Žalgiris

Kryžeiviai atsainiai kvatoja,
Ir ruošia jie mums grandines.
Savim jie pasitiki oriai,
O mes tuo kaip Dievas nuspręs.

Kova atpažinti leis greitai
Kas Dievo kelį o kas ne.
Kas sprandą užkietinti drįsta,
To pergalė liks svajone.

Mus Vytautas kovai nuteikia.
Jogaila ant kelių maldoj.
Mes mirti visi pasiruošę.
Nes esame Kristaus kovoj.

Prieš mus juk yra atskalūnai,
Išniekinę kryžių karais,
Jie tapo plėšikais vertelgom,
Ir čia savo mirtį suras.

Į Lietuvą čia susiliejo,
Didžiosios tėvynės kariai,
Visus mus į mūšį rikiuoja,
Didieji Lietuviai vadai.

Štai mūšis ūmai prasidėjo,
Ir žviegia jau garsiai žirgai,
Ir ginklai susikerta skardžiai,
Ir kraujas jau liejas laisvai.

Bet kas tai? pakriko Lietuviai?
Ir bėga nuo priešo vadai?
O ne, tai tik spąstai bedieviams,
Jie jauką prarijo kvailai.

Į pasalą jie sugūžėjo,
Jų džiaugsmas pavirto rauda,
Kryžeivius naikinti pradėjo,
Naujai surinkta JO tauta.

paveiksluose du Lietuviai valdovai ir karvedžiai, Vytautas (viršuje) ir Jogaila (apačioje), kurie laimėjo Žalgirio mūšį.

Galva ir uodega

.



Biblija moko:


'Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų. Visi šie palaiminimai ateis ir pasivys tave, jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso. Palaimintas tu būsi mieste ir palaimintas tu būsi lauke Palaimintas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo bandų, galvijų ir avių prieauglis. Palaimintos bus tavo klėtys ir atsargos. Palaimintas būsi įeidamas ir palaimintas būsi išeidamas. Viešpats sunaikins tavo priešus, kurie pakils prieš tave, tavo akivaizdoje; jie puls tave vienu keliu, o bėgs nuo tavęs septyniais keliais. Viešpats pasiųs savo palaiminimą į tavo sandėlius ir į visus tavo rankų darbus; Jis palaimins tave žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas tau duoda. Jei vykdysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir vaikščiosi Jo keliais, Jis patvirtins tave savo šventa tauta, kaip tau pažadėjo. Visos žemės tautos, matydamos, kad tu vadinamas Viešpaties vardu, bijos tavęs. Viešpats suteiks tau apsčiai gėrybių - tavo kūno vaisiaus, galvijų prieauglio ir žemės derliaus - krašte, kurį Viešpats prisiekė tavo tėvams atiduoti. Viešpats atvers tau savo gerąjį lobyną - dangų, kad duotų lietaus tavo žemei reikiamu metu ir laimintų tavo rankų darbą; tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko nesiskolinsi. Viešpats padarys tave galva, o ne uodega; visuomet būsi viršuje, o ne apačioje, jei tik klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, ir juos vykdysi. Nenukrypk nė nuo vieno žodžio, kuriuos šiandien tau skelbiu, nei į kairę, nei į dešinę sekti kitų dievų ir jiems tarnauti. Bet jei neklausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir nesilaikysi bei nevykdysi visų Jo įsakymų ir įstatymų, kuriuos aš tau skelbiu, visi šitie prakeikimai ateis ir pasivys tave. Prakeiktas tu būsi mieste ir prakeiktas tu būsi lauke. Prakeiktos bus tavo klėtys ir atsargos. Prakeiktas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo galvijų ir avių prieauglis. Prakeiktas būsi įeidamas ir prakeiktas būsi išeidamas. Viešpats siųs tau prakeikimą, sumišimą ir nepasisekimą visame, ką darysi, iki tave visai sunaikins dėl tavo piktų darbų, nes apleidai mane. Viešpats siųs tau marą, kol tave nušluos nuo tos žemės, kurios paveldėti eini. Viešpats baus tave drugiu, šalčiu, sausra ir kardu, kurie persekios tave iki pražūsi. Dangus virš tavęs bus varinis ir žemė po tavimi – geležinė. Viešpats vietoje lietaus tavo žemei siųs smilčių audras, kol tave sunaikins. Viešpats leis priešams tave pavergti; vienu keliu išeisi prieš juos, o jiems puolant bėgsi septyniais; tu būsi išblaškytas po visas žemės karalystes. Tavo žmonių lavonai bus maistu padangių paukščiams ir žemės žvėrims, niekas jų nenubaidys. Viešpats baus tave Egipto votimis, šašais ir niežais, kurių negalėsi išgydyti. Viešpats ištiks tave pamišimu, aklumu ir širdies sustingimu. Vidudienį grabaliosi, kaip aklas grabalioja patamsyje, ir tau nesiseks tavo keliuose; tu būsi spaudžiamas ir išnaudojamas visą laiką, ir niekas tavęs neišgelbės. Vesi žmoną, o kitas gulės su ja. Pasistatysi namą, bet jame negyvensi. Užveisi vynuogyną, bet jo vaisių nerinksi. Tavo jautį papjaus tavo akyse, bet tu jo neragausi. Tavo asilą pasigaus tau matant ir tau jo negrąžins. Tavo avis paims priešas ir niekas tau nepadės. Tavo sūnūs ir dukterys bus išvesti į kitas tautas; belaukdamas jų, pražiūrėsi akis ir būsi bejėgis. Tavo žemės derlių ir visus darbo vaisius paims svetimieji, tu pats būsi mušamas ir žiauriai baudžiamas. Tu išprotėsi nuo to, ką matys tavo akys. Be to vargins tave piktos votys ir nepagydomos žaizdos, negalėsi išsigydyti nuo galvos iki kojų. Tave ir tavo karalių Viešpats atiduos tautai, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai; ten tarnausi mediniams ir akmeniniams dievams.

Ohola ir Oholiba

Dievas vadino nuo Dievo atsiskyrusio Izraelio sostinę Samariją - Ohola, o neva Dievą sekančio Judo sostinę - Jeruzalę - Oholiba. (Ez 23-4).

Raštas moko „Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule." (Ekleziastas 1,9)

Kaip Izraelis Dievo valia suskilo dėl Saliamono nuodėmių, veikiant per Jeroboamą, taip ir netauta kuri buvo pavadinta Dievo tauta - Krikščionys, Dievo valia skilo veikiant per Liuterį.

Kaip atskalūnas Jerobomamas, žmogiškai mąstydamas savo širdyje, (1 kar 12,26) nutarė padaryti veršius ir pasakė tautai „toli jums eiti į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo dievai, kurie tave išvedė iš Egipto žemės'“ (12,28), taip ir Liuteris vietoj tautos stipinimo leido prisikurti daugeliui veršių – naujųjų pseudokrikščioniškų bažnyčių, į kurias žmonės renkasi garbinti nesusivokdami, kad garbina ne Kristų, o "pateptuosius" veršius (netikrus kristus).

Kaip ir su Jeroboamu atsiskyrusi Samarija (Ohola) buvo teisesnė už savo seserį Jeruzalę (Oholibamą) (Jer 3,11), taip ir šių dienų naujosios bažnyčios atrodo teisesnės už senają Katalikų apaštališkąją Bažnyčia. Bet kaip ir abidvi neištikimos ir paleistuvaujančios seserys buvo atiduotos jų meilužiams (asirams, persams, medams), to pačio laukia ir naujų laikų pasidalinusios bažnyčios (jos bus atiduotos musulmonams).

Tik likutis bus išgelbėtas.

Kaip tada likutis buvo būtent tie, kas neklausydamas žmogiškų priesakų, respektabilių, dplomuotų ir turtingų teologų, Dievo klausė labiau negu žmonių, taip ir dabar tikrieji krikščionys (išgelbėtas likutis) bus tie, kas atmes žmogiškus priesakus ir seks Kristų (Nieko naujo nėra po saule. Ekleziastas 1,9)

Dievo reikia klausytis labiau negu žmonių.

Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka

Kas žudė žydus Lietuvoje?

Šiandien internete skaitydamas kelis skirtingus straipsnius radau ir sugretinau pora faktų, kurie atrodo gan iškalbingai.

Lietuvos ryto straipsnyje „Holokaustas Lietuvoje – be susitaikymo su skaudžia istorija“ Efraimas Zurofas pasakoja, kad jo dėdę 1941-ųjų liepos 13 dieną VILNIUJE pagrobė grupė lietuvių, „siautusių miesto gatvėse ir ieškojusių barzdotų žydų, kuriuos galėtų suimti“. „Jį nuvedė į Lukiškes – iki šių dienų pagrindinį miesto kalėjimą – ir netrukus nužudė“. Toks pats likimas ištiko ir jo žmoną bei du sūnus.

Toliau Efraimas mini, kad Lietuvos žydų masinių žudynių mastai – ir aktyvus vietos gyventojų dalyvavimas – yra užfiksuoti dviejuose liūdnai pagarsėjusiuose holokausto istorijos dokumentuose. SS dalinio, veikusio VILNIAUS APYLINKĖSE vadas Karlas Jaegeris paliko ataskaitą, kurioje dalykiškai fiksavo kiekvieną dieną nužudytų žmonių skaičių. Tipiškame 1941-ųjų rugsėjo 1 dieną paliktame įraše vardijami tądien nužudyti žmonės: „1404 žydai vaikai, 1763 žydai, 1812 žydžių, 109 protiškai atsilikę žmonės, viena už žydo ištekėjusi vokietė ir viena rusė“.
Savo ataskaitoje K.Jaegeris pažymi „svarbią“ LIETUVIŲ pagalbą ir teigia, kad 4 tūkst. žydų žuvo per „pogromus ir egzekucijas”, surengtas LIETUVOS SUKILĖLIŲ. Iš viso nuo 1941-ųjų vasaros iki tų pačių metų lapkričio nužudyti 133 346 žmonės, kurių absoliuti dauguma – žydai. Antrasis dokumentas – Vilniaus lenkų žurnalisto Kazimierzo Sakowicziaus, kuris gyveno greta didžiausių žudynių Lietuvoje vietos, parašytas „Dienoraštis: Paneriai 1941 liepos 11 – 1943 lapkričio 6“.

„Tai nesibaigiančio žiaurumo litanija, kurioje daugiausia lietuviai žudo Lietuvos žydus. 1943-ųjų balandžio 5-ąją paliktuose įrašuose aprašomos 2500 žydų, atvežtų 48 traukinio vagonuose, skerdynės: „Moteris su vaiku rankose ir dviem mažomis mergaitėmis, įsikibusiomis į jos drabužius. Lietuvis ima negailestingai jas mušti lazda. Vienmarškinis žydas puola prie lietuvio ginti mušamos moters. Šūvis, ir jis parkrenta, beveik po žydės kojomis. Antras lietuvis griebia iš moters vaiką ir meta į griovį, žydė moteris kaip išprotėjusi bėga prie griovio, o iš paskos seka du maži jos vaikai. Iššaunami trys šūviai“.

Ypatingai atkreipkite dėmesį į tai, kad šie du SVARBIAUSI holokausto istorijoje pagarsėję dokumentai, apie Lietuvos žydų masinių žudynių mastus ir aktyvų vietos gyventojų dalyvavimą, fiksavo VILNIAUS KRAŠTO „lietuvių“ pogromus ir VILNIAUS KRAŠTO „lietuvių“ sukilėlius.

Perskaitęs straipsnį apie Lietuvos Žydų tragediją, aš netyčiom atsiverčiau kitą straipsnį, kuris vadinasi „Ilgas kelias į Vilnių“. Šiame istoriniame straipsnyje aptikau pasakojimą apie tai kaip 1939 m. Lietuviai perėmė savo sostinę Vilnių ir kaip Lietuvius priėmė, dviejų dešimtmečių agresyvios polonizacijos sužeisti ir dezorientuoti, VIETINIAI GYVENTOJAI:

„Lietuvos vyriausybės ir lietuvių tautos geranoriškumą vertino toli gražu ne visi Vilniaus lenkai. Nacionalistiniai lenkų sluoksniai, ypač jaunimas, laikė lietuvius tokiais pat okupantais kaip vokiečiai ar sovietai, tiktai silpnesniais, todėl elgėsi itin įžūliai. Jau spalio 29 d., vykstant miesto perėmimo iškilmėms, Pilies gatvėje mėgino demonstruoti apie 800 lenkų būrys. Spalio 31 d. įsisiautėjusi minia pradėjo MUŠTI ŽYDUS, daužyti jų namų langus, plėšti parduotuves. Prie miesto savivaldybės demonstrantai šaukė „Tegyvuoja Lenkija!“, „Šalin lietuvius!“ Lietuvos policija, iš pradžių veikusi neryžtingai, vėliau jau nepajėgė riaušių numalšinti. Minia išsiskirstė tik tada, kai į gatves išvažiavo sovietų tankai. Neramumai, daugiausia Rasų kapinėse, vyko ir lapkričio pirmosiomis dienomis.“


Dabar pakalbėkime kas gi buvo tie VILNIAUS KRAŠTE veikę „Lietuvos sukilėliai“ kurie niekšingai žudė Lietuvos žydus?

Iš istorijos puikiai žinome, kad prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSRS, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvių sukilimas įvyko KAUNE, kurio metu jo dalyviai užėmė Kauno Radiofoną, Radio stotį, paštą ir telegrafą. Sukilimas greitai išsiplėtė po visą Lietuvą. Taip pat žinome, kad Lietuvių sukilimo stambūs būriai telkėsi Utenoje, Šeduvoje, Gelažiuose, Užpaliuose. Sukilėliai aktyviai kovojo Švenčionių, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Šiaulių, Zarasų apskrityse. O štai Vilniaus krašte, apie kurį byloja du svarbiausi holokausto dokumentai, Lietuviai dar nebuvo įsitvirtinę, nes tai nebuvo įmanoma padaryti per vienerius metus. Vilniaus krašte aktyviai ir be ceremonijų veikė LENKŲ sukilėlių „Armijos krajovos“ daliniai.

Nenoriu daryti jokių išvadų, šiaip pateikiu įdomius faktus pamąstymui. Manau kažkam iš Lietuvos istorikų vertėtų dar kartą objektyviai ištirti ir įvertinti Lietuvių tautos, kaip sociumo ir bendrijos dalyvavimą holokauste. O nuo savęs, aš priminsiu tris istorinius faktus dėl Žydų gyvenimo Lietuvoje, apie kuriuos jau rašiau ankščiau:

Pirma, viso pasaulio Žydai, Lietuvos sostinę Vilnių visuomet vadindavo Šiaurės Jeruzalė. Pažymėtina, kad nei vieno kito miesto pasaulyje, Žydai ne vadino Jeruzale, tiktai Vilnių (aišku išskyrus tikrąją Jeruzalę Palestinoje). Tai byloja apie Žydų tautos gerą (konfortišką) savijauta krašte, kuriame jie gyveno daugiau nei aštuonis šimtus metų. Tarp Lietuvių Lietuvoje, jie jautėsi lyg tėvynėje.

Antra, kiek man yra žinoma pasaulyje, tik Lietuvių kalboje žodis apibūdinantis Izraelitus yra gerybinis, nuo žodžio žydėti – Žydas. Lietuviai matė, kad atėjūnai visada žydi, nes jie laimingi gyvendami su Dievu. Jau vėliau, po mūsų valstybės padalinimo, kai gausi Lietuvos Žydų diaspora atsidūrė Rusijos ir Lenkijos platybėse, juos paniekinamai pradėjo vadinti «жиды», iškreipiant grąžų Lietuvišką žodį Žydas.

Ir Trečia, Lietuva buvo vienintelė valstybė visoje Europoje, ką ten Europoje, visame pasaulyje, kurioje Žydai nebuvo persekiojami. Apie tai, kaip Europoje tais laikais buvo elgiamasi su Žydais ir kodėl jie bėgo būtent į Lietuvą, puikiai iliustruoja vienas žinomas istorinis įvykis:

Didysis Ispanijos inkvizitorius Tomas Tronkvimada, rodydamas perdėtą uolumą, nekreipdamas dėmesio į Popiežiaus Siksto IV perspėjimus, tiesiog pribloškiamai žiauriai persekiojo kitatikius. Ispanijos Žydų diaspora, norėdama atsipirkti nuo persekiojimų, surinko labai didelę pinigų sumą ir pasiūlė ją Ispanijos karaliui Ferdinandui. Tranvimada sužinojęs apie tai, atėjo pas karalių ir sviedė jam po kojų trisdešimt sidabrinių, pasakęs, kad taip jau yra buvę istorijoje. Ferdinandas nusileido Trankvimadai, todėl Žydams nieko kito ne liko kaip bėgti kuo toliau. Neturiu duomenų kur jie bėgo, bet labai tikėtina, kad jie pabėgo būtent į saugiąją Lietuvą, Žydų prieglobstį. Dar viena svarbi istorinė aplinkybė, Žydų pogromai, buvusios Lietuvos teritorijoje prasidėjo tik nuo Bogdano Chmelnickio laikų, kuomet Lietuva pradėjo pereiti į Rusijos įtaką. Niekada istorijoje, kol Lietuviai patys valdė savo šalį, Žydai ne buvo persekiojami.

p.s. Paskutiniai istoriniai įvykiai taip pat aiškiai rodo, kad dauguma Lietuvių, rizikuodami savo, savo vaikų ir šeimų gyvybėmis, gelbėjo savo kaimynus Žydus. Žydų literatūroje rašoma, kad Lietuvoje yra mažiausiai 350 teisuolių, gelbėjusių žydus holokausto metu. Skaičius nuolat didėjantis. Suskaičiuokime: gauname Lietuvoje yra vienas teisuolis apie 10 000 gyventojų. Gyventojų mažėjant šis skaičius tik auga. Visoje Europoje yra 800 milijonų gyventojų. Izraelio duomenimis viso Europoje yra 15 000 teisuolių. Skaičiuojame: Europos vidurkis - vienas teisuolis 53 333 gyventojų. Išvada: Lietuvoje teisuolių yra 5 kartus daugiau, negu Europos vidurkis. Lietuvoje Tarptautinė istorinio teisingumo komisija Pasaulio Tautų teisuolių apdovanojimus organizuoja bendradarbiaudama su Izraelio ambasada, Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi bei Lietuvos žydų bendruomene. Pagal jų skaičius teisuolių Lietuvoje dar daugiau. Specialiais Jad Vashem atminimo medaliais už nesavanaudišką pagalbą žydams Holokausto metais tai yra PASAULIO TAUTŲ TEISUOLIŲ APDOVANOJIMU yra apdovanota per 22 tūkst. įvairių valstybių atstovų. Tarp jų yra ir 780 Lietuvos piliečių (LR ambasados Izraelyje tinklapis). Gali būti, kad Lietuvos žydus žudė gal 20, gal 60 išsigimėlių iš mūsų tautos. Teisuoliai statistikoje aiškiai vyrauja. Todėl dėl kelių sužvėrėjusių niekšų nusikaltelių, vadinti visą Lietuvių tautą žydšaudžiais, yra ne tik neatsakinga, bet ir nusikalstama. Lietuviai per amžius yra Žydų Gelbėtojų Tauta.

Ne be reikalo, tikrieji Žydai vadina žemės kirmėlėmis tuos, neva žydus, kurie prisidengę baisios Žydu tragedijos vardu, bando išplėšti kuo daugiau naudos asmeniškai sau. Būtent tokios „žemės kirmėlės“, nenuilstamai puola bet kurį, kas norėtų įnešti aiškumą dėl Žydų istorijos Lietuvoje.

Vladimiras Troščenka

Kas ką prijungė?

Lietuvos valdžioje ir viešoje erdvėje dominuoja apykvailiai stabmeldžiai. Kadangi stabmeldžių pati prigimtis sąlygoja autoritetų sekiojimą ir amžiną kopijavimą, jie nieko sukurti nesugeba. Stabmeldžiai ir pagonys pastoviai inkščia ir pergyvena dėl savo padėties visuomenėje, savo rytdienos, ką ės ar ką gers, kokį skudurą užsivilks, ką kriuš ir pan. Tokius apgailėtinus puskvailius ne tik lengva valdyti, bet dar lengviau juos apkvailinti. Vien tik dėl stabmeldžių dominavimo, galinga mūsų protėvių valstybė tapo menku pasiuntinuku ir kojų šluostimo vieta kitoms tautoms ir valstybėms.

Karta turėjau internetinę diskusiją kas ką prisijungė, Lenkija Lietuvą ar Lietuva Lenkiją. Internete įdėjau provokuojančią istorinių faktų santrauką, kuri skiriasi nuo oficialiai Lietuvoje propaguojamos bumblauskinės lenkofilinės istorijos interpretacijos:

... „Tam, kad suprasti Lietuvių ir Lietuvos vertę, tereikia pasižiūrėti į mūsų kaimynus lenkus. Juk dabartinė lenku aukštuomene tai nutautėję Lietuviai (Lietuviška kilmė ten yra prestižas).
Mūsų tauta lenkams, o ne lenkai mums davė aukštuomenę, kultūrą ir pagaliau senąją galingąją dviejų tautų imperiją.

Mūšius laimi ne patrankų mėsa (eiliniai kareiviai), o karvedžių genijus. Todėl ir žalgirio mūšį (kaip ir beveik visus kitus Dviejų tautų respublikos reikšmingus mūšius) laimėjo Lietuviai Jogaila ir Vytautas. Visi ten buvę lenkai, rusai, totoriai ir t. t., buvo tik įsakymų vykdytojai, „molis“ minkomas Lietuvių karo genijaus rankomis.

Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad lenkai buvo Lietuvių vasalai, o ne Lietuviai lenkų. Lietuvis Jogaila į lenkija atėjo ne kaip nusižeminęs emigrantas/tarnas ant mulo, apsirovęs darbo įrankiais. Jis atėjo kaip valdovas, su visa savo palyda, giminėmis ir artimaisiais. Jogailai atsisėdus į sostą, lenkai tapo Lietuvių vasalais. Lietuviai gi tuo tarpu niekada ne buvo lenkų vasalais.
Tai, kad dviejų tautų respublikoje Lietuviai buvo ponų pozicijoje, iliustruoja ir tas faktas, kad iki pat Rzečpospolitos sunaikinimo, Lietuviai turėjo visada besąlyginę teisę pirkti žemę Lenkijoje (kartu su baudžiaunininkais lenkais), o lenkai niekada neturėjo teisės pirkti žemės Lietuvoje. Be to, tarp Vilniaus „lenkų“ gajus posakis apie tai, kad lenkė Jadvyga laikė Jogaila po padu yra mažų mažiausiai ne tikslus, nes Jadvyga buvo ne lenkė, o Vengrijos karaliaus Liudviko Anžu jaunesnioji duktė. Lenkai neturėjo savo tarpe nei vieno žmogaus galinčio lygintis su Lietuviais valdovais ir vienu iš mūsų giminės atstovu – Jogaila. Todėl lenkų sparnuotas posakis „poliak pan a litvin cham“ yra ne realybė, o norima siekiamybė, tai lenkų sapnas.
Taip pat verta prisiminti Venecijos plikbajorio/plevėsos „Kazanovos“ autobiografinėje knygoje aprašyta susitikima su Lenkijos karaliumi ir dvikova su vienu iš jo artimiausių didikų. Šiame aprašyme, Kazanova nupasakoja savo įspūdžius iš karališko dvaro ir ten yra tokia frazė „juose dar jaučiama, kad jie dar neseniai buvo laukiniai pagonys“. Apie ką čia rašo? Nejaugi apie lenkus? Aišku tai buvo pasakyta apie Lietuvius kurie besąlygiškai valdė Lenkiją. „...

Į tai buvo sureaguota:

... „esi fantastas. Kitais metais bus Žalgirio jubiliejus, bus daug mokslo populiarinimo straipsnių - galėsi apsišviesti. O dėl valstybių svorio - Lenkija lyginant su Lietuva buvo ir liko stipresnė pusė, Nepamenu, ką rašė Kazanova, tačiau anuomet vakariečiams, pvz., prancūzams ir vokiečiams tie patys lenkai buvo necivilizuoti barbarai. Nežinau, ką mano vokiečiai apie savo rytinius kaimynus dabar, bet kai kurie vietiniai LT lenkų aktyvistai lietuvius žemina kaip įmanydami. Žinoma, tam tikro pagrindo tam duoda ir Delfio keikūnai. Užburtas ratas? „...

Tada aš oponento paprašiau:

... „Sakai fantastas? Gal galėtum paneigti nors viena iš mano pateiktu istoriniu faktu? „...

Oponentas paneigė:

... „pvz., „faktas“ apie tai, kad Jogailai užėmus sostą, lenkai tapo lietuvių vasalais. Jogaila pažadėjo prijungti prie Lenkijos Lietuvą, o ne atvirkščiai. Nelabai įsivaizduoji jėgų santykį, kas buvo tuometinė Lenkija ir LDK. Plotas lemia ne viską. Dar - krašto organizacija, gyventojų skaičius. Antraip nebūtų buvę Liublino unijos, kurios metu visa Ukraina atiteko kam? Pabaigai - lenkai žiūrėjo, o kai kurie ir tebežiūri į Lietuvą kaip į Lenkijos provinciją, o ne atvirkščiai. Pakaks? „...

Mano atsakymas kažkodėl užbaigė beprasidedančią įdomią diskusiją:

... „Ne nepakaks:) tai kad Jogaila kažkam kažką „pažadėjo“ yra lenku pasaka, nepatvirtinta jokiais objektyviais (t. y. ne lenku IX amžiuje sukurptais duomenimis).

Be to, tai, kad ne Lietuva buvo „prijungta“ prie Lenkijos o Lenkija prijungta prie Lietuvos, aiškiai parodo ir tas faktas, kad lenkai niekada iki pat paskutinio padalinimo netūrėjo teises pirkti žemes Lietuvoje, tuo tarpu Lietuviai nuo pat Jogailos valdymo pradžios įgavo teise pirkti, gauti dovanu, dovanoti ar kitaip laisvai disponuoti žemėmis Lenkijoje, kartu su baudžiaunininkais lenkais. Tik visiškas cinikas (arba idiotas a lia bumblauskas) gali teigti jog Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos;). „....

p. s. Dėl to, kad stabmeldžiai dominuoja, Lietuva ne tik neteko savo valdų, bet netgi kažkokia Lietuvos provincija, per kelis šimtmečius melo, jau beveik sugebėjo pasisavinti visą Lietuvos istoriją. Biblija mus moko, kad tauta kuri ne tarnaus Dievui pražus. Matomai tik dėl kelių teisiųjų mūsų tautoje, Lietuviams iki šiol yra paliktas bent apgraužtas plotelis buvusios galybės kampe. Čia panašiai kaip iš visų Sodomos ir Gomoros apylinkių miestų, vienintelis Zoras buvo paliktas nesunaikintas tik dėl to, kad į jį nutarė pabėgti ir pasislėpti teisusis Lotas.

Tik Dievas gali duoti išmintį ir supratimą, tik Jis yra siekiamybė ir visa ko Turėtojas ir Laikytojas. Stabmeldžiai dėl savo aklumo, nesugeba pamatyti elementarių dalykų, todėl pastoviai vergauja kitiems. Dėl savo riboto supratimo, jie garsiai šūkalioja, kad yra per daug išdidūs tapti Dievo vergais, tuo tarpu patys nuolankiai vergauja viršininkams, turčiams, bankams, nusikaltėliams, žmonoms, vyrams arba savo nuosaviems vaikams. Akli prasčiokai net nesuvokia elementarios tiesos, jog sekdamas Dievu, žmogus daugiau niekuo nesekioja; Šlovindamas Dievą, žmogus daugiau nieko nebešlovina ir kas svarbiausia, tapdamas Dievo vergu, žmogus daugiau niekam (aš pabrėžiu NIEKAM) nebevergauja.

Vladimiras Troščenka

Aukojimas bažnyčiai

  Prieš porą dienų skaičiau straipsnį dėl aukojimo bažnyčiai, o po straipsniu perskaičiau komentarus nuo kurių pakraupau.

   Skaitydamas apykvailius pykčio pliūpsnius, prisiminiau ką apie tai kalba Biblija:

  Senasis testamentas pilnas pavyzdžių, kuomet Izraelitai palikdavo savo bažnyčią (Dievo įteigtą tarnystę) ir bandydavo kaupti turtus. Jie bažnyčiai skirdavo tik tai kas likdavo. Pasekme - vergavimas svetimiems ir totalus skurdas. Kai tik Izraelitai suprasdavo, kad visa ko gerovės pagrindas yra Dievo palaima, jie pradėdavo dosniai aukoti savo bažnyčiai, todėl turtėdavo ir pradėdavo viską valdyti.

    Reikia būti visiškam mulkiui, jei norėdamas gyventi gerai, gaili skirti lėšas Dievo darbui. Normalus žmogus suvokia, kad tik Visagalis Dievas kam nori tam ir duoda turtus ir valdžią. Argi gali tikėtis turtų ir valdžios jei niekini Tą, Kuris sprendžia ir atmeti tuos kas Jam tarnauja Jo namuose?

   Komentaruose perskaičiau tokią nesąmonę:

  "O dėl aukų... Kiek aukoja tikintieji, tiek dievulis gali pasitenkint ir rodyt kuklumo pavyzdį."

   Na jau jeigu tu įpareigoji Dievą gyventi kukliai, tai nesistebėk, kad ir Jis tau duoda kuklu pragyvenimą, vergo, tarno, samdinio pozicijoje.

   Biblija moko: Jūs jau nuo savo tėvų dienų palikote mano nuostatus ir jų nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, tai Aš sugrįšiu pas jus. Jūs sakote: 'Kaip mums sugrįžti?' Ar gali žmogus apiplėšti Dievą? Tačiau jūs apiplėšėte mane. Jūs sakote: 'Kaip mes apiplėšėme Tave?' Dešimtinėmis ir aukomis! Prakeikimas krinta ant jūsų, kadangi jūs, visa tauta, apiplėšėte mane. Atneškite visas dešimtines į sandėlius, kad būtų maisto mano namuose, ir tuo išmėginkite mane, - sako kareivijų Viešpats. - Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų? Ar nesudrausiu kenkėjo, kad jis nesunaikintų jūsų laukų derliaus ir vynmedis neliktų be vaisių? - sako kareivijų Viešpats. - Tada visos tautos vadins jus palaimintais, nes būsite graži šalis, - sako kareivijų Viešpats. (Mal 3,5-12)



Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka

Pora žodžių apie skiepus

   Šiandien pagalvojau, kad ankščiau buvau labai uolus naujausių mokslinių tyrimų sekėjas. Todėl visada skiepijausi nuo gripo. Keista, bet iki tol kol skiepijausi, pastoviai sirgau gripu. Kai paklausdavau gydytojų kas čia darosi, jie būtinai „kompetentingai“ paaiškindavo, jog jeigu nesiskiepčiau būtų dar blogiau. Kai prieš devynis metus nutariau, kad geriau užkrato jokiais kiekiais i organizmą neįleisti, gripu nebesergu.

Keistas jausmas, bet man atrodo, kad medicininiu kompanijų strategai aiškiai suvokė seną tiesa - genialumas yra paprastume. Bet koks produktas turės paklausą tik tuomet, kai bus kuo daugiau klientu. Pabrėžiu, kad tai tik mano asmenine nuomonė, bet man susidaro toks įspūdis, kad pradžioje per visas masinio informavimo priemones kompetentingai sukuriama ligos baimes isterija (taip buvo daroma su paukščiagripiu, kiauliagripiu ir pan.), vėliau pasiūlo neva skiepą (su tos ligos sukėlėjais). Kai apkvailinti žmonės prisiperka užkrato (skiepu) ir to užkrato prisileidžia, natūralu, kad vėliau daugelis pradeda sirgti, t.y. tampa potencialiais vaistų pirkėjais - klientais. Taip atsiranda darbo gydytojams, o kompanijos gaminančios įvairias penicilino (paprastas džiovintas pelėsis) atmainas gauna beprotiškus pelnus.

Kodėl valstybinės institucijos su tuo ne kovoja? Labai paprasta, ligos tai milžiniškos valstybės pajamos, be to baimės paveiktą žmonių masę daug lengviau valdyti ir rodyti savo reikalingumą surenkant mokesčius.

Labai įdomus pastebėjimas dėl kiaulių gripo. Lietuvoje niekaip nepavyko įtikinti žmonių skiepytis t.y. savanoriškai įsileisti užkrato. Vienintelėje vietoje Lietuvoje, kur už JAV pinigus ir JAV skiepais buvo paskiepyti žmonės, tai kariūnų mokykla. Būtent iš ten ir prasidėjo visas kiaulių gripo kelias po Lietuvą. Prisimenat žiniasklaidos pranešimus apie susirgusius kariūnus kurie per atostogas išplatino užkratą tarp savo artimųjų.

Vl.Troščenka