Lietuvą valdantys žmonės pastoviai stengiasi kopijuoti ir perimti įvairias užsienietiškas gyvenimo ir bendrabūvio struktūras ir taisykles. Ta veikla tampa tiesiog tragikomiška.
Jie jau baigia visai nustekenti valstybę vien tik dėl to, kad aklai imasi įgyvendinti čia pas mus tai, ko prisižiūri trumpalaikėse komandiruotėse ir prisiklauso iš įvairaus plauko konsultantų.
Dažnai girdime, kad Lietuviai yra nedaugę iki vakarų civilizacijos, todėl čia neprigyja „pažangiausios“ vakariečių sistemos. Gal verta prisiminti Ezopo pasakėčią, apie asilą kuris nešdamas krovinį druskos, per upę, netyčia paslydo ir nugriuvo. Druska buvusi maišuose aptirpo ir jam tapo lengviau nešti. Nudžiugo asilas, todėl sekantį kartą nešdamas krovinį jis specialiai paėmė ir suklupo tam, kad krovinys sušlaptų. Bet šį karta jis nešė nebe druskos, o kempinių krovinį, todėl pribrinkusios kempinės apsunko ir nuskandino asilą.
Ne viskas kas tinka ten, taip pat tinka ir čia. Kas užsienyje buvo druskos maišu ir nukritus į vandenį palengvino krovinį, tas pats Lietuvoje gali būti kempinių maišu, nuskandinsiančiu mus visus.
Tam, kad pagaliau baigti naudotis tuo mentaliniu second hand‘u, mes kaip bendruomenė turime pagaliau prisiminti pagrindinę, nekintamą ir nepaneigtą Biblinę gerovės taisyklę – Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta.
Levas Tolstojus, sakė: - Mes puikiai žinome taisyklę, kad visų pirma mes turime ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo o visą kitą mums prisidės, bet mes pastoviai ieškome to „viso kito“ pamiršdami apie Dievą ir todėl negauname nieko.
p. s. Meskime visus kvailus kopijavimus ir bevertę erzelynę, eikime į savo bažnyčias ir nuoširdžiai melskimės Dievui Jėzaus Kristaus vardu. Patikėkite, kad tik tada mums kaip bendruomenei bus suteikta išmintis, sąlygos ir galimybės gauti tai kas naujausia, geriausia ir kokybiškiausia. Tik tuomet daugiau niekada nebereikės naudotis „second hand“ paslaugomis.
Vladimiras Troščenka
суббота, 23 января 2010 г.
пятница, 22 января 2010 г.
Nojaus arką pastatė mėgėjai, o Titaniką – profesionalai.
Pamenate didžiausią mūsų staigmeną Eurovizijoje - LT United? Jų pasirodymas ir prieš tai, išsilavinusių Lietuvos kūrikų (atsiprašau kūrėjų), sukelta isterija yra puikus pavyzdys apmąstymams.
Prieš “LT United” vykstant į Atėnus, mūsų išsilavinę muzikos “šviesuoliai”, vienas už kitą garsiau dejavo - “apsijuoksime”, “banalybė” ir pan. Bet paneigdami visas „profesionalų“ prognozes, LT UNITED pasirodė geriau nei bet kas iš Lietuvių Eurovizioje.
Šis paprastas, bet kartu labai akivaizdus pavyzdys, verčia pažvelgti į gilesnes šio “išsilavinusių kvailių” reiškinio apraiškas mūsų valstybėje.
Kažkodėl iki šiol Lietuvoje mes negalime priprasti prie minties, kad išsilavinimas nei proto, nei išminties neprideda.
Lietuvoje manoma, jog jei žmogus turi gerą diplomą, tai reiškia, kad šiuo asmeniu galima pasitikėti. Daugelio Lietuvos žmonių sąmonėje negali sutilpti tai, kad kūrybos neišmoksi, o išminties nenusipirksi.
Taip pat daugelis nesuvokia, kad visuomenės gerovei yra žymiai reikšmingesnis kūrybingas išminčius, turintis tris klases valstybinio išsilavinimo, nei arogantiškas kvailys, besipuikuojantis profesoriaus titulu.
Vienas mano pažįstamas dailininkas, iš prigimties nuostabiai (mano subjektyviu vertinimu) piešia paveikslus fantastinių knygų temomis. Pirmą kartą atėjęs pas jį namo, negalėjau atsižiūrėti į visame kambaryje iškabinėtus paveikslus. Jie nepaaiškinamai traukė akį savo įmantriais siužetais.
Aš buvau nuoširdžiai sužavėtas, bet pokalbio metu dailininkas papasakojo, kad į Lietuvos dailės akademiją jis nesugebėjo įstoti, kadangi jo kūryba, pasirodo, neatitiko aukštų, šios kūrybingų šviesuolių kalvės standartų.
Jau tada pamaniau, kad dėl šios išsilavinimo standartus lavinančios įstaigos, mes ir turime prieš kažką kapituliuojantį Gediminą katedros aikštėje (pastaba: Gedimino ir jo arklio paminklas).
Tik panašioje įstaigoje išsilavinimą gavę ir valstybės pripažintą autoritetą turintys, diplomuoti menininkai, galėjo sukurti ir pastatyti tokią gėdą Lietuvos širdyje. Be abejo, mes, neišsilavinę prasčiokai, nesuprasime, to didingo, išlavinto minties polėkio, kurį autoriai įdėjo į šitą statulą. Mes tik galime pasamprotauti, kad Didis karvedys ir užkariautojas Gediminas, davęs pradžią vienai iš didžiųjų karališkų dinastijų Europoje, niekada nebendrautų su niekuo laikydamas savo kardą už ašmenų.
Tikras karys laiko kardą už ašmenų ir efesu į viršų tik vieninteliu atveju, - kai pasiduoda. Bet tai nesvarbu, svarbu, kad šią statulą kūrė išsilavinę kūrėjai, o ne kažkokie ten runkeliai.
Įdomus pastebėjimas, jį man papasakojo vienas bičiulis, tarnaujantis Antrajame vidaus tarnybos pulke Vilniuje. Šio pulko kariai, po iškilmingo paminklo Gediminui atidengimo, aptarinėdami šį stebalą, buvo taip pasipiktinę, kad į dalinį teko atvykti kūrėjų kolektyvo (o gal šiaip kokių išsilavinusių menininkų) atstovams, kad paaiškintų gilią ir prasmingą šio kūrino esmę.
Aš leisiu sau pasiūlyti išsilavinusių menininkų įdarbinimo programą: reikėtų prie to Gedimino paminklo pastatyti būdelę, kurioje jie aiškintų nesuprantantiems runkeliams ir Lietuvos svečiams, giliai meninę šios statulos idėją ir būtinai apmokėti visą šį projektą iš valstybės biudžeto (na ne be reikalo gi jie tiek plušo gaudami meninį išsilavinimą).
Dar leisiu sau pafantazuoti šio paminklo tema: niekingi runkeliai, turbūt pasiūlytų visai kitokią Gedimino Didžiojo, o kartu ir Lietuvos valstybės genijaus ir reikšmingumo įamžinimo koncepciją, pavyzdžiui, Gediminas Didysis, visu ūgiu stovi ant didingo postamento, o aplink jį ratu, po kojomis stovi jo šlovingieji palikuonys, pradedant Jogailaičiais ir baigiant Rusijos carais Romanovais, kurie taip pat turi ryšį su Gediminaičių dinastija.
Tokia paminklo koncepcija būtų visais atžvilgiais prasminga, ji tikrai sukeltų prieštaringus jausmus, bet aiškiai nepaliktų abejingų ir nestimuliuotų paniekos. Gaila, kad tai tik fantazija, nes tokią ne konformistinę koncepciją, galėtų pasiūlyti tik neišmanėliai runkeliai. Jiems svetimos modernių kūrybos standartų ir sudėtingų kūrybinio mokslo, bei teorijos aukštumos, ką jie supranta juodnugariai.
Tik nepagalvokite, kad aš propaguoju idėją nesimokyti. Jokiu būdu, aš tik noriu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus neįmanoma išmokyti trijų dalykų: tikėjimo, išminties ir kūrybos.
p. s. Todėl jei norime gerovės savo visuomenei, turime pradėti skirti. Pirmiausia, kas yra išsilavinę kvailiai ir antra, ieškoti išmintingų kūrėjų, nes tarp šių dviejų žmonių kategorijų tikrai nėra lygybės ženklo. Pirmieji būdami vedliais, išmintingai moka daryti tik vieną darbą – paaiškinti, kodėl jų veiklą lydi nuolatinės nesėkmės, o atrasti antrieji turi potencijos grąžinti mūsų valstybei pasitikėjimą savo ateitimi.
We are the winners!
Prieš “LT United” vykstant į Atėnus, mūsų išsilavinę muzikos “šviesuoliai”, vienas už kitą garsiau dejavo - “apsijuoksime”, “banalybė” ir pan. Bet paneigdami visas „profesionalų“ prognozes, LT UNITED pasirodė geriau nei bet kas iš Lietuvių Eurovizioje.
Šis paprastas, bet kartu labai akivaizdus pavyzdys, verčia pažvelgti į gilesnes šio “išsilavinusių kvailių” reiškinio apraiškas mūsų valstybėje.
Kažkodėl iki šiol Lietuvoje mes negalime priprasti prie minties, kad išsilavinimas nei proto, nei išminties neprideda.
Lietuvoje manoma, jog jei žmogus turi gerą diplomą, tai reiškia, kad šiuo asmeniu galima pasitikėti. Daugelio Lietuvos žmonių sąmonėje negali sutilpti tai, kad kūrybos neišmoksi, o išminties nenusipirksi.
Taip pat daugelis nesuvokia, kad visuomenės gerovei yra žymiai reikšmingesnis kūrybingas išminčius, turintis tris klases valstybinio išsilavinimo, nei arogantiškas kvailys, besipuikuojantis profesoriaus titulu.
Vienas mano pažįstamas dailininkas, iš prigimties nuostabiai (mano subjektyviu vertinimu) piešia paveikslus fantastinių knygų temomis. Pirmą kartą atėjęs pas jį namo, negalėjau atsižiūrėti į visame kambaryje iškabinėtus paveikslus. Jie nepaaiškinamai traukė akį savo įmantriais siužetais.
Aš buvau nuoširdžiai sužavėtas, bet pokalbio metu dailininkas papasakojo, kad į Lietuvos dailės akademiją jis nesugebėjo įstoti, kadangi jo kūryba, pasirodo, neatitiko aukštų, šios kūrybingų šviesuolių kalvės standartų.
Jau tada pamaniau, kad dėl šios išsilavinimo standartus lavinančios įstaigos, mes ir turime prieš kažką kapituliuojantį Gediminą katedros aikštėje (pastaba: Gedimino ir jo arklio paminklas).
Tik panašioje įstaigoje išsilavinimą gavę ir valstybės pripažintą autoritetą turintys, diplomuoti menininkai, galėjo sukurti ir pastatyti tokią gėdą Lietuvos širdyje. Be abejo, mes, neišsilavinę prasčiokai, nesuprasime, to didingo, išlavinto minties polėkio, kurį autoriai įdėjo į šitą statulą. Mes tik galime pasamprotauti, kad Didis karvedys ir užkariautojas Gediminas, davęs pradžią vienai iš didžiųjų karališkų dinastijų Europoje, niekada nebendrautų su niekuo laikydamas savo kardą už ašmenų.
Tikras karys laiko kardą už ašmenų ir efesu į viršų tik vieninteliu atveju, - kai pasiduoda. Bet tai nesvarbu, svarbu, kad šią statulą kūrė išsilavinę kūrėjai, o ne kažkokie ten runkeliai.
Įdomus pastebėjimas, jį man papasakojo vienas bičiulis, tarnaujantis Antrajame vidaus tarnybos pulke Vilniuje. Šio pulko kariai, po iškilmingo paminklo Gediminui atidengimo, aptarinėdami šį stebalą, buvo taip pasipiktinę, kad į dalinį teko atvykti kūrėjų kolektyvo (o gal šiaip kokių išsilavinusių menininkų) atstovams, kad paaiškintų gilią ir prasmingą šio kūrino esmę.
Aš leisiu sau pasiūlyti išsilavinusių menininkų įdarbinimo programą: reikėtų prie to Gedimino paminklo pastatyti būdelę, kurioje jie aiškintų nesuprantantiems runkeliams ir Lietuvos svečiams, giliai meninę šios statulos idėją ir būtinai apmokėti visą šį projektą iš valstybės biudžeto (na ne be reikalo gi jie tiek plušo gaudami meninį išsilavinimą).
Dar leisiu sau pafantazuoti šio paminklo tema: niekingi runkeliai, turbūt pasiūlytų visai kitokią Gedimino Didžiojo, o kartu ir Lietuvos valstybės genijaus ir reikšmingumo įamžinimo koncepciją, pavyzdžiui, Gediminas Didysis, visu ūgiu stovi ant didingo postamento, o aplink jį ratu, po kojomis stovi jo šlovingieji palikuonys, pradedant Jogailaičiais ir baigiant Rusijos carais Romanovais, kurie taip pat turi ryšį su Gediminaičių dinastija.
Tokia paminklo koncepcija būtų visais atžvilgiais prasminga, ji tikrai sukeltų prieštaringus jausmus, bet aiškiai nepaliktų abejingų ir nestimuliuotų paniekos. Gaila, kad tai tik fantazija, nes tokią ne konformistinę koncepciją, galėtų pasiūlyti tik neišmanėliai runkeliai. Jiems svetimos modernių kūrybos standartų ir sudėtingų kūrybinio mokslo, bei teorijos aukštumos, ką jie supranta juodnugariai.
Tik nepagalvokite, kad aš propaguoju idėją nesimokyti. Jokiu būdu, aš tik noriu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus neįmanoma išmokyti trijų dalykų: tikėjimo, išminties ir kūrybos.
p. s. Todėl jei norime gerovės savo visuomenei, turime pradėti skirti. Pirmiausia, kas yra išsilavinę kvailiai ir antra, ieškoti išmintingų kūrėjų, nes tarp šių dviejų žmonių kategorijų tikrai nėra lygybės ženklo. Pirmieji būdami vedliais, išmintingai moka daryti tik vieną darbą – paaiškinti, kodėl jų veiklą lydi nuolatinės nesėkmės, o atrasti antrieji turi potencijos grąžinti mūsų valstybei pasitikėjimą savo ateitimi.
We are the winners!
четверг, 21 января 2010 г.
Tikėjimas
Kartą prieš revoliucinėje Rusijoje buvo toks atsitikimas. I traukinio kupė, kurioje sėdėjo senas pravoslavų šventikas įėjo jaunas studentas revoliucionierius. Kadangi jame virė kraujas, jaunuolis norėjo kaip nors užkabinti juodaskvernį "mrakobiesa", todėl jis išdidžiai mestelėjo:
- O aš netikiu Dievu.
Į tai šventikas ramiai atsakė:
- Aš irgi netikiu.
Jaunas studentas buvo ištiktas šoko, dėl tokio "prisipažinimo", todėl tik pravebleno:
- O kaip .. tai bent .. tai bent jau savo darbą kažkaip apgintum?
Šventikas atsakė:
- Aš tikrai netikiu tokį dievą į kokį netiki ir tu. Koks kvailys gali tikėti kažkokiu senuku sėdinčiu ant debesėlio, kur aplik jį skraido nuogi berniukai su sparneliais? Dievas kuriuo aš tikiu, yra Bekraštis ir Beribis, Jis yra visur ir visada, Jis toks Didis, kad viską ką tu matai sukūrė iš nieko. Dievo neįmanoma suvokti, todėl dėl mūsų ribotumo Ši, mus sukūrusi, Amžina Būtybė mums apsireiškė Savo Sūnuje (Žodyje) ir yra visur per Savo Dvasia. O Jo meilė mums žmonėms yra tokia didelė, kad Jis netgi suteikė mums laisvą teisę tikėti Juo ar ne, nespausdamas mus Savo Begaliniu Autoritetu. Jeigu Amžinasis Apsireikštu mums visa Savo Didybę, tikrai nebūtų tokių žmonių kurie išdrįstu netikėti, bet tai tikrai ne būtų tikras ir laisvas tikėjimas.
Kodėl tikėjimo tiesos, jų galia ir naudingumas šiuo metu taip yra devalvuoti? Labai paprasta, nes daugelyje atveju tikėjimo mokymas yra sutrumpintas iki pigaus paguodos žodžio dėl Čia ir Dabar sulaužyto gyvenimo. O tai tikrai nėra tikėjimo Kristumi esmė.
Biblija moko, kad "medį iš vaisių pažinsi" t.y. mokymą iš jo pasekmių suprasi. Tikras Tikėjimas Kristumi, jau du tūkstančius metų suteikia žmonėms ne tik dvasinę paguodą (kas labai svarbu), ne tik materialinį palaiminimą (visi tikrai tikintys žmonės neturi materialinių problemų), bet kas dar svarbiau TIKRAS TIKĖJIMAS suteikia kelią į amžiną gyvenimą.
Einant tikėjimo keliu, labai svarbu suprasti, kad neįmanoma atskirti Dievo Žodžio - Kristaus ir Jo apaštališkos bažnyčios. Kristaus Bažnyčia įsteigta Jo krauju ir jokie žmonės (net ir tie kurie kenkia iš vidaus tipo "tarnai") nesugebės jos sugriauti, tai neįmanoma.
Žmogui kuriam bažnyčia ne motina, tam ir Dievas nėra tėvas.
Taip pat reikia žinoti, kad mokymas apie moralę be Jėzaus Kristaus taip pat yra tik kvailystė. Mes tai matome humanistų mokymo bankrote. Humanistinis mokslas tai bandymas nusikopijuoti Kristaus mokymą bet eliminuojant iš ten Gyvąjį Dievą - Kristų. Žmonės tiesiog nesuvokia, kad jei nėra To kas mokymą padaro gyvu ir veiksmingu tuomet šis mokslas tampa negyvu stabu, neturinčiu jokios vertės tiems kas jo laikosi.
Biblija moko: Raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.
- O aš netikiu Dievu.
Į tai šventikas ramiai atsakė:
- Aš irgi netikiu.
Jaunas studentas buvo ištiktas šoko, dėl tokio "prisipažinimo", todėl tik pravebleno:
- O kaip .. tai bent .. tai bent jau savo darbą kažkaip apgintum?
Šventikas atsakė:
- Aš tikrai netikiu tokį dievą į kokį netiki ir tu. Koks kvailys gali tikėti kažkokiu senuku sėdinčiu ant debesėlio, kur aplik jį skraido nuogi berniukai su sparneliais? Dievas kuriuo aš tikiu, yra Bekraštis ir Beribis, Jis yra visur ir visada, Jis toks Didis, kad viską ką tu matai sukūrė iš nieko. Dievo neįmanoma suvokti, todėl dėl mūsų ribotumo Ši, mus sukūrusi, Amžina Būtybė mums apsireiškė Savo Sūnuje (Žodyje) ir yra visur per Savo Dvasia. O Jo meilė mums žmonėms yra tokia didelė, kad Jis netgi suteikė mums laisvą teisę tikėti Juo ar ne, nespausdamas mus Savo Begaliniu Autoritetu. Jeigu Amžinasis Apsireikštu mums visa Savo Didybę, tikrai nebūtų tokių žmonių kurie išdrįstu netikėti, bet tai tikrai ne būtų tikras ir laisvas tikėjimas.
Kodėl tikėjimo tiesos, jų galia ir naudingumas šiuo metu taip yra devalvuoti? Labai paprasta, nes daugelyje atveju tikėjimo mokymas yra sutrumpintas iki pigaus paguodos žodžio dėl Čia ir Dabar sulaužyto gyvenimo. O tai tikrai nėra tikėjimo Kristumi esmė.
Biblija moko, kad "medį iš vaisių pažinsi" t.y. mokymą iš jo pasekmių suprasi. Tikras Tikėjimas Kristumi, jau du tūkstančius metų suteikia žmonėms ne tik dvasinę paguodą (kas labai svarbu), ne tik materialinį palaiminimą (visi tikrai tikintys žmonės neturi materialinių problemų), bet kas dar svarbiau TIKRAS TIKĖJIMAS suteikia kelią į amžiną gyvenimą.
Einant tikėjimo keliu, labai svarbu suprasti, kad neįmanoma atskirti Dievo Žodžio - Kristaus ir Jo apaštališkos bažnyčios. Kristaus Bažnyčia įsteigta Jo krauju ir jokie žmonės (net ir tie kurie kenkia iš vidaus tipo "tarnai") nesugebės jos sugriauti, tai neįmanoma.
Žmogui kuriam bažnyčia ne motina, tam ir Dievas nėra tėvas.
Taip pat reikia žinoti, kad mokymas apie moralę be Jėzaus Kristaus taip pat yra tik kvailystė. Mes tai matome humanistų mokymo bankrote. Humanistinis mokslas tai bandymas nusikopijuoti Kristaus mokymą bet eliminuojant iš ten Gyvąjį Dievą - Kristų. Žmonės tiesiog nesuvokia, kad jei nėra To kas mokymą padaro gyvu ir veiksmingu tuomet šis mokslas tampa negyvu stabu, neturinčiu jokios vertės tiems kas jo laikosi.
Biblija moko: Raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.
среда, 20 января 2010 г.
O vat Estai ….
.
Nieko nėra labiau apgailėtino, nei pastoviai girdėti mūsų valstybe administruojančių žmonių posakį „O vat estai taip daro todėl ir mes turėtume taip daryti“. Aš suprantu, kad kai kurie žmonės savigarbos ne turi, bet jei jau esi valstybės administravime, bet jau nepripažink, kad neturi nei idėjų nei vizijos ir visi tavo administraciniai sugebėjimai susiveda į „o vat estai taip daro, todėl ir mes turėtume taip elgtis“.
Kadangi nuo nepriklausomybės paskelbimo posakį „O vat Estai ...“ mus valdantieji kartoja kaip „Tėve mūsų“, aš buvau nutaręs pasižiūrėti kas gi toje Estijoje tokio ypatingo, kad mūsų kolūkiečiai taip alpsta matydami ją pavyzdžiu.
Dar iki Lietuvos inkorporavimo į naująjį sojūzą, man buvo tekusi nelaimė dalyvauti vienos iš Lietuvą valdančių partijų politinėje veikloje, todėl tada pasinaudojau proga ir priėmiau pakvietimą vykti į vieną Taline vykstančią tarptautinę konferenciją. Šioje konferencijoje buvo galimybė pabendrauti su šios nykštukinės miesto-valstybės užsienio reikalų ministru, valdančios partijos vadais ir kitu, politiniu elitu.
Iš Lietuvos išvykome su keliais Seimo nariais, vieno iš jų nuosavu automobiliu.
Po kelių valandų kelio, kratymosi neįtikėtinai baisiais Latvijos keliais, įvažiavome į Estiją.
Tiesa pasakius nustebino Estų pasienio muitinė ir patys pasieniečiai. Išmuštuoti, nulaižyti angliškai kalbantys, na tiesiog nėra prie ko prikibti. Jie tikrai kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Lietuviškų pasienio muitinių, kuriuose dirbama ištisomis dinastijomis ir kaimais. Lietuvoje, kai tik koks buvęs kolūkio pirmininkas, pav. iš Kiauliapienių kaimo, tampa muitinės (pasienio posto) viršininku, visas Kiauliapienių kaimas tuoj pat pradeda dirbti užtikrinant mūsų valstybės sienos apsauga ir muitinės veiklą. Lietuvoje pastoviai veikia kolūkietiškos politikos principas – „Nors ir durns by tik savs“. Būtent dėl tokios politikos, dojarkos ir svinarkos, agrotechnikai ir mechanizatoriai tampa reprezentuojančiu ir geriausiai įsimenančiu mūsų valstybės veidu.
Penki kilometrai nuo pasienio posto, buvo tiesiog nuostabus (Lietuviško lygio) kelias, bet po to ... po to prasidėjo pilka sovietinė realybė. Baisūs keliai, baisios pakelės, jokių ženklų, apgriuvę namai išklerusios mašinos ir t.t. Jau tada toptelėjo mintis dėl šios šalies valdžios prioritetų t.y. jiems svarbu sudaryti gerą pirmą įspūdį visa kita ne svarbu.
Dabar Talinas. Net nežinau, ką ir pasakyti. Gal kai važiuoji iš kokio Brūdošių kaimo, tuomet ten gali rasti kuom stebėtis, bet kadangi aš gimiau ir užaugau Vilniuje, nuostabaus baroko, realios gotikos, rokoko, renesanso pasaulinio lygio architektūros mieste, kuris ne be reikalo priskiriamas prie Europos perlų, tai man Talinas paliko tik pigaus, atsilikusio, gotikinio stiliaus uostamiesčio, gausiai atskiesto socrealistine architektūra, įspūdį.
Apėjau visą tą nediduką miestelį (Talino senamiestis 17 kartų mažesnis nei Vilniaus) ir niekaip negalėjau suprasti kuo jis taip žavi mus valdančius valstiečius. Tiesa dar įsiminė žuvies smarvė, tiesiog klaiku, gal jie ten yra pripratę, bet aš tikrai nesugebėčiau gyventi pastoviai pūvančios žuvies smarvės apsuptyje.
Dabar grįšiu prie Estų reprezentacinių sugebėjimų. Viešbutis kuriame gyvenome buvo nepriekaištingas (tik maistas bjaurus). Visa konferencija taip pat buvo organizuota taip, kad priekabių ne buvo. Po konferencijos buvo puiki vakarinė dalis, kurioje neoficialiose pokalbiuose aš pradėjau tikrinti savo teorija dėl to, kad Estai pagrindines savo politines visuomenines pastangas skiria ne realiems darbams, bet būtent argumentų ir prisistatymo (įvaizdžio) kūrimui. Visuose pokalbiuose su estų politikais užduodavau jiems provokuojančius klausimus, dėl atlyginimų, socialinės apsaugos, ekonomikos ir viešo saugumo. Viskas jų kalboje (netiesiogiai) susivedė į tai, kad nesvarbu ką ir kaip darai, svarbu kaip visa tai pristatai ir prisistatai pats. Todėl mus valdančių kolūkiečių noras kopijuoti estus yra bevertis. Estai nieko išskirtinio ne daro, tiesiog jie yra tobulai įvaldę sovietinės „pokazuchos“ meną.
Visa problema yra ta, kad Lietuviai nesugeba savęs pristatyti. Lietuvių tauta daug ir sunkiai dirba, bet prisistatymą palieka savieigai. Estai net jeigu tiesiog nusiperdžia, tai šiam įvykiui randa argumentus ir stilių tokį, kad pristatytų tą įvykį kaip patį geriausią nusibezdėjimą Europoje, kuriuo visi turėtų stebėtis ir žavėtis.
Asmeniškai sau aš padariau išvada, kad išėję iš tarybų sąjungos, Lietuviai pasiėmė puikią gamybinę, energetinę infrastruktūrą (aišku vėliau kolūkiečiai sugebėjo beveik viską sunaikinti), Latviai pasiėmė sąjunginį prostitučių verslą, o vat Estai tapo CCCP „pakazuchos“ (viešųjų ryšių) čempionais.
Gaila, kad mūsų valdžioje sėdintys ir tik išorę sugebantys matyti žmonės, yra tiesiog apžavėti išoriniu Estu politikos blizgesiu ir nesugeba pažvelgti blaiviai į savo stabukų esybę.
Jeigu iš Estų reikia ko nors pasimokyti, tai būtent to, kokius žmones skirti reprezentacinės politikos formavime. Kai kada pamąstau, ką aš daryčiau jeigu turėčiau galimybę formuoti Lietuvos įvaizdį ir turėčiau 60 milijonų (būtent tiek šiam tikslui iššvaistė berazūmiai kolūkiečiai). Esu įsitikinęs, kad pasaulyje kokį dešimt metų tik apie Lietuvą ir kalbėtų, be to tikrai būčiau sukūręs ilgalaikė (save atperkančią) valstybės reprezentacinę sistemą.
Bet tiek to, jau vėlu, vis viena Lietuvos valstybė jau yra sunaikinta, tauta baigia išsievakuoti, todėl greitai nebebus nė ką pristatinėti.
p.s. Kodėl mus valdantieji nieko nesugeba sukurti, o pastoviai liguistai kopijuoja kitus? Labai paprasta, tik tikri Krikščionys kuria, nes turi galimybę ateiti pas Žodį Kūrėją - Kristų, o va stabmeldžiams (nors ir pasivadina krikščionimis) nelieka nieko kito kaip amžinai ką nors kopijuoti, nes jie yra Dvasiškai akli.
Vladimiras Troščenka
Nieko nėra labiau apgailėtino, nei pastoviai girdėti mūsų valstybe administruojančių žmonių posakį „O vat estai taip daro todėl ir mes turėtume taip daryti“. Aš suprantu, kad kai kurie žmonės savigarbos ne turi, bet jei jau esi valstybės administravime, bet jau nepripažink, kad neturi nei idėjų nei vizijos ir visi tavo administraciniai sugebėjimai susiveda į „o vat estai taip daro, todėl ir mes turėtume taip elgtis“.
Kadangi nuo nepriklausomybės paskelbimo posakį „O vat Estai ...“ mus valdantieji kartoja kaip „Tėve mūsų“, aš buvau nutaręs pasižiūrėti kas gi toje Estijoje tokio ypatingo, kad mūsų kolūkiečiai taip alpsta matydami ją pavyzdžiu.
Dar iki Lietuvos inkorporavimo į naująjį sojūzą, man buvo tekusi nelaimė dalyvauti vienos iš Lietuvą valdančių partijų politinėje veikloje, todėl tada pasinaudojau proga ir priėmiau pakvietimą vykti į vieną Taline vykstančią tarptautinę konferenciją. Šioje konferencijoje buvo galimybė pabendrauti su šios nykštukinės miesto-valstybės užsienio reikalų ministru, valdančios partijos vadais ir kitu, politiniu elitu.
Iš Lietuvos išvykome su keliais Seimo nariais, vieno iš jų nuosavu automobiliu.
Po kelių valandų kelio, kratymosi neįtikėtinai baisiais Latvijos keliais, įvažiavome į Estiją.
Tiesa pasakius nustebino Estų pasienio muitinė ir patys pasieniečiai. Išmuštuoti, nulaižyti angliškai kalbantys, na tiesiog nėra prie ko prikibti. Jie tikrai kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Lietuviškų pasienio muitinių, kuriuose dirbama ištisomis dinastijomis ir kaimais. Lietuvoje, kai tik koks buvęs kolūkio pirmininkas, pav. iš Kiauliapienių kaimo, tampa muitinės (pasienio posto) viršininku, visas Kiauliapienių kaimas tuoj pat pradeda dirbti užtikrinant mūsų valstybės sienos apsauga ir muitinės veiklą. Lietuvoje pastoviai veikia kolūkietiškos politikos principas – „Nors ir durns by tik savs“. Būtent dėl tokios politikos, dojarkos ir svinarkos, agrotechnikai ir mechanizatoriai tampa reprezentuojančiu ir geriausiai įsimenančiu mūsų valstybės veidu.
Penki kilometrai nuo pasienio posto, buvo tiesiog nuostabus (Lietuviško lygio) kelias, bet po to ... po to prasidėjo pilka sovietinė realybė. Baisūs keliai, baisios pakelės, jokių ženklų, apgriuvę namai išklerusios mašinos ir t.t. Jau tada toptelėjo mintis dėl šios šalies valdžios prioritetų t.y. jiems svarbu sudaryti gerą pirmą įspūdį visa kita ne svarbu.
Dabar Talinas. Net nežinau, ką ir pasakyti. Gal kai važiuoji iš kokio Brūdošių kaimo, tuomet ten gali rasti kuom stebėtis, bet kadangi aš gimiau ir užaugau Vilniuje, nuostabaus baroko, realios gotikos, rokoko, renesanso pasaulinio lygio architektūros mieste, kuris ne be reikalo priskiriamas prie Europos perlų, tai man Talinas paliko tik pigaus, atsilikusio, gotikinio stiliaus uostamiesčio, gausiai atskiesto socrealistine architektūra, įspūdį.
Apėjau visą tą nediduką miestelį (Talino senamiestis 17 kartų mažesnis nei Vilniaus) ir niekaip negalėjau suprasti kuo jis taip žavi mus valdančius valstiečius. Tiesa dar įsiminė žuvies smarvė, tiesiog klaiku, gal jie ten yra pripratę, bet aš tikrai nesugebėčiau gyventi pastoviai pūvančios žuvies smarvės apsuptyje.
Dabar grįšiu prie Estų reprezentacinių sugebėjimų. Viešbutis kuriame gyvenome buvo nepriekaištingas (tik maistas bjaurus). Visa konferencija taip pat buvo organizuota taip, kad priekabių ne buvo. Po konferencijos buvo puiki vakarinė dalis, kurioje neoficialiose pokalbiuose aš pradėjau tikrinti savo teorija dėl to, kad Estai pagrindines savo politines visuomenines pastangas skiria ne realiems darbams, bet būtent argumentų ir prisistatymo (įvaizdžio) kūrimui. Visuose pokalbiuose su estų politikais užduodavau jiems provokuojančius klausimus, dėl atlyginimų, socialinės apsaugos, ekonomikos ir viešo saugumo. Viskas jų kalboje (netiesiogiai) susivedė į tai, kad nesvarbu ką ir kaip darai, svarbu kaip visa tai pristatai ir prisistatai pats. Todėl mus valdančių kolūkiečių noras kopijuoti estus yra bevertis. Estai nieko išskirtinio ne daro, tiesiog jie yra tobulai įvaldę sovietinės „pokazuchos“ meną.
Visa problema yra ta, kad Lietuviai nesugeba savęs pristatyti. Lietuvių tauta daug ir sunkiai dirba, bet prisistatymą palieka savieigai. Estai net jeigu tiesiog nusiperdžia, tai šiam įvykiui randa argumentus ir stilių tokį, kad pristatytų tą įvykį kaip patį geriausią nusibezdėjimą Europoje, kuriuo visi turėtų stebėtis ir žavėtis.
Asmeniškai sau aš padariau išvada, kad išėję iš tarybų sąjungos, Lietuviai pasiėmė puikią gamybinę, energetinę infrastruktūrą (aišku vėliau kolūkiečiai sugebėjo beveik viską sunaikinti), Latviai pasiėmė sąjunginį prostitučių verslą, o vat Estai tapo CCCP „pakazuchos“ (viešųjų ryšių) čempionais.
Gaila, kad mūsų valdžioje sėdintys ir tik išorę sugebantys matyti žmonės, yra tiesiog apžavėti išoriniu Estu politikos blizgesiu ir nesugeba pažvelgti blaiviai į savo stabukų esybę.
Jeigu iš Estų reikia ko nors pasimokyti, tai būtent to, kokius žmones skirti reprezentacinės politikos formavime. Kai kada pamąstau, ką aš daryčiau jeigu turėčiau galimybę formuoti Lietuvos įvaizdį ir turėčiau 60 milijonų (būtent tiek šiam tikslui iššvaistė berazūmiai kolūkiečiai). Esu įsitikinęs, kad pasaulyje kokį dešimt metų tik apie Lietuvą ir kalbėtų, be to tikrai būčiau sukūręs ilgalaikė (save atperkančią) valstybės reprezentacinę sistemą.
Bet tiek to, jau vėlu, vis viena Lietuvos valstybė jau yra sunaikinta, tauta baigia išsievakuoti, todėl greitai nebebus nė ką pristatinėti.
p.s. Kodėl mus valdantieji nieko nesugeba sukurti, o pastoviai liguistai kopijuoja kitus? Labai paprasta, tik tikri Krikščionys kuria, nes turi galimybę ateiti pas Žodį Kūrėją - Kristų, o va stabmeldžiams (nors ir pasivadina krikščionimis) nelieka nieko kito kaip amžinai ką nors kopijuoti, nes jie yra Dvasiškai akli.
Vladimiras Troščenka
вторник, 19 января 2010 г.
Prieš Dievą ne pakovosi.
Istorijoje yra žinomas vienas faktas.
Josifo Visarionovičiaus Stalino vadovaujama kompartija buvo nutarusi, kad paskutinė bažnyčia sovietų sąjungoje bus uždaryta 1943 m., bet nespėjo ... 1941 sovietai gavo triuškinamą smūgį. Visa "nenugalima" raudonoji armija buvo sutraiškyta ir sugniuždyta. Ką be darytų "išmintingieji" mokslu paremti komunistiniai vadai, nieko nesigavo, viskas ėjo tik blogyn. Ir štai 1943 m. Stalinas netikėtai paliepia surasti Rusijos pravoslavų bažnyčios patriarchą. Patriarchas tuo metu gyveno kažkokiame komunaliniame butuke ir stengėsi niekur nesikišti. Stalinas susitikęs su patriarchu, savo administracijai įsake padėti Pravoslavų bažnyčios sinodui sukviesti soborą (Visų dvasininkų suvažiavimą). Tai buvo pirmasis soboras per visą Stalino vadovaujamos sovietinės valstybės egzistavimą. Taip pat Stalinas liepė atiduoti dar išlikusias cerkves bažnyčiai. Bažnyčiai perdavė cerkvę esančią pačiame Kremliuje ir paskyrė patriarchui autoparką bažnyčios reikmėms.
Iš istorijos žinoma, kad susirinkęs Pravoslavų soboras palaimino valstybę ir kariuomenę. Būtent po to, 1943 m. įvyko didysis lūžis kare ir Vokietija buvo sutriuškinta, o sovietų sąjunga užėmė tokį Europos plotą, kokio niekada Rusija ne kontroliavo.
Pokario laikais viskas ateistų komunistų šalyje įvyko kaip anekdote:
"pas meilužę buvęs vyrukas atėjus vyrui iššoka iš dešimto aukšto. Krisdamas jis pradeda melstis ir sakyti - "Dieve koks aš nuodėmingas, ką aš padariau !!! Jeigu aš likčiau gyvas viską pakeisčiau ir nebenuodėmiaučiau, vaikščiočiau į bažnyčia ir tikėčiau Tavimi.
Bumt nukrito, atsistojo, žiūri, kad viskas gerai ir jis gyvas. Nusipurtė kelnes ir pasakė: "tfu, kokių tik nesąmonių iš baimės neprisikalbėsi".
Taip ir komunistai, kai tik baimė ir pavojus praėjo, vėl pradėjo aktyvią kovą su bažnyčia. Mirus istoriją žinojusiam Brežnevui ir kitiems senukams, jauni ateistai nutarė, kad visos "Mrakabiesų" įstaigos (bažnyčios) sovieckam sojūze turi būti "Udarnais" tempais panaikintos. Bet nespėjo ... visas ateistiniu (kvailių) mokslu paremtas Gigantas Galiotas griuvo, „мордой в говно“.
.
p.s. Biblija mus moko, kad kiekvienas teisingai įtikėjęs Kristumi, tampa Dievo Dvasios nešiotoju t.y. Dievo Šventykla, todėl visada reikia prisiminti, kad kovojantys prieš krikščionį (tikrą) realiai kovoja ne prieš žmogų, o prieš Dievą. Nes Dievas Savo valios vykdytojams sako: - "kas jus paliečia, paliečia Mano akies vyzdį". "Kas jus laimina, tą ir Aš palaiminsiu, kas jus keikia, tą ir Aš prakeiksiu".
Dievo Žodis yra nepakeičiamas. Prieš Dievą nepakovosi
Josifo Visarionovičiaus Stalino vadovaujama kompartija buvo nutarusi, kad paskutinė bažnyčia sovietų sąjungoje bus uždaryta 1943 m., bet nespėjo ... 1941 sovietai gavo triuškinamą smūgį. Visa "nenugalima" raudonoji armija buvo sutraiškyta ir sugniuždyta. Ką be darytų "išmintingieji" mokslu paremti komunistiniai vadai, nieko nesigavo, viskas ėjo tik blogyn. Ir štai 1943 m. Stalinas netikėtai paliepia surasti Rusijos pravoslavų bažnyčios patriarchą. Patriarchas tuo metu gyveno kažkokiame komunaliniame butuke ir stengėsi niekur nesikišti. Stalinas susitikęs su patriarchu, savo administracijai įsake padėti Pravoslavų bažnyčios sinodui sukviesti soborą (Visų dvasininkų suvažiavimą). Tai buvo pirmasis soboras per visą Stalino vadovaujamos sovietinės valstybės egzistavimą. Taip pat Stalinas liepė atiduoti dar išlikusias cerkves bažnyčiai. Bažnyčiai perdavė cerkvę esančią pačiame Kremliuje ir paskyrė patriarchui autoparką bažnyčios reikmėms.
Iš istorijos žinoma, kad susirinkęs Pravoslavų soboras palaimino valstybę ir kariuomenę. Būtent po to, 1943 m. įvyko didysis lūžis kare ir Vokietija buvo sutriuškinta, o sovietų sąjunga užėmė tokį Europos plotą, kokio niekada Rusija ne kontroliavo.
Pokario laikais viskas ateistų komunistų šalyje įvyko kaip anekdote:
"pas meilužę buvęs vyrukas atėjus vyrui iššoka iš dešimto aukšto. Krisdamas jis pradeda melstis ir sakyti - "Dieve koks aš nuodėmingas, ką aš padariau !!! Jeigu aš likčiau gyvas viską pakeisčiau ir nebenuodėmiaučiau, vaikščiočiau į bažnyčia ir tikėčiau Tavimi.
Bumt nukrito, atsistojo, žiūri, kad viskas gerai ir jis gyvas. Nusipurtė kelnes ir pasakė: "tfu, kokių tik nesąmonių iš baimės neprisikalbėsi".
Taip ir komunistai, kai tik baimė ir pavojus praėjo, vėl pradėjo aktyvią kovą su bažnyčia. Mirus istoriją žinojusiam Brežnevui ir kitiems senukams, jauni ateistai nutarė, kad visos "Mrakabiesų" įstaigos (bažnyčios) sovieckam sojūze turi būti "Udarnais" tempais panaikintos. Bet nespėjo ... visas ateistiniu (kvailių) mokslu paremtas Gigantas Galiotas griuvo, „мордой в говно“.
.
p.s. Biblija mus moko, kad kiekvienas teisingai įtikėjęs Kristumi, tampa Dievo Dvasios nešiotoju t.y. Dievo Šventykla, todėl visada reikia prisiminti, kad kovojantys prieš krikščionį (tikrą) realiai kovoja ne prieš žmogų, o prieš Dievą. Nes Dievas Savo valios vykdytojams sako: - "kas jus paliečia, paliečia Mano akies vyzdį". "Kas jus laimina, tą ir Aš palaiminsiu, kas jus keikia, tą ir Aš prakeiksiu".
Dievo Žodis yra nepakeičiamas. Prieš Dievą nepakovosi
Du kaimiečiai
Biblijos Samuelio knyga pateikia mums dviejų kaimiečių istorijas. Vienas buvo turtingas, gobšus ir išdidus, jo vardas buvo Nabalas (hebr. kvailys). Kitas raudonskruostis, neišdidus, labai Dievobaimingas piemenukas - Dovydas
Nabalas, nors ir pradžioje lėbavo paskendęs savo turtuose, bet galu gale, dėl savo kvailumo (gobšumo, išdidumo ir laikymosi savo turtų) prarado ir turtą, ir žmoną ir pagaliau gyvybę. Jo vardas tapo kvailumo simboliu.
Dovydas, nors pradžioje ir iškentė daug pažeminimų ir nepriteklių, bet galų gale, dėl savo Dievobaimingumo, tapo žymiausiu pasaulio karaliumi, žmogumi pagal Dievo širdį. Turtingu, gerbiamu ir galingu. Jo vardas tapo gerovės ir Dievo palaimos simboliu.
p.s. Tik Dievobaimingas žmogus (nesvarbu kokia jo kilmė) gali tapti žmogumi pagal Dievo širdį, karaliumi turinčiu tikrą turtą, garbę ir galią. O štai merkantilinis kaimietis, nors ir pradžioje maudysis turtuose ir mėgausis savo iliuzine valdžia, galų gale neteks visko.
Kristus mus perspėjo:
Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.... (Ekleziastas 2,26)
Nabalas, nors ir pradžioje lėbavo paskendęs savo turtuose, bet galu gale, dėl savo kvailumo (gobšumo, išdidumo ir laikymosi savo turtų) prarado ir turtą, ir žmoną ir pagaliau gyvybę. Jo vardas tapo kvailumo simboliu.
Dovydas, nors pradžioje ir iškentė daug pažeminimų ir nepriteklių, bet galų gale, dėl savo Dievobaimingumo, tapo žymiausiu pasaulio karaliumi, žmogumi pagal Dievo širdį. Turtingu, gerbiamu ir galingu. Jo vardas tapo gerovės ir Dievo palaimos simboliu.
p.s. Tik Dievobaimingas žmogus (nesvarbu kokia jo kilmė) gali tapti žmogumi pagal Dievo širdį, karaliumi turinčiu tikrą turtą, garbę ir galią. O štai merkantilinis kaimietis, nors ir pradžioje maudysis turtuose ir mėgausis savo iliuzine valdžia, galų gale neteks visko.
Kristus mus perspėjo:
Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.... (Ekleziastas 2,26)
суббота, 16 января 2010 г.
Dvasiniai lavonai
Turbūt mažai kam nėra žinomas protestantų ir kitų atskalūnų devizas „Tik per malonę“. Būtent todėl ant daugelio protestantų bažnyčių vietoj kryžiaus yra iškeltas gaidys. Jis simbolizuoja Begalinę Viešpaties malonę apaštalui Petrui, nors jis tris kartus išsigynė Kristaus.
„Tik per malonę“, tai iš esmės labai teisingas šūkis. Dar Šv. Augustinas neabejotinai įrodė šio principo teisingumą, bet neišmanėlių mokyme jis taikomas visiškai neteisingame kontekste. Malonė gali būti suteikta tik tam, kas gręžiasi nuo savo kvailystės. Nusidėjėlis turi atgailauti dėl savo nuodėmės. Prisiminkite žymų pasakojimą apie sūnų palaidūną. Tėvas visą savo meilę galėjo parodyti sūnui palaidūnui tik tada, kai jis grįžo namo. Iki tol kol jis svetur palaidai gyveno, tėvas neturėjo jokios galimybės suteikti jam savo malonę, net ir labai norėdamas.
Kristaus viešai išsigynęs Apaštalas Petras neliko savo atsižadėjime, bet atgailavo ir graudžiai verkė dėl tokio savo poelgio. Be atgailos ir grįžimo atgal pas Tėvą, nėra jokios galimybės gauti malonę.
Kai kurie protestantai pradeda suvokti visą savo nuodėmingo kelio siaubą. Dabar spaudai yra ruošiama nacių nužudyto liuteronų teologo D.Bonhoefferio knyga „Mokinystės kaina“, siūlau kelias ištraukas iš jos:
...“ Mes, liuteronai, lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvenimą, kurį teikia sekimas Kristumi. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščioniškame pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formulė buvo kartojama visur ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę.”…..
….”Mes išteisinome pasaulį ir pasmerkėme kaip eretikus tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. Tauta tapo krikščioniška ir liuteroniška - deja, tikros mokinystės kaina. Kaina, kuri buvo sumokėta, buvo per maža. Pigi malonė šventė savo pergalę.
Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė prieš mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime sumokėti žlugusios organizuotosios Bažnyčios forma, tėra tik neišvengiama mūsų varytos politikos pasekmė, kai malonę padarėme prieinamą visiems, paleisdami ją per mažomis kainomis. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniško sentimento vedini, mes atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę nesibaigiančiais upeliais. Tačiau vargu, ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu. O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų instituciją, kuri savo ruožtu akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir užtikrino atitinkamą brangios malonės apsaugą? Kas nutiko su visais tais Liuterio perspėjimais, nukreiptais prieš tokį Evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas" nei šis?
Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės atsikartoja vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigioji malonė pasirodė besanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai.
O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, ji jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Argi tai nebuvo šiurkštu ir negailestinga? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad mes ėjome savo pasirinktu keliu ir veltui eikvojome savo jėgas, tuščiai save disciplinavome - o juk visa tai pasirodė besą ne tik kad visai nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Pasirodo, kaip buvo mums kalbama, kad mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę. Rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Buvo nemalonu žmonėms kalbėti tokius dalykus, nes toks pigus pasiūlymas palieka juos visiškai sutrikusius ir gundo išsukti iš kelio, į kurį jie jau buvo Kristaus pašaukti. Ir kai jie įsitvėrė pigios malonės, jiems prieš akis amžiams buvo užkirstas kelias pažinti brangiąją malonę. Apgauti ir silpni žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijusdavo stiprūs - nors realybėje prarasdavo jėgą gyventi klusnų Kristaus mokinio gyvenimą. Žodis apie pigią malonę sužlugdė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įsakymas.”…….
....“Laimingi tie, kurie pasiekė galą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie su nuostaba aptiko tą akivaizdžią tiesą, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus sekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo ir kurie gyriaus giesmes apie šią Kristaus neišsenkančią malonę gali giedoti nuolankia širdimi. Laimingi tie, kurie pažinę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie sekdami Jėzumi Kristumi žino tikrai turį dangiškąją pilietybę ir žino, kad gali iš tiesų laisvai gyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje. Laimingi tie, kurie žino, kad mokinystė paprasčiausiai reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė paprasčiausiai reiškia mokinystę. Laimingi yra tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja to žodžio prasme, nes jiems žodis apie malonę tapo gailestingumo versme.”……
p.s. Biblija mus moko, kad mūsų tikėjimo vaisiai yra geri darbai, o be darbų tikėjimas miręs. Bet taip pat neapsigaukite mylimieji, jei jūs darysite teisumo darbus be tikėjimo Kristumi tai atneš jums tik nuostolį, o ne palaiminimą. Sugriuvęs CCCP yra geriausias tokių gerų darbų be tikėjimo Kristumi pavyzdys.
Ateikite pas Kristų tikėjime ir geri darbai natūraliai pradės puošti jūsų gyvenimą be jokių jūsų pastangų. Jei neturite tikėjimo Kristumi, visi išoriniai jūsų gerumo ženklai, pamaldumas, maloningumas, nusižeminimas, disciplina, evangelizacijos ir pan. bus tik prakeikimas ir našta, o ne palaiminimas ir laisvė.
Kristus kalbėjo: 'Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo'. Mk 4,26-29
Patikėkite Kristumi ir nuo tada vienintelė jūsų gyvenimo pastanga bus kas dieną ieškoti Jo malonės ir gyventi su Emanueliu. Visi kiti dalykai užaugs ir suklestės jums net nežinant kaip. Ar jūs miegosite ar kelsitės, sėkla – Dievo Žodis savaime duos vaisių.
Nebūkite sunaikinti kaip Sodoma ir Gomorą, vien tik dėl to, kad nusekėte ne tokį mokymą. (Jud 1,7).
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
„Tik per malonę“, tai iš esmės labai teisingas šūkis. Dar Šv. Augustinas neabejotinai įrodė šio principo teisingumą, bet neišmanėlių mokyme jis taikomas visiškai neteisingame kontekste. Malonė gali būti suteikta tik tam, kas gręžiasi nuo savo kvailystės. Nusidėjėlis turi atgailauti dėl savo nuodėmės. Prisiminkite žymų pasakojimą apie sūnų palaidūną. Tėvas visą savo meilę galėjo parodyti sūnui palaidūnui tik tada, kai jis grįžo namo. Iki tol kol jis svetur palaidai gyveno, tėvas neturėjo jokios galimybės suteikti jam savo malonę, net ir labai norėdamas.
Kristaus viešai išsigynęs Apaštalas Petras neliko savo atsižadėjime, bet atgailavo ir graudžiai verkė dėl tokio savo poelgio. Be atgailos ir grįžimo atgal pas Tėvą, nėra jokios galimybės gauti malonę.
Kai kurie protestantai pradeda suvokti visą savo nuodėmingo kelio siaubą. Dabar spaudai yra ruošiama nacių nužudyto liuteronų teologo D.Bonhoefferio knyga „Mokinystės kaina“, siūlau kelias ištraukas iš jos:
...“ Mes, liuteronai, lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvenimą, kurį teikia sekimas Kristumi. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščioniškame pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formulė buvo kartojama visur ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę.”…..
….”Mes išteisinome pasaulį ir pasmerkėme kaip eretikus tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. Tauta tapo krikščioniška ir liuteroniška - deja, tikros mokinystės kaina. Kaina, kuri buvo sumokėta, buvo per maža. Pigi malonė šventė savo pergalę.
Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė prieš mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime sumokėti žlugusios organizuotosios Bažnyčios forma, tėra tik neišvengiama mūsų varytos politikos pasekmė, kai malonę padarėme prieinamą visiems, paleisdami ją per mažomis kainomis. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniško sentimento vedini, mes atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę nesibaigiančiais upeliais. Tačiau vargu, ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu. O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų instituciją, kuri savo ruožtu akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir užtikrino atitinkamą brangios malonės apsaugą? Kas nutiko su visais tais Liuterio perspėjimais, nukreiptais prieš tokį Evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas" nei šis?
Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės atsikartoja vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigioji malonė pasirodė besanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai.
O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, ji jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Argi tai nebuvo šiurkštu ir negailestinga? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad mes ėjome savo pasirinktu keliu ir veltui eikvojome savo jėgas, tuščiai save disciplinavome - o juk visa tai pasirodė besą ne tik kad visai nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Pasirodo, kaip buvo mums kalbama, kad mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę. Rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Buvo nemalonu žmonėms kalbėti tokius dalykus, nes toks pigus pasiūlymas palieka juos visiškai sutrikusius ir gundo išsukti iš kelio, į kurį jie jau buvo Kristaus pašaukti. Ir kai jie įsitvėrė pigios malonės, jiems prieš akis amžiams buvo užkirstas kelias pažinti brangiąją malonę. Apgauti ir silpni žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijusdavo stiprūs - nors realybėje prarasdavo jėgą gyventi klusnų Kristaus mokinio gyvenimą. Žodis apie pigią malonę sužlugdė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įsakymas.”…….
....“Laimingi tie, kurie pasiekė galą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie su nuostaba aptiko tą akivaizdžią tiesą, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus sekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo ir kurie gyriaus giesmes apie šią Kristaus neišsenkančią malonę gali giedoti nuolankia širdimi. Laimingi tie, kurie pažinę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie sekdami Jėzumi Kristumi žino tikrai turį dangiškąją pilietybę ir žino, kad gali iš tiesų laisvai gyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje. Laimingi tie, kurie žino, kad mokinystė paprasčiausiai reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė paprasčiausiai reiškia mokinystę. Laimingi yra tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja to žodžio prasme, nes jiems žodis apie malonę tapo gailestingumo versme.”……
p.s. Biblija mus moko, kad mūsų tikėjimo vaisiai yra geri darbai, o be darbų tikėjimas miręs. Bet taip pat neapsigaukite mylimieji, jei jūs darysite teisumo darbus be tikėjimo Kristumi tai atneš jums tik nuostolį, o ne palaiminimą. Sugriuvęs CCCP yra geriausias tokių gerų darbų be tikėjimo Kristumi pavyzdys.
Ateikite pas Kristų tikėjime ir geri darbai natūraliai pradės puošti jūsų gyvenimą be jokių jūsų pastangų. Jei neturite tikėjimo Kristumi, visi išoriniai jūsų gerumo ženklai, pamaldumas, maloningumas, nusižeminimas, disciplina, evangelizacijos ir pan. bus tik prakeikimas ir našta, o ne palaiminimas ir laisvė.
Kristus kalbėjo: 'Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo'. Mk 4,26-29
Patikėkite Kristumi ir nuo tada vienintelė jūsų gyvenimo pastanga bus kas dieną ieškoti Jo malonės ir gyventi su Emanueliu. Visi kiti dalykai užaugs ir suklestės jums net nežinant kaip. Ar jūs miegosite ar kelsitės, sėkla – Dievo Žodis savaime duos vaisių.
Nebūkite sunaikinti kaip Sodoma ir Gomorą, vien tik dėl to, kad nusekėte ne tokį mokymą. (Jud 1,7).
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka
Подписаться на:
Сообщения (Atom)
