Vienas mano pažystamas sugundė mane nupirkti jūrinę jachtą. Pats esu ne jūrininkas ir ne buriuotojas, bet jūros ir laivų grožis patraukė mane, todėl nutariau pabandyti ir nusipirkau.
Vaikščiodamas aplink savo pirkinį (jachta buvo ištraukta ir stovėjo jachtklubo krantinėje), įdėmiai klausiau seno jūrų vilko paaiškinimų, kas ir kaip turi būti padaryta prieš nuleidžiant jachtą į vandenį, pradedant naują buriavimo sezoną. Senas jūrininkas privedė mane prie jachtos korpuso ir parodė priaugusias kriaukles. Jis pasakė, kad kriaukles ir visokius augalus aplipusius laivo dugną, reikia būtinai pašalinti, nes šie svetimkūniai labai maišo buriuojant ir jei jų bus daug, gali atsitikti taip, jog jachta visiškai nebeplauks.
Ši seno jūrininko patirtis, privertė mane susimąstyti ir atvedė prie minties, kad mūsų tikėjimas yra kaip laivas, todėl neteisingai eksploatuojant jis gali sudužti (1 Tim. 1:19), arba mažų mažiausiai šis laivas bus nebe toks greitaeigis kaip mes norėtume.
Kas gi yra tos priaugusios kriauklės prie mūsų tikėjimo laivo?
Tikėdami mes net nepastebime, kad mūsų tikėjimo laivo dugnas apauga įvairiais žmogiškos išminties svetimkūniais ir mūsų judėjimas Kristaus malonės jūroje pradeda lėtėti. Senosios sandoros Viešpaties tautai, pranašas Jeremijas atskleidė Dievo požiūrį į jų „mokslu paremtą tarnavimą“. Viešpaties įkvėptas, jis priekaištavo Izraelitams: „Kaip jūs galite sakyti: 'Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus'? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį.“ (Jer 8,8).
BEVERTĮ !!! Tai reiškia neturinti jokios naudos tiems kas tarnauja Dievui pasiremdamas žmogaus sistematizuotais išmąstymais ir autoritetu.
Apaštalas Paulius rašydamas Korinto brolijai (tuo pačiu ir mums) nuogąstavo: „Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje. (2 Kor 11,3).
PAPRASTUMAS KRISTUJE. Prisiminkite, didžiausias ir tragiškiausias bažnyčios suskaldymas buvo įvykdytas būtent teologijos profesoriaus (išsimokslinusio žmogaus) rankomis.
Mąstydamas apie tai, pradedi suvokti kodėl Kristus mokiniams yra pasakęs: „..... Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18,8).
Gal tikrai jau greitai bažnyčioje bus belikęs ne tikėjimas (besąlyginis pasitikėjimas Dievu), o teologija (mokslas kas ir dėl ko vyksta)? Tarnavime bus ne Kristaus garbinimas, džiugia širdimi ir dėkingumu, o vien sudėtinga ir paini, negyva ir šalta tradicija?
p.s. Daug minčių, bet visada reikia prisiminti, kad Kristus per Šv.Dvasią valdo savo bažnyčia ir tik Jo valioje yra spręsti kas ir kaip čia turi vykti. Mes tikintieji turime besąlygiškai pasitikėti Kristumi ir nedaryti sau auksinių veršių (kurti naujų bažnyčių) vien dėl to, kad Mozė (Dvasinis gyvas ryšys su Dievu) yra laikinai pakilęs pas Dievą į Sinajaus kalną. Mūsų jėga yra tame jog mes laiminsime tuos kurie mus keikia, melsimės už savo skriaudėjus, skaitysime Bibliją ir Dievo klausysime labiau negu žmonių, neleisdami mūsų tikėjimo laivui apaugti žmogiškos išminties svetimkūniais (kriauklėmis).
V.Troščenka
четверг, 13 мая 2010 г.
вторник, 11 мая 2010 г.
Dievo Žodžio formalizavimas
Kažkada į mano namus pasibeldė amerikiečių protestantų misionierius. Kalbėdamas su tuo žmogumi palietėme tema, apie išminčių (magų), atėjusių pagerbti Kūdikėlį Jėzų, skaičių ir vardus. Kadangi buvau užaugęs katalikiškoje aplinkoje, buvau šventai įsitikinęs, kad jų buvo trys ir jų vardai buvo Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Pastorius man atvertė NT ir parode, kad niekur Biblijoje nėra nurodyta nei magų skaičius nei jų vardai. Nors jau tada buvai perskaitęs Naująjį Testamentą ne vieną kartą, bet kažkaip nekreipdavau dėmesio į tai, kad ten tikrai nėra paminėta kiek išminčių ir kokie jų vardai. Todėl tada mano pasitikėjimas Kataliku bažnyčios mokymu susvyravo ir aš pradėjau gilintis i protestantų mokymą.
Po kiek laiko pamačiau, kad protestantai dergia Katalikų bažnyčia ir kaltina ja tuo, ką patys sėkmingai kultivuoja. Jie iškelia tuos katalikų nusižengimus, kurie pačiose tose bažnyčiose tarpsta dar labiau, nei pas katalikus. Todėl aš pradėjau nagrinėti visų man pasiekiamų Krikščioniškų mokymų kontekstą (interneto pagalba tai nėra sunku). Nagrinėdamas bažnyčios tėvu ir kitu krikščionių mintis apie Dievą ir Jo Žodį, aš radau viena įdomią visu minčių pateikimo ypatybę. t.y. Dievo žmogus, kuriam Šv. Dvasia atveria tam tikra Dievo plano supratimo dali, ja užrašo maždaug taip "aš manau, kad šią sąvoką (arba reiškinį arba įvykį, arba mokymą) reikia suprasti taip, o ne kitaip". Vėliau to Dievo žmogaus minties autoritetas ir mintys jau perduodamos nebe "aš manau..." o kaip neabejotina tiesa - dogma. Taip gavosi pav. su Šv. Augustino sąvoka "Dievo trejybe". Pats Augustinas aiškina, kad ši sąvoka neatspindi visos Dievo didybes ir Esmės, bet jis ja vartoja, vien tam, „....kad nelikti nebyliam kalbant apie Dievą". O vėlesniuose mokymuose iš tos sąvokos buvo padaryta neabejotina forma (dogma), todėl daugelis sustabarėjo, suabsoliutinę dalinį (nepilną) atsakymą kas yra Dievas.
Tikri Kristaus mokiniai pastoviai yra Dievo didybės apmastyme (paieškoje) žinodami, kad Dievas mums apsireiškė kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Tai mes žinom, o koks yra Pats Dievas to nežino niekas, vien tik Sūnus Kuris mums Jį apreiškė tiek, kiek mūsų ribotas suvokimas gali pakelti. Juk Dievas mums aiškiai pasakė, kad mes turime ne surasti JI, o nuolat ieškoti. Tai testinis visa gyvenimą vykstantis veiksmas. Būtent dėl nesustabarėjimo ir dinamiškumo krikščionių mokymas yra arčiausiai Dievo.
Grįžtant prie rytu išminčių. Manau, kad bažnyčios pradžioje, atsivertę Romos imperijos valdovai turėjo galimybe prieiti prie tam tikru, dar neprapuolusiu archyviniu dokumentu. Todėl nagrinėjant tuos archyvus, kas nors iš pirmųjų mokytu krikščionių atrado, kad tuo metu būtent tokie žymus magai (Kasparas, Melchioras ir Baltazaras) buvo rytuose, todėl gal būt jie ir atėjo pagerbti Kristaus. Vėliau tas „gal būt“ išsiugdė į neabejotiną, niekuo nepatvirtinta dogmą. O kadangi tos dogmos nėra Biblijoje, tuo sėkmingai naudojasi protestantai aiškinant kataliku mokymo nepagrįstumą.
V.Troščenka
Po kiek laiko pamačiau, kad protestantai dergia Katalikų bažnyčia ir kaltina ja tuo, ką patys sėkmingai kultivuoja. Jie iškelia tuos katalikų nusižengimus, kurie pačiose tose bažnyčiose tarpsta dar labiau, nei pas katalikus. Todėl aš pradėjau nagrinėti visų man pasiekiamų Krikščioniškų mokymų kontekstą (interneto pagalba tai nėra sunku). Nagrinėdamas bažnyčios tėvu ir kitu krikščionių mintis apie Dievą ir Jo Žodį, aš radau viena įdomią visu minčių pateikimo ypatybę. t.y. Dievo žmogus, kuriam Šv. Dvasia atveria tam tikra Dievo plano supratimo dali, ja užrašo maždaug taip "aš manau, kad šią sąvoką (arba reiškinį arba įvykį, arba mokymą) reikia suprasti taip, o ne kitaip". Vėliau to Dievo žmogaus minties autoritetas ir mintys jau perduodamos nebe "aš manau..." o kaip neabejotina tiesa - dogma. Taip gavosi pav. su Šv. Augustino sąvoka "Dievo trejybe". Pats Augustinas aiškina, kad ši sąvoka neatspindi visos Dievo didybes ir Esmės, bet jis ja vartoja, vien tam, „....kad nelikti nebyliam kalbant apie Dievą". O vėlesniuose mokymuose iš tos sąvokos buvo padaryta neabejotina forma (dogma), todėl daugelis sustabarėjo, suabsoliutinę dalinį (nepilną) atsakymą kas yra Dievas.
Tikri Kristaus mokiniai pastoviai yra Dievo didybės apmastyme (paieškoje) žinodami, kad Dievas mums apsireiškė kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Tai mes žinom, o koks yra Pats Dievas to nežino niekas, vien tik Sūnus Kuris mums Jį apreiškė tiek, kiek mūsų ribotas suvokimas gali pakelti. Juk Dievas mums aiškiai pasakė, kad mes turime ne surasti JI, o nuolat ieškoti. Tai testinis visa gyvenimą vykstantis veiksmas. Būtent dėl nesustabarėjimo ir dinamiškumo krikščionių mokymas yra arčiausiai Dievo.
Grįžtant prie rytu išminčių. Manau, kad bažnyčios pradžioje, atsivertę Romos imperijos valdovai turėjo galimybe prieiti prie tam tikru, dar neprapuolusiu archyviniu dokumentu. Todėl nagrinėjant tuos archyvus, kas nors iš pirmųjų mokytu krikščionių atrado, kad tuo metu būtent tokie žymus magai (Kasparas, Melchioras ir Baltazaras) buvo rytuose, todėl gal būt jie ir atėjo pagerbti Kristaus. Vėliau tas „gal būt“ išsiugdė į neabejotiną, niekuo nepatvirtinta dogmą. O kadangi tos dogmos nėra Biblijoje, tuo sėkmingai naudojasi protestantai aiškinant kataliku mokymo nepagrįstumą.
V.Troščenka
суббота, 8 мая 2010 г.
Ar atėjęs Kristus beras tikėjimą žemėje?
Per paskutinius savo krikščioniškos paieškos metus aš sutikau daug visokių žmonių kurie vadina save krikščionimis. Ieškodamas Kristaus brolijos šiuolaikiniame pasaulyje, kol kas radau tik elementarų biznį Jėzaus vardu (Biblijoje tai leistina) ir labai žmogiškus psichologinius žaidimus, kurie kažkodėl vadinami bažnyčia (iki tam tikro lygio nedraudžiama Biblijoje). Bet visa ši veikla nieko neturi bendra su Kristaus Brolija ir Brolišku bendravimu, kuris Kristaus įvardintas posakiu „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus esu pamilęs“.
Luko evangelijoje (Lk 18,8) aprašoma Kristaus kalba su savo pirmaisiais mokiniais. Ten mūsų Mokytojas nuramina abejojančius dėl Dievo pagalbos ir gale atsidūsta „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?'.
Jėzaus Kristaus antrojo atėjimo metu, gali visiškai nebelikti tikėjimo žemėje. Greičiausiai liks (o gal jau ir liko) tik tikėjimo atšvaitas - forma, kuri bus vadinamas bažnyčia, bet tikėjimas bus prarastas.
Apie šiuos laikus Jėzus kalbėjo: Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. (Mt 24,12)
Apsižvalgyk aplinkui, ar tu asmeniškai kur nors aplinkui save matai meilę? Aš kalbu apie tą meilę kuri yra kantri, maloni, nepavydi, nesigirianti, neišpuikusi, nesielgianti nepadoriai, neieškanti savo naudos, nepasiduodanti piktumui, nemąstanti piktai, nesidžiaugianti neteisybe, besidžiaugianti tiesa, visa pakenčianti, viskuo tikinti, viskuo besivilianti ir viską ištverianti. Ar tokią meilę matai kur nors aplinkui?
Jei tu krikščionis ir jos nematai savo bažnyčioje, reiškia tame surinkime nėra Kristaus. Bet ar tai reiškia, kad tu iš ten turi išeiti? Jokiu būdu ne, nes tuomet tu pažeisi kitą Biblijos nurodymą: „Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.“ (Žyd 10,25). Pamatęs, kad nėra meilės tavo bažnyčioje, tu būk ta Kristaus meile ir drąsiai kalbėk apie tai kitiems. Jei tame surinkime yra Dievo žmonių, jie atsivers ir surinkimas atgis, bet jeigu ten tik biznio veidmainių sambūris, jie nepakęs tavęs ir pašalins iš savo tarpo. Nebijok, nes būtent apie tai kalbėjo mūsų Viešpats: „Jie šalins jus iš sinagogų, ir ateina valanda, kada tie, kurie jus žudys, tarsis tarnaują Dievui.“ (Jn 16,2). Jei tave pašalino iš tokios bažnyčios, reiškia Kristaus malonė yra su tavimi, nepergyvenk ir ištvermingai tikėk, Dievas išspręs visas tavo problemas ir rūpesčius. Reiškia didelis yra tavo atlygis. O tave atmetusieji, prarado Dievo malonę.
Krikščioniui svarbu visada prisiminti Mokytojo įsakymą: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus'.
Mylėk visus ir nesitikėk meilės nei iš vieno.
Tik iš meilės atpažinsi tikrą Kristaus broliją. Kur nėra meilės ten nėra Kristaus.
Kai mes meldžiamės šeimoje, mano vaikai kas kartą pastato kėdę Kristui. Nes Jis dalyvauja kartu su mumis ir klauso mūsų. Iš ko mes tai žinome? Nes kas kartą po maldos, mes visi apsikabiname ir nuoširdžiai pasakome, kad mylime vienas kitą, net jeigu iki to buvome susipykę. O ten kur meilė, ten yra Kristus.
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
Luko evangelijoje (Lk 18,8) aprašoma Kristaus kalba su savo pirmaisiais mokiniais. Ten mūsų Mokytojas nuramina abejojančius dėl Dievo pagalbos ir gale atsidūsta „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?'.
Jėzaus Kristaus antrojo atėjimo metu, gali visiškai nebelikti tikėjimo žemėje. Greičiausiai liks (o gal jau ir liko) tik tikėjimo atšvaitas - forma, kuri bus vadinamas bažnyčia, bet tikėjimas bus prarastas.
Apie šiuos laikus Jėzus kalbėjo: Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. (Mt 24,12)
Apsižvalgyk aplinkui, ar tu asmeniškai kur nors aplinkui save matai meilę? Aš kalbu apie tą meilę kuri yra kantri, maloni, nepavydi, nesigirianti, neišpuikusi, nesielgianti nepadoriai, neieškanti savo naudos, nepasiduodanti piktumui, nemąstanti piktai, nesidžiaugianti neteisybe, besidžiaugianti tiesa, visa pakenčianti, viskuo tikinti, viskuo besivilianti ir viską ištverianti. Ar tokią meilę matai kur nors aplinkui?
Jei tu krikščionis ir jos nematai savo bažnyčioje, reiškia tame surinkime nėra Kristaus. Bet ar tai reiškia, kad tu iš ten turi išeiti? Jokiu būdu ne, nes tuomet tu pažeisi kitą Biblijos nurodymą: „Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.“ (Žyd 10,25). Pamatęs, kad nėra meilės tavo bažnyčioje, tu būk ta Kristaus meile ir drąsiai kalbėk apie tai kitiems. Jei tame surinkime yra Dievo žmonių, jie atsivers ir surinkimas atgis, bet jeigu ten tik biznio veidmainių sambūris, jie nepakęs tavęs ir pašalins iš savo tarpo. Nebijok, nes būtent apie tai kalbėjo mūsų Viešpats: „Jie šalins jus iš sinagogų, ir ateina valanda, kada tie, kurie jus žudys, tarsis tarnaują Dievui.“ (Jn 16,2). Jei tave pašalino iš tokios bažnyčios, reiškia Kristaus malonė yra su tavimi, nepergyvenk ir ištvermingai tikėk, Dievas išspręs visas tavo problemas ir rūpesčius. Reiškia didelis yra tavo atlygis. O tave atmetusieji, prarado Dievo malonę.
Krikščioniui svarbu visada prisiminti Mokytojo įsakymą: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus'.
Mylėk visus ir nesitikėk meilės nei iš vieno.
Tik iš meilės atpažinsi tikrą Kristaus broliją. Kur nėra meilės ten nėra Kristaus.
Kai mes meldžiamės šeimoje, mano vaikai kas kartą pastato kėdę Kristui. Nes Jis dalyvauja kartu su mumis ir klauso mūsų. Iš ko mes tai žinome? Nes kas kartą po maldos, mes visi apsikabiname ir nuoširdžiai pasakome, kad mylime vienas kitą, net jeigu iki to buvome susipykę. O ten kur meilė, ten yra Kristus.
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
среда, 5 мая 2010 г.
Administruoti ar valdyti?
Mane dažnai kaltina, kad aš nemėgstu kaimo žmonių. Tai visiškas absurdas. Tik tikras kaimo žmogus, ūkininkas yra Lietuvos gerovės pagrindas ir atgimimo iš degradacijos garantas.
Visose savo viešuose pasisakymuose aš akcentuoju būtent mus valdančia, svetimą Lietuvai ir jos savivokai, kolūkiečių nomenklatūrą. Lietuviai niekada nebuvo kolektyvistai, jie visada buvo darbštūs ir sumanūs individualistai. Kolektyvinio ūkininkavimo absurdas, mums yra dirbtinai primestas, taip pat dirbtinai yra priperėta visokių šios iškrypėliškos sistemos diplomuotų sraigtelių kurie, subyrėjus pagrindinei sistemai, iki šiol sudaro parazitinius ir nenaudingus Lietuvos bendruomenei junginius.
Mano mama užaugo viename mažame Žemaitijos kaimelyje ir ji pasakojo, kaip po karo juos visus sugrūdo į kolūkius, atėmė viską ir prigalvojo visokių idiotiškiausių ribojimų, kaip tad, - tik dvi karvės šeimai, ne didesnis nei 15 arų daržas, tik viena daržinė, namas tik vieno aukšto ir pan. idijotizmus, kuriais pertekusi ir dabartinių kolūkiečių valdoma Lietuvos realybė. Taip pat ji pasakojo apie kolūkius valdžiusių nomenklatūrščikų išsidirbinėjimus, medžiokles, girtuoklystes ir orgijas. Apie tai, kaip kolūkio pirmininko sūneliai per šokius galėdavo nužudyti žmogų ir sovietiniai praporščikai (komunistinė Lietuvos teisėsauga), sugebėdavo juos išsukti ir padaryti nekaltais (ar jums ne primena šiandienos realijų, pavyzdžiui Kedžio atvejo?). Atėjus nepriklausomybei, nors mes visi ir buvome berazūmėje euforijoje, bet jau tada mane mama perspėjo, kad mūsų kolūkiečiai tik Maskvos ir te bijojo, dabar tai jie darys ką tik nori. Po kiek laiko, mes visi stebėjome šitą iškrypelišką valstybės rijimo orgija. Šlykštūs mutantai, diplomuoti sugriuvusios sistemos sraigteliai, susikūrė tokią iškrypelišką tvarką, kad ir patys joje nebesijaučia gerai, todėl ėda vienas kitą ir murkdosi srutose aptaškydami tuo pačiu ir mus visus.
Mama pasakojo, kaip pas juos į kolūkį Žemaitijoje atsiųsdavo sovietinės sistemos parengtus ir apmokytus našlaičius. Jiems privalomai turėdavo suteikti vietą kolūkiečių nomenklatūros gretose, nes buvo manoma, kad tie našlaitėliai, kuriuos užaugino pati sistema, sugebės vesti tinkamą politiką Lietuvos kaime. Bet vargšai suklaidinti vaikučiai, jie neturėjo jokių pagrindų kaip reikia dirbti ir ką reikia daryti kaime, todėl nusigerdavo ir tapdavo degradavusiais monstrais, turinčiais beveik neribotą valdžią. Dabar tų sovietinių našlaitėlių ir jų draugų priperėtos atžalos, toliau tęsia savo tėvų politiką, tik mėgdžioja jie dabar naują poną – briuselinį kvapnų iškrypėlį.
Sovietų mums paliktai ir naujiems ponams tarnaujančiai kolūkiečių nomenklatūrai, niekaip nesiseka administruoti jai patikėtos teritorijos pavadinimu Lietuva. Aš akcentuoju būtent žodį ADMINISTRUOTI, nes šiuo metu Lietuvos niekas ne valdo.
Reikia pagaliau baigti save apgaudinėti ir įsisąmoninti, kad Lietuvą, kaip naujojo sojūzo teritorinį vienetą, pagal svetimų tautų suformuotas taisykles ir normatyvus, tvarko vykdytojai administratoriai, kurių pati prigimtis reikalauja šeimininko spyrio į šikną tam, kad darbai pajudėtų. Jie neatstovauja mus, jie atstovauja įvairius užsienio šeimininkus. Vieni amerikonus, kiti maskolius, treti (labiausiai buki ir niekam daugiau netinkami) lenkus. Lietuvoje yra sukurta tokia sistema, kad tik ypatingai kruopščiai atrinkti tarnai, po gan ilgo psichologinio apdirbimo seminaruose, mokymuose ir kursuose, gali tapti Lietuvos pavadinimą turinčio teritorinio vieneto administratoriais.
Kol šeimininkas buvo sovietų Maskva, jie žinojo savo griežtai nustatytą vietą ir komandas, kurias vykdė kaip kas mokėjo. Buvo svarbu Maskvos viršininko akivaizdoje, nustatyti kuo kvailesnį snukį, kad neatrodytum per daug protingas. Juk nuo caro maro (Petro I) laikų, Maskvos „Служилые“ (tarnautojai) turėjo prieš nachialniką padaryti išvaizdą žvalią ir šiek tiek pusdurnišką, kad per daug protinga išvaizda neįžeisti vadovaujančios personos „Подчиненный, перед лицом начальствующим, должен иметь вид бравый и слегка придурковатый. дабы не смущать лицо начальствующее своим разумением“.
Bet kai Maskva pralošė šaltąjį karą, nauju mūsų nomenklatūrščiku šeimininku tapo beasmeniai Briuselis/Vašingtonas. Šis šeimininkas kalba mįslėmis ir ženklais, neduoda aiškių nurodymų ir komandų. Leidžia daryti ką tik nori ir pan. Partorgai, proforgai, zavchozai ir panašus sbrodas, nebesuvokia ką ir kaip jie turėtų daryti tam, kad įsiteikti šeimininkui, todėl bujoja nebaudžiamumo orgijoje. Karts nuo karto jie pasiduoda savo šuniškai/tarno prigimčiai, pradeda rodyti perdėtą iniciatyvą, puldinėdami iš vieno kraštutinumo į kitą. Tai jie Europos konstituciją priimą net neskaitę, tai lenkams Vilnių pasiruošę padovanoti, nes Europos načialnikuose (parlamento pirmininkas) dabar poliakas. Šuniška tarno prigimtis daro savo. Reikia gi kaip Brisiui paskutinį kartą bent palaižyti šeimininko batus.
Kolūkiečiams nėra vertybė nei raštas, nei kalba, o svarbiausia, kad jiems giliai nusispjauti į šioje teritorijoje gyvenančius žmones ir jų gerovę. Jie ir tik jie yra tos neįkainojamos vertybės kurias reikia saugoti ir puoselėti. Kadangi jiems yra suteikta teisė administruoti, tai jie pagal seną iš sovietų perimtą valdymo įprotį, vadovaujasi principu „guliat tak guliat“. Todėl koks skirtumas, porą raidžių Lietuvių raidyne, juk svarbu įsiteikti lenkams. Jiems nesvarbu žalojami rytų Lietuvos vaikų likimai, todėl jie lengva ranka pristeigė užsienio kalba dėstomų mokyklų ir moko juose svetimos kalbos, kurios mūsų tuteišai nesupranta. Lietuvos sostinės centre kavinėse sėdi vien užsieniečiai nes vietiniai gyventojai (išskyrus užsieniečių tarnus) tiesiog yra apiplėšti ir dirbtinai nuskurdinti. Biurokratija bujoja ir tarpsta, žmonės yra pajungti naujajai baudžiavai. Lietuvis ne tik namo nuosavoje žemėje be kyšių pasistatyti nebegali, bet netgi sienų apsišiltinti be biurokratų palaiminimo jam draudžiama. Savivaldybėse įsitvirtinę giminių klanai, kurie nėra atskaitingi niekam, todėl įvesta tiesioginė to žodžio prasme baudžiava su naujais dvarponiais.
Vienas iškrypęs kolūkietis kalėjimus teroristams stato tik tam, kad įsiteikti šeimininkams, nieko už tai nereikalaujant mums kaip valstybei (pačių JAV žvalgybininkų žodžiais). Kitas fermeris su kaukazo žudiku diktoriumi bičiuliaujasi, tuo darydamas Lietuvą potencialia priefrontės linija.
Lietuva tapo kažkokiu absurdo teatru, kurio režisierius paliko viską likimo valiai ir leido aktoriams mėgėjams užsiimti improvizacija.
Nors ko čia stebėtis, kolūkiečiai kitokio valdymo nesuvokia, jiems Lietuva tai didelis tvartas, o žmonės tai jų bebalsiai gyvuliai.
Ar kas nors pasikeis? Manau taip, bet tik tada kai Dievas duos jėgų ir palaiminimą suvaryti kolūkiečių nomenklatūra atgal į tvartus ir Lietuvą pradės VALDYTI (o ne administruoti) visuomenės lyderiai, kaip priešingybė beasmenei kolūkiečių nomenklatūrai, neturinčiai jokios atsakomybės už savo veiklą.
Už jūsų ir mūsų laisvę nuo iškrypusios kolūkiečių nomenklatūros !
Vladimiras Troščenka
Visose savo viešuose pasisakymuose aš akcentuoju būtent mus valdančia, svetimą Lietuvai ir jos savivokai, kolūkiečių nomenklatūrą. Lietuviai niekada nebuvo kolektyvistai, jie visada buvo darbštūs ir sumanūs individualistai. Kolektyvinio ūkininkavimo absurdas, mums yra dirbtinai primestas, taip pat dirbtinai yra priperėta visokių šios iškrypėliškos sistemos diplomuotų sraigtelių kurie, subyrėjus pagrindinei sistemai, iki šiol sudaro parazitinius ir nenaudingus Lietuvos bendruomenei junginius.
Mano mama užaugo viename mažame Žemaitijos kaimelyje ir ji pasakojo, kaip po karo juos visus sugrūdo į kolūkius, atėmė viską ir prigalvojo visokių idiotiškiausių ribojimų, kaip tad, - tik dvi karvės šeimai, ne didesnis nei 15 arų daržas, tik viena daržinė, namas tik vieno aukšto ir pan. idijotizmus, kuriais pertekusi ir dabartinių kolūkiečių valdoma Lietuvos realybė. Taip pat ji pasakojo apie kolūkius valdžiusių nomenklatūrščikų išsidirbinėjimus, medžiokles, girtuoklystes ir orgijas. Apie tai, kaip kolūkio pirmininko sūneliai per šokius galėdavo nužudyti žmogų ir sovietiniai praporščikai (komunistinė Lietuvos teisėsauga), sugebėdavo juos išsukti ir padaryti nekaltais (ar jums ne primena šiandienos realijų, pavyzdžiui Kedžio atvejo?). Atėjus nepriklausomybei, nors mes visi ir buvome berazūmėje euforijoje, bet jau tada mane mama perspėjo, kad mūsų kolūkiečiai tik Maskvos ir te bijojo, dabar tai jie darys ką tik nori. Po kiek laiko, mes visi stebėjome šitą iškrypelišką valstybės rijimo orgija. Šlykštūs mutantai, diplomuoti sugriuvusios sistemos sraigteliai, susikūrė tokią iškrypelišką tvarką, kad ir patys joje nebesijaučia gerai, todėl ėda vienas kitą ir murkdosi srutose aptaškydami tuo pačiu ir mus visus.
Mama pasakojo, kaip pas juos į kolūkį Žemaitijoje atsiųsdavo sovietinės sistemos parengtus ir apmokytus našlaičius. Jiems privalomai turėdavo suteikti vietą kolūkiečių nomenklatūros gretose, nes buvo manoma, kad tie našlaitėliai, kuriuos užaugino pati sistema, sugebės vesti tinkamą politiką Lietuvos kaime. Bet vargšai suklaidinti vaikučiai, jie neturėjo jokių pagrindų kaip reikia dirbti ir ką reikia daryti kaime, todėl nusigerdavo ir tapdavo degradavusiais monstrais, turinčiais beveik neribotą valdžią. Dabar tų sovietinių našlaitėlių ir jų draugų priperėtos atžalos, toliau tęsia savo tėvų politiką, tik mėgdžioja jie dabar naują poną – briuselinį kvapnų iškrypėlį.
Sovietų mums paliktai ir naujiems ponams tarnaujančiai kolūkiečių nomenklatūrai, niekaip nesiseka administruoti jai patikėtos teritorijos pavadinimu Lietuva. Aš akcentuoju būtent žodį ADMINISTRUOTI, nes šiuo metu Lietuvos niekas ne valdo.
Reikia pagaliau baigti save apgaudinėti ir įsisąmoninti, kad Lietuvą, kaip naujojo sojūzo teritorinį vienetą, pagal svetimų tautų suformuotas taisykles ir normatyvus, tvarko vykdytojai administratoriai, kurių pati prigimtis reikalauja šeimininko spyrio į šikną tam, kad darbai pajudėtų. Jie neatstovauja mus, jie atstovauja įvairius užsienio šeimininkus. Vieni amerikonus, kiti maskolius, treti (labiausiai buki ir niekam daugiau netinkami) lenkus. Lietuvoje yra sukurta tokia sistema, kad tik ypatingai kruopščiai atrinkti tarnai, po gan ilgo psichologinio apdirbimo seminaruose, mokymuose ir kursuose, gali tapti Lietuvos pavadinimą turinčio teritorinio vieneto administratoriais.
Kol šeimininkas buvo sovietų Maskva, jie žinojo savo griežtai nustatytą vietą ir komandas, kurias vykdė kaip kas mokėjo. Buvo svarbu Maskvos viršininko akivaizdoje, nustatyti kuo kvailesnį snukį, kad neatrodytum per daug protingas. Juk nuo caro maro (Petro I) laikų, Maskvos „Служилые“ (tarnautojai) turėjo prieš nachialniką padaryti išvaizdą žvalią ir šiek tiek pusdurnišką, kad per daug protinga išvaizda neįžeisti vadovaujančios personos „Подчиненный, перед лицом начальствующим, должен иметь вид бравый и слегка придурковатый. дабы не смущать лицо начальствующее своим разумением“.
Bet kai Maskva pralošė šaltąjį karą, nauju mūsų nomenklatūrščiku šeimininku tapo beasmeniai Briuselis/Vašingtonas. Šis šeimininkas kalba mįslėmis ir ženklais, neduoda aiškių nurodymų ir komandų. Leidžia daryti ką tik nori ir pan. Partorgai, proforgai, zavchozai ir panašus sbrodas, nebesuvokia ką ir kaip jie turėtų daryti tam, kad įsiteikti šeimininkui, todėl bujoja nebaudžiamumo orgijoje. Karts nuo karto jie pasiduoda savo šuniškai/tarno prigimčiai, pradeda rodyti perdėtą iniciatyvą, puldinėdami iš vieno kraštutinumo į kitą. Tai jie Europos konstituciją priimą net neskaitę, tai lenkams Vilnių pasiruošę padovanoti, nes Europos načialnikuose (parlamento pirmininkas) dabar poliakas. Šuniška tarno prigimtis daro savo. Reikia gi kaip Brisiui paskutinį kartą bent palaižyti šeimininko batus.
Kolūkiečiams nėra vertybė nei raštas, nei kalba, o svarbiausia, kad jiems giliai nusispjauti į šioje teritorijoje gyvenančius žmones ir jų gerovę. Jie ir tik jie yra tos neįkainojamos vertybės kurias reikia saugoti ir puoselėti. Kadangi jiems yra suteikta teisė administruoti, tai jie pagal seną iš sovietų perimtą valdymo įprotį, vadovaujasi principu „guliat tak guliat“. Todėl koks skirtumas, porą raidžių Lietuvių raidyne, juk svarbu įsiteikti lenkams. Jiems nesvarbu žalojami rytų Lietuvos vaikų likimai, todėl jie lengva ranka pristeigė užsienio kalba dėstomų mokyklų ir moko juose svetimos kalbos, kurios mūsų tuteišai nesupranta. Lietuvos sostinės centre kavinėse sėdi vien užsieniečiai nes vietiniai gyventojai (išskyrus užsieniečių tarnus) tiesiog yra apiplėšti ir dirbtinai nuskurdinti. Biurokratija bujoja ir tarpsta, žmonės yra pajungti naujajai baudžiavai. Lietuvis ne tik namo nuosavoje žemėje be kyšių pasistatyti nebegali, bet netgi sienų apsišiltinti be biurokratų palaiminimo jam draudžiama. Savivaldybėse įsitvirtinę giminių klanai, kurie nėra atskaitingi niekam, todėl įvesta tiesioginė to žodžio prasme baudžiava su naujais dvarponiais.
Vienas iškrypęs kolūkietis kalėjimus teroristams stato tik tam, kad įsiteikti šeimininkams, nieko už tai nereikalaujant mums kaip valstybei (pačių JAV žvalgybininkų žodžiais). Kitas fermeris su kaukazo žudiku diktoriumi bičiuliaujasi, tuo darydamas Lietuvą potencialia priefrontės linija.
Lietuva tapo kažkokiu absurdo teatru, kurio režisierius paliko viską likimo valiai ir leido aktoriams mėgėjams užsiimti improvizacija.
Nors ko čia stebėtis, kolūkiečiai kitokio valdymo nesuvokia, jiems Lietuva tai didelis tvartas, o žmonės tai jų bebalsiai gyvuliai.
Ar kas nors pasikeis? Manau taip, bet tik tada kai Dievas duos jėgų ir palaiminimą suvaryti kolūkiečių nomenklatūra atgal į tvartus ir Lietuvą pradės VALDYTI (o ne administruoti) visuomenės lyderiai, kaip priešingybė beasmenei kolūkiečių nomenklatūrai, neturinčiai jokios atsakomybės už savo veiklą.
Už jūsų ir mūsų laisvę nuo iškrypusios kolūkiečių nomenklatūros !
Vladimiras Troščenka
вторник, 4 мая 2010 г.
Kuom skiriasi gėjus nuo paprasto pederasto
Kad visokių šiuolaikiškų, kosmopolitiškų ir diplomuotų tamsuolių nebūčiau apkaltintas „homofobija“ perspėju, kad pavadinime ir toliau tekste panaudotas žodis pederastas yra viešai naudotinas tarptautinis žodis ( pederastija [gr.paiderastija, pais – berniukas, jaunuolis + erastes – įsimylėjėlis] šaltinis: Tarptautinių žodžių žodynas, vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985).
Karta man teko pasinaudoti vienos naktinės parduotuvės paslaugomis (stimulas - vėlyvi svečiai iš užsienio ir tuščias šaldytuvas). Prie tokių prekybos taškų, dažnai stoviniuoja įvirios žmogystos, todėl tą gilų vakarą buvo ne išimtis ir prie parduotuvės įėjimo stovėjo du apdriskę prasmirdę valkatos. Kaip visada valkatos paprašė sušelpti „maistui“, kadangi esu krikščionis ir įsakymą „prašančiam duok“ aš nerišu su veidmainių propaguojamomis sąvokomis „ vienam duok kitam ne duok“, aš ištraukiau iš piniginės kažkokią smulkmę ir pabėriau į paslaugiai atkištą juodom panagėm žydintį delną. Tuo mano pareiga minimum „artimajam“ pasibaigė ir aš nuskubėjau prie grotuoto langelio bei pradėjau užsisakinėti. Tie valkatos kažką tarpusavyje burbėjo ir aš į juos visiškai nekreipiau jokio dėmesio, kol vienas iš jų išdidžiai neišporino kitam:
- „Aš labai didžiuojuos, kad aš esu gėjus, mes esame visuomenės elitas, tu neįsivaizduoji su kokiais aš žmonėm bendrauju“.
Išgirdęs „elitinio“, nenusakomu glamūru dvelkiančio, gėjaus pasididžiavimo pilną posakį prisiminiau vieną anekdotą:
Ateina pas daktarą jaunuolis ir raudonuodamas jam sako:
- Daktare, aš tapau gėjumi.
Daktaras padrąsinančiai:
- Nebijokite, mūsų lakais nieko čia baisaus nėra. Sėskitės ir pasakokite. Visų prima, kuo jūs dirbate? Turbūt jūs koks nors didelis vadovas?
Jaunuolis nedrąsiai:
- Ne.
- Na tai gal jūs esate koks menininkas, bohemos atstovas, - neatlyžta gydytojas.
- Ne, - pakartoja jaunuolis.
- Na tai jūs turbūt koks turtingas verslininkas, - nenusimena medikas.
- Ne, - atsako jaunuolis.
Pagaliau daktaras netekęs kantrybės:
- Tai kas gi jūs?
- Suvirintojas, - atsako jaunuolis.
- Tfu tu, - nusispjauna daktarėlis, - koks gi tu gėjus, tu paprastas pederastas.
Pasižiūrėjus į ta per visas žiniasklaidas kišamą „kitokio“ gyvenimo propaganda, jau ir nenuostabu, kad dauguma suvirintojų, santechnikų, traktorininkų ir zootechnikų vaikydamiesi madą ir siekdami susitapatinti su pseudo elitu tampa paprastais pederastais. Baisiausia, kad užzombinti gražaus gyvenimo pažadų jaunuoliai (teletabiai) net nesuvokia, kad 99,9 proc. paprastųjų pederastų, laukia nusenusių, pasmirdusių, bevaikių, niekam nereikalingų bomžų likimas. Pas mus prie parduotuvės stovintis valkataujantis „elitinis“ gėjus, yra tik pirmoji kregždutė, vakarų Europa jau dūsta nuo niekam nereikalingų kriošelienų transvestitų, nusenusių klaikiomis sąlygomis merdinčių paprastų pederastų ir pamirštų, pamestų subankrutavusių gėjų.
p.s. Homoseksualumo nuodėmė visada trynėsi žmonių bendruomenėje, bet viena, kai ji buvo slapta žmogiška silpnybė, giliai paslėpta aukštuomenės dykaduonių kuluaruose ir uždaruose klubuose, visai kas kita yra šiuolaikinė prasčiokiška paprastų pederastų vulgarybė užtvindžiusi visą Europą ir bebaigianti užtvindyti Lietuvą. Ta vulgarybė, bekompromisiai žaloja ne tik kliedinčius aukštuomene, kvailus zootechnikus, bet ir tik pradedančias formuotis mūsų vaikučių pasaulėžiūras.
Todėl pasimelskime kartu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku.
Vladimiras Troščenka
Karta man teko pasinaudoti vienos naktinės parduotuvės paslaugomis (stimulas - vėlyvi svečiai iš užsienio ir tuščias šaldytuvas). Prie tokių prekybos taškų, dažnai stoviniuoja įvirios žmogystos, todėl tą gilų vakarą buvo ne išimtis ir prie parduotuvės įėjimo stovėjo du apdriskę prasmirdę valkatos. Kaip visada valkatos paprašė sušelpti „maistui“, kadangi esu krikščionis ir įsakymą „prašančiam duok“ aš nerišu su veidmainių propaguojamomis sąvokomis „ vienam duok kitam ne duok“, aš ištraukiau iš piniginės kažkokią smulkmę ir pabėriau į paslaugiai atkištą juodom panagėm žydintį delną. Tuo mano pareiga minimum „artimajam“ pasibaigė ir aš nuskubėjau prie grotuoto langelio bei pradėjau užsisakinėti. Tie valkatos kažką tarpusavyje burbėjo ir aš į juos visiškai nekreipiau jokio dėmesio, kol vienas iš jų išdidžiai neišporino kitam:
- „Aš labai didžiuojuos, kad aš esu gėjus, mes esame visuomenės elitas, tu neįsivaizduoji su kokiais aš žmonėm bendrauju“.
Išgirdęs „elitinio“, nenusakomu glamūru dvelkiančio, gėjaus pasididžiavimo pilną posakį prisiminiau vieną anekdotą:
Ateina pas daktarą jaunuolis ir raudonuodamas jam sako:
- Daktare, aš tapau gėjumi.
Daktaras padrąsinančiai:
- Nebijokite, mūsų lakais nieko čia baisaus nėra. Sėskitės ir pasakokite. Visų prima, kuo jūs dirbate? Turbūt jūs koks nors didelis vadovas?
Jaunuolis nedrąsiai:
- Ne.
- Na tai gal jūs esate koks menininkas, bohemos atstovas, - neatlyžta gydytojas.
- Ne, - pakartoja jaunuolis.
- Na tai jūs turbūt koks turtingas verslininkas, - nenusimena medikas.
- Ne, - atsako jaunuolis.
Pagaliau daktaras netekęs kantrybės:
- Tai kas gi jūs?
- Suvirintojas, - atsako jaunuolis.
- Tfu tu, - nusispjauna daktarėlis, - koks gi tu gėjus, tu paprastas pederastas.
Pasižiūrėjus į ta per visas žiniasklaidas kišamą „kitokio“ gyvenimo propaganda, jau ir nenuostabu, kad dauguma suvirintojų, santechnikų, traktorininkų ir zootechnikų vaikydamiesi madą ir siekdami susitapatinti su pseudo elitu tampa paprastais pederastais. Baisiausia, kad užzombinti gražaus gyvenimo pažadų jaunuoliai (teletabiai) net nesuvokia, kad 99,9 proc. paprastųjų pederastų, laukia nusenusių, pasmirdusių, bevaikių, niekam nereikalingų bomžų likimas. Pas mus prie parduotuvės stovintis valkataujantis „elitinis“ gėjus, yra tik pirmoji kregždutė, vakarų Europa jau dūsta nuo niekam nereikalingų kriošelienų transvestitų, nusenusių klaikiomis sąlygomis merdinčių paprastų pederastų ir pamirštų, pamestų subankrutavusių gėjų.
p.s. Homoseksualumo nuodėmė visada trynėsi žmonių bendruomenėje, bet viena, kai ji buvo slapta žmogiška silpnybė, giliai paslėpta aukštuomenės dykaduonių kuluaruose ir uždaruose klubuose, visai kas kita yra šiuolaikinė prasčiokiška paprastų pederastų vulgarybė užtvindžiusi visą Europą ir bebaigianti užtvindyti Lietuvą. Ta vulgarybė, bekompromisiai žaloja ne tik kliedinčius aukštuomene, kvailus zootechnikus, bet ir tik pradedančias formuotis mūsų vaikučių pasaulėžiūras.
Todėl pasimelskime kartu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku.
Vladimiras Troščenka
Ankstyvosios bažnyčios krikščionys
Autorius: Nežinomas
Tai ankstyvosios bažnyčios krikščionių aprašymas, rastas laiške, kuris vadinamas "Laišku Diognetui". Šis laiškas rašytas mūsų eros 2-ąjame amžiuje, jo autorius nežinomas.
"Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose. Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai.
Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. Jie tuokiasi, kaip ir kiti; jie augina vaikus; bet jie neišveja savo atžalų. Jie turi bendrą stalą, tačiau ne žmonas. Jie yra kūne, tačiau negyvena pagal kūną. Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai. Jie paklūsta egzistuojantiems įstatymams ir savo gyvenimais pranoksta juos.
Jie myli visus ir yra visų persekiojami. Jie nežinomi, tačiau smerkiami. Jie yra žudomi, tačiau padaromi gyvais. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį. Jiems visko trūksta, tačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jiems priekaištaujama, tačiau šie priekaištai yra garbingi. Jie apkalbami, tačiau pateisinami. Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia. Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai. Kada juos muša, jie džiaugiasi, lyg būtų daromi gyvais. Žydai juos puola kaip svetimšalius, ir graikai juos persekioja; o priešiškumo priežastį jų priešai negali pasakyti.
Trumpai sakant, kaip siela kūne, taip ir krikščionys pasaulyje. Siela yra pasklidusi po visus kūno narius, ir krikščionys yra pasklidę po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, tačiau nėra iš kūno; taip pat ir krikščionys gyvena pasaulyje, tačiau nėra iš šio pasaulio. Siela nematoma, budi matomame kūne; taip pat krikščionys yra pastebimi šiame pasaulyje, tačiau jų pamaldumas yra neregimas. Kūnas nekenčia ir kovoja prieš sielą, nors nieko blogo iš jos nepatiria, tik kad siela priešinasi kūno užgaidoms; ir pasaulis nekenčia krikščionių be priežasties, nes jie pasipriešina jų malonumams. Siela myli kūną ir jo narius, kurie jos nekenčia; lygiai taip ir krikščionys myli tuos, kurie jų nekenčia. Siela yra patalpinta kūne, tačiau pati palaiko kūno gyvybę; lygiai taip ir krikščionys yra uždaryti pasaulyje kaip kalėjime; tačiau jie laiko pasaulį nuo sugedimo. Nemirtinga siela gyvena mirtingame kūne; taip ir krikščionys gyvena tame, kas genda, tačiau laukia negendamumo Danguje. Siela pagerėja apribojus maistą ir gėrimą; ir krikščionys auga, nors kasdien baudžiami. Šią dalį Dievas paskyrė krikščionims pasaulyje; ir ji negali būti iš jų atimta.
Tai ankstyvosios bažnyčios krikščionių aprašymas, rastas laiške, kuris vadinamas "Laišku Diognetui". Šis laiškas rašytas mūsų eros 2-ąjame amžiuje, jo autorius nežinomas.
"Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose. Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai.
Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. Jie tuokiasi, kaip ir kiti; jie augina vaikus; bet jie neišveja savo atžalų. Jie turi bendrą stalą, tačiau ne žmonas. Jie yra kūne, tačiau negyvena pagal kūną. Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai. Jie paklūsta egzistuojantiems įstatymams ir savo gyvenimais pranoksta juos.
Jie myli visus ir yra visų persekiojami. Jie nežinomi, tačiau smerkiami. Jie yra žudomi, tačiau padaromi gyvais. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį. Jiems visko trūksta, tačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jiems priekaištaujama, tačiau šie priekaištai yra garbingi. Jie apkalbami, tačiau pateisinami. Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia. Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai. Kada juos muša, jie džiaugiasi, lyg būtų daromi gyvais. Žydai juos puola kaip svetimšalius, ir graikai juos persekioja; o priešiškumo priežastį jų priešai negali pasakyti.
Trumpai sakant, kaip siela kūne, taip ir krikščionys pasaulyje. Siela yra pasklidusi po visus kūno narius, ir krikščionys yra pasklidę po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, tačiau nėra iš kūno; taip pat ir krikščionys gyvena pasaulyje, tačiau nėra iš šio pasaulio. Siela nematoma, budi matomame kūne; taip pat krikščionys yra pastebimi šiame pasaulyje, tačiau jų pamaldumas yra neregimas. Kūnas nekenčia ir kovoja prieš sielą, nors nieko blogo iš jos nepatiria, tik kad siela priešinasi kūno užgaidoms; ir pasaulis nekenčia krikščionių be priežasties, nes jie pasipriešina jų malonumams. Siela myli kūną ir jo narius, kurie jos nekenčia; lygiai taip ir krikščionys myli tuos, kurie jų nekenčia. Siela yra patalpinta kūne, tačiau pati palaiko kūno gyvybę; lygiai taip ir krikščionys yra uždaryti pasaulyje kaip kalėjime; tačiau jie laiko pasaulį nuo sugedimo. Nemirtinga siela gyvena mirtingame kūne; taip ir krikščionys gyvena tame, kas genda, tačiau laukia negendamumo Danguje. Siela pagerėja apribojus maistą ir gėrimą; ir krikščionys auga, nors kasdien baudžiami. Šią dalį Dievas paskyrė krikščionims pasaulyje; ir ji negali būti iš jų atimta.
воскресенье, 2 мая 2010 г.
Ar žinai 10-šimt Dievo įsakymų?
Daugelis žmonių sako:
"Aš savo gyvenime laikausi 10-ties Dievo įsakymų."
Keisčiausia, kad dažnai tie žmonės net nežino kokie gi tie 10 įsakymų. Jų nežino ne tik netikintys žmonės, bet ir tie kas vadina save tikinčiaisiais.
Man teko bendrauti su viena protestante mergina, kuri perpasakojo jų pastoriaus papasakotą juokingą (pastoriaus manymu) istoriją apie tai, kaip vienas senas tikintis krikščionis, žlugus sovietų sąjungai, išvyko į JAV. Jam atvykus, muitinėje pareigūnas paklausė, kokias knygas tas vežasi. Žmogus atsakė, kad jis tikintis krikščionis ir vežasi krikščionišką literatūrą . Pareigūnas paklausė ar jis yra tikrai tikintis krikščionis. Į tai žmogus atsakė, kad jau 40 metų yra įtikėjęs. Tada pareigūnas paprašė jį išvardinti 10 Dievo įsakymų. Tas žmogus nesugebėjo išvardinti visų Dievo įsakymų.
Ir pastoriui ir jo klausiusiai (bei man perpasakojusiai) merginai tai pasirodė labai juokinga.
Manęs tai visiškai neprajuokino ir aš paklausiau merginos, gal ji galėtų man išvardinti tuos dešimt Dievo įsakymų. Ji pasimetė, nubėgo atsinešė Bibliją, kažką bandė iš jos rodyti, o vėliau visai pasimetusi apkaltino mane ne Dvasios, o raidės laikymosi.
Pasitikrink, ar žinai dešimt Dievo įsakymų.
Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius:
1. Neturėk kitų dievų šalia manęs.
2. Nedaryk sau jokio drožinio, nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
3. Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą.
4. Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.
5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.
6. Nežudyk.
7. Nesvetimauk.
8. Nevok.
9. Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.
10. Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo: nieko, kas yra tavo artimo'.
Išėjimo knyga 20,1-17
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
"Aš savo gyvenime laikausi 10-ties Dievo įsakymų."
Keisčiausia, kad dažnai tie žmonės net nežino kokie gi tie 10 įsakymų. Jų nežino ne tik netikintys žmonės, bet ir tie kas vadina save tikinčiaisiais.
Man teko bendrauti su viena protestante mergina, kuri perpasakojo jų pastoriaus papasakotą juokingą (pastoriaus manymu) istoriją apie tai, kaip vienas senas tikintis krikščionis, žlugus sovietų sąjungai, išvyko į JAV. Jam atvykus, muitinėje pareigūnas paklausė, kokias knygas tas vežasi. Žmogus atsakė, kad jis tikintis krikščionis ir vežasi krikščionišką literatūrą . Pareigūnas paklausė ar jis yra tikrai tikintis krikščionis. Į tai žmogus atsakė, kad jau 40 metų yra įtikėjęs. Tada pareigūnas paprašė jį išvardinti 10 Dievo įsakymų. Tas žmogus nesugebėjo išvardinti visų Dievo įsakymų.
Ir pastoriui ir jo klausiusiai (bei man perpasakojusiai) merginai tai pasirodė labai juokinga.
Manęs tai visiškai neprajuokino ir aš paklausiau merginos, gal ji galėtų man išvardinti tuos dešimt Dievo įsakymų. Ji pasimetė, nubėgo atsinešė Bibliją, kažką bandė iš jos rodyti, o vėliau visai pasimetusi apkaltino mane ne Dvasios, o raidės laikymosi.
Pasitikrink, ar žinai dešimt Dievo įsakymų.
Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius:
1. Neturėk kitų dievų šalia manęs.
2. Nedaryk sau jokio drožinio, nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
3. Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą.
4. Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.
5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.
6. Nežudyk.
7. Nesvetimauk.
8. Nevok.
9. Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.
10. Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo: nieko, kas yra tavo artimo'.
Išėjimo knyga 20,1-17
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
Подписаться на:
Сообщения (Atom)

