žvėrys savo gėdai susivokia, kad drąsusis ožiukas laikydamas žemę, laikė kartu ir juos. Todėl pradeda laaabai gerbti ožiuką. Sugrąžina jam visus jo daiktus ir greičiausiai išrenka jį savo prezidentu (nors filmuke to ir nėra, bet tai išvestinis mano spėjimas).

Vaikiška, gražu bet, bet visa tai gražu kol tai animacinis filmukas. Keisčiausia, kad dabar pasaulyje įsigali tokių apykvailių ožiukų ideologija. Dabar visiškai rimtai, aukščiausiais lygiais ir iš didžiausių mokslinių tribūnų, tokie infantilški ožiukai pasakoja apie žemę-obuolį, kurį tik jie prisirišę prie kuoliukų gali išgelbėti. Jie ne tik patys gelbėja žemė, bet vis daugiau tokių „ožiukų“ gelbėtojų pasekėju susiranda. O labiausiai neramina, šioje nebe vaikiškoje bakchanalijoje, kad žmonės daugumoje, kaip tie animacinio filmuko žvėrys, tiki ir žavisi „altruistiniais“ ožiukais aplinkosaugininkais. Visa tai būtų neverta dėmesio, jei nežinoti istorijos ir senolių išminties apie tai, kad gerais norais yra išgrįstas kelias į pragarą. Visos tos ideologijos, kurios paremtos principu apginti mus nuo mūsų pačių (aišku dėl gerų ir kilnių tikslų), prieina vienodą išvada, kad žmogus yra tas objektas su kuriuos tos ideologijos ir turi kovoti, tam, kad įgyvendinti savo „kilnius tikslus“.



Mes jau pergyvenome gerais norais iškeltą „nacijos grynumo“ ideologija - fašizmą arba kitaip rudąjį marą. Taip pat beveik atsikratėme „klasių kovos“ komunizmo ideologijos arba kitaip raudonojo maro. Bet dabar mes stovime „gamtosaugines“ isterijos „žaliojo maro“ priešaušryje, kuri vis labiau ir labiau įsibėgėja. Ir vėl daugeliui žmonių atrodo normalu ir netgi sveikintina šios ideologijos įsigalėjimas. Žmonės netgi nesipiktina, kai šios ideologijos apologetai tokie kaip Žakas Ivas Kusto, viešai pasisako, kad „tam, kad išsaugoti gamtą, mes turime sumažinti žmonių populiaciją iki puses milijardo žmonių“. Keista, kad nei pas viena nekyla klausimas kaip sumažinti? Gal užmigdyti? O gal kokiais nors specifiniais maisto papildais gražiai „civilizuotai“ „neskausmingai“ išmarinti?

p.s. Jei dar kas nesuprato, esu įsitikinęs, kad mes pergyvenę rudąjį ir raudonąjį marą ir praradę milijonus žmonių gyvybių stovime prie naujos ir dar labiau žvėriškos ideologijos įsigalėjimo ribos ŽALIOJO MARO. Šis maras, net nesislėpdamas, vardan varnalėšų ir tarakonų išgyvenimo yra pasirengęs naikinti žmones (civilizuotais metodais).
 
Vladimrias Troščenka

Ruošiama dirva elektroniam balsavimui

Vėl po truputį ruošiama viešoji nuomonė elektroninio balsavimo įvedimui:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rpalaitis-surasymas-rodo-kad-laikas-ir-elektroniniam-balsavimui.d?id=43309409

Ir kas neramina, jog komentarai labai palankūs. Zombiais patapę teletabiai net nemąsto, kad įvedus elektroninį balsavimą žmones Lietuvoje netektu net iliuzines galimybes pakeisti sovdepiniu kolchozniku sistemos. Šveicarijoje, kai kuriuose kantonuose, iki šiol žmones balsuoja suėję i centrinę miesto aikštę rankų pakėlimu. Bet ten laisvi žmones, nebijantys kad juos išvadins nemoderniais, o mūsų kolchozų nomenklatura bijo net pagalvoti apie laisve žmonėms. Jiems mes dar "nedaaugome mentalitetu", "runkeliai nežino ka rinkti" ir pan, briedai. Todėl ir kišasi visur reglamentuodami (aišku tik mūsų labui), reguliuodami ir inspektuodami kiekvieną žmogaus judesį. Tai labai naudingas užsiėmimas, ne už nieką ne atsakai, o be tavo didžiaponiško leidimo niekas nieko daryti ne gali.

Viskas einama link Josifo Stalino suformuluotos politikos "Nesvarbu kas ir kaip balsuoja, svarbu kas skaičiuoja", todėl įvedus elektroninį balsavimą nesvarbu bus kas ir kaip balsuos, svarbu kas kontroliuos balsavimo serveri. Ir tada "vsio zakonno", kolchozu nomenklatūra mums ant sprando amžiams. Periodiškai kaitaliosis įvairūs išdresiruoti magistrai prieš rinkimus "aiškiai žinantys kaip mus padaryti laimingais", bet pati parazitinė sistema išliks nepajudinama. Teliks džiugiai skanduoti:

Tegyvuoja slovingoji sovdepia ir jos ištikimieji kolchoznikai, leidę įvesti elektronini balsavimą !!!

Vladimiras Troščenka

Kas tokie BALTAI?

Šį kartą norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į vieną labai svarbią aplinkybę, dominuojančią Lietuvos mokslo ir viešosios diskusijos klaidžiakelyje. Nūdien visur kartojama apie BALTŲ tikėjimą kaip tikrą Lietuvių tikėjimą, apie BALTŲ gentis ir gyvenamąjį arealą, BALTŲ civilizaciją, BALTŲ kultūra ir pan . Šiaip kas keisčiausia, daugumai šios sąvokos vartotojų ir propaguotojų ne paslaptis, kad sąvoką BALTAI, sukūrė vokiečių kalbininkas Georg Nesselmann 1845 m. iki tol visi Lietuviai save vadino tiesiog Lietuviais. Pav. Prūsai visada vadino savo kraštą Mažają LIETUVA. Išmintinga Vokietijos valdžia matydama, kad jos valdomų Lietuvių sąmonėje reikia būtinai nutraukti sąryšį su kitais Lietuviais (idant jie vėl nesusivienytų), karštai pradėjo propaguoti naujadarą BALTAI ir visur vadino savo valdomus Lietuvius (Prūsus, Latgalius, Kuršius ir t.t.) Deutsch-Balten Lietuviškai tai verčiama kaip Baltavokiečiai. Kadangi Maskoliai pastoviai kopijuoja vakarus, jie taip pat nieko naujo ne sugalvojo, tiesiog perėmė Vokiečių sukurtą sąvoką BALTAI savo tikslams įgyvendinti. Lietuviams Gudams, Galindams ir kt. kurie buvo jų įtakos zonoje, buvo intensyviai pradėta įdieginėti savivoką БелaРусы. O ir mūsų šviesuoliai dėl pagoniško kvailumo (nesąmoningai , nes taip juos išdresiravo universitetuose) taip pat pradėjo vadinti savo brolius Gudijoje BaltaRusai. Iš vienos pusės pas mus Balta vokiečiai (kurių jau nebėra) iš kitos Balta rusai, kurie aktyviai integruojami į Maskvos sukurtą arealą.
Baisu, kad niekas nediskutuoja ir nesusimąsto, kad ši sąvoką tai tėra užsienietiškos ekspansinės politikos strateginis instrumentas, kuriam mes ne tik nesipriešinam, bet dar ir visus likusius Lietuvius intensyviai pradedame vadinti BALTAIS. Ir Maskvai ir Varšuvai yra politiškai labai svarbu, kad viešoje erdvėje ir moksliniuose disputuose Lietuviai, kurie nuo seno gyveno ir aplik Maskvą ir aplik Varšuvą, būtų vadinami kažkokiu neutraliu žodeliu BALTAI. Ar įsivaizduojate kuo gresia jiems, jeigu jų valdomi, asimiliuotų Lietuvių palikuonys išgirs, kad jie ne kažkokie ten „probaltų“ mistiniai ainiai, o Lietuviai turintys savo savivoką ir iki šiol varganai gyvenančia (egzistuojančią) savo valstybę - Lietuvą.
Didžiausia Lietuvos viešosios erdvės tragedija yra tai, kad mūsų šviesuomenė (formuojanti mūsų bendruomenės savivoką) įkyriai laikosi pagonybės, o pagonybės pasaulėžiūra formuoja dvasinį aklumą ir autoritetų kopijavimą. Būtent dėl autoritetų sekiojimo, įvairiuose universitetuose gautas propagandos rinkinys, yra priimamas kaip neabejotina tiesa. Netgi žiūrint tiesiai į akivaizdžius faktus, nedviprasmiškai nurodančius jog yra priešingai, jie yra nematomi. Taip suveikia Biblinis principas „Žiūrėdami nematys, klausydami negirdės“. Pagonys akli, jie nesuvokia sudėtingų metafizinių procesų, todėl jiems pavadinimas (sąvokos) tai TIK kažkoks nevertas dėmesio tuščias garsas. Jie neįstengia pamatyti, kokias pasekmes sąvokų netikslumas ir naujadarų įvedimas turės jų bendruomenės ateičiai.
Kristaus mokymas tokios klaidos ne daro. Krikščionys eidavo mirtį ne vien tada kai bandydavo keisti jų gyvenimo sanklodos sąvokas, bet netgi dėl vienos raidės žodyje pakeitimo. Mes krikščionys puikiai suvokiame neįtikėtiną sąvokų reikšmę žmogaus, bendruomenės ir valstybės gyvenime.

Vladimiras Troščenka

Artėjam prie pabaigos?

  Šiandien internete perskaičiau, kad investuotojų forumo atstovai įteikė Andriui Kubiliui kasos aparatą ir palinkėjo jam kuo skubiau vykdyti grynųjų pinigų atisakymo programą. :)

Yra senas amerikietiškas filmukas tuo klausimu:

Laukiniai puola - Vilnius pavojuje.

Kartą teko bendrauti su vienu Vilniaus apylinkių tuteišu (vietiniu gyventoju), turinčiu aukštąjį išsilavinimą, magistro diplomą. Pokalbis buvo Šalčininkų rajone viename kaimelyje, į kurį atvažiavome pailsėti prie ežero pirtyje.

Kadangi Vilniaus kraštą ir to krašto vaikų ugdymą lietuvių valdžia netoliaregiškai atidavė į neoautonomininkų rankas, ten gyvenantys žmonės, yra laikomi agresyvios pilsudskinės okupacinės politikos propagandos gniaužtuose. Būtent dėl to iš šio žmogaus nesustojamai pylėsi neslepiama neapykanta „Litovcams“ ir lenkų „kultūros“ aukštinimas. Neapsikentęs negrabių mužikiškų plepalų, paklausiau žmogaus, o kas jis manosi esąs. Ar jis lenkas ar lietuvis. Kalbėjom su juo rusiškai, kadangi Vilnijos „lenkai“ lenkiškai nemoka. Bet užduodamas klausimą, ar jis laiko save lenku, aš sąmoningai paklausiau to lietuviškai. Iš pykčio blykstelėjusiomis akimis tuteišas išdidžiai mestelėjo, kad jis ne lietuvis ir ne kažkoks „lienkas“, jis POLIAK.

– Na gerai, – atsakiau, – poliak tai poliak, bet tam, kad tęstume pokalbį, reikėtų pasiaiškinti, ką gi reiškia šis išdidus pavadinimas POLIAK. Žvelgiant į šio slaviško žodžio morfologiją, galima gan užtikrintai tvirtinti, jog žodis Polša yra kilęs nuo slaviško žodžio polė – laukas, tuomet darytina išvada, kad poliaky – tai laukų žmonės, arba jei sutrumpinti – LAUKINIAI.

Kažkodėl mano hipotetiniai svarstymai dėl Polšos ir poliakų (Laukų šalies ir laukinių), labai suglumino prieš tai „honoravai“ didžiąją poliakų kultūrą šlovinusį tuteišį. Jis negrabiai bandė kažką prieštarauti, vėliau pradėjo nerišliai kalbėti apie tai, kad lenkai visada buvo ponai, o litovcai chamai. Savo žodžiams pagrįsti jis paminėjo „Kurier Wilenski“ neseniai spausdintą lietuvio ir lenko apibūdinimą, kuris skelbė: „Tikras lenkas – tai toks lietuvis, kuris niekada neganė žąsų, o tikras lietuvis – tai toks lenkas, kuris visą gyvenimą ganė žąsis“. Taip pat jis metė argumentą, kad didžioji Ržečpospolita – tai lenkų valstybė, kurioje Litva tebuvo poliakų valdoma provincija.

– Na gerai, – atsakiau, – jei sakai, kad laukiniai (poliakai), valdė didžiąją Ržečpospolitą, tai tuomet, kodėl jiems iki pat Ržečpospolitos padalijimo buvo draudžiama pirkti žemę Lietuvoje? Tuo tarpu lietuviai galėjo laisvai pirkti žemę Polšoje, kartu su baudžiaunininkais poliakais (laukiniais)? Be to, ar žinai, ką reiškia žodis Ržečpospolita? Jis atsakė, kad greičiausiai tai reiškė Pospo – Lenkija, o Lita – Litva. Atsakiau, kad jo žinios klaidingos, nes Ržečpospolita – tai vertimas iš lotyniško žodžio Respublika, kuris itališkai skamba Koza Nosrta, o lietuviškai – mūsų bendras reikalas. Be to, aš jam paminėjau vieną pradedančią įsitvirtinti hipotezę, jog žodis Lietuva yra kilęs ne nuo lietaus ar kažkokio upelio Lietava pavadinimo, o nuo sąvokos LIETI, sulieta į vieną vietą daugelio tautų ir genčių sąjunga – LIETUVA. Būtent todėl ji slaviškai skamba LITVA, (litoje vo edino gosudarstvo). Lietuviškas liet – suliet ir slaviškas лить – слить, yra vienos prigimties sąvoka, reiškianti vieną ir tą patį veiksmą. Todėl ir Ržečpospolita (Mūsų bendras reikalas), tai lyg sumoderninta Lietuvos (Lietuvos – bendros valstybės) sąvoka. Be to, dauguma didžiųjų senosios valstybės žmonių nekildino savęs iš laukinių (poliakų), jie visi buvo lietuviai. Mickevičius (Lietuva, tėvynė mano), Oginskis Žemaičių bajoras – polonezo kūrėjas, Kostiuška ir netgi tas pats tuteišų dievinamas Pilsudskis taip pat lietuvis. O ir dabar lietuviška kilmė Lenkijoje yra prestižas, dabartinis prezidentas Komorovskis ir netgi pats Popiežius kildino save iš lietuvių. Čia neišlaikė tuteišo nervai ir jis pradėjo keiktis, kad Pilsudskis buvo ne kažkoks „lietuvisas“, o litvinas ir, kad jis pats taip pat yra ne poliakas, o litvin, bet litvin tai ne tas pats kas lituvisas. Jis pradėjo įrodinėti, kad lituvisai – tai žmuidinai (Žemaičiai), kurie savinasi didingą Litvos istoriją. Tirada buvo ilga ir aš nepertraukiamai jam leidau išrėkti apie tai, kad Litvinai jokia lituvisų kalba nekalbėjo, kad tai buvo senoji belarusų kalba, kad visi didieji kunigaikščiai buvo ne lituvisai, o litvinai, kurie taip pat kalbėjo ne lituviškusai-žmuidiniškai, o senaja belarusų kalba.

Kai žmogus šiek tiek nusiramino, aš jam pasakiau, kad malonu, jog jis pripažino, kad yra litvinas, o ne laukinis (poliakas) ir paprašiau jo dar pora minučių nepertraukiamo dėmesio. Tada aš jo paklausiau, jeigu Litvos kalba buvo senoji belarusų kalba, tai kodėl tuomet Ržečpospolitos konstitucija buvo parašyta tik dviem kalbomis, poliakų (nes didžioji dalis tarnų būtent šia kalba kalbėjo ir turi žinoti įstatymus) ir titulinės tautos – lietuvių (o ne sena baltarusių) kalba? Tas argumentas jį pribaigė. Įsiutęs jis dar pralemeno porą prakeiksmų nekenčiamų labusų adresu (taip Vilniaus krašte vadinami lietuviai) ir paliko mūsų kompaniją.

Kodėl aš papasakojau šią vieno savo pokalbio istoriją? Tiesiog Lietuvoje mums reikia suprasti, kas gi darosi su mūsų dezorganizuotais ir įvairių okupacijų pažeistais Rytų Lietuvos gyventojais. Šiaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Tomaševėvėskio (kažkodėl jis save pristato su kažkokia dviguba w) vedama Lietuvos tuteišų rinkimų akcija prisikelia naujam gyvenimui. Nes per šiuos rinkimus beveik sugebėjo pasiekti savo geriausius rezultatus 1995 m., tuomet jie taip pat Vilniaus savivaldybėje turėjo 11 mandatų. Bet verta prisiminti, kad 1995 m. jie visoje Lietuvoje surinko net 69 mandatus, o šiuose rinkimuose, net sąjungoje su Rusų aljansu jie tesurinko tik 61 mandatą. Tai akivaizdus regresas. Nes šiems rinkimams buvo konsoliduotos visos turimos jėgos, užsienio valstybių dosni finansinė ir moralinė pagalba, nesibaigianti antilietuviška propaganda ir šmeižtai. Be to, tuteišų rinkimų akcija, dvidešimt metų nekliudomai per mokyklas ir savivaldą, galėjo auginti sau palankų ir priešišką viskam kas lietuviška elektoratą. Įdėjus tiek pastangų, laiko ir tik tokie skurdūs rezultatai! Tai parodo, kad įvairių okupacinių režimų politikos tęsėjai ir reanimatoriai akivaizdžiai pralaimi. Be to, laukiniai dar kartą parodė, kad kilmingų žmonių viena pagrindinių savybių – dėkingumas, jiems yra svetimas. Į šiuos rinkimus jie ėjo kaip tautinių bendrijų sąjunga, kartu su Rusu aljansu, bet vėliau visus laurus pasiskyrė sau. Visos televizijos, jų laikraščiai ir Lenkų politikai trimitavo apie lenkų sėkmingą pasirodymą rinkimuose Vilniuje. Visi kiti, kas ėjo su jais, buvo priskirti prie nevertos dėmesio medžiagos, iš kurios jie lipdė savo sėkmės kelią. Dar senovės Romoje galiojo nekintama taisyklė, kad už juodą nedėkingumą žmogus buvo skelbiamas In Familia ir jo visuomeninė padėtis tapdavo žemesnė nei vergo. Bet tai civilizuotų žmonių taisyklės, jos laukiniams barbarams negalioja.

Dabar grįžtant prie šių dienų realijų. Yra puikiai žinoma, kad prieš pat mirtį beviltiškas ligonis lyg pasveiksta, pradeda džiaugtis pagerėjusiais rezultatais, bet staiga ima ir numiršta.

Tuteišų rinkimų akcija ir Rusų aljansas – tai įvairių Lietuvos okupacijų politinis recidyvas. Bankrutavusios ir numirusios, negrabios užsienietiškos ekspansinės filosofijos šalutinis produktas (atliekos). Bet šių okupacinės politikos atliekų koalicija parodė neregėtą spurtą Lietuvos sostinėje. Jie pasirodė taip gerai, kad nežinančiam politikos kanonų ir dėsningumo žmogui gali pasirodyti, jog šis beviltiškas ligonis sveiksta ir tuoj, tuoj pradės stotis ant kojų. Todėl nesuprantantieji žmonės vietoj lavonmaišio ir lavoninės jam pradės ruošti vietą bendruomenėje (svarsto įvairias koalicijų galimybes). Na, bet politinė realybė yra negailestinga. Iš naftalino ištraukta ir papudruota, antilietuviška polonizacinė pilsudskinė politika ir nomenklatūrinis kolchozas neturi jokių perspektyvų ne tik Lietuvoje, bet ir Europos politinėje vizijoje. Šio politinio lavono priešmirtinės konvulsijos įmanomos tik su elektros šoku. O srovę šiam elektros šokui tiekia mūsų „strateginiai partneriai“, kurie jau dvidešimt metų uoliai reanimuoja Pilsudskio / Želigovskio antilietuvišką politiką Lietuvoje. Keista mūsų strateginių partnerių nekompetencija, nes per dvidešimt metų neužaugintas nė vienas charizmatiškas lyderis. Iš esmės šios politikos veidas Tomaševėvėskis jau Europarlamente pasirodė kaip kaimo mužikėlis, nelabai suvokiantis, kur jis esąs ir ką pliurpia. Šiaip juoko dėlei verta pasižiūrėti jo negausių kalbų įrašus Europoje, kuriose jis laužytu tuteišišku žargonu (kažkodėl vadindamas tai lenkų kalba), negrabiai po prostu pila pamazgas ant Lietuvos ir lietuvių. Šio Vilniaus autonomininkų palikuonio ten jau niekas rimtai nebevertina. Bet tai netrukdo šiam Vilniaus apylinkių kaimo japiui įsivaizduoti, jog jis yra svarbus ir gerbiamas. Taip pat verta atkreipti dėmesį į kitų šio politinio recidyvo lyderių giliu mastymu nepasižyminčias kalbas. Visas jų politinis credo susiveda į vieną – „Lietuviai blogi, balsuokite už mus.“



P. S. Bet kokiu atveju, ši Vilniaus apylinkių kaimų klounų veikla yra žalinga Lietuvai ir svarbiausia Rytų Lietuvos gyventojams. Jie iki šiol yra laikomi agresyvios mentalinės okupacijos sąlygomis. Per savivaldos institucijas, mokyklas ir polonofiliškai nusiteikusius kai kurių kaimų klebonus, šiems žmonėms yra kalama antilietuviška savivoka. Jei mūsų valdžia ir toliau leis šioms naftalininėms okupacinių filosofijų jėgoms laikyti Vilniaus krašto gyventojus savo asmeninės naudos palivarku, kuriame negalioja bendravalstybinės taisyklės ir normos, tuomet ji palieka milžinišką mūsų bendruomenės dalį antivalstybinių jėgų pavaldume. O tai bus katastrofiška, nes tuteišų rinkimų akcijos elektoratas, zombiškai balsuojantis už neegzistuojančią politiką, tai negalinčių pilnavertiškai integruotis į mūsų bendruomenę, dezorentuotų ir labai piktų žmonių minia. Prisiminkime Draučių tragediją, kuomet būtent toks, atstumtas ir dezorientuotas tuteišas, įsivaizduojantis save lenku, išžudė savo kaimynus lietuvius vien už tai, kad jie lietuviai. Ir svarbiausia, neapsigaukite dėl pseudošviesuolių mekenimų, kad nuolaidos dėl raidyno, pavardžių rašymo ir lenkakalbių užrašų nuramins Lietuvos ir lietuviškumo nekenčiančius politikus ir Lietuvoje įsivyraus taika ir supratimas. Tai tik paskatins juos dar labiau ir agresyviau vykdyti savo naftalininę antivalstybinę politiką. Prisiminkite Hitlerio „nuraminimą“ atiduodant jam Čekoslovakiją. Tuo metu Jungtinės karalystės premjeras savo tautai išdidžiai pasakė, kad jis atvežė taiką į Europą. Puikiai žinome kokiems „žygdarbiams“ ši nuolaida paskatino šovinizmu užsikrėtusius nacionalsocialistus.




Vladimiras Troščenka

Kremliaus šnipas

  Po paskutinio mano straipsnelio "vienas Lietuvis vertesnis nei milijonas lenkų" pasipylė kaltinimai jog aš kiršinu Lietuvius su lenkais, dirbu kremliui, esu rusijos šnipas ir pan. Istorija kartojasi. Neseniai internete portale balsas.lt skaičiau Reginos Musneckienės istorinį straipsnį apie Lietuvos knygnešių karalių Jurgi Bielinį.

  Po okupacijos sustipėję prisitaikėliai lenkai ir jų tarnai įsivaizdavo, kad Lietuva dvasiškai jau sunaikinta, todėl atėjo landžių ir niekšingų, prisitaikėlių laikas. Bet vėlesni įvykiai parodė, kad jie klydo. Net ir vienas susipratęs Lietuvis yra dvasiškai stipresnis nei visa lenkiškų menkystų "diduomenė".


Teisė kalbėti Lietuvos vardu

Kas jums davė teisės kalbėti Lietuvos vardu? Lietuva buvo ir bus nepriklausoma valstybė!“ Šiuos žodžius prieš 120 metų Paryžiuje vykusiame lenkų kongrese frakuotiems ponams, lietuvius vadinusiems mužikais ir chamais, rėžė pilka sermėga apsivilkęs lietuvis valstietis Jurgis Bielinis, tituluojamas Lietuvos knygnešių karaliumi.

Jo proanūkė Kelmėje gyvenanti mokytoja Aušra Gaigalienė sako, jog prosenelio — šviesos nešėjo — dvasia pasklido po giminę. Joje net septyniolika mokytojų, daug tautodailininkų ir lietuvybės puoselėtojų.

Apie prosenelį, ėjusį prieš carą

Aušros Gaigalienės vaikystė prabėgo Sibire. Tėvai turėjo stiprų ūkį. Todėl 1948 — aisiais buvo ištremti.

Aušra gimė tame pačiame name, Biržų rajone, Purviškių kaime, kur gyveno jos prosenelis, žymusis knygnešys Jurgis Bielinis. Tačiau apie prosenelį mokytoja sako daugiausia sužinojusi Sibire. Mama išsaugojo nedidelę pusšimčio puslapių A.Šliko knygutę „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe“. Trumpus pasakojimus apie prosenelio gyvenimą ji vaikams skaitydavo vakarais vietoj pasakų.

Grįžusi iš tremties Aušra studijavo Kaune ir gyveno pas senelio seserį Liuciją Ausiejienę. Ji taip pat labai daug pasakodavo apie savo tėvą — tikrą lietuvybės fanatiką.

Atkūrus Nepriklausomybę, Aušra Gaigalienė sistemino gyvus artimųjų prisiminimus ir pati rinko medžiagą apie prosenelį. Sudarė Bielinių giminės geneologinį medį.

Knygnešio keliai

„Žinau du savo prosenelio kaip knygnešio kelius, — pasakoja Aušra Gaigalienė. — Iš Purviškių kaimo keliukais jo brika barškėdavo per Pasvalį, Šiaulius, Ušnėnus, kur užsukdavo pas Žemaitę.

Trumpam apsistodamas pas pažįstamus ir bendraminčius, nukeliaudavo į Tilžę. Paimdavo ten spausdintų lietuviškų knygų. Su ryšuliukais dardėdavo per Lietuvos kaimus, užsukdamas į ūkininkų ir paprastų valstiečių kiemus. Ryšuliukas pamažu ištirpdavo... Kitas kelias į Tilžę vedė per Raseinius ir Šienlaukį.„

Ne visuomet tie keliai būdavę lygūs ir ramūs. Caro žandarai nuolat gaudė ir persekiojo knygnešių karalių. Už jo galvą žadėjo premijas — atiduoti jo žemę ir visą turtą. Tačiau miklus kaip gyvsidabris knygnešys vis išsisukdavo arba pabėgdavo.

Persekiojimai jo nesustabdė. Vėl traukdavo į Tilžę parvežti lietuviškų knygų. „Mes lietuviai. Tai kodėl turime slaviškas knygas skaityt,“ — sakydavo.

Aušros Gaigalienės mama pasakodavusi, jog namuose prosenelis būdavęs retas svečias. Jo žmona Ona viena rūpinosi būriu vaikų ir ūkiu. O kartais, pasikinkiusi arklį, traukdavo po keliolika kilometrų į susitikimą su vyru kur nors miške ar kitoje nuošalioje vietoje. Lietuviškus raštus kartais slėpdavo grūdų aruode.

Onai Bielinienei neretai savo namuose tekdavo kęsti ir žandarų vizitus. Jie remdavo moterį prie sienos — kur vyras. O ji ramiai: „Nežinau. Nė neatsimenu, kada išėjo iš namų.“

„Iš kur tuomet pas tamstą tiek vaikų?“ — klausdavę žandarai.

„Aš ištekėjusi moteris. Ne jūsų reikalas, iš kur atsiranda mano vaikai,“ — atšaudavusi prosenelė.

Bemokslis teisybės neras

Seniausioji šeima, užfiksuota Aušros Gaigalienės sudarytame giminės geneologiniame medyje, yra knygnešio Jurgio Bielinio tėvai Elžbieta ir Petras, gyvenę 19 — ajame amžiuje Biržų rajone, Purviškių viensėdyje.

Tėvas, matyt, buvo mokytesnis už kitus kaimo vyrus, nes buvo paskirtas šešių kiemų vaitu. Tačiau vaitas neįtikdavo ponams. Mat nevykdė kai kurių įsakymų, nenorėdamas skriausti savo kaimynų lietuvių.

Per Sevastopolio karą jam liepta gaudyti jaunus vyrus rusų kariuomenei. Petras Bielinis nuo šio darbo išsisukinėjo. Gali būti, jog dėl to ponas išdraskė jo ūkį — dalį žemės atidavė naujam gyventojui. O pasigailėjimo prašantį vaitą ir jo žmoną bei vaikus pagrasino parduosiąs turguje kaip šunis.

Taip pažemintas tėvas atgulė ir daugiau nesikėlė. Mirė nesulaukęs, kol matininkai išdraskys jo žemę. Vietoj savęs paliko penkiolikmetį Jurgį.

Jurgis nieko negalėjo padaryti, kai matininkai plėšė jo žemę pono naudai. Nutarė, jog bemoksliui žmogui sunku rasti teisybę. Kai paūgėjo brolis, jam paliko ūkį, o pats išvažiavo į Šiaulius, vėliau į Rygą ir Mintaują. Dienomis dirbo fabrike, o naktimis mokėsi. Išmoko vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbų.

Pasimokęs vėl grįžo į tėviškę. Čia pradėjo bendrauti su Suosto parapijos klebonu. Šis paskolindavo Jurgiui knygų, bet nuolatos kartodavo, jog Lietuva — Lenkijos dukra. Todėl reikia mokytis lenkų kalbos, nes be lenkų kultūros lietuvis negali nė žingsnio žengti.

Jurgis nieko nesakydavo. Tačiau klebono žodžiai jį pykdė. „Lietuva — visai savaiminga ir atskira nuo Lenkijos šalis, — svarstydavęs. — Ir lietuvių kalba nėra prasta.“

Matyt, tai ir paskatino imtis knygnešystės. Jurgis pradėjo paslaptingai dingti iš namų. Grįždavo po poros savaičių su kažkokiais raštais. Juos vartydavo ir atsargiai skaitydavo.

Kelionė į Briuselį ir Paryžių

Susitaupęs pinigų Jurgis nusprendė vykti į Kauną ir stoti į Kunigų seminariją. Iki Panevėžio važiavo arkliais. Paskui — traukiniu. Kelionei sugaišo keletą dienų. Išvargintas kelionės Kauno autobusų stotyje prisnūdo. Pabudęs nerado savo ryšulio. Iš kišenės buvo ištraukti ir pinigai. Mintys apie kunigystę išgaravo. Reikėjo sukti galvą, kaip be pinigų sugrįžti namo.

Savo gimtinėje Jurgis dažnai piktindavosi, kad Lietuvos kaimo vaikai turi eiti į rusišką mokyklą ir mokytis jiems nesuprantama kalba. Už tai, kad yra maištingas ir kursto kaimo vyrus dažnai turėdavo aiškintis valsčiuje. Ypač po to, kai rusiškoje mokyklėlėje sumažėdavo mokinių.

Vieną dieną Jurgis Bielinis už tris šimtus rublių išnuomavo keleriems metams savo ūkį. O pats patraukė į Vakarus.

Greituoju traukiniu nėrė per Vokietiją į Belgiją. Lietuvio kišenėje pūpsojo Vytauto laikų Lietuvos žemėlapis. Bielinis galvojo — nuvyks pas belgus, atspausdins tūkstančius tokių Lietuvos žemėlapių ir paskleis po pasaulį. Temato rusai ir vokiečiai, kokia Lietuva buvo senovėje.

Ir iš tiesų atvykęs į Briuselį susiderėjo. Prispausdino žemėlapių, kuriuose Lietuvos sienos — pačioje Maskvos panosėje. Iš trijų šimtų vos keli rubliai beliko. Tačiau Frankfurto muitinėje vokiečiai jo didžiausią turtą atėmė.

Nusiminęs grįžo į Kauną. Užsuko pas vyskupą Valančių pabėdoti. O tas ištraukė iš stalčiaus tris tūkstančius rublių. Liepė vežti į Tilžę kunigui Zabermanui sumokėti už knygų spausdinimą.

Tąsyk grįžo Jurgis Bielinis su didžiuliu knygų ryšuliu. Pakeliui užsukdavo į lietuvių sodybas. Žmones pakalbindavo, nuramindavo. O išvažiuodamas lietuvišką knygą įpiršdavo. Žmonės mėgo skaityti savo kalba.

Kartą knygnešys nugirdo, jog lenkai Paryžiuje rengia kongresą. Parūpo, ką ten šnekės. Nusprendė ir jis važiuoti į Prancūzijos sostinę. Posėdžių salėje visi ponai frakuoti. O Bielinis su pilka lietuviška sermėga drąsiai sėdasi šalia išsipusčiusiųjų.

Girdi, kaip vienas lenkas kalba: „Lietuva — chamų ir mužikų žemė. Be Lenkijos negali gyventi nė valandos. Ji turi sudaryti didžiosios Lenkijos dalį.“

Užvirė lietuviui kraujas. Eina ir jis į tribūną: „Kas jums davė teisės kalbėti Lietuvos vardu? Lietuva niekados nebuvo ir nebus Lenkijos vergė. Žinokit, Lietuva buvo ir bus nepriklausoma valstybė.“

„Chamas! Litvinas! Rusijos šnipas!“ — tokio akibrokšto nustebinti ėmė šaukti lenkai ir už skvernų ištempė Bielinį iš posėdžių salės.

Nepagaunamasis

Aušra Gaigalienė pasakoja, jog apie jos prosenelį sklandę daug įvairiausių istorijų. Kai kurios situacijos — anekdotiškos. Jos rodo, jog neramios sielos knygnešys Jurgis Bielinis buvo labai sumanus, miklus ir drąsus žmogus. Neapsiribojo vien lietuviškos spaudos ir knygų platinimu. Ir pats buvo pradėjęs leisti laikraštį „Baltasis erelis“.

Caro valdžios parankiniai bandė jį pagauti. Tačiau apsukruolis vis išsisukdavo. Kartą pristovui agituojant kaimo žmones išduoti Bielinį, į valsčių įėjo elgeta, atsiklaupė ant kelių prieš pristovą ir pradėjo poteriauti.

Pristovas davė elgetai dvidešimt kapeikų. Tas padėkojo ir išėjo. O pristovas toliau šnekėjo apie „buntauščikų šaiką“. Tada vienas žmogelis pasakė, jog ką tik čia ir buvo buntauščikų vadas Bielinis. Pulta jo vytis. Bet jis buvo dingęs kaip į vandenį.

Pasakojama, jog kartą, kai knygnešys buvo namuose, Bielinių namus apsupo žandarai. Bėgti iš pirkios jau buvo vėlu. Ką daryti? Žmona rengėsi kurti krosnį. Paskutinę minutę Bielinis ištraukė iš krosnies malkas. Pats įlindo į pakurą. O žmona užmaskavo jį malkomis. Žandarai išjaukė visus namus. Niekur knygnešio nerado.

Vis dėlto Bielinį suėmė. Įkliuvo su knygų ryšuliu. Ėmė teisintis, kad tą ryšulį radęs ant kelio. Nė nenumanąs, kas jame yra. Vistiek pasodino į šaltąją. Liepė prisipažinti, iš kur imąs knygas. Paskui vedžiojo iš vieno kaimo į kitą. Gal žmonės atpažins knygnešį?

Kartu su jį lydėjusiu dešimtininku apsinakvojo vienoje sodyboje. Dešimtininkas, išgėręs degtinės, užmigo. O Bielinis basas vienais apatiniais pabėgo. Buvo vasaris. Tris kilometrus brido upe, kad žandarai nerastų jo pėdsakų. Priėjo patikimo ūkininko sodybą. Tas davė šiltų drabužių. Pakinkė arklį. Ir vėl knygnešys išvažiavo į Tilžę.



Pasakojama, jog Jurgis Bielinis ir mirė kelionėje. Nuėjo į vieno ūkininko sodybą ir susmuko prie kryžiaus.

Šiemet nuo jo gimimo sukanka 165 metai, nuo mirties — 93. Knygnešių karaliaus gimtadienis Lietuvoje paskelbtas Knygnešio diena.

Jurgio Bielinio pėdomis pasekė ne vienas jų giminės atstovas. Giminėje septyniolika mokytojų. Daugiausia buvo pasiekęs Jurgio sūnus Kipras Bielinis. Jis Smetonos laikais dirbo finansininku ministerijoje. Paskui įkūrė Lietuvoje Socialdemokratų partiją. Bielinių giminėje yra tautodailininkų, kultūros veikėjų, lietuvybės puoselėtojų užsienyje.


Regina MUSNECKIENĖ

Vienas Lietuvis vertesnis nei milijonas lenkų.

   Neseniai skaičiau antrojo pasaulinio karo Lenkijos okupacijos istorija. Visiems žinoma, kad iš esmės mažesnė Vokiečių kariuomenė sutraiškė milijoninę lenkų kariuomenę beveik nesutikdama pasipriešinimo. Aišku buvo bandymų kontratakuoti. "Žymioji“ lenkų kavalerija kardais puolė Vokiečių tankus. Žiežirbos biro į visas puses, kai bepročių vadų pasiųsti mirti kavaleristai, kapojo Vokiečių tankų pabūklus. Bet kelios pabūklų salvės ir lenkų karininkai drąsiai išsibėgiojo po užsienius (kurti vyriausybių tremtyje), palikdami savo karius ir tautą skerdynėms. Skaitant šią tragišką lenkų tautos chronologiją, man įsiminė viena istorija, kuomet Lietuvis Vladas Raginis (pagal Vilniaus krašto okupacines lenkų taisykles jį vadino Władysław Raginis) tarnavęs lenkų kariuomenės kapitonu, nepaliko savo dalinio, bet drąsiai ėmėsi iniciatyvos, sudrausmino jam pavaldžius lenkus ir sugebėjo ilgą laiką pasipriešinti žymiai didesnėms Vokiečių pajėgoms. Šis Lietuvis su 720 karių atlaikė 42 200 vokiečių karių ir 350 tankų puolimą. Būtent šis Lietuvis yra pripažintas lenkų didvyriu, sugebėjusiu bent iš dalies apginti milijoninės lenkų kariuomenės garbę.

Imperatorius Napoleonas yra pasakęs „Kare žymiai geriau, kai liūtas vadovauja zuikiams, nei kuomet zuikis vadovauja liūtams.“

Iš esmės visada susimąstydavau, kodėl lenkai po Rusijos imperijos okupacijos išėjo stipresni nei Lietuviai? Nors iki pat Lietuvos ir Lenkijos padalinimo Lietuva ne tik, kad ne nusileido lenkams savo valstybės didybėje, bet iš esmės valdė ir tą pačią Lenkiją. Atsakymas atėjo stebint žiurkių gyvenimą. Žiurkės sugeba išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Lietuviai visada buvo kariai, kurie patys viską valdė, o lenkai jau nuo Jogailos laikų buvo priversti prisitaikyti prie to, kad juos valdo Lietuviai. Iš esmės jie priprato gyventi landų ir prisitaikėlišką žiurkių gyvenimą. Būtent tas prisitaikymas ir landumas padėjo lenkams visai neblogai gyventi Rusijos imperijos sudėtyje, o tiesmukiems ir garbingiems kariams Lietuviams, toks žiurkių gyvenimas buvo lyg mirties nuosprendis. Todėl daugelis tikrų mūsų karo aristokratų žuvo arba tapo artojais, kuriuos vėliau taip išdidžiai niekšingai niekino landumo ir prisitaikėliškumo virtuozai lenkai.

Bet netgi ta aplinkybė, kad lenkai po Maskvos okupacijos išėjo stipresni nei Lietuviai, nebūtų jiems naudinga. Žvelgiant istoriškai, jeigu Lietuvis Pilsidskis nebūtų išdavęs savo tėvynės Lietuvos ir nepradėtų vadovauti Lenkijai. Tokios valstybės kaip Lenkija greičiausiai vis vien ne būtų. Na arba būtų kokios Slovakijos dydžio ir politinio svorio. Kodėl? Nes Tuchačevskio kariuomenės sustabdymas ir sunaikinimas yra būtent Lietuvio Pilsudskio karo genijaus vaisius. Lenkai patys gali tik daug ir bobiškai girtis, bet realybėje jie nei geri kariai, nei diplomatai, nei valstybės ir bendruomenės administratoriai. Viskas ką jie sugeba savo pasigyrimuose, tai Lietuvos istoriją ir karines pergales pristatyti taip, lyg tai būtų jų pergalės ir jų istoriją.

Kažkada kai aktyviai dalyvavau politiniame gyvenime, vienas profesorius „draugiškai“ pasiūlė naudoti jo pavardę ir autoritetą pasirašant politines įžvalgas ir viešo gyvenimo analitinius straipsnius. Jis sakė, aš tituluotas mokslininkas, todėl tai sudarys galimybę efektyviau įsisąmoninti tavo idėjas visuomenėje. Po to pasiūlymo susimąsčiau, kad mes gyvename kažkokioje iškreiptoje tikrovėje. Jeigu prie kokio straipsnio autoriaus pavardės pridėta koks Prof. ar Dr., tuojau pat visuomenei tai asocijuojasi su kokybiška ir naudinga informacija. Realybėje moksliniai titulai tėra tamsių žmonių valdymo vienas iš mechanizmų. Būtent todėl 1994 metais pasirašant sutartį su Lietuvą, lenkai gudragalviškai istorinių įvykių vertinimą pasiūlė perduoti „mokslininkams“. Kai netoliaregiai Lietuviai sutiko, beliko tik technikos klausimas, kaip pamaloninti profesorių titulus nešiojančius Lietuvos istorijos formuotojus tam, kad „mokslinės“ išvados atitiktų lenkijos interesus. Užteko poros ordinų ir šiokių tokių užstalių, kad garbės spindesio apakinti mužikėliai nešiojantys profesoriaus titulus, visai visuomenei pradėtų autoritetingai aiškinti, kad jokios Vilniaus okupacijos ne buvo, o buvo „pilietinis karas“. Būtent ši mužikiška profesūra įvedė kažkokią makabrišką sąvoką „naujieji Lietuviai ir senieji Lietuviai“. Pradėjo aiškinti dėl lenkų kalbos būtinumo mūsų valstybėje ir t.t.

Mes turime pagaliau atsipeikėti nuo tuščios titulų garbės spindesio ir suprasti, kad bet koks mūsų bendrapilietis, kuris myli Lietuvą ir ne tarnauja užsieniečiams, yra žymiai vertesnis nei milijonas „iššvertskūrių“ profesorių. Apie tokius išdavikus apaštalas Paulius laiške Efeziečiams sakė: Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus.

Vladimiras Troščenka
 
 
(Nuotraukoje Karininkas Vladas Raginis)