Исус

Открыл глаза,
Увидел свет,
И там увидел я Тебя.

Где мрак и тьма,
Там нет Тебя,
Где Ты, Там свет,
Что ярче дня.

Тобой Господь я восхищён,
В Тебя всем сердцем я влюблён.

Моих желаний Ты венец,
Моих страданий Ты конец.

К Тебе стремлюсь, Тобой живу,
И для Тебя стихи пишу.

Ты Царь, Ты Бог,
Ты Выше всех.

Ты незабвенен и Велик,
Ты радости великой Лик.

Тобой, в Тебе и для Тебя,
Вселенная вся создана.

Из праха в прах, то жизнь моя,
Но Ты помиловал меня.

Мне вечность дал и вразумил,
Отмыл меня и отбелил.

              С Тобою вечно буду я!
                                   
                              Со мной и вся семья моя!

Владимир Трощенко

Triuškinantis atleidimas

Jeigu kažkokiu būdu nuskriaudėte krikščionį ir jis jums nuoširdžiai ir visa širdimi atleido, nesidžiaukite. Verčiau drebėkite ir bijokite.

Paklausite kodėl? Juk jeigu krikščionis NUOŠIRDŽIAI atleido, reiškia jokių atsakomųjų veiksmų iš jo pusės nebus.

Teisingai mąstote.

Nuoširdžiai atleidęs krikščionis jokių veiksmų ne darys ir labai laimingai ir palaimintai gyvens atleidęs savo skriaudikams. Bet čia ir yra viena didžiųjų tikėjimo paslapčių. Viskas pasaulyje yra susiję tarpusavyje. Kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. Todėl pati jūsų skriauda reikalauja atpildo. Kol Dievo žmogus pats bando keršyti, Viešpats nesikiša, todėl jums nėra ko bijoti. Stumdosi dviejų galių esybės. Stumtelėjo vienas, stumtelėjo kitas, taip ir stumdosi kaip ant virvučių pririšti geležiniai rutuliukai. Bet jeigu krikščionis atsisako savo teisės į atpildą, tuomet šio atpildo teisė pereina Pačiam Dievui, o jau tada jūsų skriauda suveikia kaip uždegtas degtukas dujų pilnoje patalpoje. Jūsų veiksmas ne didelis (tik uždegėt degtuką), bet atoveiksmis triuškinantis. Sprogimas sunaikina viską. Ir tikrai nereikia savęs raminti jeigu atpildas už jūsų nedorybę iš Dievo neateina tuoj pat. Biblija moko, kad Dievas gailestingas, todėl kiekvieną kartą laukia kol žmogus susipras pats ir eis susitvarkyti savo skriaudos padarinių, bet čia pat Biblija su liūdesiu konstatuoja, kad „Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta“ (Mok 8,11)

Tikri krikščionys žino, perspėjimą:

„Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: 'Mano kerštas, Aš atmokėsiu', - sako Viešpats. Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos.“ (Rom 12,19-20) Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. (Įst 32,35)“

Būtent todėl Dievo žmogus stengiasi kuo greičiau atleisti ir perduoti savo skriaudiko bylą Dievui.

Patikėkite manimi, Dievo rūstybė būna tokia baisi ir akivaizdi, kad tik pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje esantys pasauliečiai gali nematyti to kas darosi. Jiems atrodo, kad tai savaiminis dalykas, jie randa aibes racionalių paaiškinimų savo nelaimėms paaiškinti pamiršdami, kad neracionalaus „antgamtiško“ Dievo atpildo ne būna. Visagalis viską sukūrė savo galia, todėl pačioje kūrinijoje įdėjo visus mechanizmus pradedančius veikti esant tam tikroms aplinkybėms. Sunaikinimas ateina per „natūralius“ procesus, bet pataiko „nenatūraliai“ tiksliai būtent tam, kas tą skriaudą padarė.

Biblija moko, kad neatleidimas krikščioniui yra kaip graužiantis kirminas, neduodantis laimingai gyventi ir bendrauti su Viešpačiu. Daugelis krikščionių nežinodami šios tiesos gyvena pastovioje neatleidimo kančioje, nesugebėdami perduoti savo bylą Dievui. Šis neatleidimas naikina ir pačio krikščionino gerovę, nes Dievas mus moko, kad „...jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų'.“ (Mt 6,15) Būtent todėl neatleidusio krikščionino maldos lieka neišklausytos. Juk jeigu nuodėmė nėra atleista, tuomet esi nusidėjėlis. „Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią - tą Jis išklauso“ (Jn 9,31).

Dėl šios priežasties, visokių protestantų, baptistų ir kitokių eretikų nuodėmės negali būti atleistos, nes jie yra užsikietinę savo atskalūniškumo nuodėmėje ir net nebando atgailauti. Būtent apie juos Kristus pasakė: 'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. (Mt 7,21-24)

Atskalūnai patys save prakeikia. Nes ne stato ant uolos, bet ant smėlio. Kristaus pažadas yra aiškus: „ Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,18). Būtent ant Petro autoriteto (kurį jam suteikė pats Dievas) statoma materialiam pasaulyje esanti Dievo surinkimo dalis.

Atskalūnai bando drąsintis, todėl dažnai ant savo bažnyčių iškelia gaidį vietoje kryžiaus. Šis simbolis reiškia tikėjimą begaline malonę, nes Kristus atleido Petrui, nors jis tris kartus Jo išsižadėjo iki gaidžiui pragystant. Bet tuo pačiu, šiuo ženklu jie akivaizdžiai parodo, jog yra išsižadėję Kristaus. Jie pamiršta, kad Petras graudžiai pravirko ir atgailavo dėl savo atsimetimo. Gausiai prisiperėję eretikai yra užsikietinę savo atsimetime ir net ne bando atgailauti. Todėl jei bandote sekti Kristumi, būkite atsargūs ir pasitikrinkite ar sekate paskui Kristų ar paskui eretikus.

p.s. Aš asmeniškai prieš kelis metus atleidau visiems savo skriaudikams ir dabar su liūdesiu stebiu kaip jie yra naikinami. Ir ne tik jie, bet ir visa tai, ką jie buvo sukūrę ir ką brangino. Todėl dar karta noriu atkreipti dėmesį, kad jeigu jūs padarėte ką nors blogo žmogui kuris gyvena su Dievu ir jis jums atleido, verčiau bėkite pas jį ir maldaukite, kad jis priimtų jūsų atsiprašymą ir skriaudos atlyginimą, nes kitu atveju ta skriauda bus išieškota tūkstanteriopai.



Baisu patekti į gyvojo Dievo rankas.

Sausio 13-toji

.
Na visų pirma norėčiau pareikšti savo nuoširdžią pagarbą tiems kas tą dieną žuvo. Gili užuojauta didvyrių artimiesiems. Taip pat noriu pasakyti, kad ligi šiol žaviuosi mūsų tauta, kuri tuomet taip didvyriškai stovėjo prie Seimo ir Televizijos Bokšto, tokiu būdu aiškiai išreikšdama tvirtą apsisprendimą dėl gyvenimo laisvoje šalyje.

1991 man ėjo septyniolikti metai. Puikiai pamenu kaip tos dienos vakarą savo kambaryje skaitydamas knygą išgirdau patrankų šūvius. Mes gyvenome kitoje Vilniaus dalyje, netoli geležinkelio stoties. Tai ganėtinai toli nuo televizijos bokšto, bet tankų šūviai buvo tokie galingi, jog pradėjo drebėti langai. Nedelsiant įsijungiau televizorių ir išgirdau paklaikusios Lietuvos televizijos diktorės pranešimą jog bokštas šturmuojamas. Po kiek laiko transliacija nutrūko. Užplūdo kažkokia keista jausmų kakofonija, kurioje tarpusavyje maišėsi neviltis, ryžtas ir pyktis.

Nubėgau pas tėvus.

Labai įsirėžė atmintyje visa išbalusi mama, kuri nervingai rūkydama, skambino į Maskvą visais turimais telefonais ir pasimetusiai trūkčiojančiu balsu bandė pasakoti kas dedasi Vilniuje. Vėliau kai baigėsi pažystamų telefonai, ji tik kaitaliojo numerių skaičius, skambino nesvarbu kam Maskvoje ir verkdama kartojo „Nas tut v Vilniuse ubivajut soldati, delaijte shto nibut“ (mus čia Vilniuje žudo kareiviai, darykite ką nors). Ilgai negalvojęs, aš griebiau guminę milicininkų lazdą ir didelį naro peilį geležiniame dėkle, užsimečiau striukę ir jau buvau beišbėgantis laukan, bet mane sustabdė tėvas. Jis buvo ramus, rimtas ir susirūpinęs.

„Tu niekur neisi“ - toks buvo jo griežtas ir nepripažįstantis prieštaravimų karininko įsakymas.

„Net nebandyk manęs laikyti“ - lygiai tokiu pačiu tonu pareiškiau aš ir pastūmęs jį į šoną nubėgau „kovoti už tėvynę“.

Bokštas jau buvo užimtas, todėl nurūkau tiesiai prie Seimo. Žmonių buvo tiek daug, kad visur aplinkui Seimą ir beveik visas Gedimino prospektas buvo užtvindytas minios. Įsiminiau vieną detalę. Man pasirodė, kad buvo labai daug moterų su vaikais. Aš dar pamąsčiau, kad jeigu prasidės gatvių kova, kaip reikės apsaugoti tas motinas ir jų vaikus.

Ant Seimą juosiančių namų stogų, buvo pilna žmonių, kurie laikas nuo laiko garsiai šaukė:

„Tankai, tankai važiuoja link Seimo“. Po tokio šūksnio milžiniška minia, kaip gyvas organizmas, pradėdavo instinktyviai trauktis nuo Seimo. Tada nuo stogų pasigrisdavo - „jie nuvažiavo į kitą pusę“ - ir minia vėl bangomis šliūkštelėdavo atgal Seimo link.

Dar paliko įspūdį bendras žmonių broliškumas. Visi buvo susirūpinę, rimti ir susikaupę. Kažkokia senutė dalino bandeles ir pilstė iš termoso arbatą. Visi buvom kaip didelė šeima, broliai ir seserys kurie pasiryžę kovoti už save ir savo namus.

Šiaip ne taip aš prasibroviau prie Seimo. Įėjimą saugančių savanorių paprašiau mane taip pat įrašyti į savanorius. Stovintys vyrukai kažkokiu neesamu žvilgsniu nužvelgę mane ir paklausė kiek man metų. Sumelavau, kad aštuoniolika. Kažkuris pasakė, kad nemeluočiau, tada prisipažinau, kad man bus septyniolika metų, bet tai yra nesvarbu nes aš pasiruošęs ginti tėvynę. Kažkas paklausė, ar turiu ginklą. Parodžiau savo peilį ir guminę lazdą. Pamatę mano ginkluotę vyrukai prarado bet kokį susidomėjimą ir pasakė, kad jie neturi teisės priimti nepilnamečių.

Taip nutrūko, mano neprasidėjusi Lietuvos savanorio karjera.

Net nesitiki, kad praėjo jau dvidešimt metų. Nužvelgus kas padaryta per tuos dvidešimt metų pašiurpsti. Tie žmonės kurie kovojo su sistema yra totaliai paniekinti, o sugriautos sistemos beverčiai parazitiniai sraigteliai tarpsta ir bujoja. Kolūkių nomenklatūra nesivaržydama mėgaujasi savo nebaudžiamumu ir galia. Lietuvių tauta jau baigiama išstumti iš savo žemės. Totalios informacinės zombinimo kompanijos pagalba, didelė dalis žmonių laipsniškai daromi kažkokių užsienietiškų finansinių struktūrų amžinais vergais. Įstatymais, reglamentavimais ir draudimais naikinamas tautos verslumas, sąmoningai ar ne, žmonės daromi ilotais samdiniais. Kiek tai tesis? Būtent todėl, šios šventos datos išvakarėse kyla keli klausimai:

Kur dingo tas mūsų broliškumas? Kur išgaravo mūsų ryžtas kovoti už savo šalį ir jos ateitį? Ir pagaliau, kur yra ta valstybė dėl kurios mes stovėjome prie Seimo?

Senolių išmintis mus moko: Revoliucijas daro idealistai, o jos vaisiais naudojasi niekšai.

Revoliuciją padarėm mes – Lietuvos žmonės, bet atsakykite sau, kas pasinaudojo šios revoliucijos vaisiais?

Biblija mus moko, kad visos valdžios nuo Dievo. Ta proga aš prisiminiau vieną pasakojimą, kuomet prieškariu, sovietų Rusijoje, vieną seną pravoslavų kunigą trėmė į Sibirą. Dokumentus tvarkantis NKVD‘istas pašiepiamai mestelėjo senoliui:

„Juk tavo Biblija moko, kad visos valdžios nuo Dievo. Logiškai mąstant ir mūsų valdžia Dievo pastatyta, todėl tu turi ne tik paklusti mums bet ir melstis už mus.“

Į tai senolis atsakė:

„Taip tu teisus, visos valdžios Dievo pastatytos, bet jūsų valdžia duota mums už nuodėmes“.

UŽ MŪSŲ NUODĖMES



p.s. Tik tuomet kai mes pasikeisime patys. Tik tada kai mes nuoširdžiai atsiversime ir nuseksime Kristumi. Kai šeimose ir bažnyčiose pradėsime melstis už mūsų valdžią. Tik tada Dievas duos Lietuvai tokią valdžią kurios mes tikrai esame nusipelnę.

Todėl atsiverskime nuo pasaulietinės tuštybės, tikėkime Kristumi ir nuoširdžiai melskimės už mūsų valdžią.

Grėsmingas nusižeminimas

 Užduokite sau klausimą kodėl nusižemino Kristus, leidęs, kad jį nukryžiuotu tie kas neturėjo Jam jokios galios?

 Aklas nemato, bet tas kam duota tas supras, kad Jėzus nusižemino tik tam, kad nugalėti. Jis nugalėjo iškrypusį pasaulį ir mirtį, o šia pergalę atidavė tiems kas patikėjo Juo ir Jį seka.

 Karo mene yra taktika, kuomet priešininkui suteikiama iliuzija jog jis jau nugalėjo, bet tuomet kai priešas yra euforijoje dėl tariamos pergalės, jam suduodamas mirtinas smūgis. Būtent taip Lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį.

 Ar pastebėjote, kad krikščioniškų šalių kariuomenių karo menas yra nepralenkiamas. Kodėl? Ogi labai paprasta:

Nekrikštas mato tik tai ką mato jo akys (jusliniai tvariniai) todėl jis nuolat kopijuoja kitus (siekia išsilavinimo). Krikščionis vadovaujasi tuo kas dvasiška (aukštesnis Dievo suvokimas) todėl visada kuria ką nors nauja. Nekrikštas bijo prarasti savo išdidumą, krikščionis išdidumą niekina. Nekrikštas bijo pasirodyti kvailiu. Krikščionis visam pasauliui rodo savo kvailumą, nes puikiai žino, kad Dievo kvailystė yra daug didesnė nei viso pasaulio išmintis. (Akivaizdžiausias „kvailumo“ ir „protingumo“ pavyzdys: Kuomet ateistinių šalių žmonės vyksta į vakarus, po kiek laiko jie pradeda išdidžiai juoktis iš vakariečių „kvailumo“, kalbėdami apie tai kaip jie juos lengvai išduria. Bet akliesiems žmogeliams net ne topteli mintis, kodėl tie „kvailiai“ vado, o jie „protingieji“ dirba). Ir pagaliau, nekrikštas bijo prarasti savo ubagiškus iliuzinius turtus ir dėl to yra pasirengęs prarasti tai kas jo manymu neturi vertės (nematerialu), tuo tarpu krikščionino (tikro) turtas yra danguje ir jis čia nieko nebijo prarasti (bebaimis karys).

   Jei pasaulietis nekrikštas gyvendamas palūžta ir jo išdidumas yra paminamas, tuomet jis jau nebeatsitiesia; jis taip ir lieka šliaužioti vergo padėtyje. Visai kas kita yra su krikščionimi. Jo išdidumo neįmanoma palaužti, nes neįmanoma palaužti tai ko žmogus ne turi (krikščionis niekina išdidumą). Todėl kuomet nekrikštas neva laimi, „galutinai“ ir „neabejotinai“ „pažemindamas“ ir „sutrypdamas“ krikščionį, realybėje jis tik neprotingai atsiveria mirtinam smūgiui.

   Aš čia kalbu apie ankstesnes vakariečių kariuomenes, kuomet jie dar buvo stiprūs krikščionys. Dabar visa tai prarandama. Ankščiau vakariečių kariuomenės vengdavo aukų (ir svetimų ir tuo labiau savo). Dabar vakariečių kariuomenės pradėjo BIJOTI savo aukų ir pradėjo niekinti svetimas aukas.

   Vengi aukų ir bijoti aukų tai du skirtingi kariuomenės būviai, todėl būtent tai greitu metu bus didelės tragedijos priežastis.

   Daugelis Lietuvoje įsivaizduoja krikščionį kaip tokį apykvailį hipį „gėlių vaiką“, apsiblaususiom akim, lakstantį aplinkui ir šūkaliojantį „Love and Peace“ (meilė ir taika). Be abejo daugelis naujų neva krikščioniškų kavos gėrimo klubų būtent tokie ir yra. Dėl tokių neva krikščionių įspėjo apaštalas Paulius. Jie pasilieka dievotumo išvaizdą, bet Dievo Jėgos atsisako. Apaštalas perspėjo mus, Kristaus mokinius, kad tokių reikia šalintis.

   Bulius smarkus ir pavojingas tik iki tol, kol jį ne kastruoja. Po kastravimo bulius tampa romiu darbiniu gyvuliu, kuriuo galima arti. Šiais laikais būtent tokios „kastruotos“ krikščionybės pilni pakampiai. Ji dalinama nemokamai. Bet visada prisiminkite - platus kelias veda į pražūtį.

   Labai daug prie tokios „kastruotos“ krikščionybės įdiegimo prisidėjo ir taip vadinami „Iliuminatai“ t.y. pasaulio prašviestieji (apsišvytinusieji). Kadangi jie yra šio pasaulio prakeikimo vaikai, jiems būtinai reikalinga „kastruota“ krikščionybė tam, kad laikyti „pilkasias“ žmonių mases paklusnume. Geriausiai šį filosofinį požiūrį apibūdina religijos priešininko Voltero pareiškimai. Šis žmogus visą gyvenimą pašventė kovai su religija, bet tuomet kai jam asmeniškai buvo naudinga Volteras įrodinėdavo, kad Dievas yra. Kartą kai jo svečiai pradėjo ginti ateizmą, Volteras paskubomis išvarė tai girdinčius tarnus ir pasakė: „Dabar ponai jūs galite tęsti savo kalbas prieš Dievą, aš nenoriu, kad mano tarnai papjautu ir apvogtų mane šiąnakt, todėl verčiau, kad jie jūsų negirdėtų“. O apie žinomą prancūzų mąstytoją Pierre Bayle, kuris buvo laikomas ateizmo apaštalu, Volteras atsiliepė taip: „Jeigu jam reikėtų valdyti penkis ar šešis šimtus valstiečių, jis tuoj pat pradėtų skelbti, kad Dievas yra ir, kad Dievas apdovanoja ir baudžia.“

   Volteriška (kastruota) krikščionybė ir yra tas faktorius, kuris uždaro žmonėms kelią link tikrosios Kristaus išminties. Forma be esmės. Tikėjimo fasadas be bendravimo su Gyvuoju Dievu. Žemiško, žmogiško, demoniško mastymo recidyvai. Jie manosi esą labai išmintingi ir gudrūs, bet Dievas juokiasi iš žmonių išminties ir gudrybių. Neseniai tokį pasijuokimą iš žmogiško mokslo labai gražiai iliustravo Kopenhagoje apsnigę ir drebantys nuo šalčio „pasaulio gelbėtojai“. Labai makabriškai atrodė pusnyse stovintys sušalę protestuotojai, laikantys plakatus skatinančius kovoti prieš „globalinį ATŠILIMĄ“.

  Juokinga, bet ligi šiol bedievių mokslininkų užliūliuota Europa negali atsitokėti nuo šalčio ir stichijos šoko, kuris ją užklupo visiškai nepasiruošusią. Čia panašiai kaip ir ankstesniame sojūzę, kiekvieną kartą mokslininkai nepataikydavo su savo prognozėmis ir įžvalgomis. Būtent todėl labiausiai mokslinė ateistinė pasaulio valstybė subyrėjo kaip kortų namelis.

p.s. Visada prisiminkite, kad tikras krikščioniškas nusižeminimas Dievo ir žmonių akivaizdoje, tai ne tas pats kas susitaikėliškas pasyvumas. Tikras krikščioniškas nusižeminimas yra labai grėsmingas ginklas prieš Kristaus priešus.


Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka

Jėzaus intronizacija

  Neseniai išgirdome naujieną, kad Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės perdavė valdžią Jėzui Karaliui. Labai išmintingas žingsnis, todėl reikėtų pakalbėti apie paskatas ir pasekmes.

Visų pirma paskatos:

Abejotina, kad savo galva vengiantiems galvoti AWPL (Akcja Wyborcza Polaków na Litwie) veikėjams toks nevienareikšmis žestas toptelėtų kaip netikėta idėja. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo mūsų iškreiptos strateginės partnerystės partnerių (aktyviosios pusės) pikantiškas įkandimas pasyviajam savo įnorių tenkinimo objektui (Lietuvai). Nes bebalsio vergo pozicijoje esantis turi žinoti savo vietą. Tokiu būdu mūsų honoravas partneris parodė, kad „buki kaimiečiai“ (tie kurie visą laiką ganė žąsis), dalies Lietuvos nekontroliuoja.

Esama padėtis:

Apie tokius žaidimus labai gerai pasakė Apaštalas Paulius laiške Filipiečiams: ...“Beje, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami, kiti gera valia; anie skelbia Kristų varžydamiesi, ne iš gryno nusistatymo, tardamiesi pasunkinsią mano pančius, o šitie iš meilės, suprasdami, kad aš paskirtas ginti Evangelijos. Tesižinai! Kad visokiais būdais, apsimetant ar iš tikrųjų, yra skelbiamas Kristus, - štai kuo džiaugiuosi ir toliau džiaugsiuos!“ (Fil 1,15-18) Biblija moko: „.....mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems. (Rom 8,28). Tai didis Dievo pažadas, tiems kas yra Jo tikslu pašauktas.

Žvelgiant į istoriją ir Šv. Raštą, esu įsitikinęs, kad Lietuviai yra būtent Dievo tikslui surinkta, bet dar kol kas ne pašaukta tauta. Todėl mūsų užsienio politikos „partnerių“ pasityčiojimas, išeis mums tik į naudą. Jau dabar pasaulio krikščioniška žiniasklaida praneša apie šią „intronizciją“ kaip apie sektiną pavyzdį ir Lietuva yra pristatoma labai šviesiuose spalvose. Tai yra tikrai gerai, kad Lietuva yra lyg šviesos blyksnis aptemusioje europiečių sąmonėje.

Ir pagaliau pasekmės:

Kadangi Dviejose Lietuvos savivaldybėse tarybos savanoriškai atsisakė valdymo teisių (Ne svarbu kokios buvo paskatos). Kristaus valdymo teisės turi būti įgyvendinamos pilnutinai ir tiksliai. Reikia akylai stebėti ar tos savivaldybės vykdys Kristaus valią, o jei ne, tuomet centrinė valdžia (kurią Lietuvai davė Pats Kristus) teisėtu pagrindu privalo ten įvesti tiesiogini valdymą. Visų pirma Kristaus valdymas turi būti vykdomas Dvasiniu lygmeniu, t.y. Lietuva yra valstybė, kurią Dievo valia valdo Lietuviai. Lietuvių kalba yra oficiali ir valstybinė kalba. Bet koks priešinimasis pasaulietinei valdžiai yra pasipriešinimas ir maištas prieš Dievą. Visų pirmą kyla klausimas, kodėl beveik visos aplink Vilnių esančios bažnyčios mišias laiko lenkų kalba. Tai neatitinka Kristaus valios, nes Lietuvoje Dievas lenkų kalbos ne moka. Visoje Lietuvoje, Dievo valia, yra privaloma Lietuvių kalba, todėl ir tarnavimai turi būti vykdomi ta kalba kokią Dievas davė šiai šaliai. Be abejo prie pagrindinės kalbos, gali būti tarnaujama ir kitomis kalbomis, bet tai greičiau išlyga nei taisyklė. Būtent ši sąlyga turi būti ypatingai stebima visoje Lietuvos teritorijoje.

Antra, turi būti išformuota nacionaliniu pagrindu sukurta AWPL. Jau vien šios partijos logotipas daug ką pasako apie partijos tikslus. Šiame logotipe, Lietuvos vėliava yra nuleista o kaimyninės valstybės (lenkijos) vėliava yra pakelta. Jokios partijos, kurių tikslas sumenkinti ar panaikinti Dievo duotą valdžią, neatitinka Dievo valios ir yra maištas prieš Dievą.

Ir pagaliau trečia. Turi būti panaikintos bet kokios valstybės finansuojamos kitų šalių politiką vykdančios vaikų ugdymo įstaigos. Čia yra Lietuva ir joje gyvena: Žemaičių kilmės Lietuviai, Aukštaičių kilmės Lietuviai, Dzūkų kilmės Lietuviai, Suvalkų kilmės Lietuviai, Prūsų kilmės Lietuviai, Lenkų kilmės Lietuviai, Rusų kilmės Lietuviai, Totorių kilmės Lietuviai, Karaimų kilmės Lietuviai, Žydų kilmės Lietuviai ir t.t. Visą kitą yra priešinga Dievo valiai ir yra maištas prieš Dievą. Kadangi dvi savivaldybės nutarė eiti Dievo nustatytu keliu, tai gerai, bet jei jos maištauja prieš Dievą tuomet ten turi būti įvestas tiesioginis valdymas ir ši valdžia turi būti įgyvendinta pilnutinai.

Vladimiras Troščenka

Idėja

.
Dar iki tol, kol senovės Graikai suprato krikščionybės mokslo didingumą, jėgą ir galią, antikos mąstytojai diskutavo dėl santykio tarp materialaus ir nematerialaus.

Dabartiniu metu, žinomiausias yra Platono pateiktas šios diskusijos pavyzdys. Jis aiškino jog tam, kad sumeistravot pirmąjį pasaulyje stalą su kėdę, meistras visų pirmą turėjo pamatyti šio stalo ir kėdės idėją. Platonas sąlyginai pavadino šiuos nematerialius tikro stalo ir kėdės vaizdinius „stalizmas ir kėdizmas“. Būtent, be „stalizmo“ ir „kėdizmo“ idėjos, nebūtų ir tikros kėdės ar stalo. Visi vėlesni stalai ir kėdės tėra to pirmojo stalo ir kėdės kopijos.

Tik nedaugelis žmonių turi sugebėjimą pažvelgti ten, kur yra tos tikrosios idėjos. Didžioji dalis žmonių vien tik kopijuoja. Kopijavimą mes pasaulyje įpratome vadinti „išsilavinimu“.
Prieš porą tūkstantmečių, atėjęs Jėzus Kristus parodė savo mokiniams kelią link tos nematerialios idėjos ir atvėrė savo mokiniams akis, kad jie sugebėtų ne pagal kažkieno pavyzdį, bet tiesiogiai matyti tai kas yra geriausia ir duoti pavyzdį kitiems.

Jėzus Kristus yra Amžinas Žodis. Jo pažinimas yra daug vertesnis už bet kokį kopijavimą (išsilavinimą), nes Jis yra virš visko ir viskame. Pažinęs Jėzų, tiksliau leidęsis Jo pažystamas, tu prieini prie to kas yra tobula, o ne prie kopijų kopijos. Ne be reikalo auksinis pasaulio milijardas gyvena būtent krikščionybės įtakoje, Krikščionių šalyse (nors ir nebe ilgam, nes žmonės totaliai atsitraukia nuo krikščionybės).

Tikslus Žodžio supratimas ir yra Tikslus Dievo garbinimas. Amerikiečiai ne dėl to, kad jie kažkokie išskirtiniai dabar valdo pasaulį. Jie valdo pasaulį, nes tiksliausiai vykdė Dievo nurodymus ir sekė Jėzumi Kristumi, nešdami evangelija į tamsų pasaulį. Nei vienas JAV prezidentas nebuvo nusiritęs iki netikėjimo kvailybės.

Iki amerikiečių, pasaulyje dominavo kažkokia nežymi sala, pavadinimu Britanija, kuri iškilo tik tuomet kai pradėjo tamsybėje sėdintiems nešti Dievo Žodį. Būtent tada Dievas davė jai galia tapti galinga imperija. Tas pats nutiko ir nežymiam Europos užkampiui – Maskvos kunigaikštystei. Tik tuomet kai Maskvos patriarchai paskelbė, kad Maskva po Konstantinopolio žlugimo liko viena tikrojo tikėjimo nešėja (trečioji Roma) ir žmonės pasijautė Dievą nešančia tauta (Богоносный народ) , tik tada šios valstybės galia ėmė augti.

Tik Dievo Žodį savyje turinti tauta gali tapti didi, nes tik Dievas gali išaukštinti. Atsitraukimas nuo Dievo visada veda į degradaciją ir pažeminimą.

Viskas kas tikra ir genialu yra labai paprasta. O melas visada yra įvelkamas į tariamo sudėtingumo ir daugžodžiavimo skraistę. Biblijoje yra viena frazė išaiškinanti mums kaip viskas vyksta šiame pasaulyje - „Pradžioje buvo Žodis ir tas Žodis tapo kūnu“.

Kristus yra Viešpats, Jis yra Dievo Žodis. Tik Jame yra tikra idėja ir kūryba nes tik per Jį, Jame ir dėl Jo viskas yra sukurta.



Vladimiras Troščenka

Nuodėmė

Nuodėmė tai yra Kūrėjo įžeidimas. Žmogus tuščiai mąstydamas ir turėdamas laisvą valią, elgiasi ne taip kaip Dievo yra nustatyta, bet bando priešingai Dievo nustatytai kūrinijos tvarkai, įvesti savo tvarką, tuo suveldamas ir savo ir visų aplinkinių gyvenimus.

Nuodėmė nėra tik kažkokio vieno individo problema, nes nusidėdamas t.y. pakeisdamas Kūrėjo nustatytą tvarką, žmogus įtakoja ir naikina ne tik save, bet visus ir viską kas yra aplinkui.

Biblija mus moko, kad „atpildas už nuodėmę – mirtis“. Adomo nuodėmė mums, jo palikuonims, visiems užtraukė šį atpildą. Tik gimę mes visi jau esame pasmerkti mirčiai. Bet mirtis tai nėra pabaiga, nes mes žinome, kad niekas ne iš niekur neatsiranda, taip pat ir niekur neprapuola. Net pasaulietinis mokslas tą pripažįsta. Pirmas termodinamikos dėsnis teigia – „materijos (energijos) neįmanoma sukurti ir jos taip pat neįmanoma sunaikinti“. Esant vienoms ar kitoms aplinkybėms, materija (energija) tik pakeičia savo pavidalą. Žmogaus savastis – siela, neužgesta kartu su kūnu, viskas kas esame mes, mūsų supratimas, sąmonė, atmintis, patirtis, tiesiog pereina į kitą pavidalą. Kaip sudeginus malką, jos pavidalas pasikeičia, dalis malkos savasties pasiverčia šiluma ir išsispinduliuoja į aplinką, kita dalis pavirsta pelenais, taip ir žmogaus žemiškos mirties valandą, siela, kurioje ir yra gyvastis, nueina pas Dievą, o kita mūsų dalis pasilieka žemėje.

Biblija moko, kad neesant nuodėmei, žmogaus siela po kūno fizinės mirties patenka pas Dievą. O jei žmogus gyveno nuodėmėje ir ta nuodėmė jam nėra atleista, tuomet siela pas Dievą patekti ne gali. Kadangi jos sunaikinti taip pat neįmanoma, tai nusidėjėlio siela patenka ten kur ji bus amžinai naikinama ugnimi. To pakeisti neįmanoma, nes į ugnies ežerą keliaus viskas kas nepateks pas Dievą – visos pasaulio šiukšlės, susidariusios dėl pirmojo žmogaus nuopuolio, kai jis nepakluso Dievo valiai.

Dievas yra Tiesa. Viskas kas priešinga Dievui yra ne tiesa. Todėl žmogui visada yra pasirinkimas, sekti Dievą (Tiesą) ar sekti šėtoną (ne tiesą). Yra tik šitie du keliai, trečio nėra ir niekada ne bus. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Net ir ateistai žino, kad padarius nusikaltimą, gali kiek nori paskiau šūkauti teisme, jog tu nežinojai jog yra baudžiamoji atsakomybė, bet tai neišgelbės nuo bausmės.

Normalūs žmonės supranta, jog tam, kad nepatekti į teismą, reikia žinoti įstatymus ir jų laikytis. Bet kaip taisyklė yra labai daug kvailių, kurie galvoja jog įstatymas jiems negalioja.

p.s. Visi įstatymai, kuriuos turi žinoti žmogus, yra surašyti Biblijoje ir tavo sąžinėje. Biblija moko: „Žodis yra labai arti tavęs - tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum!“.
Neapsigauk, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo dovana - amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.