Stebiuosi, kaip Lietuvoje intensyviai ir greitai formuojama tolerantiška visuomenė. Bet ko čia stebėtis, Europa taip gausiai ir įvairiai finansuoja šį mūsų bendruomeninės sąmonės perstatymą (transformaciją), kad nejučiom susimąstai kas čia dedasi? Ar tokios pastangos kuria ir statydina mūsų visuomenė, ar ją naikina ir dezorganizuoja?
Panagrinėkime kartu, kas gi yra ta „tolerancija“ ir ar tikrai „tolerancijos“ įdiegimas (kaip neabejotinai sveikintinos ir naudingos sąmonės būsenos) vyksta Lietuvoje?:
Tolerancija (lot. tolerantia) - terminas, reiškiantis pakantumą priešingai nuomonei, požiūriui, elgesiui. Raktinis žodis šio termino tiksliam supratimui yra PAKANTUMAS. Nemaišykite, ne nusižeminimas, ne pataikavimas, ne prisitaikymas, ne nuolaidžiavimas, ne integracija, bet būtent PAKANTUMAS. Žodis pakantumas yra nuo žodžio kentėti, pakęsti. Tai suprantama tik tokiu būdu – „Man nemalonu, nepriimtina, atgrasu, bet aš tai pakenčiu dėl šventos ramybės visuomenėje“.
Geriausias bet kokios filosofijos patikrinimo būdas yra senas kaip pasaulis ir jis skamba taip – medį iš vaisių pažinsi. Geras medis neša gerus vaisius, blogas blogus.
Aš asmeniškai manau, kad Lietuvoje statoma ne tolerantiška visuomenė, bet agresyviai diegiamas visuomeninis mazochizmas, pridengiant jį gražia sąvoka – tolerancija (Mazochizmas – asmens polinkis į lytinį arba psichologinį pasitenkinimą dėl kito asmens ar situacijos jam suteikiamo skausmo ar pažeminimo, bei tokio pobūdžio pasitenkinimą suteikianti veikla.)
Kodėl aš taip teigiu? Vien tik žvelgdamas į tai, kas dedasi aplinkui, nejučiomis susidaro įspūdis, kad į mūsų valstybę spjaudo, valosi kojas, naudojasi kaip prostitutėmis savo įnoriams tenkinti ir į visa tai mes reaguojame taip kaip mus išmokė, o būtent pseudotolerantiškai (mazochistiškai).
Spręskite patys:
Kaip jūs pavadintumėte, tolerancija ar visuomeniniu mazochizmu, tokią padėtį kai mūsų valstybėje, sostinės apylinkėse „tautinė mažuma“ – lenkai, uždarinėja lietuvių kalba dėstomas mokyklas, atiminėja iš jų pinigus ir perskirsto lenkiškoms mokykloms? Kaip jūs pavadintumėte, tolerancija ar visuomeniniu mazochizmu, kai valstybinės institucijos leidžia, kad mūsų teritorijoje veiktų ir didelę įtaką turėtų partija, savo oficialiame logotipe vaizduojanti pakeltą Lenkijos vėliavą ir nuleista Lietuvos vėliava? Kas tai tolerancija ar visuomeninis mazochizmas kuomet Lietuvoje atidaromas kitos valstybės universiteto filialas kuriame dėstomos vien tik valstybės valdymo specialybės ir kurio rektorius pasižymėjo tuo, kad parašė mokslinį veikalą kaip litvinai lenkišką miestą wilno okupavo? Kas tai, tolerancija ar visuomeninis mazochizmas, kai atvirai savo ištikimybę kitai valstybei deklaruojantys asmenys, pastoviai dergiantys savo gimtinę, būtų turėję oficialią galimybę būti išrinktiems į Lietuvos ir Europos parlamentą? Kas tai, tolerancija ar visuomeninis mazochizmas, kai visokie užsieniečiai, beveik atvirai finansuoja tuntą pseudovisuomeninių organizacijų dirbančių pseudotolerancijos (visuomeninio mazochizmo) įdiegimo srityje, o mūsų teisėsauga net nepasidomi kam tai daroma ir kokios viso to bus pasekmės mūsų bendruomenei ir mūsų vaikų ateičiai? Kas tai, tolerancija ar visuomeninis mazochizmas, kai mūsų valstybės teisėsauga su keistu entuziazmu puola tuos, kas neturėdami jokių blogų kėslų, interneto komentaruose išsako savo asmeninė nuomonę dėl pseudotolerancijos įsigalėjimo?
p.s. Kaimynystėje gyveno vienas labai paikas jaunuolis. Kai tėvai mirė, jis būdamas labai tolerantiškas ir patiklus, pradėjo klausytis draugų patarimų. Jie jam patarė įsileisti gyventi į namus pasiturinčius atvykėlius iš Kaukazo kalnyno. Viskas atrodė labai gražiai, atklydėliai pasižadėjo apmokėti komunalinius mokesčius ir dar pridėti degtinei. Tolerantiškasis jaunuolis neklausė „senamadiškų“ netolerantiškų kaimynų perspėjimų, kad tai gali blogai baigtis. Po kiek laiko kalniečiai pasiūlė tapti vieno jų „labai pelningo“ biznio dalininku. Jie jam sakė, kad jam tereiks „formaliai“ pabūti laiduotoju jų paskoloje (čia tik dėl banke nustatytos tvarkos), net nereikės jokių pinigų įdėti ar ko nors užstatyti. Turbūt supratote, kad dabar tame bute jaunuolio jau nėra, jis renka išėdas iš konteinerių. Blogiausia, kad mes kaip tauta elgiamės būtent kaip šitas jaunuolis. Vaikomės „nemokamus“ Europos pinigus, nors žinome senolių patarlę, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Auginame veltėdžių ir ubagų kartą, pridengdami tai socialinio teisingumo pavadinimu, vienu žodžiu elgiamės kaip vaikai neturintys tėvų galinčių jiems patarti kas yra gerai, o kas atves tiesiai prie išėdų konteinerio.
Vladimiras Troščenka
пятница, 5 марта 2010 г.
Etalonas
Kaip jūs vertintumėte žmogų kuris pasiūlytu jums skaičiuoti plotą ne metrais, o „idiotopais“, svorį ne kilogramais, o „puskvaišiais“, tūrį ne litrais o „tuščiakepaliais“? Jis sakytu jums, kad tai labai progresyvu, kad tai po ilgų tyrimų mokslininkai nustatė, kad toks skaičiavimas yra efektyvesnis.
Normalus žmogus pasakytų, kas per kvailystė, neaišku kas tie „idiotopai“, „puskvaišiai“ arba „tuščiakepaliai“ kaip galima jais matuoti? Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių yra nustatyti ir visuotinai priimti ploto, svorio, tūrio, temperatūros ir kitokie skaičiavimų matų sistemų etalonai. Jei skaičiuoti kaip nors kitaip, niekas tavęs nesupras ir tu nesuprasi kaip skaičiuoja kitas žmogus. Bus visiškas chaosas, ir jei vieni skaičiuos vienaip, kiti kitaip, nesilaikant etalono, visi darbai žlugs.
Aukščiau paminėta situacija atrodytu juokinga, nes nei vienas (bet vieną dešimtąją dalį smegenų turintis) individas, niekada nesiims skaičiuoti taip, kaip jam kažkas siūlo. Bet kas keisčiausia, kad gyvenimo savivokoje ir sampratoje mes Lietuvoje skaičiuojame taip kaip mums siūlo visokie naujieji gyvenimo filosofijos „guru“.
Apsižvalgykite aplinkui ir pažvelkite į savo gyvenimą. Koks yra jūsų gyvenimo sampratos etalonas, pagal kurį jūs statote savo aplinką ir gyvenimą? Ar tai nėra vienadienių aferistų siūlančių pseudo progresyvų požiūrį „idiotopai“, „puskvaišiai“ ir „tuščiakepaliai“?
Paklausite, o kas yra tas gyvenimo ir savivokos etalonas?
Atsakysiu, kad asmeniškai mano gyvenimo etalonas yra Kristus. Todėl viską kas yra aplinkui aš tiriu, priimu į savo gyvenimą ir skaičiuoju žvelgiat tik per Šv.Raštą.
Būtent dėl to, kur aš nenuvažiuočiau pasaulyje, aš rasiu kaip ir su kuo susikalbėti, nes visame pasaulyje yra krikščionys ir mūsų gyvenimo etalonai yra vienodi. Be to šis gyvenimo etalonas yra išbandytas tūkstantmečiais, o visokie „progresyvus“, „nauji“, „efektyvūs“, „daugelio mokslininkų pripažinti“, gyvenimo etalonai yra laikini. Šiandien jie yra šlovinami, o rytoj jų jau nebėra.
p.s. Jei statai gyvenimą be Jėzaus Kristaus, o pagal „progresyvųjį“, „naujausiais moksliniais tyrimais“ patikrintą, didžiausių autoritetų siūlomą gyvenimo supratimą, tuomet pasiruošk degradacijai ir žlugimui.
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
Normalus žmogus pasakytų, kas per kvailystė, neaišku kas tie „idiotopai“, „puskvaišiai“ arba „tuščiakepaliai“ kaip galima jais matuoti? Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių yra nustatyti ir visuotinai priimti ploto, svorio, tūrio, temperatūros ir kitokie skaičiavimų matų sistemų etalonai. Jei skaičiuoti kaip nors kitaip, niekas tavęs nesupras ir tu nesuprasi kaip skaičiuoja kitas žmogus. Bus visiškas chaosas, ir jei vieni skaičiuos vienaip, kiti kitaip, nesilaikant etalono, visi darbai žlugs.
Aukščiau paminėta situacija atrodytu juokinga, nes nei vienas (bet vieną dešimtąją dalį smegenų turintis) individas, niekada nesiims skaičiuoti taip, kaip jam kažkas siūlo. Bet kas keisčiausia, kad gyvenimo savivokoje ir sampratoje mes Lietuvoje skaičiuojame taip kaip mums siūlo visokie naujieji gyvenimo filosofijos „guru“.
Apsižvalgykite aplinkui ir pažvelkite į savo gyvenimą. Koks yra jūsų gyvenimo sampratos etalonas, pagal kurį jūs statote savo aplinką ir gyvenimą? Ar tai nėra vienadienių aferistų siūlančių pseudo progresyvų požiūrį „idiotopai“, „puskvaišiai“ ir „tuščiakepaliai“?
Paklausite, o kas yra tas gyvenimo ir savivokos etalonas?
Atsakysiu, kad asmeniškai mano gyvenimo etalonas yra Kristus. Todėl viską kas yra aplinkui aš tiriu, priimu į savo gyvenimą ir skaičiuoju žvelgiat tik per Šv.Raštą.
Būtent dėl to, kur aš nenuvažiuočiau pasaulyje, aš rasiu kaip ir su kuo susikalbėti, nes visame pasaulyje yra krikščionys ir mūsų gyvenimo etalonai yra vienodi. Be to šis gyvenimo etalonas yra išbandytas tūkstantmečiais, o visokie „progresyvus“, „nauji“, „efektyvūs“, „daugelio mokslininkų pripažinti“, gyvenimo etalonai yra laikini. Šiandien jie yra šlovinami, o rytoj jų jau nebėra.
p.s. Jei statai gyvenimą be Jėzaus Kristaus, o pagal „progresyvųjį“, „naujausiais moksliniais tyrimais“ patikrintą, didžiausių autoritetų siūlomą gyvenimo supratimą, tuomet pasiruošk degradacijai ir žlugimui.
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
четверг, 4 марта 2010 г.
Silpnumas
Dievo silpnybė yra stipresnė už visas žmogaus galybes.
Aš žinau, kad esu silpnas, todėl pasitikiu Kristaus jėga, aš žinau, kad esu kvailas, todėl pasitikiu Kristaus išmintimi, aš žinau, kad esu aklas, todėl pasitikiu Kristaus rega, aš žinau, kad esu kurčias, todėl pasitikiu Kristaus klausa, aš žinau, kad esu nemylintis, todėl pasitikiu Kristaus meilę, aš žinau, kad esu pažeidžiamas, todėl pasitikiu Kristaus ne pažeidžiamumu, aš žinau, kad esu numiręs, todėl atgimiau Kristuje amžinam gyvenimui.
Dabar žmogau atsakyk kuo pasitiki tu? Ar gamta? ar Savimi? Ar autoritetais?
Tu įsitikinęs, kad esi stiprus? Bet atsakyk, jei tave numesti iš dešimto aukšto ar išliksi stiprus? O jei neduoti tau maisto kokius porą mėnesių, tu irgi liksi stiprus? O kaip su tavo stiprumu bus po poros savaičių be vandens? O kokias dvidešimt minučių be oro? Ir tu vis dar įsivaizduoji esąs stiprus? Jei tu ir toliau įsivaizduoji esąs stiprus, tuomet kažkas ne taip su tavo išmintimi.
O gal tu gali žinoti, kas su tavimi bus rytoj? Ar po valandos? Ar po minutės? Ir tu vis dar galvoji, kad tu ką nors matai?
Apsižvalgyk aplinkui ir pamąstyk, ar tu tiki tuo, kad visa tai kas tave supa atsirado savaime iš akmenų krūvos? Dar Ciceronas klausė tokių žmonių: "kiek kartų mestum kubelius su raidėmis, nors ir milijoną kartų, eilėraštis nesusidėlios, nejaugi tu manai, kad visata atsirado atsitiktinai?".
Praplėšk pasaulietiniais pūliais aptraiškanojusias akis ir pagaliau pamatyk, kad pas Dievą gali ateiti tik mąstantys žmonės, kvailiai taip ir liks savo aklume. Žmogus ateina pas Kristų ne dėl to, kad gauti prakeikimą, rūpesčius ir nusivylimą, bet tam, kad gauti palaiminimą savo šiam gyvenimui ir amžiną gyvenimą po kūniškos mirties. Ar kas nors gali suteikti tau daugiau nei Tas, kuriam viskas priklauso?
Biblija moko: " Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui ....."
Būtent dėl pasaulietinio aklumo, pagonys ir stabmeldžiai ieško gerovės, ramybės, pasisekimo ir jėgos tuštybėje, akmenyse, medžiuose, žmonių išmysluose, šarikovų moksluose ir pan., o ne pas Tą, kuris visą tai valdo ir kuriam tai priklauso.
Visada žinok, kad tu turi laisvą valią ir niekas tau negali uždrausti eiti į pražūtį, bet tu taip pat turi galimybę gręžtis nuo tuštybės į tikrą gyvenimą. Tu gali garbinti ką tik nori ir sekioti savo įsivaizdavimus, bet prisimink nekintamą gyvenimo principą "įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės". Kada po mirties atsistosi prieš Kūrėją, ten negalėsi pasiteisinti niekuo.
Bet kokiu atveju, skaitydamas tai kas čia parašyta žinok, kad aš lygiai toks pat tuštybėje besikapstantis žmogelis kaip ir visi kiti šioje žemėje. Tu turi į ką kreiptis, tai už mūsų nuodėmes numiręs ir iš mirties prisikėlęs kūrinijos pirmagimis - Kristus. Neklausyk manęs, klausyk Jo. Biblija moko, kad prakeiktas žmogus kuris pasitiki žmogumi ir palaimintas žmogus kuris pasitiki Viešpačiu Dievu.
Mūsų Kūrėjas yra Gyvas Dievas. Tai ne sistema, ne ritualas, ne protingų žmonių išmyslas. Jis yra Suverenas ir nei vienas žmogus neturi monopolijos kalbėti už Dievą. Aš asmeniškai žinau tik vieną tiesą, kad jei neturi Kristaus tikėjimo savyje, tu jau esi numirėlis, kuris laidoja savo numirėlius. Būtent todėl, Mylintis Kūrėjas, davė žmonėms kurie yra mirę protėvyje Adome, galimybę atgyti iš mirties naujame Adome – Kristuje.
Nors tu dabar esi numiręs ir beviltiškai kapanojies po kapais atsiduodantį gyvenimą, bet kol kvėpuoji, tol turi vilties ir galimybę atsiversti ir atgyti Kristuje, naujam gyvenimui, laisvėje ir Dievo palaimoje. Man ir tau ir visiems kas turi ausis tam, kad klausyti, Dievas sako: "Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos. Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta! Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles. Tada ateikite ir kartu pasvarstysime, - sako Viešpats. - Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna. Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes. Bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas' .
Nuoširdžiai atgailauk ir tikėk Kristumi, tuomet atgimsi naujai ir suprasi kas yra tikra gyvenimo pilnatvė, prasmė ir visuma.
Bet kuriuo atveju, jei atmeti Kristaus malonę, tu neesi sąžiningas pats su savimi, nes atmeti tai kas akivaizdu t.y. Visagalį Kūrėją, Gyvajį Dievą, savo mylintį ir laukiantį tavęs Tėvą. Bijodamas prarasti save, tu tiesiog savęs dar neturi, nes pastoviai sekioji pasaulietinius autoritetus, kurie šiandiens sako vieną, o rytoj jau atsisako savo nuomonės ir tvirtina priešingai.
Kur ieškoti Kristaus? Jo ieškoti galima bendruomenėje (bažnyčioje), kurios skiriamasis bruožas yra broliška tarpusavio meilė. Žinok, kad tik šis bruožas nurodo esant tikrą Dievo surinkimą.
Jei nerandi meilės surinkimo, nusiramink ir atsipalaiduok. Pabūk vienas tyloje, nes erzelynėje Dievo balso neišgirsi. Tada prisimink visą blogį kurį esi padaręs ir pajusk jam neapykantą. Atsiklaupk ant kelių sukalbėk „Tėve mūsų“ ir balsu kreipkis į Kristų. Papasakok Jam viską ką prisiminei ir paprašyk už tai atleisti. Garsiai pasakyk, kad tu tiki Dievo Sūnum ir žinai, kad Jis tave girdi. Žinok, kad jei širdyje tu tikrai, nuoširdžiai patikėsi Kristumi, tuomet gausi atleidimą nuo visų savo nuodėmių – Dievo teisumą. Gavęs atleidimą atsiversk Naująjį testamentą, Mato evangeliją ir ten rasi Kristaus atsakymą tau. Tada viešai ir drąsiai, žmonių akivaizdoje lūpomis išpažink, kad tu tiki Kristumi ir nebijok savo tikėjimo. Po išpažinimo tu būsi išgelbėtas (išganytas) ir turėsi savo dalį amžiname gyvenime. Būtent taip moko Kristus. Tai nėra filosofija, tai Gyvas Dievas kuriam nėra lygių.
P.s. Dievas nėra žmogiškas, bet kiekvienas žmogus turi savyje Dievišką pradą. Šis Dieviškas pradas buvo suniokotas mūsų protėvių nuodėme, o nuodėmė tai Dievo įžeidimas kurį išpirkti galima tiktai mirtimi. "atpildas už nuodėme visada yra mirtis". Bet mylintis Tėvas nenori, kad nei vienas iš mūsų pražūtų, todėl Pats, Savo Sūnaus Krauju ir mirtimi sumokėjo šią kainą už kiekvieną iš mūsų. Mums be lieka priimti, arba atmesti šią Dievo dovaną Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Per tikėjimą Juo, mūsų senas aš, su visomis nuodėmėmis ir prakeikimu miršta, todėl mumyse Dievo Dvasioje atgyja (gimsta iš naujo) naujas aš, esantis Kristaus malonėje ir turintis amžinajį gyvenimą.
Patikėk Kristumi ir turėk naują gyvenimą, be mirties baimės ir prakeikimo.
Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo. (1 Jn 5, 12)
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
Aš žinau, kad esu silpnas, todėl pasitikiu Kristaus jėga, aš žinau, kad esu kvailas, todėl pasitikiu Kristaus išmintimi, aš žinau, kad esu aklas, todėl pasitikiu Kristaus rega, aš žinau, kad esu kurčias, todėl pasitikiu Kristaus klausa, aš žinau, kad esu nemylintis, todėl pasitikiu Kristaus meilę, aš žinau, kad esu pažeidžiamas, todėl pasitikiu Kristaus ne pažeidžiamumu, aš žinau, kad esu numiręs, todėl atgimiau Kristuje amžinam gyvenimui.
Dabar žmogau atsakyk kuo pasitiki tu? Ar gamta? ar Savimi? Ar autoritetais?
Tu įsitikinęs, kad esi stiprus? Bet atsakyk, jei tave numesti iš dešimto aukšto ar išliksi stiprus? O jei neduoti tau maisto kokius porą mėnesių, tu irgi liksi stiprus? O kaip su tavo stiprumu bus po poros savaičių be vandens? O kokias dvidešimt minučių be oro? Ir tu vis dar įsivaizduoji esąs stiprus? Jei tu ir toliau įsivaizduoji esąs stiprus, tuomet kažkas ne taip su tavo išmintimi.
O gal tu gali žinoti, kas su tavimi bus rytoj? Ar po valandos? Ar po minutės? Ir tu vis dar galvoji, kad tu ką nors matai?
Apsižvalgyk aplinkui ir pamąstyk, ar tu tiki tuo, kad visa tai kas tave supa atsirado savaime iš akmenų krūvos? Dar Ciceronas klausė tokių žmonių: "kiek kartų mestum kubelius su raidėmis, nors ir milijoną kartų, eilėraštis nesusidėlios, nejaugi tu manai, kad visata atsirado atsitiktinai?".
Praplėšk pasaulietiniais pūliais aptraiškanojusias akis ir pagaliau pamatyk, kad pas Dievą gali ateiti tik mąstantys žmonės, kvailiai taip ir liks savo aklume. Žmogus ateina pas Kristų ne dėl to, kad gauti prakeikimą, rūpesčius ir nusivylimą, bet tam, kad gauti palaiminimą savo šiam gyvenimui ir amžiną gyvenimą po kūniškos mirties. Ar kas nors gali suteikti tau daugiau nei Tas, kuriam viskas priklauso?
Biblija moko: " Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui ....."
Būtent dėl pasaulietinio aklumo, pagonys ir stabmeldžiai ieško gerovės, ramybės, pasisekimo ir jėgos tuštybėje, akmenyse, medžiuose, žmonių išmysluose, šarikovų moksluose ir pan., o ne pas Tą, kuris visą tai valdo ir kuriam tai priklauso.
Visada žinok, kad tu turi laisvą valią ir niekas tau negali uždrausti eiti į pražūtį, bet tu taip pat turi galimybę gręžtis nuo tuštybės į tikrą gyvenimą. Tu gali garbinti ką tik nori ir sekioti savo įsivaizdavimus, bet prisimink nekintamą gyvenimo principą "įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės". Kada po mirties atsistosi prieš Kūrėją, ten negalėsi pasiteisinti niekuo.
Bet kokiu atveju, skaitydamas tai kas čia parašyta žinok, kad aš lygiai toks pat tuštybėje besikapstantis žmogelis kaip ir visi kiti šioje žemėje. Tu turi į ką kreiptis, tai už mūsų nuodėmes numiręs ir iš mirties prisikėlęs kūrinijos pirmagimis - Kristus. Neklausyk manęs, klausyk Jo. Biblija moko, kad prakeiktas žmogus kuris pasitiki žmogumi ir palaimintas žmogus kuris pasitiki Viešpačiu Dievu.
Mūsų Kūrėjas yra Gyvas Dievas. Tai ne sistema, ne ritualas, ne protingų žmonių išmyslas. Jis yra Suverenas ir nei vienas žmogus neturi monopolijos kalbėti už Dievą. Aš asmeniškai žinau tik vieną tiesą, kad jei neturi Kristaus tikėjimo savyje, tu jau esi numirėlis, kuris laidoja savo numirėlius. Būtent todėl, Mylintis Kūrėjas, davė žmonėms kurie yra mirę protėvyje Adome, galimybę atgyti iš mirties naujame Adome – Kristuje.
Nors tu dabar esi numiręs ir beviltiškai kapanojies po kapais atsiduodantį gyvenimą, bet kol kvėpuoji, tol turi vilties ir galimybę atsiversti ir atgyti Kristuje, naujam gyvenimui, laisvėje ir Dievo palaimoje. Man ir tau ir visiems kas turi ausis tam, kad klausyti, Dievas sako: "Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos. Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta! Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles. Tada ateikite ir kartu pasvarstysime, - sako Viešpats. - Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna. Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes. Bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas' .
Nuoširdžiai atgailauk ir tikėk Kristumi, tuomet atgimsi naujai ir suprasi kas yra tikra gyvenimo pilnatvė, prasmė ir visuma.
Bet kuriuo atveju, jei atmeti Kristaus malonę, tu neesi sąžiningas pats su savimi, nes atmeti tai kas akivaizdu t.y. Visagalį Kūrėją, Gyvajį Dievą, savo mylintį ir laukiantį tavęs Tėvą. Bijodamas prarasti save, tu tiesiog savęs dar neturi, nes pastoviai sekioji pasaulietinius autoritetus, kurie šiandiens sako vieną, o rytoj jau atsisako savo nuomonės ir tvirtina priešingai.
Kur ieškoti Kristaus? Jo ieškoti galima bendruomenėje (bažnyčioje), kurios skiriamasis bruožas yra broliška tarpusavio meilė. Žinok, kad tik šis bruožas nurodo esant tikrą Dievo surinkimą.
Jei nerandi meilės surinkimo, nusiramink ir atsipalaiduok. Pabūk vienas tyloje, nes erzelynėje Dievo balso neišgirsi. Tada prisimink visą blogį kurį esi padaręs ir pajusk jam neapykantą. Atsiklaupk ant kelių sukalbėk „Tėve mūsų“ ir balsu kreipkis į Kristų. Papasakok Jam viską ką prisiminei ir paprašyk už tai atleisti. Garsiai pasakyk, kad tu tiki Dievo Sūnum ir žinai, kad Jis tave girdi. Žinok, kad jei širdyje tu tikrai, nuoširdžiai patikėsi Kristumi, tuomet gausi atleidimą nuo visų savo nuodėmių – Dievo teisumą. Gavęs atleidimą atsiversk Naująjį testamentą, Mato evangeliją ir ten rasi Kristaus atsakymą tau. Tada viešai ir drąsiai, žmonių akivaizdoje lūpomis išpažink, kad tu tiki Kristumi ir nebijok savo tikėjimo. Po išpažinimo tu būsi išgelbėtas (išganytas) ir turėsi savo dalį amžiname gyvenime. Būtent taip moko Kristus. Tai nėra filosofija, tai Gyvas Dievas kuriam nėra lygių.
P.s. Dievas nėra žmogiškas, bet kiekvienas žmogus turi savyje Dievišką pradą. Šis Dieviškas pradas buvo suniokotas mūsų protėvių nuodėme, o nuodėmė tai Dievo įžeidimas kurį išpirkti galima tiktai mirtimi. "atpildas už nuodėme visada yra mirtis". Bet mylintis Tėvas nenori, kad nei vienas iš mūsų pražūtų, todėl Pats, Savo Sūnaus Krauju ir mirtimi sumokėjo šią kainą už kiekvieną iš mūsų. Mums be lieka priimti, arba atmesti šią Dievo dovaną Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Per tikėjimą Juo, mūsų senas aš, su visomis nuodėmėmis ir prakeikimu miršta, todėl mumyse Dievo Dvasioje atgyja (gimsta iš naujo) naujas aš, esantis Kristaus malonėje ir turintis amžinajį gyvenimą.
Patikėk Kristumi ir turėk naują gyvenimą, be mirties baimės ir prakeikimo.
Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo. (1 Jn 5, 12)
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
среда, 3 марта 2010 г.
Trolis ir mulkiai
Šis pasakojimas iš gilios senovės, kuomet dar buvo išmintingų ir galingų elfų karalystė. Ta karalystė valdė visą pasaulį ir jos gyventojai dažniausiai nenusileisdavo į pilkas ir purvinas aplinkinių kaimiečių provincijas.
Elfai buvo tokie išmintingi, kad valdė pasaulio kaimiečius taip, jog šie net nesuprato, kad yra valdomi. Be abejo purvini kaimiečiai taip pat savo žemėse kūrė valstybėles ir savo valstybių organizacijoje visaip stengėsi kopijuoti mistiškųjų elfų karalystės tvarką ir sandarą.
Kadangi purviniems kaimiečiams buvo draudžiama įžengti į išmintingųjų elfų karalystę. Jie galėjo kopijuodavo elfus tik pagal pasakojimus, kuriuos jiems palikdavo elfų karalystės pasiuntiniai.
Bendravimui su purvinais kaimiečiais, elfai siųsdavo savo prasčiausius tarnus, kuriuos dažniausiai prisijaukindavo tose pačiose kaimiečių provincijose. Tie tarnai būdavo, labai liekni, mandagūs, inteligentiški. Jie bijodavo pasakyti kokį nors stipresnį žodį ir pan.. Būtent tokiais juos išdresiravo elfai, mėgdami nuolankius ir gražius tarnus.
Kaimiečiai matydami tarnus, galvojo, kad visi elfai yra tokie. Todėl visaip nėrėsi iš kailio, kad tapti panašiais į juos. Visas kaimiečių elitas stengėsi savo kūnus laikyti laibus, užsidėdavo mandagumo ir inteligentiškumo kaukęs ir manė, kad jie tampa panašūs į kilminguosius elfus.
Kartą vienas iš elfų karalystės išminčių, nutarė patyrinėti purvinų kaimiečių subkultūrą. Todėl persirengęs, kad nesiskirtų iš aplinkinių, jis nuvyko į vieną kaimiečių šalį.
Atvykęs į pagrindinį kaimiečių miestą, jis pradėjo ten verstis kaip vietinis gyventojas. Matant kaimiečių elito kvailumą ir bandymą mėgdžioti elfų tarnus, išminčiui pagailo nabagų, todėl jis nutarė padėti jiems ir atverti akis, kad tikrieji elfai visai ne tokie. Jis pradėjo viešai skelbti, kad tikrieji elfai tokie patys kaip ir kaimiečiai, bet valdo kaimiečius tik dėl vienos mažos gudrybės, nes šie visomis išgalėmis stengiasi juos kopijuoti. Kopijuodami jie net nesuvokia, kad kopijuoja ne elfus, o jų tarnus, be to „mokydamiesi“ jie daro tai kas jiems liepiama ir todėl leidžia save apiplėšinėti. Jis nuoširdžiai aiškino, kad tikrieji elfai elgiasi kaip nori, yra šiurkštūs (nes ponas visada šiurkštus), yra stori (nes laibumas yra vergo požymis), o inteligentiška veido išraiška yra tik tarnų dalia. Jie gyvena nevaržydami savęs visokiomis tarnų etiketo ir prievolių taisyklėmis.
Dar daug kitų dalykų bandė papasakoti elfų išminčius, bet kaimiečių elitas išjuokė ir paniekino jį, nes manė, kad tikri elfai negali atrodyti taip, kaip šitas jiems kalbantis įkyruolis. Todėl jie pavadino jį bepročiu troliu ir toliau elgėsi kaip mulkiai, vergaudami elfams ir pamėgdžiodami jų tarnus.
p. s. Moralas šioje pasakoje yra toks: auksas ir šūde yra vertingas, o šūdas ir paauksuotas yra bevertis. Būk toks koks esi, nes tik tavo unikalumas yra auksas, o jei bandai ką nors kopijuoti, vis vieną gausis šūdas, nors ir paauksuotas.
Vladimiras Troščenka
Elfai buvo tokie išmintingi, kad valdė pasaulio kaimiečius taip, jog šie net nesuprato, kad yra valdomi. Be abejo purvini kaimiečiai taip pat savo žemėse kūrė valstybėles ir savo valstybių organizacijoje visaip stengėsi kopijuoti mistiškųjų elfų karalystės tvarką ir sandarą.
Kadangi purviniems kaimiečiams buvo draudžiama įžengti į išmintingųjų elfų karalystę. Jie galėjo kopijuodavo elfus tik pagal pasakojimus, kuriuos jiems palikdavo elfų karalystės pasiuntiniai.
Bendravimui su purvinais kaimiečiais, elfai siųsdavo savo prasčiausius tarnus, kuriuos dažniausiai prisijaukindavo tose pačiose kaimiečių provincijose. Tie tarnai būdavo, labai liekni, mandagūs, inteligentiški. Jie bijodavo pasakyti kokį nors stipresnį žodį ir pan.. Būtent tokiais juos išdresiravo elfai, mėgdami nuolankius ir gražius tarnus.
Kaimiečiai matydami tarnus, galvojo, kad visi elfai yra tokie. Todėl visaip nėrėsi iš kailio, kad tapti panašiais į juos. Visas kaimiečių elitas stengėsi savo kūnus laikyti laibus, užsidėdavo mandagumo ir inteligentiškumo kaukęs ir manė, kad jie tampa panašūs į kilminguosius elfus.
Kartą vienas iš elfų karalystės išminčių, nutarė patyrinėti purvinų kaimiečių subkultūrą. Todėl persirengęs, kad nesiskirtų iš aplinkinių, jis nuvyko į vieną kaimiečių šalį.
Atvykęs į pagrindinį kaimiečių miestą, jis pradėjo ten verstis kaip vietinis gyventojas. Matant kaimiečių elito kvailumą ir bandymą mėgdžioti elfų tarnus, išminčiui pagailo nabagų, todėl jis nutarė padėti jiems ir atverti akis, kad tikrieji elfai visai ne tokie. Jis pradėjo viešai skelbti, kad tikrieji elfai tokie patys kaip ir kaimiečiai, bet valdo kaimiečius tik dėl vienos mažos gudrybės, nes šie visomis išgalėmis stengiasi juos kopijuoti. Kopijuodami jie net nesuvokia, kad kopijuoja ne elfus, o jų tarnus, be to „mokydamiesi“ jie daro tai kas jiems liepiama ir todėl leidžia save apiplėšinėti. Jis nuoširdžiai aiškino, kad tikrieji elfai elgiasi kaip nori, yra šiurkštūs (nes ponas visada šiurkštus), yra stori (nes laibumas yra vergo požymis), o inteligentiška veido išraiška yra tik tarnų dalia. Jie gyvena nevaržydami savęs visokiomis tarnų etiketo ir prievolių taisyklėmis.
Dar daug kitų dalykų bandė papasakoti elfų išminčius, bet kaimiečių elitas išjuokė ir paniekino jį, nes manė, kad tikri elfai negali atrodyti taip, kaip šitas jiems kalbantis įkyruolis. Todėl jie pavadino jį bepročiu troliu ir toliau elgėsi kaip mulkiai, vergaudami elfams ir pamėgdžiodami jų tarnus.
p. s. Moralas šioje pasakoje yra toks: auksas ir šūde yra vertingas, o šūdas ir paauksuotas yra bevertis. Būk toks koks esi, nes tik tavo unikalumas yra auksas, o jei bandai ką nors kopijuoti, vis vieną gausis šūdas, nors ir paauksuotas.
Vladimiras Troščenka
Priversti valdžią tarnauti žmonėms
Dažnai viešoje erdvėje girdime pareiškimą „reikia priversti valdžią tarnauti žmonėms". Skambus šūkis, bet tai kartu ir labai suktas utopinės siekiamybės pareiškimas. Šis į pasaulį paleistas žodžių junginys, yra sukonstruotas nepridengto, ciniško, sofistiško požiūrio į bendruomenę ir į jos bendrabūvio mechanizmus. Tai neįvykdomos siekiamybės suformuluotas apibūdinimas, kurio pagrindinis tikslas permesti visą atsakomybę už betvarkę bendruomenėje nuo tai tiesiogiai įtakojančių lyderių, ant nuasmenintos ir beveidės žmonių masės pavadinimu – mes. Kai tik nebelieka „aš“ ir viskas suvedama į „mes“, nebelieka ir atsakomybės už priimtus sprendimus ir darbus.
Visada reikia prisiminti, jei kas priverčia valdžią tarnauti sau, jis pats tampa valdžia (maištininkas mirė, tegyvuoja drakonas). Yra sena kaip pasaulis tiesa - neorganizuota mase žmonių (mes) niekada negali pati savęs valdyti ir taip pat ji negali nieko sukurti. Įsiutinta ir sukurstyta, ji gali ką nors nušluoti, sunaikinti, sutrypti arba sugniuždyti. Todėl organizavus mase žmonių, organizacinė struktūra vadovaujanti naikinančiai masės jėgai, pati tampa valdžia, dėl to posakis "valdžia žmonėms", yra iš Orwell‘o "gyvuliu ūkis" aprašytos valdymo struktūros, kai tvarte, „lygiu“ gyvuliu tarpe po truputi išsikristalizuoja lygesni už kitus.
Todėl jei kas jums sako, kad sieks valdžią priversti tarnauti žmonėms, bėkite nuo to žmogaus, nes jis arba kvailys arba melagis.
Žmonėms kurie siekia tapti bendruomenės lyderiais ir imtis valdžios atsakomybės, reikia žinoti ir visada prisiminti kelias universalias ir laiko išbandytas tiesas:
1. Kas nežino istorijos, pasmerktas kartoti jos klaidas.
2. Tas kas valdo dabartį, tas valdo praeiti, kas valdo praeiti tas valdo ateiti.
Šiuo metu susidaro įspūdis, kad Lietuvą administruojantys žmonės nesuvokia istorijos mokslo svarbos, todėl nekliudomai leidžia lenkofilui Bumblauskui ir slavianofilui Nikžentaičiui, bei jų pasekėjams, nebaudžiamai žaloti ir niekinti Lietuvos istorija. Tokiu būdu sudaromos sąlygos interpretuoti mūsų praeitį pagal svetimų tautų suformuluotas, subjektyvias, istorijos aiškinimo formas ir taisykles. Manau dėl šios fatališkos valstybės valymo klaidos, neužilgo mus vėl besąlygiškai valdys svetimieji, nes „kas valdo praeitį, tas valdys ir ateitį“.
Dar Hitleris savo laiku sakė atiduokite man mokyklas ir po keliolikos metų aš valdysiu valstybę.
Kokio lygio turi būti valstybės valdymo matymas, kuomet rytų Lietuvos mokyklos yra atiduotos į kitos valstybės – Lenkijos, rankas. Tai arba totali ne kompetencija, arba kolūkietiškas kvailumas, arba tarnystė kitos valstybės labui. Per 20 metų Lietuvos nepriklausomybės, lenkija sugebėjo 200 tūkstančių Lietuvos „tuteišių“ (per Lenkijos okupaciją prievarta nutautintų Lietuvių) paversti 200 tūkstančių lenkų. 95 procentai šių žmonių nekalba ir niekada nekalbėjo lenkiškai, o jų gimtoji kalba yra rusų, lenkų, lietuvių kalbos mišinys. Šiuo metu negailestingai yra žalojami mūsų vaikučiai, kurie privalo kaip savo gimtąją, mokytis užsienio kalbą. Ir tai nutiko vien tik dėl to, kad Lietuvą administruoją žmonės bijo imtis atsakomybės ir pabaigti šią nesąmonę.
Grįžtam prie valstybės valdymo. Sokratas, nupasakodamas antikines bendruomenės valdymo formas išskyrė keturias visuomeninio bendrabūvio sistemas, bei apibūdino jų transformacijos mechanizmus:
1. karalystė, 2. timokratija (oligarchija), 3. demokratija ir 4. tironija.
Šis antikos laikais Sokrato suformuluotas bendruomenių valdymo aprašymas yra aktualus iki šiol, nes nuo to laiko nieko naujesnio nėra sukurta.
Sokrato įsitikinimu geriausia bendruomenės valdymo forma yra Karalyste. Pašalinus karalių, valdymas tampa timokratinis (kilmingų valdymas) arba oligarchinis (turtingųjų valdymas). Šis valdymas neišvengiamai transformuojasi i demokratija (pilietinis valdymas), o demokratija, dėl žmonių suvaikėjimo ir suminkštėjimo (žmonės demokratijos sąlygomis pradeda bodėtis bet kokiu smurtu, tampa labai pacifistiški ir bailūs), visada pakeičiama diktatūra (tironija). Suvaikėję ir tapę bailiais žmonės, tironą išrenka patys, nes jis pasiūlo užtikrinti mistišką visuomenės saugumą ir tvarką. O tirono (tironu gali būti ir kokia nors neviešai veikianti struktūra) galas visada vienodas, tai smurtinė mirtis.
Sokratas išskyrė karalystę kaip geriausią valdymo formą, nes karalius nevagia (kam jam iš savęs vogti, juk valstybė yra jo nuosavybe), karalius neengia savo pavaldiniu (nes jie jo vaikai) ir karalystės valdžios perėmimas yra labai aiškus (pagal kraujo ryši, o ne pasitelkiant niekšinga gudrumą). Būtent todėl ir šiais laikais, išmintingiausios Europos tautos, tvirtai laikosi karalystės modelio.
Šiaip jei tikrai yra noras žinoti kaip valdomos tautos, bei suvokti žmonių požiūrių skirtumus, susivokimo ir morales ypatumus, primygtinai rekomenduočiau parskaityti Herodoto "Istorija".
Nei vienas iš "naujųjų moderniųjų mąstytoju" net iš tolo ne gali lygintis su Herodotu pagal bendruomenių esybes suvokimą, jų aprašymo grynuma, lakoniškumą ir stebėjimų nešališkumą.
O tam, kad suvokti kas sąlygoja didžiųjų pasaulinių sprendimų priėmimą (gyvenimo būdo ir lyderio charakterio ypatumų prasme), verta perskaityti Gajaus Svetonijaus Trankvilo "Dvylikos ciesorių gyvenimą" (nežinau ar yra išversta i Lietuviu kalba). Šiaip ši knyga istoriku yra atmetama, kaip per daug vulgari (bet ji tikrai ne vulgaresne nei dabartine mūsų žiniasklaida). Čia svarbu, kad ji parašyta remiantis dar neprarastais Romos imperijos dokumentais ir kas svarbiausia, Trankvilas pats buvo vyriausias Romos archyvaras.
Kadangi dabartinis mūsų gyvenimas sąlygojamas ne senųjų išminties, o yra tiesiogiai įtakojamas būtent "moderniųjų mąstytojų", norėčiau pasakyti savo subjektyvią nuomonę perskaičius jų veikalus. Būtent modernieji mąstytojai, tokie kaip Volteras (beje jis buvo pradininkas tų, kurie išminti keičia i sarkazmą, o pažinimą i patyčias), Froidas, Feurbachas ir pan. yra tik didelio išminties klodo, paviršutinių sluoksniu knysliukai, nevykėliai mokiniai, kurie sugebėjo pasaulio suvokimo mokyme viska suvulgarinti ir iškreipti.
Šv. Augustinas sakė, kad: "Pažinimo yra du budai: pirmas, kai tu pats išgauni pažinimą, trindamas akmenis ir iki kraujų nusimušdamas alkūnes ir kelius arba antras, kai tu pas kažką turintį tą pažinimą mokaisi. Antras pažinimo būdas labai lengvas, nes tau nereikia jokių pastangų, tu tik priemi perduodamas žinias, bet tokiu būdu tu gauni ne visa pažinimą, o tik tiek, kiek mokytojas nutaria, kad tu vertas žinoti, be to gauni pažinimą su mokytojo subjektyvia nuomone. (Pamąstykite kokį pažinimo surogatą gauna žmonės dabartiniuose universitetuose. Čia panašiai kaip vėmalas - visos gero maisto sudedamosios dalys, bet jau pabuvojusios kažkieno viduriuose ir atskiestos jo skrandžių sultimis).
Dar, norėčiau pridurti dėl naujųjų laikų mąstytoju. Tokie žmonės labai didžiuojasi savo beverčiais tuščiais titulais, realybėje būdami tik svetimų nerušiuotų minčių sandėliais. Jie sugeba kalbėti daug ir nepasakyti nieko, nes jie ir jų pasekėjai yra atitrūkę nuo pagrindines tikros išminties ir supratimo paieškos taisykles (o gal jie tiesos ir išminties tiesiog ne ieško?). Šia taisykle suformulavo Kazma Prutkovas ir skamba ji taip - "ZRI V KOREN" (žiūrėk į šaknį). Tam, kad suprasti apie ką rašo vienas arba kitas mąstytojas (atskirti pelus nuo grudu), reikia žinoti kodėl jis taip rašo. Tik tada kai pradedi suvokti iš kur yra pirminė informacija, kodėl ji aprašyta, kuom ji apaugo ir kodėl ji pateikta taip o ne kitaip, tik tuomet gali ne vien iškalti "suktus ir protingai atrodančius žodelius", bet taip pat sugebėsi juos sudėlioti i bendra gyvenimo supratimo grandinę, teikiančią tikrąją išmintį.
p.s. Mes niekada neturėsime mums tinkančios valdžios, jei nepradėsime ieškoti išminties ištakų ir keistis patys individualiai. Tik tuomet kai pasikeisime patys ir pradėsime savo šeimose melsti Dievo duoti mums išmintingus vadovus, tik tada mūsų bendruomenės gyvenimas pradės keistis. Ieškokite Kristaus malonės, visos išminties šaltinį, o visą kita mums bus pridėta ir tada tikrai valdžia pradės tarnauti mums.
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
Visada reikia prisiminti, jei kas priverčia valdžią tarnauti sau, jis pats tampa valdžia (maištininkas mirė, tegyvuoja drakonas). Yra sena kaip pasaulis tiesa - neorganizuota mase žmonių (mes) niekada negali pati savęs valdyti ir taip pat ji negali nieko sukurti. Įsiutinta ir sukurstyta, ji gali ką nors nušluoti, sunaikinti, sutrypti arba sugniuždyti. Todėl organizavus mase žmonių, organizacinė struktūra vadovaujanti naikinančiai masės jėgai, pati tampa valdžia, dėl to posakis "valdžia žmonėms", yra iš Orwell‘o "gyvuliu ūkis" aprašytos valdymo struktūros, kai tvarte, „lygiu“ gyvuliu tarpe po truputi išsikristalizuoja lygesni už kitus.
Todėl jei kas jums sako, kad sieks valdžią priversti tarnauti žmonėms, bėkite nuo to žmogaus, nes jis arba kvailys arba melagis.
Žmonėms kurie siekia tapti bendruomenės lyderiais ir imtis valdžios atsakomybės, reikia žinoti ir visada prisiminti kelias universalias ir laiko išbandytas tiesas:
1. Kas nežino istorijos, pasmerktas kartoti jos klaidas.
2. Tas kas valdo dabartį, tas valdo praeiti, kas valdo praeiti tas valdo ateiti.
Šiuo metu susidaro įspūdis, kad Lietuvą administruojantys žmonės nesuvokia istorijos mokslo svarbos, todėl nekliudomai leidžia lenkofilui Bumblauskui ir slavianofilui Nikžentaičiui, bei jų pasekėjams, nebaudžiamai žaloti ir niekinti Lietuvos istorija. Tokiu būdu sudaromos sąlygos interpretuoti mūsų praeitį pagal svetimų tautų suformuluotas, subjektyvias, istorijos aiškinimo formas ir taisykles. Manau dėl šios fatališkos valstybės valymo klaidos, neužilgo mus vėl besąlygiškai valdys svetimieji, nes „kas valdo praeitį, tas valdys ir ateitį“.
Dar Hitleris savo laiku sakė atiduokite man mokyklas ir po keliolikos metų aš valdysiu valstybę.
Kokio lygio turi būti valstybės valdymo matymas, kuomet rytų Lietuvos mokyklos yra atiduotos į kitos valstybės – Lenkijos, rankas. Tai arba totali ne kompetencija, arba kolūkietiškas kvailumas, arba tarnystė kitos valstybės labui. Per 20 metų Lietuvos nepriklausomybės, lenkija sugebėjo 200 tūkstančių Lietuvos „tuteišių“ (per Lenkijos okupaciją prievarta nutautintų Lietuvių) paversti 200 tūkstančių lenkų. 95 procentai šių žmonių nekalba ir niekada nekalbėjo lenkiškai, o jų gimtoji kalba yra rusų, lenkų, lietuvių kalbos mišinys. Šiuo metu negailestingai yra žalojami mūsų vaikučiai, kurie privalo kaip savo gimtąją, mokytis užsienio kalbą. Ir tai nutiko vien tik dėl to, kad Lietuvą administruoją žmonės bijo imtis atsakomybės ir pabaigti šią nesąmonę.
Grįžtam prie valstybės valdymo. Sokratas, nupasakodamas antikines bendruomenės valdymo formas išskyrė keturias visuomeninio bendrabūvio sistemas, bei apibūdino jų transformacijos mechanizmus:
1. karalystė, 2. timokratija (oligarchija), 3. demokratija ir 4. tironija.
Šis antikos laikais Sokrato suformuluotas bendruomenių valdymo aprašymas yra aktualus iki šiol, nes nuo to laiko nieko naujesnio nėra sukurta.
Sokrato įsitikinimu geriausia bendruomenės valdymo forma yra Karalyste. Pašalinus karalių, valdymas tampa timokratinis (kilmingų valdymas) arba oligarchinis (turtingųjų valdymas). Šis valdymas neišvengiamai transformuojasi i demokratija (pilietinis valdymas), o demokratija, dėl žmonių suvaikėjimo ir suminkštėjimo (žmonės demokratijos sąlygomis pradeda bodėtis bet kokiu smurtu, tampa labai pacifistiški ir bailūs), visada pakeičiama diktatūra (tironija). Suvaikėję ir tapę bailiais žmonės, tironą išrenka patys, nes jis pasiūlo užtikrinti mistišką visuomenės saugumą ir tvarką. O tirono (tironu gali būti ir kokia nors neviešai veikianti struktūra) galas visada vienodas, tai smurtinė mirtis.
Sokratas išskyrė karalystę kaip geriausią valdymo formą, nes karalius nevagia (kam jam iš savęs vogti, juk valstybė yra jo nuosavybe), karalius neengia savo pavaldiniu (nes jie jo vaikai) ir karalystės valdžios perėmimas yra labai aiškus (pagal kraujo ryši, o ne pasitelkiant niekšinga gudrumą). Būtent todėl ir šiais laikais, išmintingiausios Europos tautos, tvirtai laikosi karalystės modelio.
Šiaip jei tikrai yra noras žinoti kaip valdomos tautos, bei suvokti žmonių požiūrių skirtumus, susivokimo ir morales ypatumus, primygtinai rekomenduočiau parskaityti Herodoto "Istorija".
Nei vienas iš "naujųjų moderniųjų mąstytoju" net iš tolo ne gali lygintis su Herodotu pagal bendruomenių esybes suvokimą, jų aprašymo grynuma, lakoniškumą ir stebėjimų nešališkumą.
O tam, kad suvokti kas sąlygoja didžiųjų pasaulinių sprendimų priėmimą (gyvenimo būdo ir lyderio charakterio ypatumų prasme), verta perskaityti Gajaus Svetonijaus Trankvilo "Dvylikos ciesorių gyvenimą" (nežinau ar yra išversta i Lietuviu kalba). Šiaip ši knyga istoriku yra atmetama, kaip per daug vulgari (bet ji tikrai ne vulgaresne nei dabartine mūsų žiniasklaida). Čia svarbu, kad ji parašyta remiantis dar neprarastais Romos imperijos dokumentais ir kas svarbiausia, Trankvilas pats buvo vyriausias Romos archyvaras.
Kadangi dabartinis mūsų gyvenimas sąlygojamas ne senųjų išminties, o yra tiesiogiai įtakojamas būtent "moderniųjų mąstytojų", norėčiau pasakyti savo subjektyvią nuomonę perskaičius jų veikalus. Būtent modernieji mąstytojai, tokie kaip Volteras (beje jis buvo pradininkas tų, kurie išminti keičia i sarkazmą, o pažinimą i patyčias), Froidas, Feurbachas ir pan. yra tik didelio išminties klodo, paviršutinių sluoksniu knysliukai, nevykėliai mokiniai, kurie sugebėjo pasaulio suvokimo mokyme viska suvulgarinti ir iškreipti.
Šv. Augustinas sakė, kad: "Pažinimo yra du budai: pirmas, kai tu pats išgauni pažinimą, trindamas akmenis ir iki kraujų nusimušdamas alkūnes ir kelius arba antras, kai tu pas kažką turintį tą pažinimą mokaisi. Antras pažinimo būdas labai lengvas, nes tau nereikia jokių pastangų, tu tik priemi perduodamas žinias, bet tokiu būdu tu gauni ne visa pažinimą, o tik tiek, kiek mokytojas nutaria, kad tu vertas žinoti, be to gauni pažinimą su mokytojo subjektyvia nuomone. (Pamąstykite kokį pažinimo surogatą gauna žmonės dabartiniuose universitetuose. Čia panašiai kaip vėmalas - visos gero maisto sudedamosios dalys, bet jau pabuvojusios kažkieno viduriuose ir atskiestos jo skrandžių sultimis).
Dar, norėčiau pridurti dėl naujųjų laikų mąstytoju. Tokie žmonės labai didžiuojasi savo beverčiais tuščiais titulais, realybėje būdami tik svetimų nerušiuotų minčių sandėliais. Jie sugeba kalbėti daug ir nepasakyti nieko, nes jie ir jų pasekėjai yra atitrūkę nuo pagrindines tikros išminties ir supratimo paieškos taisykles (o gal jie tiesos ir išminties tiesiog ne ieško?). Šia taisykle suformulavo Kazma Prutkovas ir skamba ji taip - "ZRI V KOREN" (žiūrėk į šaknį). Tam, kad suprasti apie ką rašo vienas arba kitas mąstytojas (atskirti pelus nuo grudu), reikia žinoti kodėl jis taip rašo. Tik tada kai pradedi suvokti iš kur yra pirminė informacija, kodėl ji aprašyta, kuom ji apaugo ir kodėl ji pateikta taip o ne kitaip, tik tuomet gali ne vien iškalti "suktus ir protingai atrodančius žodelius", bet taip pat sugebėsi juos sudėlioti i bendra gyvenimo supratimo grandinę, teikiančią tikrąją išmintį.
p.s. Mes niekada neturėsime mums tinkančios valdžios, jei nepradėsime ieškoti išminties ištakų ir keistis patys individualiai. Tik tuomet kai pasikeisime patys ir pradėsime savo šeimose melsti Dievo duoti mums išmintingus vadovus, tik tada mūsų bendruomenės gyvenimas pradės keistis. Ieškokite Kristaus malonės, visos išminties šaltinį, o visą kita mums bus pridėta ir tada tikrai valdžia pradės tarnauti mums.
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
вторник, 2 марта 2010 г.
Pasaka apie diržą ir mažą užpakaliuką kelnaitėse
Kartą gyveno mažas užpakaliukas kelnaitėse ir diržas didelėse kelnėse.
Mažas užpakaliukas buvo labai išdykęs ir dažnai bėgiodavo į virtuvę vogti saldainiukų.
Neapsikentęs diržas nutarė nueiti pas užpakaliuką į svečius ir pasiklausti, kodėl jis toks neklaužada.
Nuėjęs jis kelis kartus pasibeldė į kelnaites kuriose gyveno mažas užpakaliukas, bet niekas jo neįleido.
Po diržiuko apsilankymo, mažas užpakaliukas suprato, kad klydo, todėl nustojo vagiliauti ir pradėjo mokytis vienais dešimtukais.
Mažas užpakaliukas buvo labai išdykęs ir dažnai bėgiodavo į virtuvę vogti saldainiukų.
Neapsikentęs diržas nutarė nueiti pas užpakaliuką į svečius ir pasiklausti, kodėl jis toks neklaužada.
Nuėjęs jis kelis kartus pasibeldė į kelnaites kuriose gyveno mažas užpakaliukas, bet niekas jo neįleido.
Po diržiuko apsilankymo, mažas užpakaliukas suprato, kad klydo, todėl nustojo vagiliauti ir pradėjo mokytis vienais dešimtukais.
понедельник, 1 марта 2010 г.
Mokytis, mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis !!!
Atsimenate kieno tai buvo šūkis? Pasaulinio proletariato vado Vladimiro Iljičiaus Lenino. Prie ko atvedė Iljičiaus (ir ne tik jo) idėjos Rusijos valstybę, mes visi žinome.
Visuotinis švietimas, ar tai tikrai yra gerovė? Susimąsčiau apie tai, sugretinęs kelis įdomius faktus. Rusijoje beveik 100 proc. raštingumas, maža to, ten dauguma jaunimo siekia universitetinio išsilavinimo ir šios šalies žmonės laikomi vienais labiausiai išsilavinusių pasaulyje. Tuo tarpu vakarų Vokietijos (iki susijungimo su rytų Vokietija) statistika mane šokiravo. 40 proc. vakarų vokiečių buvo beraščiai !!!
Kai tenka bendrauti su Rusijos rusais, kiekvienas iš jų tiesiog trykšta išmintimi ir žiniomis apie viską pasaulyje. Tuo tarpu bendraujant su eiliniais vokiečiais pasimeti dėl jų akivaizdaus ribotumo.
Viskas apsiverčia antraip kuomet žiūri į valstybinę sanklodą. Nors visi rusai protingi, išsilavinę ir išmintingi, jų valstybė atrodo kaip šiukšlynas, palyginus su „beraščiais“ vokiečiais. Kaip čia ne prisiminus mūsų kraštiečio, žymaus Rusijos komiko, Michailo Zadornovo (pagal mamos linija jis yra Zarasiečių Matusevičių palikuonis) įžymų posakį:
„Kas čia pasaulyje dedasi? Mes rusai, kai atskirai po vieną, išmintingiausi žmonės pasaulyje, bet kaip visuma, kvailiai kvailiais. O štai vokiečiai, kai po vieną pilki beveidžiai kvailiai, bet kaip visuma išmintingiausia tauta.“
Kas gi čia su tuo šiuolaikiniu mokslu yra? Kodėl iškirtinai tik šiuolaikiniu mokslu paremta, išugdyta ir palaikoma valstybė CCCP taip greitai ir staigiai žlugo? O jos piliečiams šiuolaikinis mokslas tapo prakeikimu, o ne palaima?
Manau atsakymas yra labai paprastas, jį apibūdina trumpas posakis „Žymiai geriau bemokslis nei pusiau išsimokslinęs“. Dalinis mokslas yra bevertis. Čia tas pats, kas imti puikų plazminį televizorių ir išimti iš jo visus mikročipus. Jis atrodys toks pat gražus, sudėtingas, labai panašus į vertingą daiktą, bet realybėje bus visiškai bevertė šiukšlė.
Kokiu gi būdu visas šiuolaikinis mokslas tapo "daliniu mokslu"?
Visų pirmą tam, kad suprasti apie ką mes kalbame, mes turime išsiaiškinti terminologijoje. Kas gi yra mokslas (šiuolaikiniame jo supratime) ir ar viską mes galime vadinti mokslu? Reikia aiškiai suprasti, kad mokslu negalima vadinti bet kokį pasaulio stebėjimą ir to stebėjimo išvadas. Taip pat mokslu mes negalime vadinti bet kokį pažinimo siekį. Mokslas gimsta tik ten, kur yra pažinimo, stebėjimų išvadų patikros metodologija (tvarka pagal kurią tikrinamas pažinimo, hipotezių, idėjų, minčių tikrumas arba klaidingumas). Jeigu pavyzdžiui koks kolūkietis važiuoja traktoriumi ir girtomis akimis stebėdamas aplinką daro išvadą: Žolė žalia, o traktorius greitas. Iš esmės tai teisingas stebėjimas, bet ar tai mes galime pavadinti moksliniu stebėjimu? Aišku ne. T.y. mokslas atsiranda ne ten, kur žmogus stebi aplinką ir stengiasi ją suprasti, bet ten kur atsiranda griežtai ir sąmoningai nustatyti žinių paieškos, stebėsenos ir išvadų patikros metodai. Žinant šią mokslo apibrėžimo taisyklę, mes turime užduoti sau klausimą ar mokslinis mąstymas pastoviai buvo žmonijoje ar tai istorijoje atsiradęs kūrinys? T.y. mokslinis mastymas tai antropologinis (prigimtinis) ar istorinis (dirbtinas) fenomenas. Ar visada žmogus mąstė moksliškai? O jei ne visada, tuomet kada gi gimė mokslinis mąstymas? Žvelgiant į žmonijos kultūros istoriją, mes turime aiškų atsakymą, kad mokslas yra istorinis o ne antropologinis fenomenas, taip pat mes žinome, kada gi gimė šiuolaikinis mokslas. Tai 16-17 amžius po Kristaus. Be abejo atsiras daug pusmokslių, kurie pradės rėkauti, kad mokslas visada buvo pasaulyje. Turiu nuliūdinti, tai absurdiškas teiginys. Realybėje mes galime kalbėti tik apie promokslinį, priešmokslinį arba ikimokslinį laikotarpius (Graikijos, Babilono, Indijos, Kinijos, Egipto žynių laikus) kuomet buvo atliekami moksliškai panašius tyrinėjimai, bet mokslas pagal šiuolaikinį apibrėžimą gimė tik 16-17 amžiuje, Europos mokslinės revoliucijos metu, vakarų katalikų bažnyčioje.
Pirmoji mokslinė disciplina buvo astronomija. Beveik kartu su ja gimė mechanika. Pirmieji moksliniai metodai, kuriais naudojosi šios mokslo disciplinos buvo eksperimentavimo metodas ir fizikinių procesų matematinis modeliavimas. Būtent šie metodai atsiranda 16-17 amžiuje.
Dabar mes turime užduoti sau klausimą, kodėl šie mokslinai metodai gimsta būtent tuo metu ir būtent krikščioniškoje kultūroje? Kodėl jie negimė ankščiau? Kodėl jie neatsirado kitose kultūrose? Kurios ne mažiau galingos ir įtakingos. Kodėl indų matematika nepagimdė mokslinės astronomijos? Kodėl Babelio astronomai nesugebėjo sukurti mokslinės astronomijos?
Yra du atsakymai į šį klausimą. Vienas iš jų taip vadinamas Internalistinis mokslo istorijos modelis. Jis skelbia, kad mokslas vystosi todėl, kad žinios kaupiasi, kaupiasi stebėjimai ir kai tampa aišku, kad šie stebėjimai ir žinios nebeatitinka senesnių doktrinų, dogmų ir išvadų, jos tiesiog keičiamos. Mokslininkai atmeta senesnes dogmas ir sukuria naują paradigmą (teorinių nuostatų visumą). Būtent tai skelbia žymi T. Kuno mokslinių revoliucijų teorija.
Bet būtent Kuno teorija neveikia, kai tik mes pradedame kalbėti apie visų šiuolaikinių mokslų pradininkės – Astronomijos mokslo gimimo laikotarpį, 16-17 amžiuje. Kodėl ši teorija neveikia? Dėl dviejų priežasčių. Atsakykite sau, kokie tokie nauji stebėjimai susikaupė pas Europiečių astronomus gyvenusius tarp Ptolomėjaus ir Koperniko? Istorija nežino jokių naujų stebėjimų, kurie būtų tokie radikalūs ir priverstų atsisakyti Ptolemėjaus geocentrinės (žemė visatos centras) idėjos ir pereiti prie geleocentinės (saulė centras) Koperniko idėjos. Matote, šis klausimas yra labai svarbus, nes astronomija yra tokia mokslinė disciplina, kurioje bet kokie nauji stebėjimai įmanomi tik kardinaliai pasikeitus stebėjimo instrumentų kokybei. Kodėl, o gi todėl, kad regos jėga pas visus žmones yra apytiksliai vienoda. Mes negalime tiesiog imti ir pasakyti, kad pas Koperniką buvo tiesiog geresnė rega nei pas Ptolomėją. O pas Keplerį buvo dar geresnė rega nei pas Koperniką ir todėl Kepleris nuėjo dar toliau nei Kopernikas. (Beje įdomus pastebėjimas, astronomas Kepleris buvo beveik aklas, nes dėl akių ligos visi daiktai kuriuos jis matė dauginosi keliariopai).
Iš istorijos puikiai žinome, kad jokių naujų astronominių instrumentų, Koperniko laikais, ne buvo. Teleskopas atsirado tik po šimto metų nuo Koperniko geleocentristinės idėjos platinimo pradžios. Būtent dėl to, kad nebuvo jokio progreso naujuose stebėjimuose ir nebuvo jokių naujų instrumentų tiems stebėjimams atlikti, Kuno teorija dėl naujų stebėjimų ir susikaupusių žinių čia nepriimtina.
Dabartiniai „mokslininkai“ pasakoja pasakas, kad mokslas amžių amžiai kaupė informaciją ir todėl Ptolemėjo geocentristinė pasaulėžiūra pradėjo nebeatitikti mokslinių poreikių. Bet tai visiškas absurdas. Nes Ptolemėjo geocentristinė astronomija Europoje nebuvo žinoma iki pat Koperniko laikų. Tik 15 amžiuje, kai musulmonai užėmė Konstantinopolį ir iš jo pabėgo didžioji dalis rytų katalikų mąstytojų, tik tada jie atnešė į vakarus Platoną, Aristotelį, kitus antikos mąstytojus ir jų idėjas. Būtent pabėgėliai Graikai buvo tas postūmis, kuris pradėjo didžiąją atgimimo epochą Europoje. Tarp tų pabėgėlių buvo ir Nikėjos mitropolitas Visarionas, kurį Romos Popiežius labai gražiai priėmė ir suteikė jam kardinolo titulą. Būtent Visarionas atsivežė į Romą didžiulę biblioteką su senovės graikų rankraščiais. Tarp tų raštų buvo ir Ptolėmėjaus „Almagesta“, kuri iki to laiko visiškai nebuvo žinoma vakaruose. Visarionas paėmė sau į mokinius Regio Montaną, su kuriuo išvertė į Lotynų kalbą Ptolėmėjaus „Almagestą“. O Regio Montanas buvo Koperniko mokytojas. T.y. nebuvo laiko kuomet Ptolėmėjaus geocentristinis požiūris galėtų pasenti, arba būti kardinaliai išnagrinėtas. Būtent todėl Kūno teorija, kad žinios kaupėsi ir pagaliau atvedė prie mokslinės revoliucijos, nėra rimta ir motyvuota. Ji visiškai netinka šiuolaikinio mokslo gimimo laikotarpiui.
Yra kita mokslo vytimosi teorija, ji vadinasi ekstranalistinė. Pagal šią teoriją, mokslas yra kultūros dalis. Pagal šią teoriją pasikeitimai moksle įvyksta tada, kai kardinaliai pasikeičia kultūra kurioje tas mokslas gyvuoja. Klasikinis ekstranalistinis modelis tai Marksizmas, mokslinis materializmas. Ten numanoma, kad pasikeitimai kurie įvykta gamyboje (ekonomikoje) iššaukia pasikeitimus socialinėje struktūroje, tai savo ruožtu pakeičia kultūrą, ideologiją ir pagaliau visą mokslą. Todėl marksistai teigia, kad būtent 16-17 amžiuose gimstant buržuazijai įvyko poreikis naujoje kultūroje ir naujame moksliniame požiūryje. Būtent buržuazija reikalauja, kad atsirastų nauja pasaulio matymo idėja ir todėl geocentristinis pasaulio suvokimas buvo pakeistas geleocentristine visatos vizija. Lyg ir logiškas paaiškinimas, bet vėl gi jis tame laikotarpyje netinka, kadangi šios idėjos atsiradimo laikotarpiu, buvo didžiausias ekonominis nuosmukis visoje Europoje. Šį nuosmukį sąlygojo nesibaigiantys religiniai karai tarp katalikų ir protestantų. Antra. Žmonės kurie kūrė šiuolaikinį mokslą, visiškai nepriklausė buržuazijai, dar daugiau, šie žmonės giliai niekino visokius turginius krautuvininkus, nes mokslininkais buvo arba šventikai, arba kilmingieji bajorai. Be to, nėra jokių duomenų, kad gimstanti pramonininkų klasė būtų suinteresuota tuo, kad užsakyti kokį nors naują pasaulio suvokimo modelį.
Yra dar viena svarbi aplinkybė mokslo atsiradimui. Mokslininkas tam, kad tapti mokslininku turi kažkuo tikėti. Ta kultūra kurioje atsiranda mokslas turi suteikti mokslininkui pradinius duomenis, kuriais jis turi tikėti ir nuo kurių pradėti savo mokslinius tyrimus. Iš čia suprantama, kad visų pirma tam, jog tyrinėti aplinką, mokslininkas turi tikėti tuo, kad ši pasaulis egzistuoja. Nesijuokite. Tai ne taip akivaizdu kaip jūs galvojate. Daugelis autoritetingų pasaulio religijų tvirtina, kad pasaulio nėra, yra tik iliuzija kurioje mes gyvename. Budistai, Induistai ir t.t. aiškiai moko, kad visa kas aplink mus tai sapnas. Brachma mato sapną. Yra žinomas budistų pasakojimas: „Buda susitinka su drugeliu ir tuoj pat iškyla religinis klausimas, ar drugelis sapnuojasi Budai ar Buda sapnuojasi drugeliui.“
Būtent todėl nei Indų, nei Tibeto, nei Kiniečių, nei Afrikiečių kultūroje negalėjo gimti šiuolaikinis mokslas. Be to, tam, kad rastųsi sąlygos atsirasti šiuolaikiniam mokslui, mokslininkas ir jį užauginusi kultūra turi suvokti, kad mus supantis materialus pasaulis yra gėris (nors ir pažeistas). Nes jeigu sekti gnostikų (ankstyvosios krikščionybės sektos) pasaulėžiūrą, tai jie primygtinai mokė, kad visi kas randa pasaulį, randa lavoną. Viskas kas materialu, pagal juos, yra blogybė, todėl kas tyrinėja šiuos lavonus gali pretenduoti nebent į atstumtojo asinezatoriaus statusą. Be abejo tokioje pseudokrikščioniškoje kultūroje, mokslas taip pat negalėtų gimti.
Krikščionybėje gimęs mokslas, nuo pat pradžių gavo pagrindinį krikščionišką pasaulio suvokimo metodą, t.y. kad Dievas Kūrėjas ir Jo sukurta visata (gamta) tai nėra tas pats subjektas. Pagonims visas aplinkinis pasaulis yra dievas, dievai. Akmenys, medžiai, saulė vėjas ir pan.. Todėl jie jį garbina, o ne nagrinėja. Krikščionybėje jau senajame testamente pradžios knygoje aiškiai yra atskirtas Kūrėjas ir kūriniai. Visi kūriniai yra pajungti Kūrėjo iš anksto nustatytiems dėsniams.
Būtent todėl šiuolaikinis mokslas galėjo gimti tik Krikščioniškoje kultūroje.
Dabar pasiaiškinkime, kam gi buvo pagimdytas mokslas? Ar tai buvo netikėtas nėštumas ir Krikščioniška kultūra tiesiog nespėjo padaryti aborto, ar vis dėl to tai buvo lauktas kūrinys?
Atsakyti į šį klausimą kartu ir lengva ir sunku. Iškarto perspėju, kad toliau eis tik mano asmeninė nuomonė ir interpretaciją, jos nereikia painioti su oficialia bažnyčios pozicija.
Tai va, reikia suprasti, kad nors viduramžiais Kristaus bažnyčia buvo pasaulio valdyme, bet tuomet (kaip be je ir dabar) didžiajai daliai žmonių, jos mokymas buvo ir yra nepasiekiamas. Tai ne bažnyčios kaltė, tai sąlygoja klausytojų ribotumas ir pagoniškų prietarų galios. Prastuomenė dėl dvasinio aklumo tiesiog negalėjo (ir negali) išmanyti tų sudėtingų metafizinių procesų, kurie yra nematomi akimi. Išsklaidyti pagoniškų prietarų galią negalėjo (ir negali) jokie bažnytiniai pamokslai, nes juos tamsuoliai taip pat priėmė (ir priima) tik kaip dar vieną savo prietarų atmainą. Vienintelis dalykas kurio tamsuoliai besąlygiškai sekiodavo (ir sekioja), buvo išdidūs autoritetai. Norint sudaužyti tamsuolių prietarus, reikia jiems duoti autoritetą kuriuo jie besąlygiškai sektų ir kuris tuos prietarus paneigtų. Bet čia ir kyla didžiausia problema. Ką daryti bažnyčiai, kurios mokyme buvo nepajudinamas draudimas mokytojui tapti išdidžiu ir pasipūtusiu autoritetu? Išeitis buvo rasta, eksperimento būdu reikėjo pasinaudoti antikos laikų mokymų sistema (mokyklas ir universitetus), išdidžių ir pasipūtusių autoritetų-vedlių (profesūros) struktūra tam, kad svetimomis rankomis sunaikinti tamsuoliškus kaimiečių prietarus. Prisimenate Bulgakovo „Šuns širdį“? Ten profesorius Preobraženskis paimą valkataujantį apdriskusį šunį ir į jo smegenis įdeda žmogaus skydliaukę. Šuo pradeda panašėti į žmogų, o po kurio laiko Poligraf Poligrafovičius Šarikovas (toks tapo to šuns - žmogaus vardas) pradėjo pulti savo šeimininką kuris jį sukūrė.
Panašiai atsitiko ir su valkataujančiu antikos mokslu. Bažnyčia, kaip tas profesorius išoperavo šunį, išėmė tamsuoliškus prietarus, įdėjo jam mokslinius metodus ir supratimą, bet ... šuniška prigimtis padarė savo. Įgavęs naujas galimybes, patobulintas pagoniškas mokslas nuo pat savo gyvenimo pradžios pradėjo kasti šeimininkui (bažnyčiai) į ranką ir gręžtis į savo šunišką prigimtį – gamtos garbinimą.
Tai, kad nuo bažnyčios atsiskyręs mokslas toliau degraduoja ir kvailėja, galima suprasti jo iš skelbiamų tiesų, pav. visuotinio atšilimo (smegenų) teorijos. Nuo bažnyčios atskilusiam mokslui galioja Biblijos posakis „išmaudyta kiaulė vėl grįžta prie savo purvo, o šuo prie savo vėmalo“. Dabartinis mokslas vėl pradeda garbinti gamtą, akmenis, medžius vandenynus ir t.t.. Aišku tai daroma nauja forma ir posakiais, bet esmė yra ta pati – pagoniškas gamtos dievinimas. Pav. Posakiai „gamta motinėlė“, arba „visagalė gamta“ arba „gamta taip nusprendė, sugalvojo ir pan.“ Būtent todėl mokslo degradacijos viršūnėje gimė nauja mokslinė (pagoniška) ideologija – žalieji. Jie vardan dieviškai garbinamų varnalėšų, tarakonų ir varlių išsaugojimo yra pasiruošę naikinti žmones.
Be je, žodis “Pagonis” yra kilęs iš lot. paganus – kaimietiškas, valstietiškas (“pagus” – kaimas).
Moksle reikia atskirti fiziką ir metafiziką. Kol mokslas užsiėmė tuo, kam ir buvo sukurtas t.y. tamsių kaimiečių (pagonių) prietarų naikinimu, jis buvo naudingas ir prasmingas, kai tik jis nukreipė savo jėgas savo gimdytojos – Bažnyčios, niekinimo ir naikinimo linkme, jis pradėjo degraduoti. Čia suveikė Biblinė taisyklė: Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda. (Iš 20,12) Todėl jeigu mokslininkai pasirenka kelią keikti bažnyčią ir Kristaus mokymą, visi jų darbai atneš jiems tik prakeikimą o ne palaiminimą. Tuo tarpu, kai mokslininkai atgailaus dėl savo kvailumo ir netikėjimo, gręšis į savo tėvus (bažnyčią), jiems pradės veikti Biblinis palaiminimas visiem jų darbams.
Kristus duoda savo mokiniams privilegiją gauti geriausią atsakymą dėl iškilusios problemos sprendimo dabartinėmis sąlygomis, o atkilęs nuo bažnyčios ir lėtai degraduojantis mokslas duoda sistemas kurios jau ankščiau kažkieno buvo naudotos. Būtent todėl dabartinis mokslas spręsdamas iškylančias visuomenines problemas dar labiau viską suvelia ir sugadina.
Šiaip žvelgiant į ateitį, po CCCP ir materializmo bankroto, būtent rytų katalikų įtakoje esanti Rusija, turi labai didelį šansą sujungti tai kas vakariečių buvo išskirta, t.y. šiuolaikinis mokslas grįš į bažnyčios globą. Jei tai bus atlikta, galingesnės valstybės pasaulyje ne bus.
p.s. Ar šuo straipsniu aš agituoju visiškai nesimokyti ir atmesti viską kas aplink mus? Ne jokiais būdais. Mes turime sekti Dievo Žodį, o jis mus moko: „Viską ištirkite ir to kas gera laikykitės“.
Apie tai ko moko šiuolaikinis šarikovų mokslas, leisiu sau pavaizduoti lyriškai, eilėmis, o pabaigoje ištrauka iš karaliaus Dovydo psalmės apie Dievo Žodį:
Mokykis
Stebėk galimybes
Ir šanso laikykis
Sekiok laiminguosius
Karjerą darykis
Bandyk ką pasiūlo,
Ir griebk ką pasieksi,
Daryk ką tik nori,
Meluok jeigu reikia.
Gyvenimas vienas
Išsiurbk iš jo viską.
Kitus išnaudok
Kiek gali, negailėki.
Draugų neturėk,
O turėk interesus.
Visur siek naudos,
Ir atmesk tuos kas maišo.
Vaikai tai našta,
O žmona tik problemos.
Šeima kliuvinys,
O tėvai tai senienos.
Tai štai ką pasaulis tau kala kas dieną !!!
Jei šitokį credo esi išpažinęs,
Pabusk ir paklauski savęs degradatę:
Kur veda tave, štai tokie postulatai?
Karalius Dovydas psalmė:
Mačiau, kad tobulinausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis.
Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną.
Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.
Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus.
Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių.
Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio.
(Psalmės 119,96-101)
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
Visuotinis švietimas, ar tai tikrai yra gerovė? Susimąsčiau apie tai, sugretinęs kelis įdomius faktus. Rusijoje beveik 100 proc. raštingumas, maža to, ten dauguma jaunimo siekia universitetinio išsilavinimo ir šios šalies žmonės laikomi vienais labiausiai išsilavinusių pasaulyje. Tuo tarpu vakarų Vokietijos (iki susijungimo su rytų Vokietija) statistika mane šokiravo. 40 proc. vakarų vokiečių buvo beraščiai !!!
Kai tenka bendrauti su Rusijos rusais, kiekvienas iš jų tiesiog trykšta išmintimi ir žiniomis apie viską pasaulyje. Tuo tarpu bendraujant su eiliniais vokiečiais pasimeti dėl jų akivaizdaus ribotumo.
Viskas apsiverčia antraip kuomet žiūri į valstybinę sanklodą. Nors visi rusai protingi, išsilavinę ir išmintingi, jų valstybė atrodo kaip šiukšlynas, palyginus su „beraščiais“ vokiečiais. Kaip čia ne prisiminus mūsų kraštiečio, žymaus Rusijos komiko, Michailo Zadornovo (pagal mamos linija jis yra Zarasiečių Matusevičių palikuonis) įžymų posakį:
„Kas čia pasaulyje dedasi? Mes rusai, kai atskirai po vieną, išmintingiausi žmonės pasaulyje, bet kaip visuma, kvailiai kvailiais. O štai vokiečiai, kai po vieną pilki beveidžiai kvailiai, bet kaip visuma išmintingiausia tauta.“
Kas gi čia su tuo šiuolaikiniu mokslu yra? Kodėl iškirtinai tik šiuolaikiniu mokslu paremta, išugdyta ir palaikoma valstybė CCCP taip greitai ir staigiai žlugo? O jos piliečiams šiuolaikinis mokslas tapo prakeikimu, o ne palaima?
Manau atsakymas yra labai paprastas, jį apibūdina trumpas posakis „Žymiai geriau bemokslis nei pusiau išsimokslinęs“. Dalinis mokslas yra bevertis. Čia tas pats, kas imti puikų plazminį televizorių ir išimti iš jo visus mikročipus. Jis atrodys toks pat gražus, sudėtingas, labai panašus į vertingą daiktą, bet realybėje bus visiškai bevertė šiukšlė.
Kokiu gi būdu visas šiuolaikinis mokslas tapo "daliniu mokslu"?
Visų pirmą tam, kad suprasti apie ką mes kalbame, mes turime išsiaiškinti terminologijoje. Kas gi yra mokslas (šiuolaikiniame jo supratime) ir ar viską mes galime vadinti mokslu? Reikia aiškiai suprasti, kad mokslu negalima vadinti bet kokį pasaulio stebėjimą ir to stebėjimo išvadas. Taip pat mokslu mes negalime vadinti bet kokį pažinimo siekį. Mokslas gimsta tik ten, kur yra pažinimo, stebėjimų išvadų patikros metodologija (tvarka pagal kurią tikrinamas pažinimo, hipotezių, idėjų, minčių tikrumas arba klaidingumas). Jeigu pavyzdžiui koks kolūkietis važiuoja traktoriumi ir girtomis akimis stebėdamas aplinką daro išvadą: Žolė žalia, o traktorius greitas. Iš esmės tai teisingas stebėjimas, bet ar tai mes galime pavadinti moksliniu stebėjimu? Aišku ne. T.y. mokslas atsiranda ne ten, kur žmogus stebi aplinką ir stengiasi ją suprasti, bet ten kur atsiranda griežtai ir sąmoningai nustatyti žinių paieškos, stebėsenos ir išvadų patikros metodai. Žinant šią mokslo apibrėžimo taisyklę, mes turime užduoti sau klausimą ar mokslinis mąstymas pastoviai buvo žmonijoje ar tai istorijoje atsiradęs kūrinys? T.y. mokslinis mastymas tai antropologinis (prigimtinis) ar istorinis (dirbtinas) fenomenas. Ar visada žmogus mąstė moksliškai? O jei ne visada, tuomet kada gi gimė mokslinis mąstymas? Žvelgiant į žmonijos kultūros istoriją, mes turime aiškų atsakymą, kad mokslas yra istorinis o ne antropologinis fenomenas, taip pat mes žinome, kada gi gimė šiuolaikinis mokslas. Tai 16-17 amžius po Kristaus. Be abejo atsiras daug pusmokslių, kurie pradės rėkauti, kad mokslas visada buvo pasaulyje. Turiu nuliūdinti, tai absurdiškas teiginys. Realybėje mes galime kalbėti tik apie promokslinį, priešmokslinį arba ikimokslinį laikotarpius (Graikijos, Babilono, Indijos, Kinijos, Egipto žynių laikus) kuomet buvo atliekami moksliškai panašius tyrinėjimai, bet mokslas pagal šiuolaikinį apibrėžimą gimė tik 16-17 amžiuje, Europos mokslinės revoliucijos metu, vakarų katalikų bažnyčioje.
Pirmoji mokslinė disciplina buvo astronomija. Beveik kartu su ja gimė mechanika. Pirmieji moksliniai metodai, kuriais naudojosi šios mokslo disciplinos buvo eksperimentavimo metodas ir fizikinių procesų matematinis modeliavimas. Būtent šie metodai atsiranda 16-17 amžiuje.
Dabar mes turime užduoti sau klausimą, kodėl šie mokslinai metodai gimsta būtent tuo metu ir būtent krikščioniškoje kultūroje? Kodėl jie negimė ankščiau? Kodėl jie neatsirado kitose kultūrose? Kurios ne mažiau galingos ir įtakingos. Kodėl indų matematika nepagimdė mokslinės astronomijos? Kodėl Babelio astronomai nesugebėjo sukurti mokslinės astronomijos?
Yra du atsakymai į šį klausimą. Vienas iš jų taip vadinamas Internalistinis mokslo istorijos modelis. Jis skelbia, kad mokslas vystosi todėl, kad žinios kaupiasi, kaupiasi stebėjimai ir kai tampa aišku, kad šie stebėjimai ir žinios nebeatitinka senesnių doktrinų, dogmų ir išvadų, jos tiesiog keičiamos. Mokslininkai atmeta senesnes dogmas ir sukuria naują paradigmą (teorinių nuostatų visumą). Būtent tai skelbia žymi T. Kuno mokslinių revoliucijų teorija.
Bet būtent Kuno teorija neveikia, kai tik mes pradedame kalbėti apie visų šiuolaikinių mokslų pradininkės – Astronomijos mokslo gimimo laikotarpį, 16-17 amžiuje. Kodėl ši teorija neveikia? Dėl dviejų priežasčių. Atsakykite sau, kokie tokie nauji stebėjimai susikaupė pas Europiečių astronomus gyvenusius tarp Ptolomėjaus ir Koperniko? Istorija nežino jokių naujų stebėjimų, kurie būtų tokie radikalūs ir priverstų atsisakyti Ptolemėjaus geocentrinės (žemė visatos centras) idėjos ir pereiti prie geleocentinės (saulė centras) Koperniko idėjos. Matote, šis klausimas yra labai svarbus, nes astronomija yra tokia mokslinė disciplina, kurioje bet kokie nauji stebėjimai įmanomi tik kardinaliai pasikeitus stebėjimo instrumentų kokybei. Kodėl, o gi todėl, kad regos jėga pas visus žmones yra apytiksliai vienoda. Mes negalime tiesiog imti ir pasakyti, kad pas Koperniką buvo tiesiog geresnė rega nei pas Ptolomėją. O pas Keplerį buvo dar geresnė rega nei pas Koperniką ir todėl Kepleris nuėjo dar toliau nei Kopernikas. (Beje įdomus pastebėjimas, astronomas Kepleris buvo beveik aklas, nes dėl akių ligos visi daiktai kuriuos jis matė dauginosi keliariopai).
Iš istorijos puikiai žinome, kad jokių naujų astronominių instrumentų, Koperniko laikais, ne buvo. Teleskopas atsirado tik po šimto metų nuo Koperniko geleocentristinės idėjos platinimo pradžios. Būtent dėl to, kad nebuvo jokio progreso naujuose stebėjimuose ir nebuvo jokių naujų instrumentų tiems stebėjimams atlikti, Kuno teorija dėl naujų stebėjimų ir susikaupusių žinių čia nepriimtina.
Dabartiniai „mokslininkai“ pasakoja pasakas, kad mokslas amžių amžiai kaupė informaciją ir todėl Ptolemėjo geocentristinė pasaulėžiūra pradėjo nebeatitikti mokslinių poreikių. Bet tai visiškas absurdas. Nes Ptolemėjo geocentristinė astronomija Europoje nebuvo žinoma iki pat Koperniko laikų. Tik 15 amžiuje, kai musulmonai užėmė Konstantinopolį ir iš jo pabėgo didžioji dalis rytų katalikų mąstytojų, tik tada jie atnešė į vakarus Platoną, Aristotelį, kitus antikos mąstytojus ir jų idėjas. Būtent pabėgėliai Graikai buvo tas postūmis, kuris pradėjo didžiąją atgimimo epochą Europoje. Tarp tų pabėgėlių buvo ir Nikėjos mitropolitas Visarionas, kurį Romos Popiežius labai gražiai priėmė ir suteikė jam kardinolo titulą. Būtent Visarionas atsivežė į Romą didžiulę biblioteką su senovės graikų rankraščiais. Tarp tų raštų buvo ir Ptolėmėjaus „Almagesta“, kuri iki to laiko visiškai nebuvo žinoma vakaruose. Visarionas paėmė sau į mokinius Regio Montaną, su kuriuo išvertė į Lotynų kalbą Ptolėmėjaus „Almagestą“. O Regio Montanas buvo Koperniko mokytojas. T.y. nebuvo laiko kuomet Ptolėmėjaus geocentristinis požiūris galėtų pasenti, arba būti kardinaliai išnagrinėtas. Būtent todėl Kūno teorija, kad žinios kaupėsi ir pagaliau atvedė prie mokslinės revoliucijos, nėra rimta ir motyvuota. Ji visiškai netinka šiuolaikinio mokslo gimimo laikotarpiui.
Yra kita mokslo vytimosi teorija, ji vadinasi ekstranalistinė. Pagal šią teoriją, mokslas yra kultūros dalis. Pagal šią teoriją pasikeitimai moksle įvyksta tada, kai kardinaliai pasikeičia kultūra kurioje tas mokslas gyvuoja. Klasikinis ekstranalistinis modelis tai Marksizmas, mokslinis materializmas. Ten numanoma, kad pasikeitimai kurie įvykta gamyboje (ekonomikoje) iššaukia pasikeitimus socialinėje struktūroje, tai savo ruožtu pakeičia kultūrą, ideologiją ir pagaliau visą mokslą. Todėl marksistai teigia, kad būtent 16-17 amžiuose gimstant buržuazijai įvyko poreikis naujoje kultūroje ir naujame moksliniame požiūryje. Būtent buržuazija reikalauja, kad atsirastų nauja pasaulio matymo idėja ir todėl geocentristinis pasaulio suvokimas buvo pakeistas geleocentristine visatos vizija. Lyg ir logiškas paaiškinimas, bet vėl gi jis tame laikotarpyje netinka, kadangi šios idėjos atsiradimo laikotarpiu, buvo didžiausias ekonominis nuosmukis visoje Europoje. Šį nuosmukį sąlygojo nesibaigiantys religiniai karai tarp katalikų ir protestantų. Antra. Žmonės kurie kūrė šiuolaikinį mokslą, visiškai nepriklausė buržuazijai, dar daugiau, šie žmonės giliai niekino visokius turginius krautuvininkus, nes mokslininkais buvo arba šventikai, arba kilmingieji bajorai. Be to, nėra jokių duomenų, kad gimstanti pramonininkų klasė būtų suinteresuota tuo, kad užsakyti kokį nors naują pasaulio suvokimo modelį.
Yra dar viena svarbi aplinkybė mokslo atsiradimui. Mokslininkas tam, kad tapti mokslininku turi kažkuo tikėti. Ta kultūra kurioje atsiranda mokslas turi suteikti mokslininkui pradinius duomenis, kuriais jis turi tikėti ir nuo kurių pradėti savo mokslinius tyrimus. Iš čia suprantama, kad visų pirma tam, jog tyrinėti aplinką, mokslininkas turi tikėti tuo, kad ši pasaulis egzistuoja. Nesijuokite. Tai ne taip akivaizdu kaip jūs galvojate. Daugelis autoritetingų pasaulio religijų tvirtina, kad pasaulio nėra, yra tik iliuzija kurioje mes gyvename. Budistai, Induistai ir t.t. aiškiai moko, kad visa kas aplink mus tai sapnas. Brachma mato sapną. Yra žinomas budistų pasakojimas: „Buda susitinka su drugeliu ir tuoj pat iškyla religinis klausimas, ar drugelis sapnuojasi Budai ar Buda sapnuojasi drugeliui.“
Būtent todėl nei Indų, nei Tibeto, nei Kiniečių, nei Afrikiečių kultūroje negalėjo gimti šiuolaikinis mokslas. Be to, tam, kad rastųsi sąlygos atsirasti šiuolaikiniam mokslui, mokslininkas ir jį užauginusi kultūra turi suvokti, kad mus supantis materialus pasaulis yra gėris (nors ir pažeistas). Nes jeigu sekti gnostikų (ankstyvosios krikščionybės sektos) pasaulėžiūrą, tai jie primygtinai mokė, kad visi kas randa pasaulį, randa lavoną. Viskas kas materialu, pagal juos, yra blogybė, todėl kas tyrinėja šiuos lavonus gali pretenduoti nebent į atstumtojo asinezatoriaus statusą. Be abejo tokioje pseudokrikščioniškoje kultūroje, mokslas taip pat negalėtų gimti.
Krikščionybėje gimęs mokslas, nuo pat pradžių gavo pagrindinį krikščionišką pasaulio suvokimo metodą, t.y. kad Dievas Kūrėjas ir Jo sukurta visata (gamta) tai nėra tas pats subjektas. Pagonims visas aplinkinis pasaulis yra dievas, dievai. Akmenys, medžiai, saulė vėjas ir pan.. Todėl jie jį garbina, o ne nagrinėja. Krikščionybėje jau senajame testamente pradžios knygoje aiškiai yra atskirtas Kūrėjas ir kūriniai. Visi kūriniai yra pajungti Kūrėjo iš anksto nustatytiems dėsniams.
Būtent todėl šiuolaikinis mokslas galėjo gimti tik Krikščioniškoje kultūroje.
Dabar pasiaiškinkime, kam gi buvo pagimdytas mokslas? Ar tai buvo netikėtas nėštumas ir Krikščioniška kultūra tiesiog nespėjo padaryti aborto, ar vis dėl to tai buvo lauktas kūrinys?
Atsakyti į šį klausimą kartu ir lengva ir sunku. Iškarto perspėju, kad toliau eis tik mano asmeninė nuomonė ir interpretaciją, jos nereikia painioti su oficialia bažnyčios pozicija.
Tai va, reikia suprasti, kad nors viduramžiais Kristaus bažnyčia buvo pasaulio valdyme, bet tuomet (kaip be je ir dabar) didžiajai daliai žmonių, jos mokymas buvo ir yra nepasiekiamas. Tai ne bažnyčios kaltė, tai sąlygoja klausytojų ribotumas ir pagoniškų prietarų galios. Prastuomenė dėl dvasinio aklumo tiesiog negalėjo (ir negali) išmanyti tų sudėtingų metafizinių procesų, kurie yra nematomi akimi. Išsklaidyti pagoniškų prietarų galią negalėjo (ir negali) jokie bažnytiniai pamokslai, nes juos tamsuoliai taip pat priėmė (ir priima) tik kaip dar vieną savo prietarų atmainą. Vienintelis dalykas kurio tamsuoliai besąlygiškai sekiodavo (ir sekioja), buvo išdidūs autoritetai. Norint sudaužyti tamsuolių prietarus, reikia jiems duoti autoritetą kuriuo jie besąlygiškai sektų ir kuris tuos prietarus paneigtų. Bet čia ir kyla didžiausia problema. Ką daryti bažnyčiai, kurios mokyme buvo nepajudinamas draudimas mokytojui tapti išdidžiu ir pasipūtusiu autoritetu? Išeitis buvo rasta, eksperimento būdu reikėjo pasinaudoti antikos laikų mokymų sistema (mokyklas ir universitetus), išdidžių ir pasipūtusių autoritetų-vedlių (profesūros) struktūra tam, kad svetimomis rankomis sunaikinti tamsuoliškus kaimiečių prietarus. Prisimenate Bulgakovo „Šuns širdį“? Ten profesorius Preobraženskis paimą valkataujantį apdriskusį šunį ir į jo smegenis įdeda žmogaus skydliaukę. Šuo pradeda panašėti į žmogų, o po kurio laiko Poligraf Poligrafovičius Šarikovas (toks tapo to šuns - žmogaus vardas) pradėjo pulti savo šeimininką kuris jį sukūrė.
Panašiai atsitiko ir su valkataujančiu antikos mokslu. Bažnyčia, kaip tas profesorius išoperavo šunį, išėmė tamsuoliškus prietarus, įdėjo jam mokslinius metodus ir supratimą, bet ... šuniška prigimtis padarė savo. Įgavęs naujas galimybes, patobulintas pagoniškas mokslas nuo pat savo gyvenimo pradžios pradėjo kasti šeimininkui (bažnyčiai) į ranką ir gręžtis į savo šunišką prigimtį – gamtos garbinimą.
Tai, kad nuo bažnyčios atsiskyręs mokslas toliau degraduoja ir kvailėja, galima suprasti jo iš skelbiamų tiesų, pav. visuotinio atšilimo (smegenų) teorijos. Nuo bažnyčios atskilusiam mokslui galioja Biblijos posakis „išmaudyta kiaulė vėl grįžta prie savo purvo, o šuo prie savo vėmalo“. Dabartinis mokslas vėl pradeda garbinti gamtą, akmenis, medžius vandenynus ir t.t.. Aišku tai daroma nauja forma ir posakiais, bet esmė yra ta pati – pagoniškas gamtos dievinimas. Pav. Posakiai „gamta motinėlė“, arba „visagalė gamta“ arba „gamta taip nusprendė, sugalvojo ir pan.“ Būtent todėl mokslo degradacijos viršūnėje gimė nauja mokslinė (pagoniška) ideologija – žalieji. Jie vardan dieviškai garbinamų varnalėšų, tarakonų ir varlių išsaugojimo yra pasiruošę naikinti žmones.
Be je, žodis “Pagonis” yra kilęs iš lot. paganus – kaimietiškas, valstietiškas (“pagus” – kaimas).
Moksle reikia atskirti fiziką ir metafiziką. Kol mokslas užsiėmė tuo, kam ir buvo sukurtas t.y. tamsių kaimiečių (pagonių) prietarų naikinimu, jis buvo naudingas ir prasmingas, kai tik jis nukreipė savo jėgas savo gimdytojos – Bažnyčios, niekinimo ir naikinimo linkme, jis pradėjo degraduoti. Čia suveikė Biblinė taisyklė: Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda. (Iš 20,12) Todėl jeigu mokslininkai pasirenka kelią keikti bažnyčią ir Kristaus mokymą, visi jų darbai atneš jiems tik prakeikimą o ne palaiminimą. Tuo tarpu, kai mokslininkai atgailaus dėl savo kvailumo ir netikėjimo, gręšis į savo tėvus (bažnyčią), jiems pradės veikti Biblinis palaiminimas visiem jų darbams.
Kristus duoda savo mokiniams privilegiją gauti geriausią atsakymą dėl iškilusios problemos sprendimo dabartinėmis sąlygomis, o atkilęs nuo bažnyčios ir lėtai degraduojantis mokslas duoda sistemas kurios jau ankščiau kažkieno buvo naudotos. Būtent todėl dabartinis mokslas spręsdamas iškylančias visuomenines problemas dar labiau viską suvelia ir sugadina.
Šiaip žvelgiant į ateitį, po CCCP ir materializmo bankroto, būtent rytų katalikų įtakoje esanti Rusija, turi labai didelį šansą sujungti tai kas vakariečių buvo išskirta, t.y. šiuolaikinis mokslas grįš į bažnyčios globą. Jei tai bus atlikta, galingesnės valstybės pasaulyje ne bus.
p.s. Ar šuo straipsniu aš agituoju visiškai nesimokyti ir atmesti viską kas aplink mus? Ne jokiais būdais. Mes turime sekti Dievo Žodį, o jis mus moko: „Viską ištirkite ir to kas gera laikykitės“.
Apie tai ko moko šiuolaikinis šarikovų mokslas, leisiu sau pavaizduoti lyriškai, eilėmis, o pabaigoje ištrauka iš karaliaus Dovydo psalmės apie Dievo Žodį:
Mokykis
Stebėk galimybes
Ir šanso laikykis
Sekiok laiminguosius
Karjerą darykis
Bandyk ką pasiūlo,
Ir griebk ką pasieksi,
Daryk ką tik nori,
Meluok jeigu reikia.
Gyvenimas vienas
Išsiurbk iš jo viską.
Kitus išnaudok
Kiek gali, negailėki.
Draugų neturėk,
O turėk interesus.
Visur siek naudos,
Ir atmesk tuos kas maišo.
Vaikai tai našta,
O žmona tik problemos.
Šeima kliuvinys,
O tėvai tai senienos.
Tai štai ką pasaulis tau kala kas dieną !!!
Jei šitokį credo esi išpažinęs,
Pabusk ir paklauski savęs degradatę:
Kur veda tave, štai tokie postulatai?
Karalius Dovydas psalmė:
Mačiau, kad tobulinausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis.
Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną.
Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.
Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus.
Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių.
Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio.
(Psalmės 119,96-101)
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
Подписаться на:
Сообщения (Atom)
